Ir papūtė vėjelis…

Węgorzewo – Roganty
2008-08-14
ketvirtadienis

0700. Skamba miesto varpai, keliamės prieš 8 val. Buvo štilis, todėl gerai išsimiegojome, be skimbčiojimo. Falus rišu tik aš vienas, pasirodo.

Dar gulint ir apspangus žvelgiant į dangaus lopinėlį pro “kapitonišką liuką“, išeinantį iš mano gulto į kokpitą, galutinai miegus išvaikė ir pažadino kaip tik ryte pradėję iškilmingai skambėti miesto rotušės, kurios bokštas matėsi ir iš mūsų prieplaukos, varpai. Ir varpų, kas valandą dūžių skaičiumi pranešančių laiką, tikrai nesigirdėjo naktį, tad jie vis tik sureguliuoti triukšmo veltui nekelti.

Ir išsimiegojome, pasakysiu, tiesiog puikiai, o po dušo iš viso buvome kupini jėgų ir entuziasto naujiems nuotykiams! Nors sako, kad naktį kažkoks šaunuolis aname gale marinos bandė pabliauti girtas dainuškas, tačiau irgi sako, kad jo koserę itin greitai užkišo. Nieko nepamenu, ir netgi, sakyčiau, būtų prisisapnavę, bet juk negali prisisapnuoti keliems iš karto?…

Vis tik geriausias vaizdas, kurį mačiau ne sapne, o vakar dar belaukdamas sugrįžtančių merginų su ledais, tai brigantinos “Bėganti falais“ (lenk. Biegnąca po falach) ėjimas pro žemai kabančius laidus į “Keja“ uostą – ten ji turi švartavimuisi vietą, skirtą visiems dideliems laivams, įskaitant minėtas “bandūras“, tiesiai prieš degalinę. Brigantinos fokstiebis (priekinis stiebas) su tiesiomis burėmis yra kokių 8-9 metrų aukščio, nes pro laidus pralenda laisvai, o va įstrižų gafelinių burių bizanstiebis (galinis stiebas – ar vis tik reiktų dėl dydžio vadinti grotstiebiu?) yra didesnis, todėl irgi padarytas nulenkiamu kaip visų jachtų.

Nufilmavau tą vaizdą, ir pagalvojau, ar per tiek metų nevertėjo tų stulpų paaukštinti, kad nebekliūtų? Bet vietiniai viso šito ypatumai man lieka nesuprantami.

Po medžio lapija kylanti saulė neįkyri. O ant liepto užkietėjęs žvejys jau antrą dieną iš eilės kantriai plūdę mirko. Nei vakar vakare nemačiau jį ką nors pagaunant, nei šįryt. Bet šito užsiėmimo man irgi nesuprast…

0830. Einame į dušą. Atsigauname. Pusryčiams blynai su braškių uogiene.

– Jau buvai duše? – paklausė vienas kaimynas su rankšluosčiu per petį kito, sėdinčiojo kokpite.

– Ne. – tingiai atsakė tas. – Kapitonas turi teisę…

Dušas (8 zl. už 10 minučių, bet laiko dar ir atlieka), skutimasis (už tualetą ir karštą vandenį praustuvėje jau atskirai nemokėjau) – ir atsigauni, žmogau, kaip iš naujo gimęs! Ką ir pasakiau “sanitariato poniai“, lauke užvedinėjusiai žoliapjovę.

O pradėti kalbą reikėjo, nes dar vakar sumaniau ištuštinti pagal indikatorių jau iki pusės prisipildžiusį mūsų laivo biotualeto konteinerį. Ji pasakė, kad tą galiu padaryti visiškai nemokamai (“Keja“ uoste, dar vakar pažiūrėjau, tas kainuoja 2 zl.), tik nesupratau, į ką tokio?… Na, bet kai atsinešiu, tuomet ir išsiaiškinsiu susirodydamas pirštais ir “pšieprašamais“.

Pusryčiams mūsų šaunusis kokas prikepė tiek blynų, kad visų ir nesuvalgėme. Tiesą sakant, galima buvo mūsų draugiškus kaimynus pavaišinti, kurių smalsumą sužadino iš mūsų kambuzo sklindantys malonūs kvapai. Tačiau šios mano idėjos įgula visiškai nepalaikė.

0945. Reikia sutvarkyti WC, įpilti vandens, paimti kuro atsargai. Kelionės tikslas – marina Sztynorte, išplauksime už 30-40 minučių.

Kurgi ne…

Išplaukėme 1050. Planas B – senoji įlanka prie Pierkunowo (tiksliau – Roganty).

