Viena-Vilnius,
2003-08-22

_________________________________

Ką galima pasakyti apie šalį, kurios pavadinimas jų pačių gimtąja kalba prasideda nuliu su dviem taškais viršuje?

“Iosteraichas”…

Įdomu, čia jie patys taip sugalvojo, ar šiauriniai kaimynai, per tą laiką sukūrę net tris savus reichus, juos taip pakrikštino, tiesiog atskirdami nuo etatinio savo priešo “frankų reicho”?…

Ką galima konkretaus pasakyti apie šalį, kuri pati oficialiai negali apsispręsti, nuo kada gi skaičiuoti savo šalies istoriją? Gal todėl ji stato paminklus “valstybės tėvams”, menančius kryžiaus žygius už (ar vis tik – į?) Palestiną, kada šalia Šv. Jurgio kryžiaus vėliavos, Liūtaširdžio trijų heraldinių leopardų ir vešlios Barbarosos dabar madingai-raudonos spalvos barzdos jau plevėsavo austriškas dvigalvis erelis tuomečio euroatlantinio bloko karių stovyklose, įsikūrusiose islamistų grupuočių, grasinusių Vakarų pasaulio civilizacijai, smėlynuose…

Šiuos paminklus papildo Habsburgų dinastijos mėlynojo kraujo veikėjai, menantys imperijos “aukso amžių”. O juos pakeičia trijulė biustų, pastatytų demokratišką respubliką 1918 metais sukūrusiems valstybės tėvams, įsikūrusi Parlamento, daugiau panašėjančio į meno muziejų, pašonėje.

Vis spėlioju, ar tik ne šitie veikėjai pasisavino mūsų Abiejų Tautų Respublikos vėliavą, padarydama ją “austriškąja”?… Galop nuo jų atskilę ambicingi vengrai raudoną apačią perdažė žalia spalva, kuri, kažkaip atsikartojančiai simboliškai ir pas mus nuo Basanavičiaus tautinių idėjų perkeliavo ir į LTSR vėliavą.

Mums, tik ką atšventusiems 750 metų pirmojo (bet ne vienintelio!) karaliaus Mindaugo karūnavimo datą ir besirengiantiems paminėti prieš bene 1000 metų įrašusių į istoriją Lietuvos vardą smurtaujančių, kaip ir dabar Europoje, lietuvaičių žygdarbį, pasibaigusį vienuolio Brunono negrįžtamai praskeltu kiaušu (vos neparašiau – kiaušais, nors ką gali žinoti, kaip ten iš tikro tada buvo), įdomu ir keista tai, kad savo valstybę formaliai austrai vis dar laiko jaunute, kažkodėl paskaičiuodami jos laiką tik… nuo 1948 metų, kai buvo iš teritorijos išvestas sovietinis karys-išvaduotojas, palikęs reprezentacinės pilies griuvėsius, pažymėtus kukliu “politiškai korektišku” užrašu apie “ziudostentruppengrup” padarytą jokiais kariniais ir strateginiais tikslais nepateisinamą bombardavimo žalą ant kalno Šionbriune ir lig šiol ten besitęsiančius restauravimo darbus, bei paminklą “šyrpotriebinį” PPŠ automatą ant kaklo pasikabinusiam 3-čiojo Ukrainos, kaip tik šitam ziudostentruppengrup, kariui, tokiam vienišam, lyginant su jo sėbrais ant Žaliojo tilto Vilniuje, ir prie kojos tempiančiam auksinį neegzistuojančios komunizmo imperijos herbą, kraupiai ir ironiškai iškilusiam antikos-socrealizmo kolonadų panteone tarp dviejų ambasadų: jau irgi nebeegzistuojančios Jugoslavijos ir tos pačios “frankreichinės”.

Viena tiesiog gausi žlugusių imperijų simbolių…

Beje, spiginant tikrai turkiškai, nuo kurių pačią Vieną XVI-ame amžiuje gynė ir mūsų Abiejų Tautų Respublikos karalius, saulei, kasdien kėlusiai oro temperatūrą virš 35 laipsnių Celsijaus, veikiantis fontanas prie to monumento tikrai atgaivino, perkulniavus, kaip dervišui, visą Belvederio rūmų parką, kuris pasitiko tokiais pačiais nualintas dykumos karščio išdžiūvusiais jį garsinusiais fontanais. Didelis Vienos vandentiekių reklaminis skydas, kabantis už Haidno nugaros ir visiškai dengiantis restauruojamą bažnyčią “Vienos brodvėjuje” – Mariahilferštrasėje, skelbė, kad Viena, nepaisant, o gal kaip tik dėl to, kas sekundę sunaudoja 1000 litrų vandens. Nebeliko Habsburgų, tad sausra ir karštis išdžiovino kai kuriuos ir jų tokius valkatas kaip aš gaivinančius fontanus.

