2008-06-11
trečiadienis
Trakai

Na, vėlokai jis prasidėjo man šiemet, vėlokai, bet, sakoma, geriau vėliau, negu niekada. Tad šiandien tą savarankiško buriavimo sezoną ir atidariau sau.

Išsinuomavau “Conrad 25RT“ tipo jachtą “Venta“ (LTU9) iš savo mokytojo Rimanto Galvėje trims valandoms, tai spėjau ir iki Skaisčio nueiti ir dar ten pasimalti pagal jo patarimus tarp salų ir įlankėlių – tą seniai jau norėjau padaryti, nes valtimi nuo draugo prie tilto irkluoti net iki ten tingisi, o su varikliu manęs, kažkodėl, neleido, nes paaiškino, kad, neva, uždrausta Vidaus vandenų inspekcijos. Tad nueiti su burėmis – gera mintis!

Turėjo gautis “korporatyvinis“ pasiplaukiojimas, bet ponas direktorius Andrius su savo šeima kažkodėl savo planus atšaukė, nors tartasi buvo prieš gerą mėnesį (“manjana“ – negali pykti), todėl pasiplaukiojimas gavosi man tiesiog “šeimyninis“, o ir vietos dėl to kokpite buvo – nors skersai, nors įstrižai gulkis!

Oras buvo puikus: saulė nesvilino (vienok, veidas nukentėti vis tik spėjo – dabar berašant net, rodos, niežti), nes kepurės nebereikėjo, o beidevindu einant ir striukę prisiminiau turįs. Debesuotumas 5-10 proc., oro temperatūra +21C, vėjas vakarų (W) 12-13 mazgų (F4 pagal Bofortą, 6-7 m/s) – čekų vėjų guru tinklapis neapgavo. Tad grotas buvo surifuotas per vieną (tačiau gavosi kažkoks per daug pilvotas, mano galva), o bandymas kelti stakselį Skaistyje begrįžtant laviruotėmis atgal, “kad greičiau būtų“, akivaizdžiai parodė, kad vis tik dar bent vienos rankos (net poros nereikia – bent sumanios rankelės prie rumpeliuko…) tam ir prie tokio vėjo man trūksta – jūreivis būtų visai ne prošal… Arba stakselis ant furlingo – tuomet iš kokpito nereiktų valkiotis link bako jį keliant, o paskui vargti su išplazdenančiais stakselšotais, kada rumpeliu reiktų išlaikyti jachtos nosį gerai į vėją, nes jos balansuotė keičiasi didinant šį burių plotą, nosis nuslysta lyg netyčia ir žiū – jau ta “paklodė“ pilna vėjo veržiasi į laisvę nesutramdomai…

Bent jau man taip atrodė. O ir veteranai, kaip Kostas, šiandien be stakselio bei surifuotu grotu vaikščiojo – tai ko man draskytis, bandant sau kažką įrodyti ar išbandyti? Tačiau šie nedideli iššūkiai vis tik man patinka – smagu gi, kvėpuojasi pilna krūtine! Nors kai kas vis tik panikuoti ima, tad ir išvada peršasi savaime: jachtoje reikia buriuoti, o to nenorintys – te mina vandens dviračius, arba tiesiog reikia atskirti “šeimyninį“ pasiplaukiojimą nuo smagaus (mano supratimu) buriavimo esant smagiam vėjui – tuomet lūkesčių neatitikimas negąsdins vienų ir neleis nusivilti nuobodžiaujantiems kitiems. Čia man, kaip kapitonui, įsiminti, kitąkart organizuojant kelionę. Vienok, buvo vis tik smagu ne man vienam, nes pageidavimų pakartoti ir kitąkart yra.

Švartavomės lengvai, dreifuodami tiesiog pavėjui link prieplaukos, kol per tą laiką nuleidau grotą, o ir Rimantas pasitiko ant lieptelio – viskas gavosi jo dėka idealiai ir sklandžiai.

Daugiausia iš visos kelionės ir užtruko kaip tik tas išsimalimas iš Skaisčio link Galvės pro visus tuos sąsiaurius prieš vėją “į snukį“, kada teko dažnai venduoti trumpomis laviruotėmis gaudant škvaliukus bei siauručiu koridoriumi prasimušantį nuo kranto dengimo vėją. O visai beįeinant į Galvę netoli Užtrakio – tai ir pasisupome smagiai, nes banga ritosi, kaip ežerui, jau padori, su “avytėmis“ keterose ir pasitaškymais ant bako, o vėjas dar buvo ten užslopintas – bet išsimalėm. Tad ir kelionė atgal užtruko dukart ilgiau, nei pirmyn. Bet iki Skaisčio vertėjo eiti, nes jo aname gale, netoli Žydiškių, pats labiausiai įsibėgėjęs per visą Skaistį vėjas ir buvo! Užėjus į siaurą įlanką link Kariotiškių jis, deja, buvo visai uždengtas ir netvarkingai vietomis sūkuriuojantis – atidėsime šitai kitam kartui, nes ten labai geri gyliai, kada galima beveik ir iki kranto prieiti.

Visumoje aišku, kad dviejų valandų abiems šiems ežerams būtų per mažai, o trys tokiam pasiplaukiojimui – pats tas. Man norėjosi dar poros, grynai palakstymui, bet…

Norai te nusikelia kitam kartui, o gal ir Kuršmarėms, kurias praėjusį savaitgalį apšniukštinėjau nuo kranto, užsukdamas ir į Rusnę, ir į Mingę (buvo geras ir šviežias sterkas!), ir į Ventės ragą (kaip ten viskas seklu!). Ir dar pasižiūrėjau Sony Open Baltic Race regatos dalyvių jachtas (o va tas estų, berods, trimaranas būtų puikus dalykas sekliose Kuršmarėse…) greta Klaipėdos Pilies uosto (remontuojamas, todėl visi stovėjo laivų remonto gamyklos reide, prie Kruizinio laivų terminalo). Ir kur mūsų gerbiamas pamusalas su savo dalyvayjančia regatoje “Lady L“ (viena iš trijų lietuvių jachtų!) įgula puikiai leido laiką ant denio, gurgšnodamas privalomą ir papildomą grogo (bei ne tik) porcijas. Tikiuosi, kad švęsti buvo ką. O aš jau už pusvalandžiuko susipyliau litrą “Memelio“ šviesaus – bet čia jau kita istorija.

…o aš šiandien vėl ir vėl prisimenu, kaip einu kairiu halsu – ir širdis džiaugiasi, nes diena praėjo puikiai!

Advertisements