Pij bracie, pij na zdrowie,
jutro Ci się humor przyda.
Zimnie piwko nie zaszkodzi,
sztorm idzie – wyrzygasz.

(autor nieznany)

“Gerk, brolau, gerk į sveikatą,
ryt Tau toji gera nuotaika pravers.
Šaltas alutis nepakenks,
štormas ateina – išsivemsi.“

(autorius nežinomas)

Šyptelėjęs sau perskaitau šitą linksmą užrašą ant iš Mozūrų parsivežto alaus metalinio atidarytuvo su fregatu pilnomis burėmis, einančio apniukusio lyg artėjant tam štormui dangaus ir neramios jūros fone, ir juo atkemšu “Budweiser Budvar“ butelį.

Negali, žmogau, nemalšinti sielos ilgesio alučiu, kad jau taip norisi atgal į ten!

Ir vos kelios dienelės tepraėjo po to, kai, kaip bebūtų keista, juk ne jūroje buriuota, nustojo lengvai siūbuoti grindys, bet tuomet va ir netikėtai pristojo tas nenusakomai, jei paties anksčiau nepatirtas, ilgesingas jausmas, kurį seni jūreiviai kažkada pavadino “kranto liga“. Nes jos kamuojamam taip norisi atgal. Norisi atgal, iš kur grįžai. Atgal į “ten“.

Netgi į “ten“, kur vėjas jau ima grėsmingai švilpti vantuose, kiaurai jau visus drabužius iki kūno permerkė įkyrus lietus, kuomet jau ima pavargti rankos, sukančios iš paskutiniųjų tratančios perkrautos gervės rankeną, kuomet priverstas esi nustoti ją sukti tik todėl, kad ir vėl, ir vėl, ir vėl susimetė prakeikto šoto vijos ant gervės “smaugliukais“, ir kuomet bangos (ir iš kur čia joms tokioms būti – juk ne jūra!) nubloškia šitą menką laivelį atgal į dreifą, neleisdamos jam niekaip prasimušti nors kiek į priekį venduojant – ir netgi tuomet, ar kaip tik – būtent tuomet! – jautiesi pilnai gyvenąs, jautiesi kvėpuojąs pilna krūtine, jautiesi tiesiog daug ir daug geriau, nei va dabar, kuomet vakarėja už lango šviesomis sužibėsiantis miestas, kuomet gaudžia viso labo tik automobiliai ir kuomet atslūgstančioje po dienos tvankumos namų šilumoje gali lūpomis pajusti gaivinačią rasą ant šalto šalto alaus bokalo, padabinto, kad ir kaip ironiška, Švyturio alaus gerbėjui skirtu brigantinos, aludarių pavadintos klaidingai kažkodėl trumpiau – brigu, paveikslėliu. O juk tuomet ir iškyla prieš akis toji, matyta būtent “ten“ tikra brigantina Bėgančioji falais, vakarėjant oriai įeinanti į uostą.

Ir supranti, kad šiandien širdis pasilikusi vis dar “ten“. Dar negrįžo. Ir bandai protu apgauti save, kad bus dar tų kelionių. Bus dar to buriavimo – ir, galbūt, geresnio ir už šį! Juk planų dar turi – ištisiems penkiolikai metų į priekį!

Bet kažkur gilumoje supranti, kad tokio paties kito karto jau nebus. Kad tai, kas buvo, pasilieka aname laike, aname išmatavime, aname tavyje…

Ir nieko tokio, jei šitie mano čia užrašyti prisiminimai pasirodys įdomūs tik man vienam, ar koks jūros štormų užgrūdintas jūrų vilkas atlaidžiai šyptelės juos perskaitęs. Kiekvienas, jei tik to norime, atrandame savo kelią į “ten“. Ir jei tai dabar tėra tik kuklutė šio mano kelio pradžia, tai šia pradžia aš pats sau bent jau galiu pasidžiaugti – kaip gera ir tikrai pasisekusia pradžia.

O kol dar bus, tikiu, tęsinys šio kelio ateinančiais metais, belieka dabar paskaityti ir šios čia minimos nesenos istorijos pradžią…

Advertisements