Šeštadienis, rugsėjo 27d.
2003m.
Kauno marios – Vilnius

_________________________

…Penktadienio vakaras buvo puikus. Oro ir matomumo prasme. Galima netgi ramiai pastovėti automobilių spūstyje Savanorių prospekte prie Telekomo.

Kiek žiūrėjau vaikystėje rusiškų filmų, tai visada buvau nepatenkintas menkomis statytojų veiksmo ir triukų sukūrimo galimybėmis, dėl ko krentantys nuo kokio skardžio ar namo kūnai visada primindavo skudurines lėles. Tiesą sakant, tokias lėles ne vien lietuviai kardami piršlius naudoja, bet ir kaskadininkai, kai sava subinė jiems brangesnė. Iš šalies žiūrint, tokia lėlė krenta labai nenatūraliai, ištiestomis į šalis rankomis ir kojomis, po to būtinai kaukšteli į kokį nors atsikišimą savo šiaudine galva, dėl ko rankos ir kojos taip ir lieka ištiestos, o ji tik sulinksta per liemenį. Jei tai komedija, tai po to tokia “lėlė“ dar atsikelia ir nueina į šalį, lyg kritus nebūtų.

“Nerealu!“ – visada pagalvoji. Ypač, kai stovi spūstyje, o priekyje dega raudonas šviesoforo signalas. Štai latvis baltutėle naujutėlaite “Toyota“ nulekia iš mašinų eilės galo, apžergęs dvigubo ženklinimo liniją, kad galėtų negaišdamas pasukti kairėn ir aplenkti visus važiuojančius, jei tokį stovėjimą gūstyje galima vadinti važiavimu, tiesiai.

Štai virš jo stogo per kokius dvejus metrus pakyla į orą besivartaliodama tikra “skudurinė lėlė“. Trenkiasi veidu į asfaltą. Sulinksta kaip ir ta lėlė, kuri mėtoma nuo skardžių rusiškuose filmuose…

Latvis sustoja iškart. ABS, kaip ir kiti “pribumbasai“, matyt, įdėti rūpestingųjų samurajų palikuonių ne vien konkurenciniais sumetimais. “Lėlė“ atsisėda. Ir, nespėjus latviui net įsijungti avarinio signalo, toliau nuklibinkščiuoja ant šaligatvio link Telekomo, slėpdama rankomis nubrozdintą veidą.

Na, galop, jai lyg ir reikėjo į kitą pusę… Netgi tiek labai ten reikėjo, kad jau nebegalėjo nueiti papildomų dvidešimt žingsnių iki perėjos, kur kaip tik dega žalias signalas! Brautis tarp mašinų iš tikrųjų juk saugiau ir greičiau, ar ne? Ypač, kai esi jauna rudenio romantikos paveikta gyventi skubanti blondinė. Nelįsk po ratais pati ir neprašoma – bet juk ir plaštakės į ugnį skrenda, tai koks skirtumas?

Va, tik įdomu, latvis skambina pirma greitąjai, policijai, advokatui, meilužei, pas kurią skubėjo, ar žmonai, kuri gali jau ir palaukti, ir nebūtinai rankoje su įtaisu tešlai minkyti, darant kokius nors mėsėčius (“koldūnus“ – liaudiškai)? Keista, kad priekis nesumaitotas, kaip nutinka pabučiavus buferiu kokią stirnaitę autostadoje, o nedega viso labo tik kairys posūkio signalas. Jau nebedega.

Žioplių, užjaučiančių, liudininkų ir liudininkų padėjėjų, triuko atlikėjos gerbėjų ir cirko artistų verbuotojų prisirinko kaip maitvanagių prie dvesiančio zebro savanoje. Turint omeny jų skaičių ir tai, kad mano automobilio vaistinėlė neatitinka jokių reikalavimų nei vaistų galiojimo, nei komplektacijos prasme, o pirmosios pagalbos kursų baigimo pažymėjimas, kaip ir daugumai vairuotojų šioje šalyje, man buvo išrašytas po 5 minučių vos man ištarus “labas rytas, ar čia pataikiau?“ prieš gerus šešerius metus, tai man beliko tik sau mintyse pasakyti… ne, šios mintys, susiję su gyvenimo prasme ir jo užbaigtuvėmis, nėra labai cenzūriškai čia tinkamos. Nepaisant mano teigiamo požiūrio į budizmą ir reinkarnaciją.

