Frančeska Laužtanosė

Roganty – Węgorzewo
2008-08-13
trečiadienis

0815. Įgula keliasi pusryčiauti.

O kol ji keliasi, trumpai apie jachtą Twister800:

– ilgis: 800cm
– plotis: 285cm
– grimzlė: minimali – 40cm, maksimali su nuleistu švertu – 150cm
– buringumas (grotas + stakselis): 33m2
– įgula: 6+2
– aukštis kajutkompanijoje: 185cm
– variklis: pakabinamas, Mercury 6kM (mūsų atveju, nes paimtas iš kitos, būna standartiškai – 5kM).

Jachta vadinasi “Francesca“, kuriai iškart daviau pavardę (ar pravardę) Laužtanosė – už daužtą jos priekį. Kažkaip ji man ir asocijavosi su aikštinga itale, užklydusią pas lenkus kaip Bona Sforca, nebe pirmos jau jaunystės, ir patyrusia ne vieną smūgį gyvenime, tame tarpe – ir tiesiogine prasme.

Bet apie tai dar bus vėliau.

0840. Harbormeisteris paėmė 10 zl. Ant kalnelio yra 2 tualetai ir konteineriai šiukšlėms.

Atėjo toks bendraujantis malonus žilstelėjęs seniokas, dar gana energingas, kuriam susimokėjau už praleistą nakvynę jo įlankoje, greta kurios yra, pasirodo, ir kempingas – Polie Namiotowie Roganty (lenk. Rogantų, arba Tarpragių, palapinių laukas). Jis balsu pabėdavojo, kad dvi jachtos paryčiui švintant pabėgo nesusimokėję. Ir nusistebėjo mano įgulos negausumu ir sudėtimi.

Viena jo minėtų jachtų, pamenu, atėjo jau po mūsų ir išmetė inkarą netoli kranto (matyt, kažkas nuotykių tamsoje ieškojo dar intensyviau nei mes), o kita, išplaukusi apie šeštą ryto, buvo pilna linksmo jaunimėlio, kuris iki maždaug trečios ryto triukšmavo, jei taip galima pasakyti, gana tyliai ir santūriai, lyginant su mūsiškiais tokiais atvejais, kurie būtinai gerklingai apskelbtų visai apylinkei apie tai, kiek jie šaunūs, kaip sugeba išgerti daug alkoholio, ir kad čia jie vieni, suprask, jachtą turi. Šitie gi vis tik davė visiems išsimiegoti, tik aname įlankos gale, kur jie buvo apsistoję, kukliai bespygaujant merginoms kažkas iš jų šaunuolių dar suorganizavo maudynes mėnesienoje… Tokiais atvejais, kiek pamenu, maudomasi natūralistiškai, bet ar katalikiškoje Lenkijoje tokie papročiai gajūs, kaip ir Marijos žemėje, tingėjau keltis pasmalsauti.

O ežere šioje įlankoje maudytis galima tiesiog greta jachtų ar kiek pabridus giliau, nes tolokai nuo kranto vis dar ganėtinai čia seklu (kuo naktį patys įsitikinome, sėsdami ant seklumos). O galima ir greta esančiame, atskirame paplūdimyje. Yra įrengtos laužavietės, padėta netgi šakų kūrenimui, įrengti suolai sėdėjimui (kai kurie, matomai, yra nurašyti iš kokio kultūrnamio). Aukščiau ant kalniuko už medžių – du pakenčiami biotualetai su vandeniu, tad krūmuose laistyti baikščiai šokinėjančios iš po kojų naujos varlių vados nebūtina.

Iš kai kurių jachtų, esančių arčiau meldų, vyrukai jau ir plūdes buvo užmerkę, tad, turint meškerę ir įgulos narį, mėgstantį žvejybą, galima apsirūpinti šviežia žuvimi (trys karšiai netgi pavaizduoti Gižycko herbe). O kad kas nors rūpintųsi mokesčiais už šitą malonumą ar vienkartiniais žvejo bilietais šiai pramogai – nepastebėjau.

Į stovyklavietę atvyksta ir žmonės mašinomis arba kemperiais. Tačiau nebuvo poilsiautojų tirštai tiek, kad reiktų trintis bortais, laukti eilėje prie tualetų ar kęsti triukšmingus kaimynus – vietos ir erdvės čia užteko visiems, o bendraujama tarpusavyje neįkyriai, negarsiai ir nesudarant kitiems nepatogumų. Švartuojasi čia nakčiai ne daugiau tuzino laivelių, kartais mažiau, nors vietos rastų dar koks pustuzinis.

0910. Vėjas kyla. Sutvarkau denį, ruošiamės išplaukti.

Papusryčiavus nuploviau denį ir pradėjau ruošti takelažą išplaukimui. Laukė kelionė į šiaurę, Węgorzewo (Vengoževą), o iki jo reikės kirsti net tris ežerus: prieš akis plytintį Dargin, nediduką už jo jungiamąjį Kirsajty, ir ne ką už Dargin ir įveiktąjį Kisajny atrodantį mažesniu – Mamry.

1010. Išplaukėm. Sunkiai užsivedė variklis, kabinome gretimos ankerleiną savo vairo plunksna.

Atsišvartavau nuo prirakintos kranto padangos, įbridęs išstūmiau ir apsukau jachtą. Įšokau į kokpitą, nuleidau vairo plunksną ir variklio sraigtą į vandenį, švertas vis dar buvo pakeltas ir užfiksuotas.

