O naktys čia ilgos

Marijampolė – Gižycko – Roganty
2008-08-12
antradienis

Kadangi mano pusė įgulos netikėtai atkrito, tai naujoji, nors ir nepilna sudėtimi, susiformavo iškart ir netikėtai, kad imti ką nors daugiau, pagalvojau, jau ir nebuvo prasmės, nes miegoti gultuose irgi patogiau, kai vietos gauni “už du“. Įgulai vietos jachtoje yra formaliai numatyta pagal formulę 6+2, kas reiškia, kad dar du gali miegoti, reikalui esant, kajutkompanijoje ant grindų. O čia gi gavosi iš viso keturi vietoje šešių, ir tai, sakyčiau, kaip įgula, nepilna sudėtimi…

O paskui aš taip ir numojau ranka, kad beliko man šitam reisui tik vienos merginos.

“Susitvarkysiu, ne pirmas kartas“ – turėjau omeny jachtą, ne merginas, aišku. Juolab, kad ir buriavimo egzaminus gi teko laikyti viską darant vienam, tad savimi dėl to visiškai neabejojau. O ir pati jachta, kurią pasirinkau, buvo visiškai nauja, bet sąlyginai ir visai nedidukė Antila 24:

– ilgis – 718cm
– plotis – 270cm
– grimzlė: minimali – 35cm, su nuleistu pilnai švertu – 134cm
– burių plogas (stakselis ir grotas) – 28m2
– variklis – pakabinamas 4kM
– kajutės aukštis 180cm

Užbėgant pasakysiu, kad dėl įgulos pakankamumo toms sąlygoms ir aplinkybėms aš, švelniai tariant, suklydau… Į tą pirmiausia atkreipė dėmesį dar jachtos savininkė Uršula (beje, jos pavardė į lietuvių kalbą galėtų būti išversta kaip “tarybinė“). Po to ne vienas sutiktasis irgi taip nustebdavo, kad “a vy tak chodžičie trūjkoj???“ (lenk. “o jūs taip keliaujate trijule?“).

Na, kodėl taip jau ir trijule?!

Įgula buvo iš keturių asmenų! Štai:

– kapitonas ir kvartermeisteris (t.y. senu laisvųjų piratų draugijos papročiu dalinai bocmanas, o taip pat ir navigatorius bei iždininkas) – aš;

– vyr.padėjėjas, pakeltas į pareigas vietoje mano nebekeliavusio kartu pusbrolio, pravarde Bocmanas, iškart iš pirmųjų padėjėjų, o taip pat ir pagrindinis vairininkas – A. (pavadinkime ją šitame pasakojime ir žurnale Amaterasu – yra tokia japonų deivė, kaip Matka Boska Ostrabramska Vilniuje, pvz.);

– kokas (mėgsta ir moka, kas svarbiausia, gaminti!), denio jūreivis, šotinis bei bakinis, ir operatorius – Ž. (na, tarkime, tebūnie Žika);

– junga ir pagalbinis operatorius – S. (tiesiog – junga, nors vietomis tiktų gal vadinti ir Ziūziku).

Reikia pastebėti, kad kokui eina septyniolikti, o jungai suėjo aštuoneri. Bet ne į jūrą gi einame – pamanyk, ežerai!… Na ir kas, kad Didieji?…

Išvakarėse pasikeičiau litus į zlotus – banko kasininkei teko sukrapštyti reikiamą sumą per kitas kasas. Permiegojom pas mano pusseserę, o pusseserės vyro įmonėje įsigijau kelionei ir puikų naują 10Mpix fotoaparatą Canon Digital Ixus 85 IS su vaizdo stabilizavimo sistema, labai kokybiška filmavimo funkcija ir visokia krūva privalumų už labai gerą kainą, kuriais visais dar ir atsidžiaugti nespėjau. Tuo pačiu gavau dovanų dvi atminties korteles ir pasiskolinau papildomą bateriją bei jos automobilinį kroviklį – juk rozečių jachtoje nerasi. Prieš kelionę prisipirkome ir reikalingo tam laikui maisto. Nustebau, kad Marijampolė pagal prekybos centrus – bene didžiausias didmiestis (o pagal jų prekybos plotą gyventojui – ir yra didžiausias Lietuvoje, jau nekalbant apie verslo konkurencinę koncentraciją senamiestyje).