Vienok, gyvenimas tikrai kupinas netikėtumų ir už kiekvieno kampo tūnančių pavojų. Tai, kad pas mus “džipai“ su kengūromušiais nėra vyraujanti transporto priemonė (galop, ko nepadaro kengūromušis, tą pabaigia intelektualaus veido skustagalvio ir tvirtasprandžio, ant kurio maskatuoja piršto storio auksinė grandinė, vairuotojo, dėvinčio odinę striukę ir grimasą ant veido a-la “vakar vietoj kokso uosčiau krienus“, dar vis kvepiantis pleškinimais į tuščius alaus butelius tokio paties organizuoto susivienijimo bičelio užmiesčio viloje neregistruotas jokiuose “organuose“ draugas Tulsky Tokarieff nušlifuotais serijiniais numeriais…) bei “europietiškai“ sumažintas greitis iki 50km/h nuo rugsėjo pirmos, gal vis tik padidino jos galimybes išgyventi po pačiai sau ir šoką patyrusiam latviui netikėtai atlikto kaskadinio triuko, pranokstančio rusiškų kaskadininkų išmonę.

* * *

O va šeštadienio rytą netikėtumai, ačiūdiev, mūsų su Ričardu pakeliui link Kauno nelaukė. Jis manęs atvažiavo kiek anksčiau, man dar bečiaumojant pusryčius. Mano atneštomis replėmis nustatė komfortišką šildymą (tad grafas pirmasis Vilniuje savo limuzine pradėjo šildymo sezoną, prieš tai išardęs, kol pusryčiavau, priekinį reguliavimo skydelį), dėl ko jam teko vėliau kartkartėmis važiuojant praverinėti langą pravėdinimui.

Pasirūpinome pakeliui esančioje “Maxima Bazėje“ maisto atsargomis. Ir gėrimo. Kadangi peilio neėmėme, tai pagrindinis patiekalas buvo “Gubernijos Ekstra“ skardinėse, kad nereiktų vargti su kamštukais, o jiems atidarinėti tradiciškai panaudojama “Legendos“ gervės užveržimo rankena atliktų savo tiesioginę paskirtį, tempiant stakselšotus…

Ant molo atsidūrėme pirmi. Aplink zujo jachtsmenai, ruošdami savo laivelius nusimatančiam mūšiui už Kauno marių karaliaus titulą. Inkarai buvo nešami lauk, kaip ir visas kitas balastas, kartais net įskaitant siūlus burėms siūti. Fatališkai nusiteikęs Andrius gi savo inkarus laiko garaže (inkarus, kaip ir stabdžius, sukūrė bailiai?), o vietoj to balastu krenavimui prie stipresnio vėjo pasiėmė mus – du turistus iškylautojus, atvykusius pasitikti savo lemties iš Vilniaus.

Tad vienintelė “Legenda“ nerodė gyvybės ženklų bendro šio sambrūzdžio fone. Mums, stovint ant molo ir diskutuojant apie jachtų privalumus, apsimesti kaip nors susijusiais su aristokratišku vėjo gaudytojų sportu ne itin sekėsi. Jei sausumoje mes būtume baltos varnos, tai ant vandens labiau tiktų vadintis kokiomis nors juodosiomis žuvėdromis, albatrosais arba kirais. Aš vis dar galvoju, kad dėl to buvo kalta Ričardo skaitmeninė filmavimo kamera, kabanti ant jo pilvo itin sausumą ir jos gyventojus reprezentuojančiame vaikiškame dėkle su karvute… Grafas gi teigė, kad tai – jo talismanas! Tiesa, kaip romioji melžiamoji galėtų išgelbėti ant vandens, nepriklausomai nuo jo būvio, sušiauštumo ar kietumo laipsnio, taip ir liko likusiems gilia paslaptimi…

Galop, ant molo pagaliau pasirodė ir pats škiperis Andrius. Jis buvo ramus, nes dar daug turėjo laiko, anot jo. Startas buvo paskirtas 11.00 val., kurį, kaip paaiškėjo vėliau, atidėjo, kas čia, pasirodo, yra įprasta, o kapitonų susirinkimas turėjo būti 10.30 val. Na, per 5 minutes juk galima ir dvynukus padaryti – ne vien tik persirengus iki šio susirinkimo nubėgti!