Variklis užsivesti nepanoro.

Tiesą sakant, net starterio troselis iš pradžių pasiduoti nemanė… Kol aš jį “ištampiau“, stengdamasis nenutraukti, ir pradėjau užvedinėti, mus užnešė į šoną link po vandeniu nutįsusio vienos jachtų inkaro lyno – čia nėra mados juos žymėti plūdurais, o šioji matomai to lyno turėjo daugiau už kitas, kuo pasinaudojo išsimesdama inkarą jau toli už kitų, reide. Teko man iššokti vandenin – gylio už 30-40 metrų nuo kranto man nebuvo ir iki juosmens – ir kartu su Žika tą jachtą nustumti nuo besipainiojančio aplink vairo plunksną ankerleino. Šįkart variklis iš kokio šešto ar septinto karto papurpsėjęs užsivedė. Matomai, buvo nuo mano pastangų prieš tai “užsisiurbęs“.

Nežinau, ar kraipė galvas mano gerieji kaimynai krante, kaip čia mums bus toliau, turint omeny vakarykštį naktinį “aklą“ atplaukimą, bet šiuo momentu kažkaip viduje pajaučiau, kad su varikliu nuo šiol bėdos jau nebebus – perpratau, kada jis nori riebiau (“ant padsoso“), kuomet jam reiktų apsukų “užmesti“, o kuomet pakaks kokio vieno-dviejų timptelėjimų, kad iškart be kaprizų užsivestų. Taip, beje, toliau ir buvo.

Vyr.padėjėjas stojo prie vairo, Žika surinko krancus ir suguldė juos ant denio trakiškių buriuotojų mada, o aš iškart nuleidau švertą, kad nebeneštų mūsų taip į šalį. Su Žika nuėjome kelti groto, pūtė kairys bakštagas. Vyr.padėjėjas sunkiai nulaikė laivą tiesiai pavėjui taip, kad vėjas neplėštų burės, dar jos nepakėlus, todėl teko gerai paprakaituoti gervės rankena jį iškeliant. Paprasčiau būtų buvę tiesiog pastatyti prieš vėją ir paskui vėl apsisukti atgal į kursą, tačiau apie tokius manevrus šįkart nebuvo ir kalbos, tad teko kelti stovint pavėjui, giką užfiksavus į centrinę ašį (DP). Iškėlus grotą, galima buvo išjungti variklį ir iškelti jo sraigtą.

Dargino ežerą įveikėme be nuotykių, susiradę farvaterį kairiau ir pagal tas buojas eidami link Kirsajty ežero.

1030. Prasidėjo lietus, kuris tęsėsi iki kelionės galo, įeinant į kanalą Węgorzeka.

Kad kelionė nepasirodytų dabar tokia mums maloni, pradėjo dulkti lietus, o paskui neužilgo jau įkyriai ir įsilijo. Apsirengiau striukę, bet toji po valandėlės irgi peršlapo kiaurai – dar iki tol, kol prisiėjo leisti stiebą.

Esmė tame, kad šie ežerai yra susisiekiantys, tačiau koks nors tiltas būtinai gali tą sąsmauką kirsti, todėl mozūriškos jachtos visos turi ne tik pakeliamus švertus, kad prieiti prie kranto sėkliuje, bet ir nuleidžiamus (paguldomus atgal iki horizontalios padėties) stiebus. Šitą “koncepciją“ aš žinojau, nors į tokias “lenkiškas nesąmones“ Lietuvoje žiūrima iš aukšto, ir čia joms, suprask, poreikio nėra, o va man knietėjo ją išbandyti praktiškai, nes aš tame matau privalumų ir Lietuvoje. Todėl Uršulos dar vakar, jai aprodant jachtą, lyg tarp kitko ir užklausiau, kas kur atpalaiduojama. Dabar gi, artėjant prie Kirsajty ežero, teko ir pirmąkart tai pačiam išbandyti.

Pirmiausia paleidau variklį tuščiomis apsukomis, ir jau tada nuleidome grotą. Pagalvojau, kad nuiminėti giko nereiks, o pakaks tik atpalaiduoti giko atotampas – paguldysime stiebą ir giką kaip nors greta ar vieną ant kito. Aišku, norai neatitiko faktinės konstrukcijos, todėl po to teko vėl kiek pasikelti stiebą iki 45 laipsnių, o po to, išsegus giką iš stiebo ir ištraukus groto priekinės škatorinos slankiklius iš stiebo likpazų bei paguldžius giką denyje prie dešiniojo borto, tik tuomet vėl nuleisdinėti stiebą iki galo.

Stiebas nuleidžiamas ištraukus kaištį prie stakselio furlingo ir po truputį atleidinėjant iš kokpito jo falus, kurie įkabinti į apverstos U ar netgi V formos rėmą, užfiksuotą į baką (priekinį denį) arčiau stiebo tvirtinimo denyje savo galais, ir kurio smailiame kampe ir yra tas fiksatorius, furlingas ir blokeliai (skriemuliai) jo nuleidimo falui. Stiebas gi lošiamas link achterio (galo) ir gulasi į virš jo įtaisytą rėmą-laikiklį, kuomet tas V rėmas pakyla statmenai denio (taip froštagas ir lieka savo vietoje nejudintas, tiesiog truputį nukara atsipalaidavęs). Po to belieka tik susiringuoti visus atsipalaidavusius lynus (vantus ir falus), kad tie neplevėsuotų ar nesivilktų vandeniu paskui jachtą. Jiems surišti pasinaudojau vienu iš keturių tam reikalui paliktų škertikų (liet. virvagalys, lenk. “šniūrėkas“).

