Apie savaitgalį, sezono uždarymus, visureigį ir kitus niekus

Vilnius,
2005-10-17

___________________________

Šeštadienio ankstyvą popietę išsiunčiau SMS: “Super pasiūlymas! Važiuok į Trakus 17:00 ir laimėk nemokamą kelionę valtimi į Kartuvių salą! Registruokis tel. ***“

Vaivada užtikrino, kad jo laivynas dar mirksta vandenyje, ir šią kelionę gaus tikrai visi atvažiavusieji. Svarbu tik nebijoti rudeniško ir padidėjusio bangavimo Galvėje.

Deja, atvažiavusiųjų ir net užsiregistravusiųjų nebuvo. Jau prieš dvejas savaites bandžiau suorganizuoti šį sezono uždarymą, o nesigavo, galop, nieko. Norėta kaip geriau, o gavosi – kaip visada. Be gamtos force majore sąlygų, prie kurių galima pasitaikyti, žmonės prigalvoja savų, kurias ignoruoti sunkiau, nei blogą orą (nes nėra blogo oro – yra tik netinkamas apsirengimas!), tarkime, ir ypač – kai tave patį “pakiša“ spręsti kokią problemą šeštadienio rytą, lekiant paknopstom per pusę miesto, ir žiūrint, kaip čia kokio apsnūdusio, bet jau išriedėjusio į gatves automobiliuko nesutraiškyti savo visureigio “vikšrais“ per šį nelemtą skubėjimą.

Blogų žmonių irgi nėra. Tai čia aš – blogas. Organizatorius – irgi. Nes visiems, nepaisant nedidelių išimčių, atsiranda “svarbesnių ir neatidėliotinų“ reikalų, nors vis dar ir juokaujama, kad “susitarsim ant vandens“. Ir nepaisant to, kad apie iškylą kalbėta prieš dvejas savaites, ir… Kartojuosi.

Kauno mariose vis tik buvo sezono uždarymas. Kai kas gavo į kepalą, o davęs nežino, kieno dabar signalizacijos pultelis ir striukė atiteko kaip trofėjus, nes nieko neprisimena. Sutikti klausinėjami neprisipažįsta. Kai kas pabudęs po ilgo ir ugniniu vandeniu nuvarginančio reiso atsiliepė gamtos šauksmui ir nusprendė palaistyti jachtklubo akvatoriją, tačiau užtaikė ant žinomos ir aršios feministės, gamtos šauksmą išgirdusios savaip, nes besigrožinčios rudenėjančia buriuotojų stichija ir nelaikančia stichija vėjyje mostaguojamo buriuotojo “galo“ (taip jūreiviai vadina virvagalius), kurį, sąžiningai nusigręžęs, jis bandė nesėkmingai suringuoti pagal laikrodžio rodyklę (taip priklauso ringuoti visas virves ir lynus laive!) atgal į kelnes, bet gavosi, kad mojuoja juo šiai priešingos lyties atstovei, kuri tokio akiplėšiško gesto nesuprato, ypač dar palydėto nuoširdžiu pasiūlymu užsiimti argonautų lytiniais santykiais, ir iškvietė policiją, kuri pavėlavo ir jau komandoro nerado, nes jis buvo įgrūstas škiperio atgal į triumą miegoti, kol dar nesiėmė pervedinėti tvarkos saugotojų nuo molo į atšalusį marių vandenėlį…

Kaip ir Kysa, aš buvau svetimas šioje gyvenimo šventėje. Kaip ir ten pakliuvusiems – nemokama kelionė į Vestuvių, kartuvių, bausmių ir kitokių pasilinksminimų salą, menančią “šou ir entertainmentų“ ištroškusias kompanijas dar nuo 1321 metų, jei tikėti oficialiomis istorinėmis kronikomis, siekiančiomis Gedimino laikus.

Ech, būčiau kokia Čiočiolina – sulėktų į iškylą bendrai kaip tarakonai prie vakarykščio vaišių stalo!

Merginos vis tiek nelėktų, nebent, būtų užliūliuotos komplimentais ir nerealiai pažadais bei galantiškai šių bendrų pačiuptos ir atvilktos – per šalta joms, kas yra pilnai suprantama. Ne veltui kokia labiau verta, bet patrakusi gražuolė paverčiama į varlę – šaltakraujams šildytis nebūtina, o koks nors princas (ar tiksliau – kvailelis) gali netikėtai laimėti ilgesnę ar trumpesnę santuoką su ja, jei kavalieriškai ir iš visos širdies pabučiuos tą žaliąją. Kenčiantiems – dangus, rizikuojantiems šampanas. Varles bučiuojantiems – žmona (blogiausiu atveju, tai, pataikęs ne ant “tos“, gali pasitreniruoti “pomedausiniam“ laikotarpiui).