Šturmanas Myša, kaip ir priklauso vieninteliam iš likusių čia dar nusimanančiam virvių, buomų ir audeklų paskirtyse, paruošė grotą plaukimui. Neužilgo pasirodė, kaip tik startui, ir vairininkas Mažas, išsiaudamas basas (kažkodėl pagalvojau, kad koją tai jis būtinai nusimuš, ką jis ir padarė, tik jau grįžęs iš marių po visko) ir pasakodamas, kaip jis tik ką pardavinėjo autobusą dalims, bet visą urmu, ir kas iš to jam gavosi. Ar tiksliau – nesigavo. Taigi, vyriškos kalbos apie tris esminius dalykus – automobilius, moteris ir sportą – prasidėjo pirmaisiais.

Mums taip bepalaikant pokalbį ant denio ir kartais žurnaliūgiškai atsivežta kamera padarant kokį trumputį siužetą televizijai, kai jūrų-marių vilkai dėbčiojo nuo molo iš aukšto ir iš viršaus į mus, pasiklydusius sausumos ropinėtojus, pasirodė dar vienas “Legendos“ ir Andriaus porininkas Benas, alfa-patiniškai nužvelgęs mus su grafu kaip įsibrovusius į jam priklausančią teritoriją. Matriciniai akiniai ir savininkiška povyza aiškiai rodė “kieno miške kankorėžiai ir laive odiniai gultai bei raudonmedžio faneruotė“, ką čia pat pasirodęs Andrius ir vėliau man žodžiu patvirtino. Gaila, kad va pats Benas “šniūrekų“ (tarti lenkiškai, kirčiuojat pirmą skiemenį) nelabai atsirenka, o ir atsirinkti ne itin nori, tad škiperis dažniausiai tamposi su jais už du.

Kapitonų susirinkimo rezultatai ir išvados, neskaitant visokių baisių žodžių, kaip “traversas“ ir dar kažkas mums su Ričardu be žodyno neišverčiamo, beiškylančius klausimus atšaukė iškart:

“- Susitarsim ant vandens!“ – pasakė škiperis ir nušoko į denį taip pat lengvai kaip aš prieš tai, ir kaip jo slapyvardis Nindzė teigė…

Užsistovėjusi prieplaukoje “Legenda“ pajudėjo labai greitai, vydamasi anksčiau išplaukusius laivukus ir vos tiesiogiai neišstūmusi prie vartų nerangiai krutančias lėtaeigias geldas, kažkodėl irgi vadinamas jachtomis. Mums su Ričardu beliko tik gėrėtis vaizdais ir džiaugtis stipriu vėju, kuris iškart pasijautė išlaviravus pro seklumas, klastingai atsiveriančias farvateryje, nuleidus elektrikams vandenį mariose.

Kaip ir priklausė, mums su Ričardu buvo paskirtas mobilaus balasto vaidmuo. Grafo kamera fiksavo prieš startą dar atsipūtusius ant šio denio žmones. Buvo pats laikas atkimšti alų.

Seniui Neptūnui paaukoti nebuvo pamiršta. Vis tik aš gurgštelėjau pirmiau, nei pasidalinau su juo, kas, kaip parodė tolimesni įvykiai, nebuvo protingas žingsnis! Bet mane šiurpas nukratė pamačius, kaip pats škiperis nepagarbiai į kilvaterį pila savo alų pro hakabortą, laikydamasis achterštagų! Širdis nukrito į kulnus, pagalvojus apie būsimą Senio rūstybę už šį nepagarbų akibrogštą, gal todėl ir gurgštelėjau “ant drąsos“ pats pirmiau, nei jam nupyliau. Panikos stengiausi nesukelti, kad nebūčiau išmestas lauk.

Vis tik išmesti lauk sumanė šturmaną Myšą. “Geltona“ (tikras vardas “Karamba“, bet ten tikru gal tik kelis laivus tevadina, neskaitant “Yomayo“, kuri ir taip yra jomajo kokia nauja!) taškais rungėsi lentelėje su “Achema“, tad jiems trūko kaip tik vieno žmogaus ir jo sumanių rankų. Panašu, kad ne kokio turistaujančio balasto, tad mes abu atsipalaidavę sau gurgšnojome alų toliau. Andrius, kaip ir Benas, plaukė savo nuosava jachta. O Mažas bent jau vairuoti mokėjo, jei jau turėjo SSRS čempiono titulą “Laser“ klasėje, sako. Tad – Myša greitai susirinko savo daiktus, gailiu žvilgsniu atsisveikinęs su dar nesunaikintomis atsargomis kajutėje, besiruošdamas “Geltonos“ draugiškam abordažui.