O pagrindinis planas vis tik buvo nueiti į Sztynortą, kad nesikartoti maršrute. Nors pakeliui galima aplankyti dar ir Šwiecajty (lietuviškai praminėme jį Švenčionių ežerioku), ir Labap (liet. Labusų ežeriukas), ir Dobskie (popskie-šmopskie) su Kormoranų sala, kuris yra faunos draustinis, ir jame su įjungtais varikliais plaukioti draudžiama.

Tarp kitko, pietuose, į rytus nuo Mikolajkų, yra ežeras Luknajno, kuriame peri virš 2000 laukinių gulbių (Cyngus olor) – daugiausiai Centrinėje Europoje, o pirmą dieną dar Kisajno ežere šalia Didžiosios salos matėme ramiai maklinėjančią pilkąją gervę. Gi gulbių su 7-8 gulbiukais aptikome kiekviename aplankytame ežere, ir jos labai drąsiai priplaukia pasiduoneliauti. Ežerai tad šie iš tikro yra daugelio paukščių namais vasarą, todėl, manau, galima netgi susiorganizuoti kelionę jų stebėjimui.

1810. Prisišvartavome, ir susimokėjome, pagal Planą B – senoje įlankoje, kur buvome prieš tai. Susimokėjau 10 zl. Prieš išplaukdamas nuėjau benzino, ir už 5 litrus sumokėjau beveik 24 zl., o už netyčia merginų išmestą WC gelį – dar 19 zl. (400 ml) Keja uosto buriavimo reikmenų parduotuvėje. Nuėjimas ir sugrįžimas užima apie 35-40 minučių. Prieš tai nemokamai išpyliau WC turinį į kanalizacijos šulinį už aptvaro “Dujos“ mūsų marinoje.

Atfiksavau viršutinę (sėdimąją) biotualeto dalį ir ištraukiau apatiniąją – konteinerį. Tiesą sakant, visas jis iškart pro siauras galjūno dureles ir neišlįstų. Sistema uždara (ekologiška!), todėl aptarnavimo operacija saugi – tikrai rekomenduoju šį civilizacijos patogumą pasiimti kelionėn, kuomet išsinuomosite jachtą vidaus vandenyse, o tą padaryti labai verta, jei įguloje yra damų.

Išlipu su konteineriu ir dar kartą nueinu prie žolę pjaunančios ponios, kad pasitikslinti, kur visas tas turinys turėtų būti išpiltas. Taip ir nesupratau to žodžio, o galop paaiškėjo, kad tai yra kanalizacijos šulinys dujų kolektorinėje, aptvertoje lauke už bocmanato pastato (kur yra ir visi patogumai bei dušai) ir su ant vartų tik dėl grožio kabančia aprūdijusia ir nerakinama spyna. Šulinio dangtis iš plastmasės, kaip ji mane iš anksto nuramino, todėl lengvai pasikelia, o atrodytų, kaip virš metro skersmens koks špižinis. Ten visos nuotekos ir nueina…

Nukreipiau konteinerio vamzdį, atsukau, palenkiau, “prapumpavau“ – ir tiek to darbo. Dar nusprendžiau praskalauti prie praustuvės lauke, bet nei ten ką skalauti dėl chemikalų poveikio buvo, nei toks užmatytas mano darbelis aplinkiniams sukeltų malonias mintis… Tad pabūkime padorūs.

Grįžus paaiškėjo, kad va supilti naujus chemikalus nėra kaip, nors buvo jų likę dar dviem kartams, anot Uršulos – mat tvarkingosios merginos tą besivoliojantį tai praustuvėje, tai šalia unitazo, buteliuką išmetė į po praustuve pakištą šiukšlių maišą, kuris dar vakar matomai ir iškeliavo į konteinerį…

Žika nuėjo dar vieno per vakar ir šiandien rytą sunaudoto bake kibiriuko, kad papildyti vandens atsargas. O tuomet išsitraukiau iš po kokpito 5 litrų kanistriuką ir nukėblinau į degalinę, nors kuro likę buvo dar beveik pusė bako ar tikrai ne mažiau trečdalio – nebuvo ant kamšio, kaip įprasta, kiekio plūdinio indikatoriaus, todėl spėjau likutį iš akies baką pateliūskavęs.

Kad iki degalinės nueiti iš mūsų marinos, tenka daryti didelį lankstą aplink visą akvatoriją lenkų brolių Ejsmontų (liet. Eismuntai?), apiplaukusių, berods, dar iki karo pasaulį jachta ir garsinusių Lenkiją, vardo gatve. Beje, nors jiems skirta fotografijų paroda buvo iškabinta tiesiog ant šalia uosto esančio etnografinio muziejaus tvoros (tokios lenkiškos mini-Rumšiškės), lenkai apie juos, pasirodo, irgi patys mažai težino, o apie ką šalia nuotraukų diskutavo vokiečių turistai – aš nesupratau, bet įtariu, kad ne vienas jų Ejsmontus laiko ir savais tėvynainiais.