Kirsajty ežeras ne tik nedidukas, bet ir jo farvateris didžia dalimi ganėtinai siauras – visur styro kuolai arba buojos, rodantys seklumas arba akmenis. Tiltas praeinamas pagal navigacinius ženklus – tarp raudonų-baltų rombų pagal geltonus rombus. Prieš jį buvo prisišvartavę pora jachtų, nepaisant stataus šlaito, apmūryto akmenimis (viršuje eina kelio pylimas), o praplaukus tiltą – yra ir prieplauka su nedidele lauko kavine. Tad pralindus pro tiltą galima neskubėti, o čia pat užsukti, prisišvartuoti, ramiai išsikelti stiebą, užkąsti.

Į mūsų planus sustojimas neįėjo.

Variklio pagalba perėjom visą Kirsajty ežeriuką, prasilenkdami farvateryje su priešpriešiais ateinančiais laivukais. Čia, kaip ir atvirose vietose sutinkant kitas jachtas, svarbiausia nepamiršti būti mandagiam ir vaizduoti išsišiepusius pingvinus iš “Madagaskaro“ animacinio filmo – “smile and wave, boys, smile and wave!“

Taip sveikinasi buriuotojai ne tik šiuose ežeruose, ir taip sveikinantis esant intensyviam judėjimui kelionė tikrai neprailgsta. Sveikinkitės – ir jūs būsite taip pat pasveikinti! Sveikino pirmi tiek mus, tiek ir mes pirmiau kitus – geriau tą daryti pirmam, nepaisant formalių buriuotojų etiketo taisyklių, tuomet žmonės linkę draugiškiau žiūrėti ir į keistąjį ekipažą, lyginant su jais, kuomet prie vairo stovi mergina, o kita tvarkosi su burėmis, ir kur kapitonas?…

O ką kapitonas?

Na, kapitonas “kapitonauja“, besižvalgydamas po apylinkes žiūrionais, kai jų nėra nusavinęs junga… Kapitonui už viską atsakomybės ir taip užtenka, o apkrautas darbu jūreivis – tai neturintis kada panikuoti ar sirgti ekipažo narys!

Beje, gelbėjimosi liemenės gerai saugo ir nuo vėjo bei lietaus. Jas paprašiau užsivilkti visą įgulą, kada lips ant denio, kuomet vėjas krenuoja jachtą daugiau joms asmeniškai priimtino laipsnio (o tas laipsnis, tenka pripažinti, yra pradedančiosioms labai nedidelis…), arba kai eina ant bako, nuo kurio nusiversti į vandenį didelių sunkumų nesudaro. Pats ją irgi vilkėjau, todėl ginčų dėl saugumo nekilo.

– Junga! Nustok tą liemenės švilpuką kankinti! Čia jis skirtas gelbėjimuisi, kai iškrenti už borto, tad jei dar pašvilpausi taip entuziastingai, tai tikrai kas nors ir atskubės mūsų gelbėti…

1210. Atstatinėjam stiebą atgal. A. vairuoja.

Kelti stiebą atgal nepasirodė toks lengvas darbas, kaip jį nuleisti. Ir ne vien todėl, kad pamiršau iš pradžių atrišti tą škertiką, laikantį visus štagus ir vantus suveržtus…

Tos gervės, tinkančios šotams ir gal dar švertui iškelti, yra per silpnos ir per mažos vienam išsikelti tą visą stiebo metalo ir lynų konstrukciją. Tikrai bent dar vienų vyriškų rankų reikia, o ne vargšių merginų, kurioms pramoga plaukti jachta, be to, kad jau permerkė lietus, tai dar, panašu, tampa jau ir sunkiu darbu.

Ir ypač, kai ir gervių turim tik dvi nepilnas ant antstato – kairiosios fiksavimo varžtas išmaltas ir ten gervės rankenos paprasčiausiai nelaiko, todėl permečiau stiebo pakėlimo falą viena apvija per šitą, o kitas trejas falo apvijas, nes daugiau ir netelpa, užsimečiau ant dešiniosios ir įsistačiau rankeną. Vyr.padėjėja nuo kokpito galo, stovėdama prie vairo, kilstelėjo padėdama pečiu, o vėliau ir rankomis virš galvos, o Žika ant bako traukė stiebą aukštyn ir vėliau stūmė tą V rėmą žemyn. Gervės sukosi traškėdamos vos ne savo priešmirtinėje agonijoje, kad jau maniau, visai jas pribaigsiu. Teko nuolat sustoti ir atpančioti susimetančius “smaugliukus“ – kur paimti dar trečią ranką, kad besivyniojantis lynas eitų į gervės būgną lygiai?!…

Paplušėjom gerai, bet stiebą išsikėlėm ir užfiksavom kaip buvo. Panašu, kad betraškėdamas nulūžo dešiniosios gervės atgalinės eigos fiksatorius. Ir velniai jo nematė – svarbu, kad ji iš viso sukasi, ir galima lynus užtempinėti, o tai reiškia, kad vis tik veikia! Nežinau, ką būčiau daręs su anąja pasiūlyta jachta, kur kairioji gervė ant antstato ir neveikė iš viso – nebent, dar būčiau užtempęs lyną per šonines bortų gerves, skirtas stakselio šotams tampyti?

