Ketvirtadienis, sausio 17d.,
2008m.

Vilnius
________________________________

Dar vienas etapas mano susidarytame 15 metų buriavimo plane įveiktas – vakar sėkmingai išlaikiau ir LBS kvalifikacinius II eilės vairininko (Vidaus vandenų škiperio) teorijos egzaminus.

Baigę kursus Artūro Dovydėno “Kreiserinio buriavimo mokykloje“, žinojom, kad LBS kvalifikacinis egzaminas bus sausio antroje pusėje. Bet, žmogau, taip tikiesi, kad toji antroji pusė bus nuo vidurio antros pusės – apie 20-25 dieną. O ne 16-tą – dieną, sekančią iškart po pusės! Gavus pranešimą prieš savaitę taip ir išsigąsti gali, kad ir greit, ir dar kažko nemoki, o ir pamiršai tai, ko ir taip nemokėjai, tai kada čia tą medžiagą, kuri, neskaitant knygos “Buriavimas“, sveria geroką pusplytį, spėti vėl persiskaityti?

Kaip tikriems studentams, visiems, su kuo kalbėjau, kaip ir man – pritrūksta vienos nakties. Vienok, 17:30 mes jau LBS būstinėje, kur renkasi ne tik matyti ir nematyti kolegos (pasigendu Jono, buriuojančio Sicilijos apylinkėse jau virš 7 metų!), bet jau yra atėjusi ir pati komisija. Mūsų mokytojas kažką karštai diskutuoja su pamusalaso dėde apie būsimą regatą. Tikimės, kad nesusimuš, o tai neaišku, kaip su tais egzaminais būtų. Nesusimuša. Pasirodo, kad toks jų diskusijų būdas. Karštas. Ir nepiktybinis, nes abu lieka finale geros nuotaikos.

O mes gauname užsipildyti kiekvienas po egzaminų anketą (maniškė, kaip ir dalies mano kolegų, jau nuo rudens turi ir atžymas apie išlaikytą praktikos egzaminą) ir sąrašą, kas dalyvauja egzamine ir kad susimoka už tai po 30Lt. Tam reikalui minėtas dėdė, gerb. LBS generalinis sekretorius, išskiria polietileninį maišiuką sumesti mūsų kupiūroms.

Komisijos nariai atsidalina stalais ir egzaminų dalykais, ir po truputį einame jų atsiskaitinėti. Nesibraunu ir pasilieku kitame kambaryje, nes – o ko skubėti?…

Kolegos po truputį diskutuoja neaiškiais buriavimo klausimais. Sakau, kad jei ko nežinosim – versim viską ant Dovydėno. Dovydėnas be žodžių išeina parūkyti. Robertas užveda kalbą apie mazgus, bandau parodyti pirštais, kaip ten kur kas užsinarplioja… Galop ištraukiu iš ant stalo stovinčio spausdintuvo elektros laidą ir sumezgu su spausdintuvo kabeliu:

– Štai čia yra tiesusis, arba, kaip sakai – tikrasis mazgas. Va, jei šitą galą neperkiši simetriškai, o pakiši po pačiu savimi, tai ir bus tas tavo vis pamirštamas šotinis. O jei prakišdamas kaip tiesiąjam sulenksi dvigubai – bus rifinis, kuris lengvai atsiriša. O šlagus mėtyti vimbliniam tai jau moki.

Dar su kitu prisijungusiu kolega pašnekam apie dvigubą vimblinį (“smaugliuką“ arba “samostopornyj“), nes abu pastebėjom, kad ne ant kiekvienos virvės jis “užsistoporina“. Lengva man dalintis įspūdžiais, kai prieš pusvalandį “Senukuose“, kur užsukau lempučių G9, dar nuklydau į skyrių su virvėmis ir pasitreniravau, kol pradėjo konsultantai įtariai šnairuoti, kad raišioju iš vieno ritinio virvės galą jau su kito… Kol apsaugos nepakvietė, tai paaiškinau, kad reikia man tam tikrų savybių virvės – užsuksiu kitą kartą, ačiū už dėmesį. Su spausdintuvo laidais irgi galima raišiojimus pasikartoti, pasirodo.