“Achema“ pasiūlė butelį už tai, kad Myša neitų į “Geltoną“, kuri artėjo prie leventike stovinčios “Legendos“. Andrius sugudravo, sakydamas, kad ir taip jis už Myšą gauna iš jų butelį.

Chemikai padvigubino siūlymą!

“Geltona“, išgirdusi chymdymininkų gundymus, išgąstingai užbėgo už akių, pasiūlydama tris butelius!

“Achema“ iškart pasiūlė keturis!

“Geltona“ desperatiškai – penkis!

Du tarpusavyje besipjaunantys ir keliantys kainą laivai, kaip kokie rykliai jūroje aplink į guminį prezervatyvą įmautą jėgų ir savo lentos netekusį banglentininką, suko ratus, sukeldami tikras varžytines ant vandens. Andriui į galvą šovė iš viso vertelgiška mintis už, galop, pasiūlytą dėžę perimti ką nors ant savo denio iš “Geltonos“, kaip priedą dar pasiliekant ir Myšą!..

“Achema“ desperatiškai pakėlė kainą iki dviejų dėžių ir aukštesnių laipsnių, tačiau nugalėjo vis tik sena draugystė, ir Myša peršoko į “Geltonos“ denį numatytam baudžiaviniam lažui.

“- Parduota!“

Regatos gi teisėjai visiems perdavė padarytą tą anksčiau minėtą susitarimą ant vandens: “- Dešininė distancija!“ – kas reiškė, kad visi plūdurai mums bus iš dešinės. Tiek dar ir aš supratau. Bet kad tai nieko nereiškia – suprasim daug vėliau…

Prasidėjo “procedūra“ – atgalinis laiko skaičiavimas iki starto. Mano neperšlampančio laikrodžio sekundininkas tam tiko geriausiai. “– Galop, ir balastas praverčia!“ – pamaniau sau…

Startavom vis tiek prastai. Mus elementariai išstūmė iš “trasos“. Mažas nenorėjo gadinti laivo susidurdamas, nors ir turėjo pirmumo teisę, tad persimetė į dešinę, o mes buvome per arti kraštinio startinio plūduro. Ech… Kitą kartą, kaip pastebėjo Andrius, parankiau būti už ko nors, nei šalia.

Mažas pasakė “vendas“, ir aš, lįsdamas pro giką, kiek galima greičiau nusikeburnėjau per antstato šniūrekus bei fiksatorius link priešingo jau iškilusio borto. Kadangi grafui tai buvo antras buriavimas gyvenime ir pirmas kartas, kai buvo vėjas, terminą “krenas“ ir su juo susijusius veiksmus bei apsisaugojimo priemones jis empyriškai suvokė savo netikėtai jam pačiam vandens apsemtu užpakaliu: sėdėdamas kojomis vos ne aukščiau, nei jo galva, jis, susitaikiusio su savo liūdnu likimu žmogaus balsu, tiesiog pasiteiravo, ar kas nors negali paimti iš jo rankų kameros… Tad kamera saugumo sumetimais ir piktojo bei nenorėjusio jam pozuoti Beno džiaugsmui ir paties Beno rūpesčiu nukeliavo kuo giliau į kajutę, kol dar neatsidūrė marių dugne ateities kartoms, kai Nemunas prie Kauno išdžius, pastačius jau suprojektuotą Alytaus HES.

Krenavome kaip dvi pandos, besiropščiančios per visokius kelius ir alkūnes nedraugiškai atidaužančius antstato išsikišimus, nuolat keisdami kojų mataravimo per bortą vietą. Pasirodo, kad, norint būti balastu, irgi reikia treniruotis!

Žinau, kad šeštadienį Varėnoje buvo tradicinė Grybų šventė. O mes čia irgi “pjovėme grybą“ kaip reikiant. Andrius lakstė nuo galo į priekį už du, kartais dar ir Benui padėdamas atsirinkti, kuris žalias šniūrekas yra žalias, o kuris “ne tas žalias, bet va tas žalias“, “o tas, kur per vidurį, taip, tas baltai dryžuotas, yra kaningemas“!… Gerai dar, kad žmogus mėlynus stakselšotus, kurie buvo jam priskirti pagal įgulos pareigybių aprašymą, buvo jau prieš tai matęs.