Galop, gal ir sunku ką apie šalį pasakyti, kai lankeisi tik sostinėje?

Formaliai, tai Vienoje aš buvau jau antrą kartą. Tiesa, pirmas kartas buvo Vienoje, bet… Virdžinijos valstijoje! Nepraėjo nei dveji metai, ir mano mintis apsilankyti tikrojoje, tuomet lekiant paknopstom per 6 juostų greitkelį, skiriantį ją nuo McLeano, šįkart išsipildė.

* * *

Man lig šiol patiko skristi. Tad, kaip ir įprasta, kažkada legendiniam “Formulės 1” lenktynininkui, kurio laikus savo “Supreme” vaizdo klipe apdainavo Robbie Williamsas, Nikiui Laudai priklausančios oro bendrovės Lauda Air lėktuvėlyje užsiėmiau strateginę vietą prie gėrimų takelio. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad maistas, nepaisant to, kad tik vegetariškas, Lauda Air yra geriausias iš visų mano ragautų! O koks desertas! O kokios žavios stiuardesės! O kokie meniški lėktuvų vardai!… Ne veltui jų šūkis yra “Service is Our Success”, užrašytas emblemoje po atbėgančia GELTONplauke mergina, ŽALIU triko ir RAUDONAIS sparnais.

Tad, prieš leidžiantis, pakėliau visų oro ir žemės dievų garbei taurę raudono vyno, kurio butelio emblemoje irgi radau mūsų valstybės simbolių… Leidimasis buvo švelnus ir skrandyje nesukėlė jokių nemalonių pojūčių.

…Kaip galima aprašyti tuomet patirtą netikėtą ir net iki trečiadienio trukusį skausmą, kurį pavyko numalšinti tik reguliariomis dozėmis aspirino? “Septynios adatos, įsmigę į kaukuolę virš dešinės akies”? Nenugalimas noras pasinaudoti draudimo polisu, taip palaidojant visą kelionę ir rizikuojant būti išsiųstam po tomogramos į Lietuvą žemės keliu?… Jei tai ne mikro insultas, tai ir velniai jo nematė – gyvensiu!

* * *

Klaidžiojant po Vieną, neapleido jausmas, lyg jie būtų kokie netikri vokiečiai, ypač, prisimenant keliones po Vokietiją. Kalba vokiškai su kažkokiu Marijampolės akcentu! Ne “ain”, bet “eiiin”… Mane, pradėjusį studijuoti šią kalbą, tas ganėtinai linksmino visą laiką, nes vis stengiausia įsiklausyti, kaip ir kas kalbama. Kartais net sunku iš pradžių susigaudyti, tarkim, kokia kalba greitakalbe beria tvarkinga pensininkė kavinėje ją aptarnaujančiam imigrantui tamsaus gymio padavėjui. Vokiškai? “Jia, natiūrlich!” (tarti kaip “mašinikėėė le-adas”)

Kaip pas mus dabar madinga katalikiškai atsisveikinti “sudiev(-u)”, taip AUSTRIJOKAI (prisiminiau “Kapitono Tenkešo” vertimą) katalikiškai sveikinasi, užtikrindami, kad “Dievas didis”! Ne, jie ne vokiečiai – negirdėjau niekur to “atia” (“tschuuuuuss”), vien tik “iki susimatymo!” Gatvės irgi mažiau tvarkingos, kaip ir namai. Ir drausmės bei tvarkos šiek tiek mažiau, nei tipiški visokių reichų išmuštruoti vokiečiai demonstruoja.

Pėsčiųjų perėja saugi tiek pat, kiek ir Vilniuje, ar net Kaune – teises žinok, bet vairuotoju dėl viso pikto nepasitikėk! Vienoje stebėtinai gerai suorganizuotas eismas, kamščių net ir nemačiau, vietos užtenka visiems – ir dviračiams (jų “oranžinis eksperimentas už 1 euro užstatą” irgi žlugo prieš kelis mėnesius), ir motociklams, ir automobiliams, ir autobusams, ir tramvajams. Nors judėjimas gatvėse intensyvesnis nei Vilniuje – gatvės siauros, kaip ir priklauso senam miestui, tad eismas gatvelėse (“gasse”, kuri mažesnė, nei “strasse”) vienpusis.

