Pirmadienis, rugsėjo 8d.
2003m.
Kauno marios – Vilnius

__________________________

Preambulė:

Pilnas pavadinimas turėjo būti ““Apie dviejų užkietėjusių dačnykų savaitgalį, galop jau praleistą nacionalinio buriuotojo ir jo karminės meniškos jūreivės draugijoje ant marių žalių, arba – “Tu palinkėk man gero vėjo!“, kol nepatyriau Meilės įlankos klastos!“. Tiesiog netilpo antraštės eilutėje…

* * *

Prologas:

Penktadienio vakarą, galbūt, įkvėptas savo paties užvestos temos apie tragišką ledo ritulio padėtį Lietuvoje, čiuožiau “Akropolio ledo“ kryptimi, prieš tai pakalbinęs ir Ričardą, kuris kategoriškai tai daryti atsisakė ir pats nuskubėjo nuodytis “Utenos“ alumi ir “Lays“ traškučiais pas savo draugą… Aš tai, spėju, kad jis apsinuodijo vis tik kompiuteriais, kurių, kai per daug, tai irgi nesveika, nes, neva, jis “pakrapštyti kompo“ ten ir skubėjo… Bet iš tikro tai – pakiurksoti prie “kašio-mašio“ ir parėkauti už Lietuvą…

“Tik nesakyk, kad taip nebūna, visiems į kaulus mes greit duosim!“ – kaip dainuoja mano kolega Bilas su savo “bepročiais“ draugais…

Taigi, prasibroviau pro minią, atsukusią savo subines zirgagalviszko “LIDO“ pusėn, su kurio šalies išsišokėliais ir žaidė mūsų didvyriškoji krepšinio rinktinė. Kol lipau link kėglinės, minia iš pradžių mirtinoje ir tragiškoje tyloje stebėjo vyksmą, lyg ne krepšinis koks, o kerlingas, bet po to, leidžiantis atgal pastebėjau, kad jau džiaugsmingai vis ėmė atgyti, lyg žaistų Lietuvos išeiviai prieš latvių SS legionierius bene 1936 metų lemiamas rungtynes, pasibaigusias tokiu pačiu skirtumu, nors ir labai juokingu rezultatu…

Mąsčiau apie sportą, krimsdamas kiaulienos nugarinės kepsnį ant grotelių – boulingas, sako, irgi sportas… Prieš pasistiprindamas, aš juk dar atlikau pirmus du ridenimus link kėglių savo gyvenime, kurie baigėsi vienodai sėkmingai… kėgliams! Kamuoliai nusirito kairiuoju “grioviu“, tačiau iš pasalų neatakavo, kad ir koks suktas tas mano ridenimas buvo. Jei pirmas tebuvo nelemtas sutapimas, tai antras tik patvirtino mano nuogastavimus, kad kamuolys, kaip ir takelis, yra kreivi, o kėgliai perstraksi nepastebimai į dešinę… Vis tik, koks čia sportas, jei tau atneša nesveiko dešragalviško maisto, visi aplink rūko kaip kaminai (ypač nemėgstu, kai rūbai prasmirsta nuo tabako dūmų, tad laiku iš ten čiuožiau link paties ledo, kaip ir planavau) ir dar priklauso maukti alų, lyg priekyje stovėtų ne kėgliai, bet tušti alaus buteliai, metantys iššūkį alaus plempikams?

Taigi, čiuožtelėjau žemyn. Prieš tai dar praėjau pro parduotuvę, prekiaujančią sporto inventoriumi. Ką galima pasakyti apie marketingą ir kainodarą, kai pačiūžoms taikoma… 25 proc. nuolaida! Ir tai – prasidedant žiemos sezonui!!! Tikrai, nesistebiu, kad žiemos sportai Lietuvoje, net ne podukros – podurniaus vietoje!…