Tuomet atėjo dar vienas komisijos narys (pats visų kvalifikacinių komisijų pirmininkas!), kuris kiek vėlavo, tad stalą su “mazgais“ užleidau jam. Pasisekė, nes taip tapau antru eilėje čia, priekyje džentelmeniškai užleidęs damą. O ji šaunuolė – neteisingai atsakiusi pirmą klausimą garsiai “savimi pasipiktino, kad žinojo, jog…“ Kas turi ausis – tas atsakymą išgirdo: mazgai. Tik ne raišioti va prieš kelias minutes iš laidų, o greičio vienetai. Prie šio komisijos nario prisijungė ir “Ventos“ škiperis Rimas, mano buvęs praktikos mokytojas ir egzaminuotojas, kuris, kaip supratau, ateityje irgi dalyvaus ir šioje komisijoje, tad perimdinėja egzaminavimo praktiką.

Pirmas egzaminas man pasirodė gana lengvas – laikiau hidrometeorologiją pas prie šio stalo sėdintį Valdemarą Vizbarą, o tai buvo testas raštu, atsirenkant teisingą atsakymą iš trijų – iš viso dešimt klausimų. Nors prie kelių stabtelėjau pamąstyti, bet atsakiau teisingai visus. Tikėjausi sunkesnių.

Vizbaras iš tikro yra griežtas ir reiklus, tačiau man savo išvaizda labai primena, kad iš tikro tai jis yra tikrai geras viduje, todėl, laiku prikandus liežuvį ir pasiklausius, ką jis kalba, tas griežtumas nebegąsdina. Juolab, kad Vizbaras dar mėgsta pakomentuoti klausimus ir paaiškinti išplėsdamas atsakymus – tik spėk klausytis. Pats jis šyptelėjo, kad va dar vieną paskaitą skaito apie hidrometeorologiją, užuot egzaminavęs.

Gavęs parašą patraukiau pas šįkart komisijos pirmininko pareigas einantį, vyriausiąjį amžiumi iš visų, Vitalį Mudėną. Jis egzaminavo iš jachtos konstrukcijos, valdymo, takelažo ir mechaninio variklio. Davė porą “batraiščių“ ir paprašė paraišioti. Pradėjau nuo gelbėjimo kilpos, o jis atkreipė dėmesį:

– Kur tas Dovydėnas? Ką, jau prapuolė? Aš va jam vis sakau – ką tu čia juos visus mokai dviem rankom rišti – viena ranka išmokyk! Juk gyvenime, kai virvę pamėtės, tai negi dantimis laikysiesi, kol abiem riši? Nors, mačiau, būna ir taip…

Parodžiau, kad puikiausiai moku surišti gi viena! Šitą dar “Legendos“ škiperis Andrius Deltuvas man parodė. Sena “škola“…

Perėjus prie konstrukcijos, po kiek laiko jis paklausė, ar turiu jachtą, ir kad prisipažinčiau, kogi aš čia nežinau, ir ar čia jau reiks jam visus planus ir brėžinius keisti, nes visi viską moka! Aš dar paauglystėje išsistudijavau brolių Každailių “Laivus ir jūrininkus“, esu ir laivų modeliukus gaminęs, tai ši egzamino dalis tikrai man nebuvo sunki. Greičiau kažkuo miela ir į vaikystę sugrąžinanti…

Dar pakalbėjom apie variklius, aušinimo sistemą, bloko koroziją, beveik perėjom link galvanizacijos ir kavitacijos, bet… reikia gi ir kitiems leisti pasisakyti!

Sekantis laukė man, prisipažinsiu, pats nemaloniausias dalykas mokymosi prasme – Vidaus vandenų taisyklės ir naktiniai navigaciniai žibintai, kurie tiesiog raibuliuoja akyse. O dar kur grynai lietuviški niuansai?…

Egzaminą priiminėjo nedidukas, smulkaus sudėjimo, nuolat besišypsantis, kiek hipiškai vešlia, bet jau žila ševeliūra – Kęstutis Jurevičius:

– Taip, traukite, prašom iš šitos krūvos tris bilietėlius, iš šitos – keturis, o iš šitos – irgi tris. Galima padaryti tris klaidas, turi būti tiksliai atsakyta į 70 procentų visų klausimų.

