Ne, Salaspilis ne prie jūros, o už Rygos kiek toliau į Latvijos gilumą.

Bet kalba eis apie tą patį karvedį, o kalbant apie LDK didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus karinį talentą, visada pirmiausia į galvą ateina būtent šis mūšis, kaip niekas kitas geriausiai apibūdinantis jo, kaip karvedžio, genealumą – Salaspilio (Kirholmo) 1605 metų rugsėjo 27d.

Šios pergalės garbei jėzuitų poetas Laurencijus Bojeris parašė poemą Carolomachia, lotynų (tuomet kaip ir tarptautine) kalba, įamžindamas dviejų Karolių – Švedijos karaliaus Karolio IX ir Dvitautės (Abiejų Tautų) Respublikos karvedžio – susidūrimą, kuriame, aišku, laimėjo “mūsiškis“ Karolis. PR kampanija, šlovinanti Respublikos ginklo pergales, Vakarų Europoje (suprask – tuomečiame visame išsivysčiusiame pasaulyje) buvo tokia sėkminga, kad netgi juokaujama, kad žodis “muškieta“ kilęs nuo to mūšio lauke skambėjusių lietuvių šūksnių “Muški! Muški!“.

Jonas Karolis Katkevičius, LDK didysis etmonas

Tačiau šio 1600-1611 metų karo su Švedija metu dėl Livonijos (lenk. Inflantų) šis mūšis nebuvo, deja, paskutinis, o juolab ir dėl Rygos miesto kontrolės, ar, pagal to meto politines realijas – mūsų miesto gynimo nuo švediškojo agresoriaus. Po Salaspilio mūšio, tarpe kitų karinių susirėmimų, 1609 metų vasario 28 dieną įvyko Pernu (dabar Estijoje) miesto apgultis, kuri sėkmingai baigėsi mūsų karvedžiui jau kovo 2-rą dieną šio miesto ir tvirtovės užėmimu. Į Pernu apgultį Jono Karolio Katkevičiaus kariuomenė išžygiavo iš Salacgryvos (tuomet – Salismünde). Tačiau jam teko į šį miestą sugrįžti jau už keletos savaičių.

Ironija tame, kad Salaspils ir Salacgryva ne tik skamba dabar panašiai (nors, reikėtų pripažinti, kad tuomet vyravo vis tik vokiški jų pavadinimo variantai: Kirchholm ir Salismünde) dėl vienodos žodžio šaknies. Savo šaknyje jie turi ir dar daugiau bendrumų: to paties karo metu, turėdamas tą patį tikslą – Rygos švediškos blokados pralaužimą, tas pats karvedys pasiekė savo visiškas pergales neturėdamas jokio pradinio karinio pranašumo prieš savo priešą, o vien tik dėka savo išradingumo, įžvalgumo ir neabejotinos drąsos imtis, kaip atrodytų iš šalies, beatodairiškos rizikos.

Bet kas įdomiausia, antrasis jo toks kariniu požiūriu beprotiškas ir lygiai tokia pačia neįtikėtina sėkme pasibaigęs kaip Salaspilio mūšis įvyko prie Salacgryvos. Tačiau šįkart – tai buvo jau jūros mūšis!…

* * *

Taip, aš suprantu, kad tūlam lietuviui, kurio netgi liaudies dainuose rastum motyvą “dievas davė man protelį, kad nesėdau į laivelį“, sunkiai suprantama, kad Lietuva galėjo kažkada iš viso laimėti jūrų mūšį prieš Švediją, žinomą dabar istorijoje jūrinę valstybę, vienu metu siekusią netgi Baltijos jūrą paversti savo “vidiniu ežeru“.

Juolab, kad ir dabartinės mūsų Karinės jūrų pajėgos atsikūrė tik 1992 metų liepos 4 dieną, įkūrus Pakrančių apsaugos rinktinę ir perimant ne tarpukario Lietuvos laivyno vėliavą, bet… Kauno (labiau žinomo kaip Lietuvos) jachtklubo (iš tikro, o kam jiems tokio gero dizaino vėliava, kai ten jachtklubo nėra ir iki šiol?).

