Sekmadienis, lapkričio 11d.
2007m.
Vilnius

____________________________

Kada gimtadienis yra tiesiog eilinis, tai man pats geriausias būdas jį praleisti – tą dieną užsiimti dalykais, kurie yra mieli ir džiuginantys.

Todėl 8:30 greta parduotuvėje nupirkęs tortą “grupiokams“, sutikau dar ir savo porininką, perkantį sąsiuvinį užrašams (kaip pavyzdingas studentas!) ir tada patraukėm link Lietuvos buriuotojų sąjungos patalpų, kur ir vyksta A. Dovydėno vedamos kreiserinio buriavimo paskaitos. Neužilgo pasirodė ir jis pats. Kai atvažiavęs pradėjo traukti kažkokias virveles iš mašinos, tai man pasirodė, kad jis tiesiog dar nori ir prišvartuoti savo automobilį prie stulpo kaip koks buriuotojas – iš įpročio. Nes – na, ar maža kas…

Paskaitos tikrai smagios, vedamos nenuobodžiai ir paįvairinamos jumoru bei pavyzdžiais iš gyvenimo ir jo praktikos. Nemažai patarimų vos spėjau užsirašinėti, nors egzaminui jų ir nereikės. Bet man gyvenime pravers. Paskaitos baigėsi tik 17 valandą, bet neprailgo. O kai kuriomis per paskaitas išgirstomis jo mintimis, kurios nėra specifinės pačiam buriavimo mokslui, pasidalinsiu čia.

Pasirodo, kad 45 pėdų motorlaivis pagal galimą įrengti komforto lygį prilygsta 60 pėdų ir daugiau burlaiviui. O jei paskaičiuotum savikainą jūrmylei, tai paaiškėtų, kad plaukti motoru deginant dyzeliną yra pigiau nei va “nemokamai“ vėju tokiu burlaiviu.

Tad kas traukia buriuoti žmones? Kiekvienas gali pats sau atsakyti – mane gal kokie švediški genai? Apie rasines ir genų teorijas gal kitą kartą.

Įdomu tai, kad yra keturi požymiai, kurie apibrėžia kultūros buvimą bendruomenėje:

1. Kalba.
2. Tradicijos.
3. Simboliai.
4. Legendos ir herojai.

Jei pažiūrėti į buriuotojų bendruomenę, tai jiems tinka atskiros subkultūros apibrėžimas, nes jie turi visus keturis požymius:

1. Specifiniai terminai, slengas ir žargonas, kurie sudaro tą savotišką kalbą, kuria jie susišneka. Tarp kitko, virš 80 proc. tokių sąvokų yra olandiškos kilmės, ko egzaminuose kitose šalyse taip nereikalauja ir išsiverčia į gimtąją. Sako, kad ir olandai mūsiškius buriuotojus dėl to išprusimo gerbia (va, nors kur nors kas nors apie lietuvius atsiliepia gerai!)

2. Tradicijos irgi yra labai gajos, kaip antai: nupilti gėrimo pirmiau Seniui (Neptūnui), nešvilpauti laive, nepageidautinas sijonas ant denio (aha, pakalbėkim apie Ellen McArthur…), pačiam sau įsipilti geriant “ugninį vandenį“, nes niekas neįpils, o ir kitam neįpilama, ir pan.

3. Simbolių irgi pilna, pradedant vėliavėlėmis, signalais ir kitais ženklais (vidurinis pirštas nuo kito denio matosi prastai) ir t.t..

4. Legendos ir herojai prasideda dar nuo Antikos (Odisėjas, argonautai), po to vikingų sagos ir realūs Kolumbo bei Magelano žygiai, ir baigiant šiuolaikiniais herojais bei vietinės reikšmės legendomis, kurių atsiranda vos ne po kiekvieno didesnio plaukimo ar regatos.

O toliau įdomu panagrinėti šią kultūrą pagal olandą Hofstedą, kažkada tyrinėjusį IBM korporacijos multikultūrinę organizacijos vidaus terpę, ir jo aprašytus penkis vertinimo kriterijus:

1. Distancija su valdžia – didelė. Nes kapitonas yra tikrai vienvaldis laive, ir pagal visus tiek vietinius, tiek ir tarptautinius įstatymus jis turi absoliučią valdžią bei įgaliojimus priimti būtinus sprendimus. Aišku, kad lygiai taip pat jam ir atsakomybė tenka pilna. Gali ir pakarti kokį maištininką ant rėjos, jei tai grės laivo ir kitų įgulos narių saugumui. Nors paskui turės aiškintis krante, sugrįžęs į kitą “civilizaciją“, kokie motyvai paskatino ir ar neviršino savo įgaliojimų, bet pats faktas lieka, kad laive galioja savi ir labai hierarchiniai įstatymai, ir jie tikrai nėra tokie mums įprasti, kur “pumpuokime savo teises aukščiau kitų bendruomenės narių, nes mums už tai nieko nebus“. Tad pagal Hofstedą – tokia ir išvada, nors su kapitonu ir galite elgtis draugiškai, ir jis bus mielas žmogus, tačiau tas reikalo esmės nekeičia. Laive su kapitonu nesiginčijama.