“-Ir paleiskit, b*biai, brasus pagaliau!!!“

“- Nuo to raudono šniūreko nulipkit! Taip, tai – brasas, bl*t!!!“

“- Ar šiandien, k*rvos, kas nors brasus paleis???“

Skambėjo mariose profesinė terminologija ne vien nuo mūsų denio…

Mažas pirmos bojos neišpjovė. Pervendavom, nors ristis pandoms nuo borto link borto be pauzės, labai jau smagu ir nebuvo.

Genakeris susisuko į aštuoniukę. Išvyniojimo procesą lydėjusių keiksmažodžių fone buvo vieningai sutarta, kad dėl to kaltas, aišku, parduotasis Myša, neteisingai krante sugrūdęs šią burę į maišą.

O Myšos rankų ant denio ryškiai trūko. Po dar nežinia kurio kurso pasikeitimo spinakerį irgi išsikėlėm. Kaip tikri buriuotojai! Padėjau Andriui kiek galėjau pagal savo kvalifikacijos turėjimą (ar tiksliau – jos nebuvimą) ir kiek jis man pats leido. Kas smagu plaukiant su spinakeriu, tai jausmas, lyg vėjas staiga dingtų.

Buvau panaudotas kaip giko atrama.

Mums, kaip balastui, tai vėjas buvo kiek per šaltas, o va Andrius tai plušo išsivilkęs nuogai iki pusės. Bendrame sumaišties ir keiksmažodžių fone labai trūko tik tatuiruotės ant jo nugaros “FUCK“ – matyt, jis tikrai nesitikėjo šiandien pergalės, nors ir dėl jos kovojo kaip liūtas, nes net prieš tai nebuvo apsivilkęs mamos dovanotų savo tradicinių regatos marškinėlių su minėtu užrašu…

Pervendavom, dėl ko aš ramiai šįkart apibėgau apie stiebą į kitą borto pusę, ir mes nulėkėm link finišo tiesiosios. Smagu buvo matyti, kad, startavę paskutiniai, mes vis tik sugebėjome aplenkti “budulius“, plaukiančius “Tornadu“ mūsų kilvateryje.

Kirtom finišo liniją. Teisėjas iš katerio, prieš tai klastingai stebėjęs mūsų manevrą, per megafoną kliauliškai konstatavo:

– Neteisingai!

– ?!

– ??!!

– ???!!!…

Mažas, laidydamas daugiaaukščius keiksmažodžius ir savo nuomonę apie dešininę distanciją ir netikėtai “ant vandens“ kažkuriuo mums nežinomu momentu pakeistus visus susitarimus ir sprendimus, kurie, kaip pasirodo, pakeičiami subinbučiuokliškai kaskart pagal čempionų “raganosių“ užgaidas, susuko laivą dar kartą kirsti liniją jau atvirkščiai – plūdurui iš kairės. Apspangusias akis prasikrapštę “buduliai“, vos nesusidūrę su iš naujo finišui startavusia “Legenda“, finišavo kaip ir priklausė “buduliškai“ ir atvirkščiai, nors teisėjams dabar jau “teisingai“. Tokiu būdu gavosi, kad mes kaip ir plaukėme “durnių laivu“ ne vien pagal ekipažo sugebėjimus tvarkytis venduose su įranga.

Atlikęs šitą teisėjų jau po starto pergalvotą ir iš anksto nenuspėtą reveransą, Mažas nuvairavo išreikšti savo svarios nuomonės ir visų mūsų savijautos link jų katerio. Nuo “Legendos“ vairininko keiksmų, liečiančių teisėjų protinius, fizinius ir lytinius sugebėjimus ir jų pajėgumus, potencialą ir perspektyvas, bei jų motinų seksualinį patrauklumą, pakilo išgąstingai karkdamos varnos kažkur prie Rumšiškių, žvejams nutrūko išgąsdintos žuvys prie Kaišiadorių HAES, o Pažaislio vienuolės dar po papildomą kartą persižegnojo, dievobaimingai žvelgdamos į dangų… Teisėjas su megafonu nesėkmingai bandė perrėkti Mažo balsą, grasindamas jam ir visai įgulai diskvalifikacija.