Prisipildę pilną baką degalinėje už Kalvarijos, neužilgo kirtome jau ir Lenkijos bei Lietuvos sienos likučius. Likučius – nes vis tik jau veikia bendra Šengeno erdvė, o pasieniečiai toje pasienio teritorijoje atrodo kaip netyčia užklydę, ar veikiau iš įpročio užsilikę ir besimarkstantys kaip katinai prieš saulutę. Pravažiavome tą užkardų “slalomą“, ir jau galima buvo jungtis kurią nori lenkišką radijo stotį, kurios, skirtingai nuo lietuviškų radijo stočių, vis tik lenkiškos muzikos, lyginant su angliškomis dainomis, transliuoja nepalyginamai daugiau. Diktorius pranešė ir žinią, kad Medvedevas įsakė baigti karo veiksmus Gruzijoje, tačiau Lenkijos premjeras vis tiek išlekia pas Saakašvilį palaikyti už rankutės. Ir dar kažką apie lėktuvo užlaikymą – matyt, Adamkus, kaip įprasta, pasiprašė “ant hičhaikingo, tskant“.

Kol važiavome iki Gižycko, kelyje šiek tiek paklaidžiojome. Tiesiai arčiau – aplink pagrindiniais keliais, matomai, greičiau. Kelias nuo Suvalkų iki Gižycko nėra magistralinis ar koks respublikinės reikšmės, todėl nuorodų kai kur pritrūko, nes bestatant ženklus vietiniams “ir taip čia viskas buvo aišku“, arba kažkaip reikiamus pražioplinom. Kitąkart reiktų pasiskolinti ir GPSą su kokia Birute, kaip vklase pavadino, ar Beata (mano vyr. padėjėjas ir tuomet ekipažo šturmanas pasakė, kad mūsiškę lietuvišką ir įgarsino Beata Nikolson, tai nežinau, kiek šitame pokšte yra tiesos). Google atspausdinti žemėlapiai su kelio krypčių aprašymu padėjo menkai – vis tik labiau tiko normalus Lenkijos kelių žemėlapis, pirktas prie sienos Statoile.

Čia ir toliau pasvirai – ištraukos iš laivo žurnalo:

1430. Atvykome į “Stranda“ mariną, apsižiūrėjom, išvažiavom pietauti į Gižycką.

Prieplauka Stranda statyta vos prieš metus ar dvejus, todėl ne tik įrengta šiuolaikiškai, bet dar ir nenudrengta lankytojų. Pakeliui link jos yra karinis dalinys Wojska Polskiego su T-34 tanku (vos ne Rudy, pagalvojau – tokiu, kokiu važinėjo keturi “panciernai“ su šuniu Šariku filme pagal Janušo Pšimanovskio romaną), o dar toliau – gal ir kažkokie jų poligonai, nes sutikome būrį šauktinių kareivukų, liūdnai pėdinančių link savo kareivinių, tamsiomis dėmėtomis uniformomis ir metaliniais šalmais tokiame karštyje. Užjaučiu. Pažįstamas vaizdelis, patirtas…