Automobiliams pastatyti išskirtos gatvėje vietos, kad netrukdytų, kitiems, kaip kad pas mus, kur iš trijų juostų kokioje Mindaugo gatvėje eismui realiai belikus tik viena. Vietos gatvėse tikrai nedaug, tad vyrauja minicooperiai ir kitokie maži kelio ratuoti padarėliai. Tiek autobusų vairuotojai, tiek ir lengvųjų automobilių, laksto labai agresyviai, lyg kauniečiai Vilniaus senamiestyje (kas visiškai pateisina kauniečius, turinčius itin gerai organizuotą eismą savo mieste ir nesąmoningai siekiančius parodyti nosį užrietusiems vilniečiams, kad ne viskas sostinėje tvarkoje, kaip turėtų būti).

Jei austrijokai emigruotų kaip kinai, tai Basanavičiaus gatvė Vilniuje jiems būtų Mažoji Viena. Šiaip jau, Vilnius tikrai ne prastesnis architektūra, tik menkesnis masteliu, miestas. Taip, mes nebuvome Europos Kultūrinės imperijos sostine, tačiau architektūros išskirtinumo ten nepastebėjau, kurį atranda neeuropiečiai: jankiai, azijatai ar netgi rusai ne iš Peterburgo apylinkių. O gal aš tiesiog gerai prisitaikau prie Vienos aplinkos?…

Vaikščiojant po buvusius imperinius centrus – tiek Kaizerio rūmus centre, tiek Belvedeį, tiek ir Šionbriuną – nuolat persekiojo jausmas, lyg klaidžiotum po šeimininkų apleistus ir nebegyvenamus, todėl jau mirusius, kad ir kiek restauratoriai besistengtų, namus, kurie ištuštėjo Habsburgams visam laikui iš čia išvykus “mėnulio kupe”. Jautiesi taip, lyg neleistinai įsibrautum į kultūros kapą – ypač, kai šį jausmą sustiprina visur šmirinėjantys paviršutiniški “naujieji barbarai” – turistai, užplūdę juos lyg prašalaičiai ir besistengiantys akimis bei kamerų objektyvais pasivogti prarastą laiką ir tas neapčiuopiamas vertybes.

Kai pagalvoji, kiek daug kompozitorių, kurių skulptūras vis užtinki kokioje nors Vienos aikštėje ir parkelyje, susiejo savo kūrybą su Viena, ar kiek menininkų, įkvėpti šios aplinkos bei tuometinės “žmonių princesės” Sisi čia sukūrė savo darbus!… Didžiulės imperijos sostinė, kuri davė pradžią ir ištisai ekonominės minties mokyklai, pradedant “valstybininkais“ institucionalistais ir baigiant visiškais laisvamaniais libertarais…

Kiek keistoka buvo tai, kad ant gausybės architektūrinių paminklų neradau lentelių, kas per valstybės saugomas objektas. Kitur tie užrašai lotyniški, tad vargiai suprantami net patiems vietiniams. Karlsplace, kurio centre prieš baseinėlį, kaip ir visur paslaugiai papildytą liepteliu vandens paukščiams išrėplioti į sausumą, didingai iškilusi turkiško stiliaus bažnyčia, kažkuo man sukėlusi asocijacijas su bizantišku Kauno Soboru, šalia memorialinės lentelės ją projektavusiam architektui, dažais buvo užtepliota “Jesus was gay”…

Apie savo prarastą tos dienos grožį tą patį portugalų-ispanų ir anglų kalbomis pasakė ir ant suoliuko besipagiriojantis, gal dar prisimenantis Džimio Morisono laikus, valkatelė – “dievo paukštelis”. Vienos varnos nebūtin nuėjusių valdovų sielų šaukiasi ten taip, kaip ir prie Gedimino pilies kalno.

* * *

…Trečiadienio vakaras Rotušės aikštėje buvo skirtas “Romantiškai operos nakčiai”.

Didžiulis vėlyvosios gotikos pastatas savo fasadą paskyrė milžiniškam ekranui ir garso kolonėlių bokšteliams. Priekyje eilėmis sustatytos sulankstomos kėdės, kurios vakarop jau pilnai buvo užsėstos, tad vietiniai atsinešė savo kėdutes iš namų, jaunimas sutūpė ant laiptų ar susėdo tiesiog ant grindinio, o gudragalviai turistai barbariškai atsitempė parko suoliukus…

Ar galite įsivaizduoti DVD grotuvą, galintį sutraukti pagarbią ir tylią minią žmonių klasikine muzika miesto aikštėje?… Ekraną, kuris transliuoja iš “kompakto” Berlyno simfoninio orkestro atliekamą koncertą?… O “apšildymui” – Štrauso valsai, tame tarpe lyg gyvame koncerte klausytojų entuziastingai pasitiktas ir plojimais palydėtas “Žydrasis Dunojus” bei “Radeckio maršas”?…