1300. Einame farvateriu į šiaurę link Węgorzewo. Lyja. Lengvas bakštagas. Iškeltas vien stakselis.

Bekeliant stiebą per tą laiką nudreifavom kiek į šoną nuo kurso, tačiau ir stiebą nusprendėme kelti tik jau plačioje vietoje, ramiai išėję iš Kirsajty ežero ir tos apaugusios meldais siaurutėlės sąsmaukos, jungiančios šį ežerą su Mamry.

Giką ir groto slankiklius įkabinau atgal į stiebą, tačiau nusprendžiau groto nebekelti, o vietoje to išsikelti panašaus dydžio stakselį, kurį galima lengviau suvynioti furlingu reikalui esant, o toks reikalas, sprendžiant iš laivybos intensyvumo, farvaterio ir rodomų kliūčių žemėlapyje (to pavadinti locija, nors gyliai ir sužymėti, man liežuvis neapsiverčia), galėjo iškilti netikėtai. Juolab, kad įplaukimas į Vengoževą yra kanalu – ir netrumpu.

Neskaitant lietaus, kuris patyliukais baigėsi prieš kanalo žiotis, ežerą kirtome be ypatingų nuotykių, išsijungę variklį ir eidami beveik pavėjui vienu stakseliu.

Nuotykiai laukė kanale…

Laivo žurnale įrašas “po visko“:

1500. Węgorzewo. Jau pavalgę, visi ilsisi. Prisišvartavę uostelyje tiesiau, ne dešiniau, nes bijojome užkabinti žemai kabančius laidus (3 eilės, 10 metrų aukštyje). Įplaukiant į kanalą, kurio ilgis pirmoje atkarpoje iki 980 m, mus “nustūmė“ atlekiantis keleivinis laivas. Kanale judėjimas intensyvus. Įplaukiant į pasirinktą uostelį kelias laivybai baigiasi, posūkis iš jo dešinėn 90 laipsnių. Stipri srovė ir vėjas į nugarą nunešinėjo. Atsitrenkėm iš pradžių į ant įvažiavimo stovintį katerį, praplaukę – į medinius molo polius. Įvarėm atbuli, žmonės padėjo (kaimynai) prisišvartuoti lagu už to katerio. Tvarkomės, išsikėlėm tentą virš kokpito. Džiovinamės. Ilsimės. Miegame.

Priartėjam prie kanalo žiočių, užsivedam variklį tuščiomis apsukomis, pasikeliu švertą ir pusiau vairo plunksną – iki stataus kampo. Tampomės furlingu su stakseliu, kuris kažkaip užstrigo ir visas nesusivynioja, o furlingo šotas – tai plonumo kaip skalbinių virvė ir pjauna delnus bei pirštus netgi per pirštines. Nueinu ant bako ir vėl grįžtu į kokpitą – kažkaip tas stiebo guldymas į sveikatą mechanizmui nenuėjo, galvoju.

Aišku, mes taip malamės viduryje farvaterio ir niekas nepastebim, kaip už mūsų atvaro didelė “bandūra Polska čili Mazūrska“ (lenk. “lenkiškas arba mozūriškas gremėzdas“) – keleivinis motorlaivis, kuris apie savo artėjimą praneša mums nelabai džiugiu garsiniu signalu. Tokiam taisyklės prasilenkimo “kaip su lygiais“ negalioja, kad čia priekyje jo burlaivis, ir dar praradęs eigą. Atvirkščiai, čia jau jo pirmumas, o ir visas farvateris – irgi jo, nes tai yra ribotos gramzdos laivas, todėl malonėkite, ponai, su savo “lupena“ varyti iš kelio šalin!

Ką mes ir padarome, mesdamiesi arčiau kairiojo farvaterio krašto, kur matosi akmenų pylimas, tačiau vanduo skaidrus ir visas dugnas aiškus, skirtingai nuo priešingos pusės, besislepiančios žolynuose, todėl glaustis yra sąlyginai čia saugiau. Toji “bandūra“ nemažindama greičio prasineša pro mus į kanalą – betrūksta tik dabar ko nors dar iš priekio, nes esame priešpriešinėje juostoje…

Stakselis suvyniotas, švertas pakeltas, vairo plunksna pakelta statmenai korpusui, variklis dirba – belieka tik nuleisti krancus, įjungti pavarą pirmyn ir leistis kanalu link šiandienos kelionės tikslo. Ką ir padarome, dairydamiesi navigacinių ženklų ir prasilenkdami su išplaukiančiomis kanalu link ežero jachtomis.

Aš nežinau, kas Mingę pavadino “lietuviškąja Venecija“. Jis buvo žmogumi su polėkiu, tad gal ir aš taip bevalyčiau pavadinti lenkiškąja (varmiškąja) Venecija šį Węgorzewo kanalą, nors abiems iki originalo trūksta ženkliai, tačiau, deja, mūsiškei – labiau.