Marinoje yra tvarkingi tualetai su prausykla (beje, visą tą laiką jie buvo nemokami), dušai, skalbykla su džiovykla, taverna su baru, TV, bilijardo stalais, taip pat ir automobilių stovėjimo aikštelė, kuri, sakoma, yra saugoma (bent jau prižiūrima – tikrai, įsitikinau). Ši prieplauka yra labai rami, pušyno apsuptyje, su kažkada buvusiais poilsiniais namukais – lyg matytomis pionieriškomis vasarvietėmis prie Girulių ar Šventojoje. Išplaukimas ir švartavimasis patogūs (achteriu į pirsą, foršteveniu į švartavimosi buoją), neperkrauti laivais, nedaug kaimynų, prisilaikoma rimties ir tylos nuo 23 iki 6 valandos ryto, bet ir dieną niekas netriukšmavo. Išsivalyti savo laivo “sanitariatą“ visiškai nieko nekainuoja, vanduo ir elektra yra nemokamai (už tą patį) prieplaukoje. Greta prieplaukos yra ir vaikams tinkamas nedidukas smėlio paplūdimys. Ant harbormeisterio biuro (lenk. čia vadinamas “Bosmanat“) durų kabo šviežiausia ICM prognozė artimiausioms dienoms. Kas labiausiai patiko – mūsų čarterinė firma čia turi nuosavą atskirą prieplauką, tad vietos niekas neužims, o ir laisvos jos yra dar sočiai.

Gižycke sustojome prie viešbučio pačiame centre, o aikštelės vaikinukas pasiėmė iš mūsų 3 zlotus už stovėjimą, nes pusvalandžio mums turėjo, anot jo, pakakti (užtrukome ilgiau, bet jis jau nebepriekabiavo grįžus). Nuėjome į čia pat matomą turizmo informacijos centrą – yra bukletų ir lietuvių kalba! Ir įsigijome reikiamų ežerų žemėlapius, kur nurodyta ir navigacijai reikalinga informacija: gyliai, kliūtys, kai kurios buojos, farvateris ir pan.

Pietavome visai šalia esančiame restorane su aliuzijomis į priešmusulmoninius egiptiečius bei persus, kurie jau tuomet, matomai, valgė picas, kebabus ir kitus mums dabar įprastus patiekalus. Mes rinkomės “normalų“ maistą – o žuvis ten tikrai puiki, šviežia ir iš ežerų! Ar brangu? Sumokėjau už keturis sočiai papietaujančius virš 100 zl (su arbatpinigiais). Tiesa, restoranas labiau atitinka mūsų kavinukės lygį, bet tai ir McDonald’s gi “restoranas“, o ne “savitarnos valgykla“… Vienok, skirtingai nuo kitų vietų Lenkijoje, meniu buvo ir angliškas.

Dar praėjome nedideliu parkeliu iki miesto laikrodžio ant kažkokio žymaus istorinio pastato įsiamžinti, tačiau dar toliau iki nuo praeito amžiaus Gižycką vandeniu maitinusio vandentiekio bokšto, kuris yra irgi miestelio įžymybė, nebesitysėm, nes matėme jį pakeliui, o lipti į viršų apžvelgti miesto ir apylinkių panoramos dėl karščio ir sotumo buvo ne mažiau tingu. Juolab, kad iki tol turėjome progos nuvažiuoti link Boyeno tvirtovės.

Tvirtovė yra panašaus stiliaus, gi tų pačių Rytprūsių vokiečių panašiu metu statyta, kaip ir Kopgalio tvirtovė Klaipėdoje, kur dabar įsikūręs jūrų muziejus. Tiesiog keliskart didesnė – nes ir statybines medžiagas buvo lengviau atsivežti, nei į Smiltynę. Ji buvo skirta blokuoti ir ginti kelius per Mozūrų ežerus, iš kurių kanalais galima nueiti ir iki Baltijos jūros. Šis kanalų kelias buvo labai apgriautas per Antrąjį pasaulinį karą, nes tarnavo Reichui natūralia gynybos linija (ir filme apie “Keturis tankistus“ yra epizodų apie tai). Po karo teritoriją SSRS dalino perpus: penki šliuzai atiduoti lenkams, o kiti penki liko Kaliningrado srityje. Aišku, viskas dabar apleista, o pusė kanalo taip pusėtinai ir funkcionuoja tik lenkiškoje pusėje – rusai turizmo perspektyvos nemato, o gal ir noro nerodo. Kaip latviai – į lietuvių pasiūlymą dėl regioninio vandens turizmo nuo pirmosios LDK jūrų tvirtovės Biržuose iki Rygos (bet čia – kita istorija).