Mintijau sau mintis, sėdėdamas ramiai po ekranu, nes tik ten ir tebuvo laisva. Matyt todėl, kad tai – “nerūkomos“ vietos ir nesimato “kašio“ vaizdo. Ta proga prisiminiau, kad Guy de Maupassant nemėgo Eifelio bokšto, nes jis sudarkė jam mielą Paryžiaus vaizdą, tačiau buvo užtikas geriantis kavą kaip tik šio Eifelio bokšto viršūnės kavinėje: ten, kur vienas sename sovietiniame filme “Nesugaunamieji [čekistai]“ nesugaunamasis “rusas-savižudis perėjo rankomis parapetu tik už 10 frankų“. Į dabar madingą provokacinio stiliaus žurnaliūgos klausimą, kaip gi čia taip, minėtasis menininkas atsikirto: “- Tai vienintelė vieta, iš kurios nesimato to prakeikto bokšto!“… Matyt, todėl, aš irgi prisėdau kaip tik ten, iš kur nesimato krepšinio…

Stebėdamas, kaip valomas ledas ir jaunimas sveikai serga krepšiniu (cigaretės, bulvės fri ir šiaip traškančios beigi alus prie jų) tikrai negaliu suprasti, kaip gali būti sportas – sveikata?…

O po to pasipylė čiuožikai. Mažiau jų nei įprasta – gal ir dėl krepšinio? Bet juk nuolaidos tik 10 Lt už viską, net ir pačiūžas, tikrai turėtų daugiau pritraukti! Ir tiems vaikams, besistengiant atlikti ant ledo dailiojo pričiuožimo figūras, reiktų duoti lazdas ir “šaibukę“… Kad nenuobodžiautų ir rimtu reikalu užsiimtų!

Paskutiniu metu kažkaip susirūpinau ledo ritulio padėtimi Lietuvoje… O juk buriavimo lygį Lietuvoje, jūrinėje valstybėje, galima irgi pakelti!…

* * *

Pats b-logas:

Vaikystės filmukas “Ežiukas rūke“ ne vienam vis dar kelia šiurpius prisiminimus ir naktinius košmarus. Nepaisant to, buvau kaip ir Andriaus, taip ir Ričardo dispečeris, stebintis iš tolo pro savo miegamojo langą ir telefonu valdantis jo automobilį savo namų link. Šeštadienio ryte tirštas rūkas pilką “grafo fon Zakseno limuziną“, kaip ir tą depresuojantį ežiuką, visiškai paslėpė nuo mano skvarbaus, nors ir trumparegiško bei kompiuterio vaizduoklės atbukinto, žvilgsnio. Nepaisant itin menkų kaip tokiai situacijai nesklandumų, automobilis įriedėjo į aikštelę greičiau, nei ežiukas rūke surado kelią pas rusų meškiuką į komunizmą…

Tarpinis sustojimas – “Maksimkos bazė“. Pikantiški riešutai (berods, “Iran-eksport“), kelių rūšių dešra, pagaminta, kaip skelbė etiketė – “iš tikros mėsos“, kumpeliai, duona su karotinu, jogurtiniai “Danon“ gėrimai sustojusiam po vakarykščių kompiuterių grafo skrandžiui, mineralinis vanduo, remiantis Lietuvos krepšinio rinktinę ir “Fanta“ (“kad nestabdytum, bratanas!“), bei, kas ir yra svarbiausia, trijų rūšių alus: buriuotojų “Švyturys Ekstra“, patriotinis (su Jogailos kryžiais!) švelnaus skonio mano pastarosios vasaros “dačnykinis“ “Topvar“ ir ypatingai lengvas “Gubernijos Ledukas“ (kurį Dalužiukas vis tiek iškeitė į tos pačios, vos dviem metais jaunesnės už seniausią bravorą Lietuvoje, daryklos… duonos girą!).