Praėjus šią alėją tenka pereiti tiltu prieš pilį, kur baigiasi vandens kelias (ir prasideda už šliuzo baidarių trasa), tuomet reikia eiti kita pakrante ligi pat “Keja“ marinos, pereiti dar ją, ir jau tik tuomet atsiduri prie norimos Orlen degalinės, nuo kurios iki mūsų marinos tiesiąja, kaip bebūtų juokinga – tik ranka paduoti…

Iškart prisistatė vaikinas ir pasisiūlė padėti, kol aš nepradėjau čia su jo technika savivaliauti, nors tai degalinė – kaip degalinė, nieko kitoniško ar įmantraus joje nėra.

Kaimynai išplaukė anksčiau.

…blynų nesulaukę. Kitąkart tikrai reikės labiau socializuotis. Ir tą geriausia daryti ne bauginant padaužyta laivo nosimi, o turint kokio tautinio ugninio vandens – pastaba sau kitai kelionei.

Atsišvartavome ir išplaukėme be nuotykių.

Prieš tai išplaukė ir to nelemtojo katerio įgula. Man dar besikuičiant prie vandens bako, kaimynas nuėjo pašnekėti su katerio kapitonu. Kažkaip susinepatoginau pagalvojęs, kad teks dabar va aiškintis, kaip vakar piešiau į jo bortą savuoju, ir nelabai guodė mintis, kad po manęs trys gezai tą padarė su trenksmu ir apsiskelbdami visai apylinkei.

Bet supratau, kad vis tik rūpestingasis kaimynas, greičiausiai, kapitonui atskaitė paskaitą dėl ne vietoje prišvartuotos jo transporto priemonės. Muštynių nekilo, kaip ir pakeltų tonų nesigirdėjo – abi pusės išsiskirstė mandagiai. Kaip priklauso džentelmenams.

Išėjus kateriui, į mariną įsuko kita dviejų šeimynų jachta, kurią užnešė į buvusio katerio vietą – įsirėmė savo krancais į prieplauką ir tik tuomet jau nulindo kažkur į marinos gilumą. Tad įplaukiant prie fordevindo, matomai reiktų iš anksto sustabdyti laivo eigą reversu, o tuomet jau bandyti įsukinėti. Ir, aišku, turėti jūreivį ant bako su kobiniu ar kokia kartimi (kad ir irklu) atsistūmimui, jei prireiktų. Apie krancus ir kalbėti nereikia.

Farvaterio ilgis 1050m nuo atsišakojimo ir dar 920m, tad iš viso 1970 metrų.

Ne tiek farvaterio – kiek paties minėtojo kanalo į Mamry ežerą iš Węgorzewo.

Nutaikėme momentą, kuomet susigrūdimo kanale nebuvo, ir ramiai atsišvartavę išėjome į Węgorapa upės ir kanalo farvaterį. Vairo plunksną buvau nuleidęs iki galo, tačiau neužfiksavęs toje padėtyje jos falu, kad natūraliai atsilenktų, jei užeitų ant sėkliais. Švertas taip ir liko pakeltas.

Vos išėjome už posūkio, kai pamačiau dvi jachtas jau judančias priekyje mūsų. Prisiderinau prie jų greičio, o vyr.padėjėjas stojo prie vairo, kai Žika ant bako stebėjo gylius ir aplinką. Atsigręžiau į kilvaterį – dar penkios jachtos ėjo paskui mus…

Priekyje ėjusi jachta kažko užstrigo – užgeso jų variklis. Permečiau į tuščias apsukas savo variklio eigą, ir už manęs pradėjo susidaryti spūstis. Kai tik priekyje vėl leisdami mėlynus dūmus užsivedė – ir mes pajudėjome irgi iš paskos, ką atkartojo ir einantys už mūsų.

Judėjimas vos ne kaip mieste!

Ir kaip pas mus spūstyse įprasta, būtinai atsiras koks gudrutis, kuriam reikia judėti ne su srautu, o prieš eismą ir prasilenkinėti vos ne braukiantis bortais, būtinai braunantis siaurame farvateryje tarp pakeleivingų ir priešpriešinių jachtų. Bet nekantriųjų tebuvo toks vienas ekipažas, o visi kiti labai tvarkingai vorele taip ir išlindo iš kanalo į Mamry ežero platybes.

Išlindus pūtė “mordakas“.

Pūtė į snukį. Tiesiai į snukį. Ir dar stipriai – turėjome apie 4 balus, viduryje prie gūsių – ir visus 5.

Žika sukėlė krancus ant denio, aš nuleidau švertą ir išvyniojau stakselį. Tuomet buvo galima išjungti ir variklį.