Na, aišku, žiburiai… Bet matyti! Ei, taigi čia laivas eina tiesiai į mus, aha, o čia yra burlaivis nuo mūsų… O čia žemkasė – ją galima apeiti kairiu bortu. O čia kairys bortas motorlaivio…

– Kokio dydžio?

– Na, tokia afigienna bandūra, sakyčiau… – o pats galvoju, kiek ten metrais. Mano mintijamą klausimą Jurevičius pakartojo garsiai. – Tai jau tikrai virš 50 metrų.

– Tai čia – Lietuva gi, ne CEVNI…

– Tada virš 110!

Nors viename kelio teisės biliete vis tik padariau klaidą. Situaciją įsivaizdavau teisingai (jam sukėlė šypseną, kad parodžiau, kaip eini, laikai kaip rumpelį, tad šitas ateina iš…), bet dėl pirmumo tai galėčiau vėl ginčytis, ar čia dešinio halso pirmumo, ar čia esančio žemiau pirmumo teisė. Tačiau kam ginčytis, jei parašą čia gauni ir eini toliau – navigacija.

Navigaciją priminėjo griežtai vis paburbantis ir prie stalo nenusėdintis Linas Tamkvaitis. Kai prisėdau prie tos kopijuotos nuo kopijos Kuršių marių locijos, tai pamąsčiau, ar čia man radijo šaukinį “Securite“ rėkti, ar jau “Mayday“, ar pakaks ir “Panpan“?… Dėdulis man davė padidinimo lupą, kad jau neįžlibinu, nes originalios locijos pagailėjo. Ir parodė, kurioje pusėje slepiasi toji uždaviniui reikalinga 35-oji boja.

Uždavinys tikrai paprastas: nustatyti pagal koordinates tašką, atmatuoti atstumą iki minėtos bojos, nurodyti kursą laipsniais. Paprastas. Po kokios minutės ar dviejų – paprastesniu dar vis nebeatrodė. Aha, paprastas…

Tad pirma maždaug iš akies atsidėjau, kur tai iš viso būtų… O paskui pradėjau mąstyti, kaip minutes ir sekundes pervesti į kabeltovus, nesgi čia sugraduoti kraštai ne pustuziniais, o dešimtine sistema, todėl – mąstome logiškai. Tai dabar atrodo juokinga, o kai kolega prieš mane paprašė kalkuliatoriaus iš dėdulės, kad galėtų perskaičiuoti, tai gerb. Tamkvaitis po kiek laiko nuėjo net arbatos pasidaryti. Šiek tiek streso turėjau ne aš vienas, kiek suprantu.

Juokas juokais, bet kai viena ausim paklausai loginį aiškinimą, tai greit supranti, kad gi: 1 minutė turi 60 sekundžių, o vienas laipsnis yra 1 minutė, kuris yra išdalintas į 10 kabeltovų, ergo – 1 kabeltovas yra 6 sekundės (ir kam tas kalkuliatorius?). Tad mano uždavinyje 24″ – 4 kabeltovai “aukštyn“. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad “iš akies“ atidėjau ne visai tiksliai – nedidelė paklaida, bet, kaip sako Dovydėnas: “duočiau nubėgti tą nedidelį atstumą – padustumėt…“

Atstumą išmatuoti buvo jau lengva. Tiesa, kai gavosi 71 kabeltovas, tai pamąsčiau, kad čia vėl man kažkokios pievos ir Krokų lankos. Rusai kairėje pusėje buvo įmetę kažkokią smulkesnę ašį, o prie jos parašyta “Kil…“. KillBill – bus kilometrai! Matuojam atstumą sausuma nuo Nidos iki Preilos – logiška, kad kabeltovais nelogiška. Permatuojam – 3 jūrmylės ir 8 kabeltovai! Užsirašom. Pasekoje šis atsakymas egzaminatoriui tiko, nes buvo teisingas, o apie ankstesnį niekas ir nežinos…