Maisto ir gėrimo atsargos buvo skirtos nenumatytiems atvejams, kaip antai: štormas, išnešantis jachtą į atvirą jūrą ir paliekantis mus ilgesniam dreife, nei suplanuota kelionė, kol mūsų “gegužio dienos“ (“morzikai“ kala SOS, o kalbantys Markonio išmislu – MAYDAY!) šūkius išgirstų VHF 16 kanalu kokios nors “pakrantės lodarių tarnybos“…

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad maisto šiek tiek vis tik liko (2 pakuotės dešros ir duonos kepaliukas, ir net šiek tiek alaus!), kas pateisinama gal prastesniu, bet ne jūros ligos sukeltu, pirmąkart užlipusių ant denio virškinimu. Ir kas keista, nes prie Olego praeitąkart suryta buvo tikrai daugiau!… Tiesa, prie jo jachta taip žemai nesėdo, kaip šįkart – pirmą kartą mačiau užsemtą galinio borto ir dugno gliso briauną… Kuri, pastebėjau vėl iškilo, mums išlipus ant “Santa Barbaros“ molo…

Taigi, pralėkėm pasišokinėdami per užsimaskavusius gulinčius policininkus ir pro Pažaislio moterų vienuolyną, Andriaus bėgiojimo traukos centrą, nuo kurio pagundų jį vis apsaugo “karminė“ bėgikė, ir atsižymėjome teritoriją miškelyje prie pat jachtklubo. Miškas buvo drėgnas ir be mūsų nuoširdžių pastangų – bet tai buvo daugiau ne labdaros, o vyriškumo aktas!…

“Legendos“ denyje, duodamas meilias komandas pilnateisiam (te Burneikienė miega ramiai) jūreiviui Dalužiukui, beblizginančiam “raudonmedžio rojų“, jau laukė škiperis Andrius, vilkintis savo uniforminius buriuotojo marškinėlius, kuriuos jam padovanojo geroji mamytė: iš toli ant nugaros švietė škotiškas palinkėjimas kilvateryje pasiliekančioms jachtoms (dažniausiai – latvių, todėl nelietuviškai): “FUCK“

Dačnykų įkėlimas ant borto vyko ne pagal etiketą, kai kapitonas pasitinka ant molo, o įgula išrikiuota palei bortą, nes kažkokie atsakingi HESo darbuotojai visiškai neatsakingai nuleido vandenį per užtvanką, tad atstumas iki vandens kad dar kiek, tai ir reikalautų virvinių kopėčių nusileisti! Man, privengiančiam aukščio, bet Maskvoje vis tik žiemą nusišlapinusiam nuo 24 aukšto stogo kampo, atliekant mokslinį-laboratorinį eksperimentą tema “Ar čiurkšlė baigsis anksčiau, nei pirmieji lašai pasieks grindinio sniegą?“, tai galėtų tapti rimta kliūtimi susilieti su vėjų ir vandens stichijomis…

Greta ruošėsi ir Andriaus jau išaugtinė “Gilija“, kuriai varžybas atšaukė, bet jos gardemarinui Vytukui praktinių jūreivystės paskaitų Didysis Vytautas (nepainioti su Vytautu Didžiuoju) – ne!

Mes pajudėjom pirmi! Gavau net rumpelį palaikyti atsišvartavimo manevro metu, dėl ko jaučiu kupiną pasididžiavimo virpulį širdyje lig šiol…

Nes kai vairą perėmė škiperis, sėdom ant seklumos, kaip tik jachtklubo išėjimo vartuose…

Bet ne vien todėl, kad tokiems kvailiems buriuotojams, kaip aš, sekasi, bet kad per “HESo buožgalvius“ net farvateris tampa seklus! Andriaus bicepsai ant bako (priekinė jachtos dalis, nieko neturinti bendro su kuro talpa) davė rezultatų, ir, atsistūmę(-s), išslydome marių platybių link…

Vanduo buvo “su pluta“, kaip sako Ninja. Žalias. Žydi rudenį? Nesąmonė… Bet taip jau yra! Atrodytų, kad galėtum nueiti paviršiumi kaip Kristus… Na, gal ne visi mūsų, nes minėtas leisgyvis grafas fon Zaksenas, kuris diskutavo man mažai aktualia tema su Andrium apie kūno masės centnerio teikiamus privalumus ir trūkumus, tai akivaizdžiai įlūžtų, bet vis tik…

Kadangi jam tai buvo pirmas kartas burlaivyje, tai ne vieną ir ne du kartus garsiai kilo mintis ir pagunda jį mesti per bortą baptizavimo tikslais, tačiau vis bijojome, kad į tą “plutą“ galvos neprasiskeltų – paskui atsakyk, kaip už gerą…

Kadangi vėjo kaip ir nebuvo, tai žalias paviršius, jachtai praslydus kaip ledlaužiui, teikė nors ir menką, bet vis tik formalaus judėjimo įrodymą.