O pati Lietuvos karinio jūrų laivyno diena oficialiai yra minima rugpjūčio 1-oji, pažymint 1935 metais Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio pasirašytą dekretą dėl karinio jūrų laivyno įsteigimo. Kurį tuomet ir tesudarė tik vienas minų traluotojo dydžio mokomasis karinis laivas, įsigytas 1927-ais metais, buvęs kartu ir reprezentacine valstybės vadovo jachta – “Prezidentas Smetona“ (jei vis tik neskaitysime vieno pakrančių apsaugos katerio “Partizanas“, ginkluoto patrankėle ir dviem kulkosvaidžiais, ar dar kelių panašių, tačiau jau neginkluotų katerių, taip pat naudotų pakrantės apsaugai tik daugiau simboliniais žvalgybiniais tikslais arba išlaipinti pareigūnams laivų patikrai teritorinėje jūroje, tuomet apėmusioje tik 3 jūrmyles nuo kranto).

Tačiau vis tik Lietuvos laivyno kūrėju galėtų būti laikomas ne veiklusis generolas Stasys Raštikis, o Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris 1568 metais įsteigė vieną pirmųjų Europoje (ir pasaulyje!) admiralitetų – Jūrų komisiją. Deja, po Stumsdorfo paliaubų 1635 m. laivynas buvo panaikintas, tačiau iki tol įdirbis buvo vaisingas, ką rodo ne tik 1627m. lapkričio 28d. įvykęs Olyvos jūrų mūšis.

Olyvos mūšis 1627m. – skambiausia Respublikos jūrų pergalė, kuriai pagrindus padėjo ir pergalė prie Salacgryvos.

Dvitautės Respublikos kažkada būtą, nors dabar ir užmirštą, jūrinę grėsmę Baltijos kaimynams dabar mums primena ir 1627 metais nevykusiai pastatytas ir akvatorijoje paskendęs, taip ir nespėdamas į Olyvos mūšį, didžiausias to meto švedų karo laivas “Vaza“, turėjęs tapti jų laivyno flagmanu ir garantuotu siaubu mūsų karo jūreiviams. Dabar šis laivas yra iškeltas, atrestauruotas ir paverstas muziejumi, kurio papuošimuose rasite ir ideologinių motyvų apie aršius švedų priešus – pavergtinus Dvitautės Respublikos piliečius lenkus bei lietuvius. Panašūs motyvai kaip Vytauto Didžiojo paminkle Kaune, tik postamento papėdėje tautos jau ne tos.

* * *

Bet grįžkime prie palikto didžiojo etmono, kuris užėmė Pernu ir ketino patraukti dabar jau vaduoti Rygos. Ir čia pakeliui jam pasitaikė proga nuveikti kai ką daugiau – Salacgryvos uoste tuo metu kaip tik apsistojo švedų flotilė, užtikrinusi Rygos įlankos ir Rygos miesto blokadą, kuriai vadovavo Joachim Friedrich Graf von Mansfeld zu Vorderort.

Įdomu tai, kad minėtasis grafas buvo jau Jono Karolio Katkevičiaus “senas pažįstamas“ – nuo Kirholmo (dab. Salaspilio) mūšio 1605-ais metais, kuriame vadovavo švedų kavalerijos dešiniajam sparnui (reiterių eskadronui), mūšio metu buvo sužeistas, o vėliau susirašinėjo su etmonu dėl belaisvių apsikeitimo sąlygų. 1608 metais užėmęs Kokenhauzeną, fon Mansfeldas netgi planavo patraukti į Lietuvą ir užimti Vilnių!…

Pasaulis iš tikro siauras, kai pagalvoji. Ir ne ant to užsirovė – kaip irgi tiesingai sakoma.