Boyeno tvirtovę aplankėme tik iš “užpakalinės pusės“, todėl nei kas mūsų ten laukė, nei įleido į vidų. Jei pas mus įsikūręs Kopgalyje yra akvariumas, tai ten pamatėme užrašą didelėmis raidėmis Zoo – tačiau neaišku, ar jis čia buvo kažkada, ar čia tokia tvirtovės išplėtimo “vizija su aliuzija“ į mūsiškę dar tik numatyta? Labai didelio noro ir entuziazmo po tvirtovę pasivaikščioti iš “priekinės“ pusės kompanija nerodė, todėl ir nuvažiavome tiesiog papietauti.

Tarp kiko, Gižyckas yra susijęs su Lietuva ne vien ten gyvenančia mūsiškių tautine mažuma, bet ir… per mūsų šalies vardo tūkstantmečio paminėjimą!

Pasirodo, kad šv. Brunonas ir buvo kaukšteltas galindiečių per makaulę kažkur šiose Prūsijos apylinkėse, o vėliau čia ir palaidotas, kai jo palaikus dori krikščionys išpirko.

Gižyckas taip pat susibroliavęs (matyt, ta proga?) ir su Brunono gimtuoju Kvedlinburgu. Kaip ir su Trakais – labai buriavimo prasme šiedu miesteliai panašūs. Na, dar ir su Varėna, bet ką šioji bendro turi aš nesupratau – nebent, savo herbo vapsvas, kurios valgant minėto restorano terasoje mums nedavė ramybės?… Kad pagerbti šv. Brunoną, Gižyckas turi pasivadinęs ir vieną gatvę, ir gana originalų “rėminį“ kryžių. Tad jei kitąmet būsite – įsiamžinkite to tūkstantmečio proga greta jo. O mes tiesiog buvome per sotūs tam (jau sakiau?)…

1530. Išsikviečiau Uršulą iš Top Yachting. Jai atvykus paaiškėjo, kad Antila 24, neva, sudaužyta nosimi, tad ji duoda “geresnę“, bet senesnę, Twister 800 už tą pačią kainą.

Jachtą reikėjo priimti nuo 15 val. vietos laiku. Kadangi biuras buvo užrakintas, nusprendėme kiek apsižvalgyti po prieplaukos apylinkes, kol aš paskambinau jai ir pranešiau, kad vis tik jau esame atvykę. Toliau už prieplaukos yra žaidimų aikštelė su visokiomis supynėmis, karstynėmis ir lipynėmis. O aš pavaikščiojau po prieplauką, apžiūrinėdamas jachtas ir spėliodamas, kuri čia bus mano, nes panašios į užsakytąją niekaip nepamačiau. Įdomumui nusifotografavau “Francesca“ su daužta nosimi. Juokingiausia, kad tai ir buvo vienas iš dviejų siūlomų Twisterių, kurį aš vėliau išsirinkau – nes jo gervės bent jau visos keturios veikė, o ir vidus išplanuotas bei tvarkingesnis pasirodė už pradžioje pasiūlytą mainais.

Atvyko Opel Meriva automobiliu virš 30-ties turinti žvitri, nors ir apvalainutė, nedidukė ir maloniai besišypsanti blondinė, kuri ir prisistatė Uršula. Puolė iškart labai atsiprašinėti, kad negalinti man pateikti tos jachtos, kurios aš norėjau – o juk mano planas buvo kaip tik išbandyti Antilą 24, nes pamąsčiau apie tokios įsigijimą ir sau! Deja. Negi dabar grįžti atgal dėl to? Sako, kad buvo daug vėjo Tajty ežere.

– Vėjo ar alkoholio?…

Nusišypsojo ir pritarė, kad šio gal buvo daugiau.