Netrukus pasirodė mariose ir “Gilija“, gardemarinui atliekant katorginio galerininko pareigas.

Mūsų šaunusis škiperis pasiūlė palenktyniauti, kad jau taip, ir, grįžęs atgal bei pademonstravęs senutei “Gilijai“ eikliosios RS-280 “Legendos“, kaip buldozerio, galimybes, leido jiems atsiplėšti – “davė foru“. Vėjelio dvelksmas buvo jiems, kaip lengvesniems, parankesnis, tad, mūsų neatsargiai sau duotas abstinencijos įžadas atsikimšti alų tik juos aplenkus, kurį laiką kėlė troškulį gerklių šachtose…

Paaukoti Seniui Neptūnui nepamiršom!

Tiesa, Seniui pasiūlytas Andriaus “Švyturio“ kvietinis “Baltas“ alus vėjo nepridėjo – panašu, kad tokį bizalą Senukas, kaip ir pats škiperis degustatorius, ne itin ir vertina, ką patvirtino ir net kelios sutiktos “teisingos“ “Švyturio Ekstra“ plūduriuojančios “bojos“. Tačiau kitų rūšių alaus aukojimas pasiteisino, nes jau grįžtant šioje aukojimo vietoje gavome bent kelias minutes labai padoraus vėjo: atkutusi “Legenda“ sukriokė takelažu lyg, anot Ričardo, įsijungus turbo pavarą, įgaudama pagreitį, ir pakrypo man netikėtai tiek, kad vos neišsiridenau per bortą ir net sugebėjau sušlapti marškinius!…

Vis tik kritinė masė dačnykų ant borto ir žalio vandens pluta neigiamai veikė bendrą buriavimo foną… Vėjas buvo tiek nugaišęs, kad prireikė kelių valandų kol nusigavome iki Meilės įlankos!

Ten “dačnykavimas“ nuo denio persikėlė į sausumą. Kaip ir priklauso. Viešnamis ant vandens, simboliniu pavadinimu “Hidra“, kriokdamas savo pagrindiniu mechaniniu varikliu ir plazdėdamas tik trukdančia taip irtis per “plutą“ bure, priešingame krante išlaipino šašlykininkų desantą, prieš tai išbaidęs visus žvejus, kuriems dėl nuleisto vandens atsivėrę paplūdimiai dabar suteikė naujas gyvenimo ir malonumų perspektyvas…

Netrukus prie mūsų prisijungė ir dviejų Vytautų “Gilijos“ įgula. Netuščiomis: svogūnas, jūreiviškos istorijos, tame tarpe ir apie popiežių, bei “vaistukai“ – “Stumbro“ juodųjų serbentų degtinė, kurie Andriui asocijavosi ne su “barkštelėjimu per makaulę“, bet su spanguolėmis, nuo žodžio “spangti“… Vaistukai buvo, pasakyčiau, neblogi, turint omeny, kad grūdų spiritas yra tiesiog trivialiai atskiedžiamas vandeniu iki 40 procentų ir pagardinamas esencija dėl skonio ir kvapo. Tiek tos degtinės gamybos technologinių paslapčių.

Kaip du “dačnykai“, mes su Ričardu įsisavinom vieną jūrinę tradiciją: “zakon marskoj – poriadok obščyj“, kas, išvertus iš rusų kalbos, reiškia: “pats sau įsipili“. O Ričardas nuo “pareigos statyti“ buvo atleistas dėka tam netinkamų gamtos sąlygų ir aplinkinių “taškų“ nebuvimo. Metaliniai Andriaus spragilai ramiai ilsėjosi kajutėje, taikiai nepritaikant jų velnio lašų paieškoje priešingame krante (koks žvejojimas ir kokie šašlykai be užpilo?). Nors “labai šviesaus alaus“ (t.y. brendžio) ir nepaėmėm, tačiau per daug neliūdėjom, nes grašiai tradiciniam alui jau gi nebebuvo paleisti vėjais!..