Švedai tiek gerai apie save galvojo, kad grėsmės šiame uoste iš J. K. Katkevičiaus ekspedicinio korpuso nejuto, juolab, kad apie kokius nors priešo laivyno veiksmus net kalbos nėjo, kadangi ir paties jokio Respublikos laivyno ten nebuvo. Ir net žinodami, kad lietuviai išdrožė vos prieš kelias savaites iš šio miesto Pernu apgultin, švedai ramiausiai apsistojo Salacgryvos uoste, kuris buvo, reikia manyti, jų flotilės viena iš svarbesnių karo bazių Rygos miesto blokadoje – čia švedai netgi spėjo sukaupti ir nemažas amunicijos bei provizijos atsargas (nemanau, kad etmonas būtų į jas spjovęs, jei radęs prieš žygį į Pernu).

Aš nemanau, kad mūsų karvedys labai irgi krimtosi tiek dėl tokio švedo nepagarbaus nusiteikimo jo asmenybės atžvilgiu, ar kad eilinį kartą neturi netgi minimaliai reikiamų išteklių vesti atitinkamus karinius veiksmus taip toli nuo savo šalies bazių, nes jei jau planuoji vaduoti Rygą, o sužinai apie pagrindines priešo pajėgas visai pakeliui link jos, tai svarstyti reikia ne “ar“, o tik “kaip“ – kaip juos sudoroti. O už pečių turint Salaspilio mūšio patirtį ir tik ką sėkmingai drąsiu manevru įveiktą Pernu, didelių abejonių dėl karo sėkmės nekiltų ir labai prietaringam karvedžiui, o mūsiškis veikiau pasižymėjo ne prietaringumu, o talentu.

Pernu uoste pasitaikė proga užgrobti du prekybinius laivus ir keletą mažesnių barkaso tipo burlaivių. Palikęs 200 karių įgulą saugoti miestą, didysis etmonas suformavo flotilę iš šių jam atitekusių laivų, kuriuos apginklavo užgrobtomis Pernu tvirtovės patrankomis, susodino į laivus savo pėstininkus ir patraukė šįkart jūra link Salacgryvos uosto, kurio prieigose atvykus etmono įsakymu patyliukais ir buvo parengti du (kituose šaltiniuose – keturi) branderiai – padegamieji laivai, kurie medinių laivų amžiuje tarnavo kaip viena efektyviausių priemonių naikinti priešo laivyną.

Noriu atkreipti dėmesį, kad patrankos tebuvo gal tik trečia, po abordažo, pagal svarbumą priemonė kovoti tarpusavyje laivams, ir ganėtinai džentelmeniška, nes didžiausią pavojų keldavo ne tiek bortuose skyles besistengiantys pramušti sviediniai ar griūvančio žemyn į šipulius artilerijos talžomo rangauto rąstigaliai. Efektyviausiai laivus naikino būtent šie padegamieji plaukiojantys “fakelai“, pagal kurių principą vėliau išsivystė  ir torpedos, be kurių dabar jokio rimtesnio karo laivo neįsivaizduotum.

Tik visa bėda tą sumaniusiems jūreiviams buvo tame, jog reikėjo ne tik sugebėti iš pasalų arba, blogiausiu atveju, per škvalinę priešo ugnį prie jo borto priplaukti ir prisitvirtinti taip, kad negalėtų jau atsistumti užkluptieji šio nepageidaujamo “prielipo“, bet dar ir padegti laiku savo branderį, prikrautą itin degių ar sprogstamų medžiagų, o po to kažkaip sprukti šalin pačiam kuo greičiau ir nepaskendus, netapus priešo kulkos arba sukelto sprogimo auka.