Ką gi, renkamės iš to, ką turime. Nors aš įtariau, kad ji čia gudrauja (profesinė “liga“ taip elgtis – jos versle, ir profesinė liga atspėti tai – mano buvusiame). Bet jos vietoje irgi neduočiau naujos ir eiklios jachtos neaišku iš kokio Balbieriškio ar Zapyškio atvykusiam neaišku kokiam tipeliui su neaišku kokiais buriuotojo dokumentais ir dar nepilnai čarterinei savaitei. Galima pasiūlyti aukštesnės klasės, bet senesnę, juolab, kad sezonas eina į pabaigą – tai ir toji bus gal besiprašanti smulkaus remonto, ir prarasti ją ilgesniam remontui nebūtų taip gaila.

Viską aš suprantu. Aš net tokių, kurias ji mainais čia siūlo, Lietuvoje negaučiau, tad skųstis nederėtų. Derėtų gerai išsirinkti. Ir gauti nuolaidų.

Pasirinkau tą daužtanosę “Francescą“, nes vandens gi nesemia, o to priekio estetika greičiui įtakos nedaro. Kas juokingiausia, užbėgant, kaimynai prieplaukose pamatę labai neraginami skubėdavo padėti švartuotis… Po kelionės Uršulą šitas mano pastebėtas ypatumas irgi prajuokino – gera mintis buvo, kas galėjo pagalvoti, vieni privalumai!

1730. Atėjo bocmanas, apkeitė variklius, papildė kuro ir dujų atsargas.

Kadangi išsirinkau “ne tą“, Uršula išsikvietė savo bocmaną iš Vengožievo (Węgorzewo), kuris atvyko per pusvalandį. Gavau naujesnį ir galingesnį, 6kM galios Mercury pakabinamą variklį, dujų viryklei ir kuro beveik pilną baką (priklausytų nepilnam čarteriui perpus mažiau). O iš Uršulos be papildomos tokiu atveju 100 zl priemokos gavau “sanytariat chemyczny“ – biotualetą į laivą, nes su damomis gi plaukiu. Ji taip santūriai ir besikuklindamasi paaiškino, kas ir kaip čia sukonstruota:

– Ar reikia ponui priminti, kaip čia viskas veikia?

Ponui “priminti“ reikia. Nes jis tokį įtaisą mato pirmąkart gyvenime ir kaip jis funkcionuoja turi labai menką supratimą, bet ramiu veidu neišsiduoda.

Tie biotualetai, kurie yra pas mus mobilūs, su šituo turi labai nedaug bendro, jau nekalbant apie jokio nemalonaus kvapo nebuvimą, sandarumą ar kompaktišką nuplovimo sistemą. O mūsų buriuotojai vidaus telkiniuose tokiais buržuaziniais patogumais ir nesinaudoja – to gi ir nereikia “tikriems vyrams“. Jūroje gi viskas eina iš galjūno per bortą (specialų vožtuvą – nesupraskite tiesiogiai). Tad kur ir kaip ką spausti žinoti yra gerai, kaip ir tai, kaip paskui viskas pro kur nusipila be tiesioginio sąlyčio su nupilančiuoju, kada tas apatinis konteineris užsipildo pagal indikatorių. Daiktas konstrukciškai man patiko, o jo panaudojimo privalumai įgulai vėliau – juolab.

1745. Išplaukėme pagal buojas link Węgorzewo.

Nutarėme nenakvoti prieplaukoje, o pernakvoti kur nors prie smėlėto kranto, kaip kiti čia daro, kartu ir nusižiūrėję inkariuku žemėlapyje pažymėtą vietą prie Paukščių rago šiaurės kryptimi nuo “Stranda“ prieplaukos. Pagal atstumą, vėją ir laiką turėtume ne tik ramiai ten nueiti ir užsiinkaruoti, bet dar ir liktų gal laiko, jei bus noro, išsimaudyti.

Besileidžianti saulė, smėliukas, rimstantis ežero vanduo, greta šnarantis miškas… Romantika!