Nors koks čia šaltis, jei nelyja? O juk nelyja šį rudenį, vis bobiška vasara mus lepina. Nors anokia čia vasara… O jei ir šalta, tai ką? Kai tokį kelią pairkluoji – sušyli. Ir suprakaituoji. Kaip sako rusai, tampi “potnu vertaku“ (nes prakaituotas ir gręžiuojiesi, kur plauki, nes irkluoji tai atbulas).

Bet ne moteriškas tai darbas – irklais vandenį makaluoti. Feminizmas sveikintinas – tačiau į marias neina. Nes jūra iki kelių yra tik tiems, kurie… Ir už kuriuos, esančius jūroje, mes keliam bokalus. Nors jie gal tuo metu ne jūroje, o šlaistosi vieniši kokio nors uosto gatvėmis ir ieško paguodos priešingose lytyse arba tiesos vyne už savo dienpinigius. Nes laive – tik juodas ir sunkus darbas. Aišku, jei ten kokio “linksmuolio“ (angl.) nėra, kuris suteikia džiaugsmą visam ekipažui pakeliui link horizonto, kur vanduo skalauja dangaus skliautą.

Nors tėvo klasiokas jūrininkas ir juokavo, kad tai anksčiau laivai buvo mediniai, o jūreiviai geležiniai, nes dabar atvirkščiai. Dabar bangas skrodžia metalas. O pinokių ir ant kranto netrūksta… O jachtos jau daugumoje plastikinės, rangautas – diuraliuminis arba anglies pluoštas. Medinė gali būti kajutkompanija. Iš raudonmedžio, tarkime. Tada turėsi greitaeigį raudonmedžio rojų (su šaunia kompanija) ant vandens, pasikinkiusį vėją ir skrodžiantį bangas, ir…

Sezonoas baigėsi, tai tiek to ir rojaus iki kitų metų pavasario. Reiktų pakrapštyti pinigėlių ir įsigyti kokį švertbotuką, manyčiau. Sudomino 49er, bet tokių čia niekas neturi, o naujas – per brangus. Gal vis tik grafas fon Zaksenas susidomėtų “Tornado“ katamaranais? Lietuvos čempionate būtume puikūs lyderiai – Vilniaus ir Kauno regione, nes tokių čia irgi niekas neturi. Dviese smagiau. Kiekvienam gautųsi po plūdurą.

Bet tai kam tas katamaranas, jei išgerti alaus gali ir ant kranto?

Šeštadienio vakarą dar vienas išgerimas “nuplaukė“, kaip ir kelionė į Kartuvių salą, nes šį pusmetį negeriu visiškai, tad “pašnekovas“ prie kokio kugelio su “samane“ pasirodžiau iš anksto prastas. Esu šiuo metu (ar tik šiuo?) labai nuobodus ir neįdomus, todėl vakarop užsivarsčiau savo penkiolikos skylių porų parašutininko batus, pasiėmiau “komandosinio“ ir Finko peilių hibridą, kurį nusprendžiau pašvysčioti į rangautui ir špangautui anksčiau naudotą augmeniją, ir nukreipiau savo visureigį į apylinkės miškus.

Nors koks čia pas mus miškas – parkas kažkoks, kaip sakė Sania 1990 metais, nusitempdamas mane pasidairyti po taigą Komi, kad suprasčiau skirtumą, kur “слева лес без начала, справа – лес без конца“… Ir apie kurį rusiško bliuzo stiliumi dainavo juodagarbanius pankas Saška iš Piterio:

Иду я ноги ели валача-а-а-а,
А вместо дождичка с неба – моча-а-а-а!
Везде, куда не плю-ю-ю-ю-нь,
Торчит один и тот-же х*-*-*-й…

Mūsų miškeliai yra labiau apgyvendinti. Net sutikau pakeliui tris vyrukus, kažkodėl rinkusius šakas nuo kelio (laužui – kiek per didelės, malkoms pasikrauti – per mažos ir išsišakojusios). Tolėliau stovėjo, matyt, jų dvi moteriškės prie skirtingose pusėse pastatytų automobilių, nieko neveikdamos, o tik plepsėdamos sau abi per keliuką. Prasibroviau pro jų tarpą neskubėdamas. Temo. Per kelią prabindzenusio baltai margo katino akyse atsispindėjo nepasitenkinimas burzgiančiu jo medžioklės plotų ramybės drumstėju.