2. Muskulinizmas vs. feminiškumas – vyrauja moteriškumas. Nes pakeliui eidamas link bako tvarkyti užkliuvusio stakselio nemėtai sutiktų prašalaičių per bortą, o gražiai nuvedi į kokpitą ir pririši, kad neišpultų, jei to reikia. Rūpestis kitais, ką Hofstedas apibrėžia kaip moteriškai pusei būdingą savybę, lyginant su dominuojančiu ir primetančiu valią “mačizmu“, laive yra labai svarbus ir vyraujantis. Arba įsivaizduokite situaciją “žmogus už borto“ – laivas apgręžiamas ir varoma jo išgriebti, užuot pasakius – plauk pats, jei vyras!

3. Individualumas vs. kolektyviškumas – vyrauja kolektyviškumas. Nes darni įgulos narių veikla ir jų komandinis kolektyvinis darbas ir užtikrina sėkmę akistatoje su stichija. Jei nedirbama laive bendram labui – tai tampama balastu. Nors ir balastą kartais galima pritaikyti bendram labui, jei kūrybingai pažvelgsi…

4. Neapibrėžtumo baimė – didelė. Niekad nežinai, kaip iki galo klostysis diena, ką atneš kita. Gali naudotis orų prognozėmis, bet juk žinome, kiek jos tikslios. O jūroje jos netikslumas turi didesnės įtakos, nei krante. Galima suplanuoti kelionę, bet niekada tiksliai nepasakysi, kada ateisi į paskutinį maršruto tašką, nes gerai, jei į pirmą ir paskui sekančius tarpinius pasiseks ateiti pagal planą “tam kartui“. Kai toks neapbrėžtumas, o ir pagarba stichijai, išsivystanti su patirtimi, tai yra labai didelis ir tolerancijos visiems galimiems netikėtumams laipsnis. Lyg gyventum šia diena. Planuoji į priekį, tas būtina, bet gerai, jei šiandien saulė šviečia ir jūros liga nekankina, o ryt – bus ryt. Galop, jei audra ar štormas artėja – visi planai keičiasi. Patyrę jūros vilkai neskuba atgal į laivą, o ir kapitonai patys niekur neskuba išplaukti, lyg kažko delsia, vis dar kažko krapštosi, kažkas dar jiems ne iki galo pasiruošta. Pašaliniam žmogui keistai atrodo kapitonas ant liepto su bokalu rankoje sau vaikštinėjantis ir nelipantis kuo greičiau prasinešti bangomis, juk tokia proga gera!.. O jis dar mintyse detales planuoja, dar neįpylė už apykaklės sau tiek, kad jau išdrįstų vėl ant denio lipti, dar gal ir drąsos nesukaupė. Neprisipažins. Niekam šitos paslapties nesakykite! Vis tiek – neprisipažins…

5. Orientacija į perspektyvą – maža. Niekas neskaičiuoja, kad va šiandien aš išeinu į jūrą, o mano plaukimą pratęs kita karta. Reisas yra reisas – kiek jo bebūtų. Kaip sakoma, jachta yra tobula, bet visiškai nenaudinga, nes iš taško A finale atvykstama vėl į tašką A.

Ir iš čia A. Dovydėno išvada pagal Hofstedo apibrėžimus: buriuotojams būdingi mažai išsivysčiusios šalies visuomenės bruožai.

Tokios klajoklių visuomenės su absoliučią valdžią turinčiais vadukais, moteriškai nudirbant visus buities darbus, laikantis visiems krūvoje dėl išgyvenimo, nerimaujant dėl pavojų už “sekančio posūkio“ ir susikaupiant einamiems dalykams, o ne tolimai perspektyvai. Bet gal būtent šitas “primityvizmas“ ir traukia žmones palikti tą stresų ir amžino skubrumo civilizaciją, kelti kažkokius skudurus ant stiebų ir gaudyti vėją, kaip tai darė protėviai mūsų civilizacijos priešaušryje? Aišku, protėvių įranga buvo daug daug kartų pigesnė, nei dabartinė “high-tech“… Bet ką tai keičia?

* * *

Pridaviau tuščius alaus butelius, nes gavau “Švyturio Ekstra“ nemokamai prie taurės su burlaiviu, kurią naudosiu dabar lažyboms. Ne brigas ten – brigantina. Kaip, beje, šiandien dar apžiūrėjau kitoje pakuotėje, kad ne šliupas, o vis tik kuteris, bet per brangiai gaunasi čia man už tas “Švyturio“ klaidas mokėti, nors ir gauni 7 butelius alaus nemokamai. O dar sako, kad “Švyturys“ – buriuotojų alus…

Tai “Kalnapilis“ – alpinistų, kaip “Žaibo“ – lakūnų, o “Vilko“ ar “Žebenkšties“ – medžiotojų?

* * *

Greičiau pavasaris…

Advertisements