Atsišvartavome užsivedus variklį. Tokiu, tik Honda, naudojausi pas Ernestą valtyje Galvėje – nieko naujo. Tik iš aukštesnių nei vidutinių apsukų įmesti iškart į priekį užsimiršus – nevertėjo, nes bocmanui ant prieplaukos širdis krauju apsipylė… Bet pavymui lyg ir ne keiksmažodžiai nuskriejo. Gal žmogus meldėsi balsu?…

Kažkokia jachta išplaukė iš švartuotės, nusprendžiau praeiti pro jos galą, kad jau eina pirmyn. O pasirodo, kad čia jie taip nusitaikė atbuli vėl įplaukti, nerimastingos lenkiškos dūšelės, nes netikėtai man jie įsijungė reversą. Vos nesusidūrėm – prasmukau jiems “persigalvojus“ ir vėl pavarius variklį pirmyn. Jachta taip ir liko stovėti vietoje, kol praeidamas pro juos atsiprašiau, kad nesupratau jų ketinimų ir šio manevro. Uf!…

Neužilgo jau išsikėlėme su jūreivio pagalba, atmetinėjant besipinančius lazu jack falus, grotą, tad išjungiau variklį ir atlenkdamas iškėliau sraigtą iš vandens, kad nestabdytų judėjimo. Vyr.padėjėjas vairavo.

Kažkur iš šono prisigretino dar viena jachta, einanti ta pačia kryptimi, išsikėlusi abi bures. Ėjome ramiai fordevindu, kartais bakštagu, perhalsuodami ir bandydami pasigauti parankesnį halsą – aš patyliukais eksperimentavau su giko valdymu. Pastebėjau, kad mes aną jachtą ne tik pavijome, bet ir po truputį pralenkiame. Dydžiai panašūs, o, kaip paaiškėjo vėliau, pasirodo, Twister 800 – vis tik yra laikoma greita jachta, ne vien turistine, naudojama ir varžybose. Ir dabar tuo galėjau įsitikinti savo akimis – mums pakako ir vieno groto. Bet stakselio neišvyniojau, kad įgula po truputėlį apsiprastų buriuojanti, nes kai kas tą darė iš viso pirmąkart gyvenime. Tad labai gerai, kad ne aš ir vairavau, nes vairuojantis žmogus yra per daug užimtas ir nepanikuoja, nes nori to ar nenori – gi situaciją mano laikąs savo rankose. Tiesiogine prasme.

2010. Bandėme švartuotis prie rago žemiau Krolewski Kisajno ežere, tačiau ten – akmenys! Plaukėme skersai ežero į vakarus varikliu – akmenys ir kitame krante, nors žemėlapis rodo irgi inkaruotę! Visai sutemus apiplaukiame tik su stakseliu skersai į rytus Krolewski Rog.

Kelios eilutės, nesakančios, atrodytų, nieko ypatingo.

Tačiau pirmi netikėtumai prasidėjo vos priartėjus prie numatytos inkaruotės. Užvedu variklį, nuleidžiame grotą. Po truputį artėjame prie įlankėlės, o aš pakeliui pukšint taip ramiai pasikeliu švertą ir iki stataus kampo vairo plunksną – vairavimas išlieka, tačiau grimzlė tampa minimali, juolab, kad prie kranto einame. Mintyse jau tas nupieštas vaizdelis su smėlėtu krantu ir gęstančioje vakaro žaroje besimėgavimas ”Malibu“ romu (ant denio damos!), kad net kokoso skonis, rodos, jau jaučiamas ant liežuvio galo…

Kur tau!

Vyr. padėjėjas nuo bako (priekinis denis), kur nuėjo mesti inkaro, netikėtai praneša – čia aplink vieni akmenys! Staigiai jungiu reversą ir bandau sustabdyti jachtą. Nueinu pažiūrėti ir negaliu patikėti! Tikrai – pro skaidrų vandenį aiškiai matyti, lyg kas būtų molą sumūrijęs ir po vandeniu pakišęs! Neįtikėtina… Kaip jie šiuose ežeruose tokiais atvejais inkaruojasi ir švartuojasi? O ar iš viso tokiose vietose inkaruojasi? Vadinasi, žemėlapis suklaidino – o ir ši vieta tokia patogi ir tuščia dėl to, kad nei vienas vietinis į ją ir neis!