Bet juk ne krepšinis – čia techninių baudų niekas neduoda.

Pasirodo, kad pirmoji jachta finišavo kaip tik atvirkščiai, imdama finišo plūdurą kairiu bortu, tai ir likusioms buvo liepta, tik, spėju, skirtingai nei mums – dar laiku iki finišo, taip ir finišuoti, įsiteikiant autoritetingiems čempionams – “raganosiams“. Tokie nuolat pasikartojantys cirkai, kaip paaiškėjo, yra tiek įprasti, kad stebėtis jau nėra ko, tad mūsų nusiteikimas ir pasiūlymas teisėjams krante aplamdyti šonus, deja, pasirodė senbuviams per menkai motyvuotas, nesuprastas ir neišgirstas. Įsivaizduoju, kad kažkas bokso ringe nukaltų savo priešininką alkūne, o teisėjai užskaitytų: “- Juk gražiai kalė, o ir kraujo nepalyginamai daugiau, nokautas iš karto, mums daugiau taškų skaičiuoti neprireiks!…“

Nesąmonė, vienžodž… Tačiau ne Lietuvos buriuotojų sąjungos regatose!

Antrą kartą startavom fantastiškai gerai. Kadangi sėdėjau arčiausiai priekio, tai mačiau tik žalią “Raganosį“, einantį kiek pirmiau mūsų. Jei neklystu, tai jam užskaitė lyg ir falšstartą (stebuklas buriavimo istorijoje, ar vis tik Mažo keiksmai teisėjų sąžinę prakalė?). Kadangi turėjome aukščio, tai akivaizdžiai pirmavome! Sugadinta nuotaika iškart pakilo į viršų!

Aišku, po pirmos bojos ir posūkio jau pirmi nebebuvome, tačiau vis dar ėjome tarp lyderių. Matyt todėl netikėtai genakeris ir atsisegė, plazdėdamas stiebo viršūnėje lyg milžiniška spalvinga vėliava… Mažas sustabdė laivą, gesindamas grotu nekontroliuojamai plasdančią burę.

Ką gi, nusprendėme kelti spinakerį be velniavojimųsi ir ramiai. Benas vis dar nesiliovė primygtinai šimtąjį kartą siųlyti grįžti atgal į jachtklubą. Kadangi niekas nekreipė dėmesio, nes regatose gi lenktyniaujama, tai jis bandė susitarti bent jau dėl to, kad nekilotume tų papildomų burių.

Ant vandens reikia buriuoti, o ilsėtis krante! Jūrų vilkai bei marių bebrai nepasiduoda! Osu!

Išsikėlėme spinakerį. Antrą kartą viskas sekėsi daug geriau. Kartojimas – mokslų motina!

Artėjome prie vendo, tai, kaip giko atrama, paklausiau Mažo, ar dar laikyti, nes jis turėjo netikėtai jam šovusių galvon taktinių sumetimų spinakerį nuleisti vėliau. Atsakė, kad dar palaikyčiau, tad aš, įsirėmęs tvirčiau nugara, permečiau rankas per giką iš viršaus. Pasirodo, kad komanda “laikyk!“ buvo skirta visai ne man…

Netikėtas vendas nunešė mane į priešingą bortą, vos spėjant man dėlioti paskui kojas. O juk ketinau kaip ir pirmą kartą paleisti įsikibtą giką ir ramiai apeiti stiebą iš priekio.

Dar nespėjus man to padaryti, Mažas vėl staigiai suvendavo, lyg nematydamas giko priedo (kas, pasirodo, ir buvo jo tokių kvailų veiksmų priežastis). Nešamas atgal per denį dabar jau ketinau pasileisti pakeliui (keista, kad per tas akimirkas spėji, žmogau, tiek daug suvokti ir minčių perkratyti – matyt, meditavimo praktika tikrai atveria begalinius pasąmonės resursų horizontus!), bet ne taip jau ir lengva tai padaryti bėgant atbulam nukryžiuotojo pozoje!

Taigi, netikėtai pats sau jau kabau ant giko už borto pavėjinėje nusėdusioje pusėje, vilkdamas vandeniu kojas ir glisuodamas pasturgaliu.