Tad 1609 metų naktį iš kovo 23-čios į 24-tą branderiai, genami palankaus vėjo nuo jūros link uosto, įplaukė į Salacgryvos įlanką…

Išorėje gi stojo į dreifą laukti ir abu didieji etmono flotilės kariniai laivai kartu su likusiais barkasais. Pastarieji turėjo pasitarnauti kaip didžiojo etmono pėstininkų – dabar jau jūros pėstininkų! – abordažiniai desanto laivai užgrobti priešo laivus, jei pasitaikytų tokia proga. Tuo tarpu pasamdyti vietiniai Livonijos jūreiviai išvairavo padegtus branderius tiesiai į reide susispietusius miegančių švedų laivus, saugomus atsipalaidavusios ir nebudrios sargybos.

Du švedų karo laivai buvo sėkmingai padegti ir paskendo čia pat, o likę, atsimušdami nuo Jono Karolio Katkevičiaus reide tykojusios flotilės savo muškietų ir patrankų ugnimi, sugebėjo šio užvirusio mūšio metu vis tik pro juos prasiveržti į jūrą.

Salacgryvos jūros mūšio schema (pagal Michal Duda)

Salacgryvos uosto ir tvirtovės visos atsargos, įskaitant ginklus, amuniciją ir proviziją, pateko didžiojo etmono žinion. Rygos miesto blokada, taip ir nepriėjus tų likusių 100 kilomentrų iki jos, buvo sėkmingai pašalinta. Nuostolių didysis etmonas nepatyrė.

Ir dar atkreipsiu dėmesį, kad Baltijos jūroje branderius pirmąkart panaudojo būtent etmonas Jonas Karolis Katkevičius – iki jo šios kovos taktikos niekas nėra ėmęsis, ar bent jau duomenų apie tai nėra!

* * *

O man labai gaila, kad šis jūrų mūšis yra visiškai mūsų pamirštas lyg jo nebūtų net buvę…

Apie jį nežino ir Lietuvos istorikas Nr.1, o man pačiam teko netgi įdėti tą “nežymią“ eilutę angliškame wikipedia.org tekste prie straipsnio apie Lietuvos karines jūrų pajėgas.

Nerasite šio atmintino mūšio paminint tokia proga ir jokiuose nors kiek su jūra susijusiuose leidiniuose, Lietuvos buriuotojai išvykų į mūšio vietą ar jo garbei regatų nerengia (galima pasiteisinti – vis tik kovas, tai ne gegužės mėnuo, ar ne?), o visuomenė, apie jį užsiminus, į šią žinią dažniausiai pažiūri itin nepatikliai, tarsi mūsų protėviai tikrai tebuvo tik  artojai, kurie kaip įbedė arklą prie Baltijos, tai taip paskui žemaituko uodegą ir nuarė iki Juodosios savo “arimus“…

Bet palyginkim su garsiuoju Salaspilio mūšiu: argi šis menkesnis tiek savo kariniu planu ir jo įgyvendinimu, tiek ir priešo skaitlingumu ir jo karine patirtimi, tiek ir savo pasiektais iškeltais uždaviniais?

Ir pergalė turėtų būti ne mažiau svari, nes sausumos mūšių Lietuvos karvedžiai yra laimėję ne vieną, bet kiek gi žinote jūros mūšių, o juolab – laimėtų, ir dar tokiu rezultatu?!

Dabartinis Salacgryvos herbas, primenantis navigacinį ženklą, draudžiantį inkaruotę (nes pikti lietuviai gali laivą padegti)

Ir kai kada nors kompanijoje kelsite prie progos taurę ne tik už “valstybę nuo jūros iki jūros“, bet ir į LDK didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus atminimą ir jo, kaip karvedžio, talentą, tai prisiminkite ne vien išreklamuotąjį poemoje Salaspilį, bet ir šią ne mažiau avantiūristišką, iš pirmo žvilgsnio, pergalę jūros mūšyje prie Salacgryvos 1609 metais kovo 24 dieną!

Vivat etmonui!

Vivat… admirolui!

Reklama