Kanalo ilgis yra beveik dveji kilometrai, o jo pradžioje dešinėje pusėje tarp medžių ir krūmų stovi kažkokia apleista ir dabar nenaudojama mūrinė būdelė, panaši į šio kanalo sargo arba rinkliavos už naudojimąsi juo ėmiko dar vokiečių laikais. Kanalo kraštai daug kur sutvirtinti mediniais poliais, kai kurie krantai apaugę žolėmis, vietomis kanalas labai giliu ir neatrodo, žvelgiant per skaidrų vandenį, tad džiaugiausi, kad išsikėliau švertą. Su burėmis juo eiti draudžiama – galima tik su varikliu. Inkaruotis čia, aišku, irgi draudžiama, kaip ir švartuotis (per siauras), tačiau jo laivybai nenaudojamose atšakose, kurios yra, įtariu, upės intakai, vis tik matėme vieną kitą vietinių jachtą prisiglaudusią lyg laikinam sustojimui. Avarinio sustojimo ženklų, kaip lietuvaičiai “sugenda“ prie draudžiančių sustojimą ženklų, nemačiau, tačiau gudručių, matomai, yra visose šalyse – skiriasi tik transporto rūšis.

Galop priartėjome prie įplaukimo į uostą, tačiau iškart sukti nesiryžome – aukštos įtampos laidai kabo akivaizdžiai mums per žemai, ką sako ir ženklai, ir prieš juos kabančios atskirai aukščio “markės“, todėl tektų vėl nuleisdinėti stiebą. Kitos įgulos prašoka stiebą nuleisdamos tik pusiau, o po to vėl nestabdydamos greitai išsikelia, tačiau toks variantas dėl mūsų įgulos pajėgumų trūkumo mums nelabai tiko. Laimei, čia matėsi ir kitas nedidelis uostelis dar prieš šitą elektros liniją, o įplaukimas į jį buvo tolėliau, prie vandens kelio pabaigą žyminčio ženklo, kur jau prasidėjo meldai, lelijos, visokia augmenija, ir plūduras skelbė apie dar kitą aukštos įtampos žemai kabančių laidų liniją.

Kažkoks žmogysta, besikuičiantis ant savo jachtos denio uostelyje, mums šūktelėjo apie laisvą vietą ar jos nebuvimą – nenugirdau, o jis pakartoti nesiteikė. Labai dideliu svetingumu netryško, na ir velniop jį, pagalvojau, aš čia ne “tuteišas“, tad “įjungsiu dūrą“, jei reikės.

Perėmiau vairą ir pasirengiau įsukti į prieplauką dešinėn statmenai.

Ir netikėtai vėjas, o gal ir srovė, kuri, mano nuostabai, buvo ne link ežero, o priešingos krypties, nunešė jau beįsukančius mus į šoną! Trinktelėjome į ant įplaukimo stovintį prišvartuotą už mus didesnį čarterinį katerį – bumbt! Krancai ir Žika su iš anksto savarankiškai atsineštu irklu suamortizavo smūgį, tačiau ant širdies lengviau nepasidarė. Stengdamasis išvengti susidūrimo aš prieš tai dar įjungiau reversą, todėl mus po smūgio, atšokusius kaip guminukus, išnešė lauk į kanalą, o užlaužtas vairas nuvarė iš viso į šalį.

Vėl jungiu pilnomis apsukomis pirmyn, stengdamasis sulaikyti nuo nunešimo pas vietines kikimaras tose žolėse – “Frančeska“ sustoja, o paskui bravūriškai pasileidžia į kanalo medinius polius savo daužta nosimi… Ir, aišku – bumbt!.. Paskui Žika prisipažino, kad labai iššokti ant polių norėjo, kai matė jau, kad išvengti susidūrimo nepavyks, bet paskutiniu momentu susilaikė.

“Kas čia dabar darosi?“ – supykau ant savęs. Iš vienos jachtos išlindo trys vyrukai, galbūt, išgirdę variklio riaumojimą ir šūksnius, ir kažką mums pradėjo aiškinti mostaguodami rankomis. Manęs, pasilenkusio prie žemai kabančio variklio, jiems iš pradžių ir nesimatė, todėl, aišku, skubėjo padėti merginoms, kol toji jachtos nosis dar labiau daužta nepasidarė.

Vairas neklausė.

Iš pradžių pamaniau, kad dėl to, jog beveik visa vairo plunksna iškelta, tačiau daug vėliau apsižiūrėjau, kodėl ir mano vairininkui sunkiau sekėsi nulaikyti kursą (ką aš tiesiog nurašiau “ant nepatyrimo“…) – pasirodo, kad vairo plunksna vairo dėžėje makalovosi tiek, kad užlaužęs rumpelį kitąkart negalėjai būti tikras, kad vairas taip ir neliks kaip buvęs tiesiai. Arba iš tiesaus užsimes į posūkį. O jei užmes jį banga ar turbolentinis vandens srautas – tai ir pasisuks iki gerų 30 laipsnių nuo numatyto tiesaus kurso… Nenuostabu tad, kad niekaip ir neįpaišiau, kur reikia, o riaumojantis variklis, kaip suprantu, tik sukuriamu srautu dar ją nukreipdavo į šalį. Atfiksavau variklį nelaukdamas ir ėmiau vairuoti tik juo – pradėjome įeidinėti atbuli…

Vyrukai šūktelėjo merginoms ant bako, kad mestų jiems švartovus – vienas perlipo į nelemtąjį katerį ir pasičiupo metamus. Taip jie ramiai mane ir įsitraukė į prieplauką galop atbulą ir nuo kranto pritempė kaip tik į už šio katerio buvusią laisvą vietą po medžiu, kad prišvartuoti lagu (šonu prie prieplaukos).