Štai ką reiškia nerodyti deramos pagarbos Seniui Neptūnui!

Kabau ir prisimenu, kad svarbiausia geros jūrinės praktikos taisyklė, anot Artūro Dovydėno, neseniai išleidusio “buriuotojo bibliją“ lietuviškai, tai laikytis savo laivo iki paskutiniųjų! Juolab, kad į balą puolęs sausas nekelsi, tai kam čia tos maudynės visam, kol dar nėra tam jokio objektyvaus poreikio? O tikri vyrai juk gelbėjimosi liemenių nesideda!

Panašu, kad ant denio niekas ir nepastebėjo vieno, kad ir turistaujančio, bet šiose lenktynėse vis tik šiokio-tokio ekipažo nario, dingimo.

Kol dar niekas nepradėjo paniškai rėkti “Žmogus už borto!!! Ir dar jis kabo ant giko! Ką daryti?! Tai gal nukrapštykim jį kobiniu!“, atkreipiau pats balsu dėmesį į netikėtai iškilusią (ar tiksliau – iškritusią) problemą:

– Ei, gal jau traukit mane atgal, o tai aš taip ilgai neiškabėsiu!…

Mažas lėtai pasuko galvą nuo klotiko link manęs ir su “o jobt*****!!!“, ištiesino laivą, kartu iškeldamas mane iš glisavimo režimo subine bei įsitraukdamas su visu giku ant denio atgal.

Gera jūrinė praktika taip pat sako, kad nereikia pametinėti papildomos laivo įrangos, juolab, kad “giko atrama“, vis dar viliuosi, yra brangesnis įtaisas laive, nei per Kuršmarių regatą atgrubnagiškai Olego pamesta ir Andriaus liūdnu žvilgsniu palydėta plaukianti gervės rankena…

Piniginė kišenėje buvo sausa, bet pagalvojau, kad ne veltui gi po pirmo plaukimo persimečiau visus daiktus iš kelnių šoninių kišenių į kengūrkišenę striukėje (Rekalam: šio ir kitų produktų aprašumus galite rasti Marko Ecko svetainėje http://www.eckounltd.com/). Reiks dar kartą pasiskaityti Karlo Gustavo Jungo veikalą “Žvelgiant į pasąmonę“ – tai, vis tik, vadinama “nulemta patirties intuicija“, o ne “mistiškąja ezoterika“!

Kadangi sugaišome ne tiek ir daug, o sumaištis ant denio buvo tvarkingai kontroliuojama, nuskuodėme vėl pirmyn. Dar ne viskas, atrodė, prarasta, juolab, kad greitis didėjo. Bet ne veltui sakoma, kad didžiausias greitis būna prieš kam nors lūžtant.

Neptūnas priminė škiperiui nepagarbą, parodytą pilant buriuotojų alų į kilvaterį. Grotas nusmuko žemyn, kaip moteriškos kelnaitės, vyriškų pirštų pagalba perėjusios kritinę jos klubų zoną. Pačiame viršuje, kur įleistas į stiebo vidų, trūko grotfalas…

“Falas“ (graikiškai) buvo ir su tolimesniu lenktyniavimu, netekus šio burlaivio pagrindinio variklio. Andrius dar viltingai perčiupinėjo virvutes ant antstato, tačiau buvo akivaizdu, kad jį tuoj užplūs kankinatis liūdesys, nes virvė trūko vis tik neprieinamoje ir nepasiekiamoje vietoje.

Mažas, jau santūriau, bet ne mažiau apmaudžiai, keikdamasis pasuko link jachtklubo, neabejotinai varžybų ir vartojamų antibiotikų iškankinto Beno didžiam, nors ir viešai nerodomam, džiaugsmui, kaip ir padėkos žodžiui galingesniems dievams, apsaugojusiems jo kiaušą nuo skilimo, krentant gikui. Dar iki pilno Senio keršto betrūko, kad suplyštų ir skolintas stakselis.

Švartavomės kartu su kaimyne “Fortūna“, valdoma “teletabio“ Skirmos (Vėplio). Bet švartavomės net ne kaip “buduliai“ – dar baisiau!

“- Bl*t, aš vienas per štormą prisišvartuoju greičiau ir geriau, nei mes čia tryse!“ – rezumavo visas pastangas škiperis.