Juokingai matavau kursą: sukinėjau tą matlankį, sudėdinėjau sumas nuo ketvirčių… kol supratau, o ko aš čia vargstu? Tinginystė – žmonijos minties progreso variklis! Taigi yra lygiagreti navigacinė liniuotė… ė, kolega Robertai, duokite man kitą, nes šios galai apgraužti, va, gerai – tiesiai persikeliam nuo kurso į ant locijos esančią kompasinę rožę. 150 laipsnių… Ne, pala – tiek kursas bus nuo bojos link taško, o nuo taško… pratęsiam aukštyn rožėje – 330 laipsnių! Atsakymą užsirašom. Atsakymas tikrinant tiko.

Papildomi klausimai – lateralinė sistema ir horizonto dalinimas rumbais. Apie lateralinę sistemą pliurpti turėjau ką, atsakydamas ir į IALA B sistemos naudojimo zoną, ir kaip jų bojos skiriasi. Viena problema buvo su bojų blyksnių periodais – užstrigau prie saugaus kelio bojos. Ne (2)10. Išvardinau visų kitų blyksnius, įskaitant ir kardinalinės, pridūręs, kad va toji, kuri blyksės balta šviesa kitaip, nei išvardintos, tai ir bus šita, nu… Dėdulę Tamkvaitį tas pralinksmino kažkaip, tad jis ir paaiškino, kad ji dega įsižiebiančiai ir užgęstančiai (“oculting“ – papildžiau sau mintyse linksėdamas galvą) pusę periodo.

Rumbus paišyti lengva – atradau tą tortą bepjaustydamas 16-kai kolegų pačią pirmą kursų dieną. Tiesa, nelabai dabar tų rumbų smulkaus supratimo ir reikia – viskas laipsniais jau matuojama. Todėl papildomas klausimas: o kur dabar dar naudojami rumbai?

– Du rumbai nuo traverso į achterį – taisyklė, reikalinga nustatyti, ar laivas yra lenkiančiojo pozicijoje! – išpyškinau ir pabraižiau. Dar pasakiau, kad kompasai, savo kompasinėje rožėje, vis dar turi… Į ką Tamkvaitis – “aha, šiuolaikiniai nebent dar ketvirtinius išsaugoję, o šiaip – nebesismulkinama“. Tai dar visokių prispėliojau dalykų, kol užvedė ant kelio:

– Taigi vėjų kryptys vis dar rumbais nurodomos, ar ne?

– Be abejo! Nesakiau? Argi?…

Kadangi mano pradinio vargo su ta nelemta sunkiai įskaitoma locija, kol galus atsirinkau, jis nematė, tai visumoje, matyt, padariau teigiamą įspūdį ir gavau atitinkamai teigiamą įvertinimą. Nors vis tik buvau dar pasirengęs ir perskaičiuoti iš tikrojo kurso į magnetinį bei kompasinius, naudodamas deklinacijas ir deviacinius dydžius, ar atgal, bei rasti buvimo vietą pagal kranto pelengus. Neprireikė, nes tai – I eilės egzaminų programa. Kaip ir detalus COLREGS žinojimas, pasirodo.

Tad grįžau atgal pas Vizbarą, kur jis tęsė dabar egzaminą iš jūrų teisės ir signalizacijos. Aišku, dar nepraleidau progos ir išklausyti baigiamosios jo paskaitėlės apie hidrometeorologiją ir orų prognozes, praktiškai jam rodant savo kompiuterio ekrane tinklapį su izobatomis bei vėjų gairėmis. Ir su pavyzdžiais, kaip žmonės Baltijoje žūna, nes oro permainų nepasiprognozuoja, nepaiso vėjo krypties nuo kranto ir artėjančių oro permainų.