Išvažiavus prie aukštos įtampos linijos laukė nustebimas – proskyna dabar buvo visiškai išvalyta nuo bet kokių krūmokšnių, į mišką įsibrauta dar po kelis metrus nuo senojo kirtimo, guli rastai išilgai ir vėjas pusto gausių šakas pasiglemžusių ir išdvėsusių laužaviečių pelenus, maišydamas juos su juodžemio primaišytu smėliu. Kelio praktiškai ir nelikę – važiuok kaip nori, ir kur nori. Arba kaip troleibusas – laidams kyburiuojant virš galvos.

Privažiavau prie atšakos, kuri vedė link stataus upės skardžio. Net ir jis buvo plikas, lyg kas perėjęs skustuvu būtų. Išlipau ir paspoksojau į aname krante esančias miesto šviesas. Peilį kur nors sviesti galėjau. Bet tik vieną ir paskutinį kartą…

Įlipau atgal ir patraukiau malti šitų smėlynų savo “asfaltinėmis“ padangomis. Dar kartą įsitikinau, kad reikia ieškotis kitų – visureigis stabtelėjo prieš kalniuką. Įjungiau priekinį tiltą – pradėjo kastis. Įjugiau palėtintoją ir patrūkčiojau visureigį pirmyn-atgal, dirbdamas sankaba ir junginėdamas pavaras. Supratau, kad vis tik užsikasė galinis tiltas – pilnas bakas kuro ir minkšta dirva nesikompensavo platesnėmis padangomis. Išlipau ir įjungiau priekinio diferencialo blokavimą, ne kartą mane gelbėjusį tokiose situacijose.

Šįkart visureigis rovė į priekį, kaip ten apylinkėse anksčiau bešmirinėjęs pitbulis paskui akiratyje pastebėtos kalės subinę. Ant kalnelio atjungiau blokavimą, tačiau ilgiau Dakaro ralį imituoti nepavyko, nes vėl netrukus įsirausiau kaip vokietis prie Kenigsbergo. Nusispjoviau, sujungiau visus mechaninius priedus atgal ir, keldamas smėlio ir duklių debesis, nurūkau proskyna atgal, pakalnėn ir pro pravirą langą šūkčiojantis necenzūriškus (bet labai nuoširdžius) kovos obalsius.

Sugrįžus vėl į dviejų ratų režimą, važiavau jau tyliau ir mąsliai. Užtikau proskyna liuoksintį kiškį ir pagailėjau, kad neturiu po ranka fotoaparato – telefoninis temstant per silpnas, net sujungus jam į pagalbą visureigio ilgąsias ir priešrūkines šviesas vienu metu. Reiktų dar kokių “halogenų“ ant stogo – jungiklis tam laisvas yra ir neišnaudojamas…

Dar valandžiukę pasimaliau miškais ir paupiais, kol išsikvėpiau, aptingau ir grįžau namo. Tada panirau į B. Akuniną originalo kalba (dėl ko dėkoju dar kartą Merihold, davusiai nuorodą, iš kur jį parsisiųsti).

Trečiasis romanas, šįkart labai toks “pro-agatakristiškas su konandoiliškais motyvais“, iš Erasto Fandorino serijos eina į pabaigą. Nenuostabu, jei visą sekmadienį tik tą ir veiki, kad skaitai, skaitai, skaitai…

Kas skaito ir rašo – duonos neprašo!

O jūs dar sakote: “duonos ir žaidimų“…

Tame ir bėda, kad ne visi moka skaityti. Ir ne visi nori skaityti. Nors raštas – tai tik žmonijos istorijoje kol kas galutinai neatmiręs informacijos kodavimo atavizmas. O jei jūs perskaitėte – tai bučkis jums ir bandelė, mieli mano skaitytojai. Ir skaitytojos (šitoms – ypač).

O aš eisiu pažiūrėti, kokių darbų esu nepadaręs. Nes darbas žmogų puošia. O labiausiai puošni, turbūt, turėtų būti prie asfaltbetonio lyginimo užimta moteriškė oranžine liemene ir su laužtuvu…

Advertisements