Išjungiau variklį ir padėkojau. Vienas perspėjo, kad neriščiau prie medžio – tam yra knechtai (juolab, supratau iškart, kad besitrinantys švartovai nutrintų ir žievę), nors medis dabar man atrodė daug patikimesniu ir saugumo pasiilgtu laikikliu po šitų nesąmonių…

Vieną kairį krancą permečiau dar į dešinę pusę, nes prieplauka turėjo nedidelį išsikišimą, grasinantį pasitrinti į mūsų bortą.

Kadangi buvau be žado, kol tvarkiausi su švartuote, tad vienas jų, pamatęs, kad mes ne lenkai, prisiminė kažkada mokykloje dar išmoktą rusų, kaip užsienio, kalbą, kad paaiškintų man, jog vairo galėjau ir nekelti, nes gylio čia įėjime turėtų man pakakti. Dar kartą jam padėkojau lenkiškai, bet pats nenustojau karštligiškai analizuoti, kaip čia taip nutiko, kad paprastas ramus įplaukimas lėta eiga staiga virto nelemtomis taranavimo pratybomis???

Ir dar kartą pasigailėjau, kad neturėjau jokio buteliuko pavaišinti geradariams!…

Jų jachta buvo prišvartuota galu prie už mūsų užsisukančios statmenai pagrindinės prieplaukos (už manęs vieną vietą buvo užėmusi pusiau nuskendusi valtis), o jų priekis – tarp švartavimosi polių. Tokiu būdu švartuojamasi šioje marinoje.

Įkalėm su vyr.padėjėju “Malibu“ romo “po burnelę“ stresui nuimti, o aš, susitvarkęs su švartuote, gražiai suringavęs laisvus lynų galus ir sumezgęs anglišką šniūruotę vienam per ilgam galui sutrumpinti bei tvarkingai prie knechto suringuoti (laive privalo būti tvarka!), ėmiausi iškeldinėti virš kokpito tentą. Prieš įplaukimą kažką burbėjęs nedraugiškasis lenkas išsivarė savo jachtą iš prie kaimynų buvusios švartavimosi vietos ir nuvairavo ją kažkur toliau į gilumą. Gal kuo toliau nuo mūsų pasitikėjimo nekeliančios Laužtanosės?…

Vyr.padėjėjas atkreipė mano dėmesį, kad pažiūrėčiau, kaip gražiai jis vienas čia susitvarko. Ačiū. Turėsime omeny.

1750. A. ir Žika pareina su ledais (4 vnt. mažiau nei 5 zl.). Marinoje dušas 10 min. 8 zl., šiltas vanduo praustuvėje 3 zl., WC 1 zl. Kol kas niekas nepaėmė nei šio, nei marinos mokesčio. Vėjas silpnokas, apie 5 balus.

Kai pavalgę gerai nusnūdome, merginos nuėjo paieškoti tualeto ir apsižvalgyti. Paaiškinau, kurioje pusėje jis bus, kiek kainuoja, padaviau 5 zl. Kadangi reikalingumo patenkinimas joms išėjo nemokamai, nes “pani z sanitariatu“ kažkur buvo dingusi, tai jos sugebėjo nueiti per valandžiukę ir iki pagrindinio uosto “Keja“ ir nupirkti sau ir mums su junga vaisinių ledų. Per tą laiką aš sėdėjau kokpite ir tingiai stebėjau aplinką.

Štai atlekia trijų gezų, kitaip nepavadinsi, valdoma jachta. Įsibėgėjusi suka į mūsų uostelį, ir juos srovė irgi užneša – liuobia visa eiga su visais lenkiškais keiksmažodžiais į tą nelemtą katerį!… Bando amortizuoti koja ir atsispirti nuo jo.

“Smūgį į krantinę ar kitus laivus geriausiai amortizuoja krancas, o ne koja. Beje, sveikiau ir kojai, ir bortui, nebent jūs buriuojate su burine valtimi, kuria sveria dešimtąją jachtos svorio dalį“ – Artūras Dovydėnas: ”Buriavimas“, ISBN 9986-23-106-X, skyrius 2.1.5. Priplaukimas prie krantinės – 47 psl., 2-ra pastraipa iš viršaus – prisimenu stebėdamas iškart pirmąją šios citatos dalį.

Gezai nenurimsta ir prasineša visu husarišku eiklumu pro mane, ačiūdiev, saugiu atstumu, ir bando įvairuoti kažkur tolėliau tarp švartavimosi polių, suradę laisvą vietą.

Trenkiasi iškart į dviejų jachtų nosis savo bortu…

Su keiksmažodžiais nusprendžia įvairuoti atbuli priešingoje pusėje, bet kad vienas polius irgi netikėtai užkerta jiems kelią, trenkdamas į achterį kažkur šalia variklio.