Jau kitą vakarą Grincinge geriant vyną Užupio stiliaus kavinėje po atviru dangumi ir klausantis liaudiškų vengrų muzikantų, mano mintyse juokais pavadintų kaip “DJ Šnicel feat. DJ Guliaš and Group”, atliekamų šios žlugusios imperijos tautų melodijas, sunkiai galėjau įrodyti kartu papuolusiems “dešragalviams“, kad ta melodija ir yra karinis maršas, skirtas imperijos maršalo Radeckio garbei… Tad nenuostabu, kad imperija, sukūrusi tokius karinius maršus, nepajėgi buvo kariauti vėlesniuose “nekultūringuose” karuose. Kaip ir mūsų Respublika, kažkada persižaidusi šlėktišką demokratiją ir atleidusi kariuomenę…

* * *

O pats Dunojus man pasirodė ne visai jau ir žydras. Greičiau jau žalias.
Dėl karščių suaktyvėjęs upės gyvių gyvenimas pavertė jį netgi drumzlėtu.

Tačiau besileidžiančios saulės nurausvintam vienišam plaukikui farvateryje tas buvo, matyt, nė motais. Kaip ir antims, priplaukusioms savo dalies trupinių nuo stalo graikiško lauko restorano terasoje, belaukiant ant grotelių kepto kepsnio Jungtinių Tautų būstinės papėdėje… Dunojus – tikrai Europos upių tėvas, kurio dydį pajausti Vienoje vis tik sunku, nes vietomis Nemuno pločio kanalai jį suskaidė bene į keturias atskiras vagas.

Beje, šunys miesto transporte, gatvėse ir kavinėse, kaip ir rūkoriai, nieko nestebina. Kultūringa tolerancija? Tiesa, vienos pensininkės, atėjusios į kavinę ant Dunojaus kranto į draugių susirinkimą, skirtą pasiurbti vynelio ir pasidalinti atostogų įspūdžiais ir nuotraukomis iš kelionės į šiltus kraštus (lyg Europoje šiemet šalta būtų), šunėkas tipišku kiemsargio snukiu, pavargęs tūnoti po stalu jau ne pirmą valandą, vis tik sukėlė nepatogumų prie gretimo stalo buvusiai jaunų tėvelių porelei, kurie buvo priversti savo pažadintą amsėjimo kūdikį perkelti toliau. Bet niekas dėl to nei piktinosi, nei pati šeimininkė barė savo keturkojį.

Draugiški žmonės.

Kaip ir “žolės” suktinukę metro traukinyje susisukusi pankelė, klestelėjusi greta manęs po ženklu, draudžiančiu šunis, tik, matyt, ne ją atlydėjusį “brisių”, vedžioti be apynasrio ir be pavadėlio, iššoko iš vagono stotelėje, draugiškai man atsisveikindama pamosavus ranka…

Šitą tautų maišalynę, kaip sugriuvus Europos Babilono bokštui, jaučiau nuolat ir visur: tiek “Jū-en Sityje“ (UN City), tiek senoviškame provincijos miestuke Grincinge, tiek pinigingoje parduotuvių Marijahilferštassėje, tiek ir Štefano katedros aikštėje, kurioje vakarais atliko pasirodymus gatvės gimnastai ir akrobatai, lydimi gatvės muzikantų melodijų bei acetono dažų kvapo, sklindančio nuo respiratoriais veidus prisidengusių gatvės dailininkų, grafitti būdu kuriančių futuristinius paveikslus, tiek ir Rotušės aikštėje, kurioje įsikūrė visą dieną veikiantys įvairų tautų virtuvės paviljonai, kviečiantys ragauti egzotiško maisto iš… normalių (ne vienkartinių!) lėkščių ir taurių, kurias kaskart surinkdavo peteliškėmis pasidabinę tarnautojai tiek nuo centre sustatytų laiko staliukų, tiek ir nuo aplinkinių parkelio suoliukų ar fontano atbrailos.

Šukių, šiukšlių ar indų vagystės atvejų čia nemačiau. Kramsnodamas kubietišką kapotą jautieną pagalvojau, kad labai trūksta dviejų paviljonų: armėniško šašlyko ir… lietuviškų cepelinų su spirgais! Juolab, kad vieta tarp kroatų paviljono ir australų kengūros steikų buvo laisva.