Po to sekė ekskursija po istorines (Andriui) vietas. Įsiropštėme į legendinį kalną, kurio šlaitas nedraugiškai nuleido šešiametį škiperį vandenin, kad nebepasikėlinėtų po laimėtų pirmųjų daugiakorpusinių jachtų varžybų trimaranu (čia kaip vaikiškas dviratukas – su dviem “plūdurais“ iš šonų), kas gi čia mariose kiečiausias… Atlikome ir porą fotografavimų istorijai. Ir kol dar tas šlaitas nenučiuožė paplautas žemyn galutinai.

Atgal plaukėm taip pat vangiai. “Dačnykai – rūlz!“ Nes diena buvo puiki tik iškylavimui ir motoriniams dviračiams. Vienas jų kėlė per dideles bangas bei stabdė ir taip sunkų mūsų plaukimą bei nuolatinį šykščių “škvaliukų“ medžiojimą. Nuo barkštelėjimo per makaulę ant denio tuščiai kaip katinui besišildančiu spinakergiku tą “motoristą“ apsaugojo tik tai, kad, vaizdžiai Andriui išsireiškus, jam skrodžiant bangas jau net ne centai – litai – už kuro litrus byra paskui ir lėtai grimsta į marių dugną. Pagailo jo.

Aukojimo vietoje, kaip jau sakiau, bent jau buvo pademonstruota nekrikštams “dačnykams“, kas yra normalus vėjas ir kaip ta jachta iš tikro plaukia! Smagumėlis! Nuo to jauti inkaro kablį nugaroje, keliantį nenumaldomą norą grįžti dar ir dar prie burių… Sunku man būna kaskart lipti iš jachtos lauk. Matyt, tai yra geroji “jūros ligos“ atmaina. Tiesiog virusas kažkoks…

Besišvartuojant vėjelio buvo daugiau, tačiau ne tiek, kad grįžtum ir dar pasidraskytum, juolab, kad stakselis buvo skolintas, nes originalus suplyšo dar Kuršmarių regatoje, dėl ko Andrius išdėjo į šuns dienas, nepaisant ant mano striukės nugaros esančio dizainerio Marko Ecko “Unlimited“ serijos ženklo, visus “raganosius“ bei “kaka-rankius“ siuvėjus, laikančius priverstinį monopolį š*** siuvime jų RS-280 klasėje. Kad jau taip, tai pagal tokias “handikapines“ taisykles visos likusios RS-280 jachtos irgi privalėjo nusileisti stakselius – čia aš Andriui pritariu!

Praėjo gera darbo diena. Taip ir pavargti galima nuo nieko neveikimo! Dabar aš suprantu, kodėl tos vachtos laive trumpesnės, nei tradiciškai pamainos sausumoje.

Atgal riedėjom ilgiausia Lietuvos gatve ganėtinai privargę ir pro nesibaigiančio kasmetinio remonto kliūtis ir piktus “agurkėlius“ su džedajiška šaudymo įranga pasalose.

O kelios minutės iki vidurnakčio Andrius telefonu paskelbė konkursą “Mis Erkė“. Aš nors jo ir nelaimėjau, ačiūdiev, tačiau nuskriaustas dėl to visiškai nesijaučiu. Nuo užkrečiamos erkės įkandimo (o tokių yra kas dešimta!), kaip teigia mano dėdė, galima arba mirti, arba susirgti ir pasilikti durnam. Sakosi, pats sirgo, tai žino…

Klastinga ta meilė – net ir iš jos vardo įlankos, jei ne širdperšą, negalią ar kokių “mandavoškių“, tai bent jau erkę, pasirodo, tikrai gali parsivežti!

Reklama