Baltija – nelabai draugiška jūra, gal todėl atsargūs lietuviai į ją ir nelindo, ardami savo artojišką vagą nuo jūros iki jūros, o ne vagodami abi minėtas jūras savo laivų foršteveniais? Tiesa, yra ir drąsių, ypač pareiškimais, kad “o kas čia tas 20 m/s vėjas reiškia tikriems vyrams?“. Kurgi ne, kai 8 balai pagal Bofortą – jau štormas. Taip nepilną parą pasisupus – išlipi visas pažaliavęs. Tada va ir aiškėja iš Vizbaro komentaro, kad daug komfortiškiau atsitrankyti blogais Lenkijos keliais autobusu iš Gdansko, nei eiti jūra kaip “tikram vyrui“.

O jūrų teisės klausimai nepasirodė labai sunkūs, gal kad iškart kelis pasisodino kalbėti ir vienas kitą papildyti, nes ganėtinai nuvarginom visus komisijos narius savo “visažiniškumu“: apie teritorinę ir gretutinę jūras ir ekonominę zoną, apie teisinį laivo imunitetą, apie laivybą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir tarpautines kovencijas SOLAS bei COLREGS, apie ekologiją ir taršos prevenciją, apie taikaus plaukimo vykdymą. Pastarasis ypač aktualu, plaukiant per Prūsijos teritorinius vandenis, kur itin svarbu savalaikiškai užmegzti VHF radijo ryšį ir paaiškinti kelionės tikslą bei kursą, idant neatskubėtų rusų pasieniečių laivas su iškelta signaline vėliava LIMA – “Halt! Ausweis control!“.

Ir, aišku, bent jau 6 signalines vėliavas reikia žinoti, atskirti ir reikšmes suprasti: ALFA (nuleidau narą – ieškom lobių…), BRAVO (esu sprogstantis arba baisiai pavojingas!), JULIET (degu, bet ne meile; duokite kelią, nuodai!), NOVEMBER (Nein! Ne!), CHARLIE (C – si, taip!), N+C (ei, no si, gelbėkite!!!), LIMA (stok!), UNIFORM (artėji link pavojaus!), VICTOR (V = 5, F5 – pagalbos, prašau!), WHISKEY (į sveikatą! – medicininės pagalbos, prašau!), PAPA (grįžkite į laivą pas tėvelį, paklydę sūnūs!), INDIA (varau kairėn – kama sutra…), ECHO (varau dešinėn, tik aidas girdis…), SIERRA (varau atbulas – siera iš pragaro), OSCAR (Ooo! Žmogus už borto!), QUEBECK (pareigūne, esu švarus, nori įsitikinti?), GOLF (gezai, aš ne vietinis – gal locmaną kas matėt?), HOTEL (o, jau turiu locmaną, jo viešnage rūpinuosi!), U+W (“jū velkam!“ – laimingo plaukiojimo!).

Ir kaip kviestis pagalbos jūroje, kokie signalai: N+C, rutulys po arba virš vėliavėlės, valstybinė vėliava aukštyn kojomis, signalinės raketos, dūmai (Vizbaras pakomentavo, kad pastarieji dieną geriau už raketas), deganti statinė ant denio, radijo šaukiniai MAYDAY, signalas Morzės abėcėle SOS, garsiniai signalai, “plastnojimas rankomis“.

Jūros papročių ir etikos bei pirmosios medicininės pagalbos dalis įskaitė kaip išklausytas per paskaitas. O radijo operatoriaus dabar yra atskiri egzaminai, todėl šis dalykas irgi išmestas iš egzaminavimo programos, nors mokytis ir teko. Matyt, pagal laivybos rajoną, pakaks ir SMS žinutes siųsti, kam ta radija mums…

Tad pridaviau jau parašais ir įvertinimais “gerai“ bei “labai gerai“ užpildytą savo egzaminų lapą ir išėjau 20:40 val. į maloniai žvarbią Vilniaus naktį, niūniuodamas sau netyčia į galvą atklydusią “Kapitan, kapitan…“. Ir vairuodamas namo galvojau, kad dabar tikrai žinau, kiek daug nežinau.

O argi tai sužinosi, kol nepradėsi gilintis?…

Reklama