Nutolsta marinos gilumoje už posūkio ir nurimsta.

Tyliai panosėje kikenu, prisiminęs, kaip man pačiam dar prieš kelias valandas čia sekėsi. Pasigailiu, kad viso to nenufilmavau, nes tokius vaizdelius vis tik reikėjo matyti…

Merginos parnešė ledų – su malonumu suvalgiau žalius mėtinius. Labai gerai atgaivina ir pakelia ūpą. Junga, tarsi užuodusi skanėstą, po truputį keliasi iš miegų suvalgyti savos ledų porcijos.

Aha, grįžta iš ano marinos galo, pasikeitęs jachtą, ir “maniškis“ burbėjęs lenkas. Jo jachtos nosis varo tiesiai į mano nosį! Mano, sėdinčio kokpite, o ne jachtos nosį!

Stveriu už jo jachtos priekio lejerių įtvirtinimų, kol neįsirėžė, ir sustabdau. Jis tuomet užsuka galą, pakoreguoju iš savo pusės jį ir aš, ir įsivaro atbulas tarp polių. Nenoriai man padėkoja.

Taigi nėra už ką! Čia mes visi vieni kitiems draugiškai ir neprašomi padedam, tiesa?…

Vyr.padėjėjas nespėjo atnešti paprašyto kobinio, kad palydėčiau lenko jachtos nosį iki galo, kol švartuosis, apsiėjom. Bet akivaizdu, kad ne vienas čia aš šiandien toks blaškomas inercijos ir užkliūnantis už visokių ne vietoje prišvartuotų objektų…

2100. Parėjom iš miesto. Vakarieniavome Keja uosto tavernoje, kur pusiau savitarna (užsisakai prie baro ir pats po to atsineši) – 30 zl. už 2 barščių “sultinius“ su varmietiška bandele ir frankfurtietiškas dešreles bei 3 stiklines sulčių. WC mokama, kaip ir prausykla lauke, todėl geriau “mūsų“ uostelyje, kur stovėjimas 15 zl., vanduo nemokamai, bet nėra žarnelės, todėl sukonstravau piltuvėlį iš tuščio butelio. Elektra “kažkur yra“, bet nesivarginau. Miegoti einame po 21 val. Bekonstruojant piltuvėlį harbormeisteris neįkyriai pasiėmė mokestį.

Mūsų 30 litrų vandens bakas pakištas po kokpitu taip, kad jį pripildyti gali tik užkišęs žarnelę. Bet jos čia nebuvo, o ir švartavimosi vieta yra nuošaliau prausyklos ir ten įmūrinto vandens čiaupo. Tad išpjoviau “Borjomi“ butelio šone skylę, o jo kaklelį užgrūdau taip, kad siektųsi su bako įpylimo anga. Trys kibirai vandens suėjo labai lengvai, nes, aišku, ir kibiras ne 10 litrų, ir tokia konstrukcija vandenį laistė į po kokpitu esantį triumą, kurį paskui man teko sausinti kempine.

Taip man besėdint, kol Žika vaikščiojo vandens, atėjo marinos šefas. Pažiūrėjo į pavadinimą, registracijos numerį, ir pasiteiravo lyg tarp kitko, ar čia ketiname nakvoti.

– Be abejo, pone, jei neprieštarausite! – atsakiau lenkiškai, turėdamas omeny būtent šitą švartavimosi vietą, iš kurios pervarinėti neturėjau nei menkiausio noro.

– Už 15 zlotų – nematau tame jokių problemų! – paantrino man į toną tas.

– Tai gal galiu dabar netgi susimokėti? – apsidžiaugiau jo kilnumu.

– Netgi dabar galima, kaip ir galima tą padaryti vėliau – kaip ponas pageidaujat! – galantiškai atsakė tas.

Daviau 20 zl., jis pasirausė ir surado grąžą, nes, pasirodo, piniginiams mudviejų santykiams nebuvo nusiteikęs, o atėjo pradžiai tik pasmalsauti.

Dar jis perspėjo, kad “pani z sanitariatu“ jau baigia šiandien darbą, todėl turėtume “malonumais“, jei to norime, pasinaudoti dabar. Padėkojau, nes iš tikro gi maudėmės ryte ežere, o ir lietus gerai išprausė – sukarstyta ant lėjerių ir lynų kabojo mūsų drabužių “girlianda“ – tad marinos dušu pasinaudosime ryt. Kiti malonumai, kaip rodė buvusi žvalgyba, maloniai buvo paliekami nerakinti ir nemokamai…

Susitvarkę ir pasipildę persirengėm išeiginiais drabužiais – vis gi ėjome pasižmonėti.