Beliko tik sunaikinti ant denio iš kajutės iškeltas maisto ir gėrimų atsargas bei pasidžiauti šlapias kojines ir permirkusius batus. Jei dar kas kitą kartą mane pasiims, tai būtinai apsivilksiu savo amerikietišką anti-chem-bio kostiumą! Nors Ričardas vis tik labiau linksta prie minties, kad naro kostiumas patogiau. Ypač tas, kur su metaliniu šalmu – apsaugotų ir nuo giko smūgio vendo metu. Grafo fon Zakseno kojos buvo ne mažiau šlapios nei mano, pabuvojusio už borto. Vienas dalykas iškylauti, o kitas – lenktyniauti: labai jau šlapias šitas sportas.

Benas, priverstinai geriantis tik paprastą vandenėlį, sklandžiai perėjo prie antrosios vyrų pokalbių temos – apie moteris. Jo išreikštos mintys, atpasakoti nuotykiai ir bendras tekstas netinkamas net rezumuoti etiniais sumetimais. Andrius filosofiškai pratęsė pokalbį apie karmas ir su moterimis susijusius liūdnus likimo pokštus.

Kai pasistiprinome ir Benas su Mažu paliko denį, škiperis, pamąstęs kad dar daug laiko, vėjas geras, o kaip ir nepaburiavome normaliai, pasiūlė išplaukti dar kartą. Dėl sportinio intereso.

“Raganosis“ tik ką vėl išėjo pro vartus su vienu stakseliu, tad tikriems jūrų vilkams ant giko surifuotas nebepanaudotinas grotas kaip ir nereikalingas!

Šalia vartų vos ne farvateryje atsivėrusioje salelėje stypsantis ir tylus kaip jo gaudoma žuvis žvejys, įmerkęs meškerę mums ant kelio, palydėjo suapvalėjusių akių žvilgsniu: jei tokia žuvis kaip “Legenda“ jam užkibtų, tai jį kamuotų nerealus liūdesys, glisuojant pilvu marių akvatorija.

Paplaukėme link HESo ir atgal. Be streso. Be groto. Be kojinių ir džiūstančių batų…

Skolintą stakselį prisieis grąžinti, nes jo savininkas, matyt, suprato, kad, sutraukę grotą, mes dar nusprendėme pribaigti ir stakselį – iki pilnos tos dienos laimės.

Antrąkart Andrius vienas prisišvartavo tikrai greičiau ir sklandžiau, nei su “patyrusiais buriuotojais“. Svarbu buvo jam netrukdyti.

Padarėme ekskursiją po jachtklubą.

Sutikome Myšą, grįžusį iš “Geltonos“ iškart po varžybų atlikto pažintinio-ekskursinio reiso su merginomis. Jo akys buvo aptrauktos migla ir suapvalėję, nes, vargšas, nenorėjo, kaip įprasta, įsikibus vantų, savo išleidžiama čiurkšle vaizduoti lago.

– Nežinote, ar tualetas atrakintas?… – pasiteiravo mūsų gailiai…

Džiugu, kai teigiamas atsakymas ir prieinamas tualetas sugrąžina žmogui gyvenimo spalvas!

Myša užbaigė temą apie sportą ir šios dienos plaukimų rezultatus. Bent jau parduotas kitam deniui jis buvo ne veltui.

Atgal važiavome skambant Red Hot Chilly Peppers CD “Californication“ ir baigiant džiūti kojinėms ir batams grafo, oi kaip maloniai pučiant šiltam orui į kojas, limuzine. Pokalbis pakrypo istorinėn pusėn, tad belieka tik pridėti Soliarskio man atsiųstą nuorodą “gero po truputį“: http://sergeant.genstab.ru/horosh.htm

Kol privažiavome namus temstant, net mano sportbačiai išdžiūvo!

Sutiktas mano kaimynas (apie 50 metų, žilas su kasyte ir barzdele bei įspūdingai kaip jo amžiui užsipumpavęs raumenis) draugiškai pasiteiravo:

– Iš žvejybos?

Lyg būčiau meškeres pragėręs, o žuvimis atsiskaitęs už sekso paslaugas undinėms.

– Buriavau… – atsakiau, pagarbiai atvimpant žemyn jo apatiniam žandikauliui. – Buvo smagu.

Kaip sakė Andrius rezumuodamas nuotykius: “Lycho vriemia provieli, obošlys biez draki!“