Ir kai pagalvoji, tai nuo kitų metų gegužės mes, kaip legalūs europiečiai, juk galime atidaryti tokį paviljoną, kviesdami savus “Work and Travel (ne USA, o – Austria)” studentus čia padirbėti…

Štai jums ir verslo idėja nemokamai! Tikiuosi, kad pavaišinsite mane ten kitąmet, kaip idėjos autorių?

Juolab, kad konkurencija vasarą ne taip ir stipri, mat jų kavinių ir restoranų savininkai austrai, kurie turi šeimyninį tokį verslą, kabina lentelę “Uždaryta. Išvykau atostogų iki…” ant durų ir ramia širdimi traukia atostogauti – kas į Alpes, Tirolį ar Zalcburgą, o kas ir dar toliau. Pinigai, kai pamąstai – juk nėra laimės šaltinis, visų jų vis tiek neuždirbsi, tad ilsėtis reikia irgi mokėti, nes gyvenimas prabėgs, nebegrįš juk.

* * *

…Tekstas, vienok, gavosi kaip koks Vienos šnicelis, kurį kirtau Medžioklių (jėgerių) bare. Didelė porcija, gera kiaulės mėsa, apkepta tešla iš viršaus, su garnyru.

Beje, tai visai neblogas austrų tradicinis patiekalas, tik kiek mažoka salotų prie jo (beveik ir nėra). Praktiškai, mūsų “šnicelis” – apkeptas lietuviškas karbonadas – yra kiek tokiu požiūriu sveikiau. Turint omeny, kad ir bulves mes prie jo šiltas patiekiam, o ne šaltas…

Ir prie jo tinka viskas: tiek alus, tiek ir vynas. Taip ir nesupratau per tą laiką, kas jiems labiau būdinga, nes abi šios kultūros, tiek alaus, tiek ir vyno, persipina lygiagrečiai (o dar jie turi ir neblogo šnapso bei romo!). Neabejotina tik kad jų buvę “valstybės kolegos” vengrai, kaip mes lenkams Respublikoje, tikrai labiau rinkosi vyną, tad austrai, būdami netikri vokiečiai ir juos mėgdžiodami, gal labiau linkę buvo prie alaus?…

* * *

Na, ir pabaigai mano šitam “parašytam šniceliui” reikia prieskonių. Mažvaikiai ir hormono audrų kankinami skaitytojai nori juk ir sekso temos?…

Pirmas plakatas, pasitinkantis keleivius Vienos terminale, skirtingai nuo Neringos ir Trakų foto vaizdų Vilniuje, buvo… sekso klubų, tame tarpe ir gėjų, reklama!…

O ir vėliau sekso paslaugų reklamos nebuvo per daug slepiamos ar ribojamos. Savaitraščio viršelio tema – “Orgazmas. Nauji faktai”.

Dar viename žurnale, kurių krūvą padavėjas davė pasklaidyti laukiant užsakyto patiekalo, austrų skonį atitinkančiame ir tenkinančiame reportaže apie vikingų princesę Stefani, neseniai atšventusioje savo gimtadienį, parodytą, beje, kultūringai ir per LTV – jos vaikinų ir meilužių nuotraukos, ir vienoje jų, kur princesė su bikiniu, aiškiai matosi didelė tatuiruotė jos klubų srityje…

Knygyne (mane nenumaldomai visuose miestuose traukia knygynai!) einant per eilę “Guitar Player” žurnalų su Metallica viršelyje pakeitė, be jokio tarpo, visa serija žurnalų ir leidinių “Fetish Vienna”, “Lust Stories” ir pan.

Bet austrijokai, reikia suprasti, tokie nuo seno…

Grincinge vienos kavinės įėjime puikuojasi kamščiatraukių kolekcija: apie 300 vienetų, skelbia užrašas, didesnė dalis – viduje. Pačiame tos vitrinos centre, kaizerinio patento fone, puikuojasi itin, matyt, senas ir originalus kamščiatraukis: poza “69”, vyras apačioje, jo organas, nukreiptas į putlią ir gosliai pražiotą moters burną, bene jo blauzdos dydžio… Dar greta kitas kamščiatraukinis vyrukas, kurio organą atstoja vyno kamščio ištraukimo sraigtas…

* * *

…Vilnius pasitiko niūriu ir vėsiu oru bei lupikaujančiais taksistais.

“Baccardi”, kurio akcijinis butelis pirktas tik už 10,50 eurų Vienos “duty free”, šiek tiek praskaidrina nuotaiką, sėdint prie neseniai įsigyto vietnamietiško bambukinio staliuko savo balkone ir žiūrint pro langus į temstančio miesto daugiaaukščių siluetus bei iliuminuotą TV bokštą.

Vasara kaip ir baigėsi…

Advertisements