Pats Węgrozewo miestelis nedidukas, todėl senamiestį, pakeliui eidami link pagrindinio Keja uosto, link kurio nuo mūsiškio einant reikia daryti nemažą lankstą dėl uosto akvatorijos, apėjome gana greitai ir pasifotografavome, kol dar nesutemo. Anksčiau tai buvo ne Varmijos-Mozūrijos žemė, o vokiečių Rytpruosiai, ir vadinosi miestas Angerburgu pagal mūrinę dar kryžiuočių pastatytą pilį 1398 metais per du kilometrus link upės salos, vietoje kunigaikščio Kęstučio 1365 metais sudegintos pradinės čia buvusios medinės pilaitės. Miestas per Antrąjį pasaulinį karą buvo beveik ištisai sugriautas, likusi gal tik Laisvės aikštė ir Pilies gatvė artimiau pradinio vokiškojo vaizdo ir išplanavimo, ir 1946 metais, kartu su Gižicko, pakeitė pavadinimą į “labiau pritinkantįjį“ (kaip tai vyko, beje, ir dabartinėje Kaliningrado srityje), į Węgorzewo, nes mozūriečiai, sakoma, jį dar vadindavę Wengoborku pagal čia pratekančią upę, kanalu išeinančią į minėtąjį Mamry ežerą. Lietuviškai šis miestas buvo žinomas kaip Unguris, o susibroliavęs jis šiuo metu su mūsų Nemenčine.

Pilis atstatyta apie 1980-uosius, tačiau tai ne tiek pilis, mano manymu, kiek įtvirtintas dvaras – net iš pradžių nelabai pastebėjome, ką čia nufotografuoti reiktų. Miestelio centre yra fontanas ir scena lauko koncertams su miesto pavadinimu ant jos.

Parduotuvės jau nebedirbo, o viena siūlė “promociją“ – “chleb litewski“ (lietuvišką duoną). Kavines praėjome, ir pro senąjį išlikusį tvirto raudonų plytų mūro pašto pastatą pasukome link uosto, kurio marinoje jachtų buvo ištisas knibždėlynas! Netgi gerai, kad ten sukti nesumanėme atplaukdami, nes ir vietos rasti sunkiau, ir labai jau privatumo maža.

O mūsiškėje, tarp kitko, yra Mercury autorizuota variklių taisykla, kur remontuoja ir kitus pakabinamus laivų variklius. O Orlen gi laivų degalinė, kurios ženklas – erelio galva ant kuolo, šviečia iš toli – šioje. Žodžiu, funkcijomis abu uostai pasidalinę.

Greta buriavimo reikmenų parduotuvės esančioje tavernoje, kurios lauko staliukai išrikiuoti į uosto flagštoko pusę, prisėdome užkąsti, laimingai radę staliuką, nuo kurio lankytojai tik ką pakilo. Padavėja nuvalė stalą, atnešė meniu (tik lenkiškai) ir – tiek mes ją tą vakarą tematėme. Per garsiakalbį barmenas iš vidaus skelbė įvykdytus užsakymus, o lankytojai eidavo vidun ir parsinešdavo. Tad nuėjau į vidų užsakyti maisto prie baro ir mums.

Lietuviškų (nejuokauju!) šaltibarščių jau nebebuvo. Salotų – irgi. Nes virtuvė jau užsidarinėjo (ganėtinai anksti – dar prieš aštuntą vakaro!). Tad paėmiau tiesiog vakarui barščius su varmietiška (suprask – vietine) bandele, kuri yra tiesiog pyragėlis su grybais. Paprastos parūkytos dešrelės vadinasi “frankfurterki“. O apelsinų sultys vadinamos ne “oranžinėmis“, kaip angliškai mes įpratę, o “sok pomarančovy“ – tą prisiminiau vėliau, kai gavau sultis, o jos buvo persikų…

Barščiai, kaip jie čia buvo skambiai vadinami, pasirodė visiškai be priedų – nei barščių, nei dar ko nors plaukiojančio, tiesiog – sunka arba “barščių sultinys“. Bet atgaivino kūną ir dvasią gerai, jame jautėsi visi skoniai ir kvapai kaip priklauso rimtiems barščiams, o nakčiai prisivalgyti po nuotykių ir nebuvo man didelio apetito.

Parėjus pastebėjau, kad mūsų kaimynai susirado elektrą – gretimame elinge buvo išorėje ir rozetė, tiesiog, prailgintuvo reikėjo ne vieno tuzino metrų ilgio, kad nuo jos iki laivo pasiekti. Mano akumuliatoriai dar nusėdę neturėjo būti, todėl nesivarginau jų nakčiai įkrauti papildomai.

Burbenusio ir kažkur dabar dingusio lenko jachtos groto falas nustojo irgi įkyriai skimbčioti į stiebą – vėjas nurimo iki visiško štiliaus. Aš saviškį falą buvau atitempęs link vanto škertiku – o tokios mados prieš naktį nuraminti šį skimbčiojimą, kad kaimynai išsimiegotų, čia nėra. Kaip ir Lietuvoje, jei tikėti apie tai nekart per paskaitas pabambėjusiu ir mandagumą tarp buriuotojų akcentuojančiu Artūru Dovydėnu.

Tačiau viskas aplink taip buvo neįtikėtinai nurimę, vanduo veidrodinis, laivo nesupo ir krancai į prieplauką besitrindami negirgždėjo, kaip būto popiečio miego metu, o ir po mūsų medžio lapija bei ištemptu tentu užuovėja tokia jauki – kad greitai ir sugriuvome į gultus miegoti kaip barsukai žiemai atėjus.

O Keja uoste, ką perskaičiau prieš kelias valandas ant “bosmanato“ bežiūrėdamas rytdienos orų prognozę, dar, berods, šiąnakt nusimatė gyva muzika – nemokamai…

Advertisements