Bangų genamas korpusas dungsteli į kažkurį akmenį ir, kol dar neužsėdome ant seklumos, perjungiu reversą, pasuku jachtą šonu, vėl perjungiu į priekį, duodu apsukų ir šiaip ne taip pro tarpą ir meldus šone išsimalam į saugius vandenis.

Belieka tik kitas krantas – keičiame planą radikaliai. Juolab, kad kitame krante pažymėtas kempingas, tad kažkaip turėtume rasti vietą nakvynei ir švartuotei, mąstant mūsų kaimo turizmo sodybų kategorijomis – negi grįši dabar atgal į prieplauką?

Beeinant skersai ežero išvynioju stakselį – turime halfvindą ir dar padeda variklis. Labai nelaiku pradeda temti. Keista, nes lenkai “atsilieka“ nuo mūsų viena valanda, o temti pradėjo jau po 21-mos…

Smagumėlis, kur gi ne! Kur tas kranto smėlis, gęstanti vakaro žara, romas?!… Akivaizdžiai, kad “čia ne toks ežeras“, prie kokių esame pas save pripratę.

Kertame farvaterį, kurio buojos naktį jau ir nebešviečia. Mūsų jachta navigacinių šviesų irgi neturi. Belieka tikėtis, kad naktimis čia didesni laivai nesiblaško. Kažkur prie horizonto šiaurėje matome kelias bures, judančias link Sztynorto miestelio uosto. Ta kryptimi lyg ir mirksi kažkokia raudona buoja – pavienės kliūties arba įėjimo į uostą farvaterio, jei ten kažkaip bangos ar kokios jachtos-šmėklos, kaip mūsiškė, ją vis uždengia? O mūsų kryptimi užsidegė šviesos krante. Gerai, turime orientyrą. Gerai, kad pasiėmiau iš namų ir prožektorių – vyr. padėjėjas nuo bako vis šmirinėja jo spinduliu judėjimo kryptimi. Tamsu, kaip pasturgalyje, o situacija į tą vietą ir darosi panaši.

Deja, anas krantas dar mažiau svetingesnis, nei buvęs – tamsoje blyškiai apšviečiami akmenys stirkso tiesiog krūvomis, jokios tikėtinos prieplaukos ar lieptelio ten nėra, o ir kažkokio ištekančio ir vos tamsoje įžiūrimo upelio žiotys užgriozdintos akmenimis, kiek pajėgiame įžlibinti. Sukame nenoriai atgal – vėl į ežero vidurį.

Nuo čia panašus atstumas link Sztynorto, kur garantuotai yra prieplauka, ir įlankos prie Pierkunowo rago. Bet įėjimas į Sztynortą yra siauras, apsuptas akmenų ir seklumų – varge ar surasime tamsoje farvaterį, juolab, kad vėjas, užuot nurimęs vakarop, tik dar labiau sustiprėjo, tad laivą pradeda siūbuoti dabar jau ir bangos. Anas krantas?…

O jei ir ten – akmenys, kaip prie ano rago? Bet lyg ir kai kurios jachtos nuėjo ta kryptimi prieš sutemstant, ar vis tik jos nuėjo kažkur kitur, o Karališkasis ragas tiesiog jas uždengė nuo mūsų akių? Be to, vis tik ten matosi kažkokios švieselės – panašu į laužą ar du. Tad renkamės šitą variantą ir vėl einame skersai ežero, kad apeiti Karališkąjį ragą ir surasti įlanką tarp šio ir Perkūnovo rago.

Pakeliui kyla man mintis, kad jei ir šis planas neišdegs, tada beliks dreifuoti iki ryto, budint kaip jūroje vachtomis ir dairantis, kad neužšokti kur ant akmenų ar seklumos, jei vėjas sustiprėtų dar labiau. Nes lynas mesti inkarą vidurį ežero ir taip pralaukti iki ryto yra tikrai per trumpas. Galima panaudoti švartovus ir jį prailginti, aišku. Galima rasti mažiau pavojingą krantą ir tą padaryti jo nepriėjus. Daug variantų, ką dar čia galima padaryti, o kol kas artėjame link paskutinio turimo šiąnakt tikslo…

2215. Švartuojamės prie Rog Pierkunowski tamsoje. Padeda žibintuvėliu jachtsmenas iš “Mamba“, čarterinė sailor.pl. Įlendam priekiu tarp jų ir “Lodka Trębacza“, kurie jau miega. Inkaro neišmetėm, todėl paryčiui nuleidžiu švertą fiksavimui. Sėdome ant seklumos prie šio ir ano bandymo. Įkalam su A. po Malibu romo, einame miegoti. Vėjo buvo 3-4 balai, stiprėjantis vakarop, vakarų-pietvakarių krypties. Visiškas štilis įlankoje.

Mus pastebėjo ateinančius iš tamsos ir pasišviečiančius žibintuvėliu, todėl pamatome tokį patį švyturėlį nuo kranto, kaip vėliau paaiškėjo, rodantį į tuščią vietą tarp surikiuotų prie kranto jachtų. Einame link jo, susukame furlingu stakselį. Jaučiu, kad variklis dirba, o kažkodėl laivas net nejuda – supratau, kad tik ką sėdome ant kažkokio seklumos. Iškeliu vėl bangavimo poveikiui sumažinti buvusį nuleistą švertą – jo dabar ir nereikės. Kiek grįžtame link ežero ir dar kartą, šįkart tiesiau į švyturėlį, einame link kranto.

Priartėjus vyrukas su žibintuvėliu iškart paprašo merginų, esančių ant bako ir žiūrinčių kelio, švartovų “na cumovanie“ ir pritempia pamėtėtu lynu jachtą link kranto bei pririša jį iškart prie tam skirtos ir grandine prirakintos padangos. Padėkoju jam ir išjungiu variklį.

Vis tik reikėjo nelėkti taip džiugiai link svetingu tapusio kranto, o pakeliu išsimesti inkarą, nes laivo galą juk gali imti užmetinėti – kas, kad jau pakabinti krancai (lenk. odbijačie) ant bortų, juk niekam nėra malonu daužytis jais, kai esi pririštas inkaru, o čia kažkas makaluojasi tuo tarpu palaidas…

Bet panašu, kad jachta gerai stovi ant dugno, o ją aš dar labiau užtempiu link sausumos – to niekaip nepadarysi su tradicine konstrukcija, turinčia falškylį. Belieka einant tamsoje link krūmų palaistyti krante iš po kojų straksinčias varles ir įkalti sugrįžus nakčiai romo stresui nuimti.

– Man per jus čia – vienas stresas! – ką ir apibendrina junga.

Viskas dabar jau gerai. Galima atsipūsti. Šiandienos nuotykiai baigėsi.

Galima, ir netgi – reikia pagal papročius, abu vyrukus ant “Mambos“ denio ir pavaišinti, bet be “Malibu“ romo daugiau nieko ir neturime – o čia gi “nerimtas“ vyrams gėrimas bus. Nemalonus faktas, tiesą sakant, nepagalvota iš anksto. Bet jie sau patyliukais šnekučiuojasi ir gurkšnoja savo gėrimus, gal net nebūtinai turinčius laipsnių, visiškai nekreipdami dėmesio į netikėtai atsiradusius ir prisikviestus keista kalba šnekančius naktinius kaimynus, o neužilgo ir susiruošia patys miegoti, kaip ir mes.

…Paryčiui švintant dvelktelėjo vėjelis, ir mūsų laivas tyliai dungtelėjo į “Mambą“, prie jos priglusdamas krancais. Išlipau ir patyliukais atsistūmiau nuo jų atgal. Atpalaidavau švertą, kad tas įsiremtų į dugną ir mus užfiksuotų vietoje. Kaip ir sakiau – reikėjo išsimesti inkarą, nors tuomet buvome jau visi pavargę, ir buvo per tamsu ką nors iš viso įžiūrėti, kur mes tąnakt iš viso papuolėme…

Reklama