O Mamry ežeras tai pilnas laigo jachtų – lyg visos tos 1000 apskaičiuotų iš savo stovėjimo vietų į čia atrūko! Gražu pažiūrėti, bet nuolat reikia dairytis, kuri kokiu halsu eina, ar kursai nesikerta ir kuris turėsime pirmenybę. Kai kurios eina tik su grotu, kai kurios, kaip ir mes, tik su stakseliu, nes prie gūsio daug lengviau ir greičiau furlingu sumažinti jo plotą.

Jauni vaikinai savo jachtose abiem burėm krenuodami ir guldydami laivus spygina ant denio esančias merginas, o tos, aišku, labai stengiasi to bijoti. O antai viena romantiška panelė ant bako vaizduoja sceną iš “Titaniko“ – “o aš skrendu, plasnoju, man smagu“.

Stengiamės eiti ne farvateriu, o laikytis arčiau jo krašto, nes tai viena, tai kita “bandūra“ nueina savo keliais, praskirdama mėgėjus buriuoti. Prasilenkiu su Antila 24 – gražiai eina, taip ir neišbandytoji…

Jachta vairo visiškai neklauso, vairo plunksna tabaluojasi.

Vendavimas kelia problemų, nes A. už vairo, rodos, niekaip neleidžia ramiai laivo nosiai kirsti vėjo linijos. Pertempinėju stakselį suvendavus ir perimu vairą. Ir suprantu, kad besitabaluojanti plunksna to padaryti ir neleidžia prie tokio smarkoko bangavimo (3 balai – vietomis pasirodo “avinukai“), kuomet mūsų lengvutis, tik švertu, o ne falškiliu su svoriu “bulboje“ žemiau, prastai palaikomas laivas kaskart bloškiamas į dreifą atgal, kad rodosi, jog visas kelias, kurį užkilome kampu į vėją, dabar prarandamas.

Kai nosis prieš vėją ir bangas, laivuką įsupa lyg jūroje, o tuomet užtyška purslai jau ir ant bako. Man smagu, bet to nepasakyčiau apie įgulą. Bandau jas drąsinti ir kelti entuziazmą. Apie buringumo padidinimą, netgi surifavus grotą, vidury tokio įsisiūbavusio ežero, kur vėjas įsibėgėja be kliaučių, kalbos ir būti negali.

Einame su stakseliu, kai galime. Valdymui įjungiu variklį.

Kadangi bangos vis numušinėja vairo plunksną kaip joms norisi, tai sugalvoju įsijungti variklį nedidelėmis apsukomis – taip turbolentinis srautas ją bent jau laiko prispaudęs prie vienos, priešingos, vairo dėžės pusės. Vairuoti tampa lengviau.

Stakselis labai pilvotas, nors apatinis ir galinis jo kraštai įtempti maksimaliai, todėl niekaip neišeina aštriau eiti į vėją. Pažaidžiu su stakselio šoto bėgeliu, kad dar kiek nors išplokštinčiau profilį artimiau norimos sparno formos.

Nuklystame į “Švenčionių“ ežerą.

Taip bežaidžiant vendais ir eksperimentuojant su burės profiliu, nepastebime farvaterio atsišakojimo, apie kurį nepagalvojome, į Šwięcajty ežerą, nes ėjome ne farvateriu, o šalia jo taip vis susirasdami akimis kurią nors žalią arba raudoną buoją bangose.

Viskas atrodė labai tikslu pagal orientyrus: sala, o joje – nupieštas kaminas. Kaminą paliekame iš dešinės, turi būti kažkur ir įėjimas į Kirsajty ežerą.

Įėjome, o kiek paplaukus paaiškėjo, kad prieš akis matoma kranto linija kažkaip perkrauta civilizacija, lyginant su anuo ežeriuku, nors krantai lygiai taip pat apžėlę meldais. Bet tikrai ne toks ežeras! O juk orientyrai – tiko!

Nusprendžiame, kad vis tik nuvairavom į “Švenčionių“ ežerą, kuris ne mažiau mėgstamas kitų buriuotojų, kurių čia zuja iš visų pusių. Ginčytis daugiau nėra ko – sukamės 180 laipsnių atgal.

Intensyvus eismas sąsmaukoje, priversti visiems duoti kelią, mūsų vairavimas dėl vairo komplikuotas, vairuoju ir varikliu.

Praeidami sąsmauką laikomės arčiau krašto, tačiau tai nei motais kai kuriems buriuotojams, kurie laviruoja maksimaliai visu jos pločiu ir išsikėlę abi bures. O mes turime dar ir juos praleisti, nes einame tai su varikliu.

Ir niekam nepaaiškinsi, kad vairuoti gi nelabai gali, reiktų mūsų pasisaugoti tokiame butelio kaklelyje, todėl dabar jau itin akylai stebiu aršiausiųjų manevrus ir vairuoju vien pasukdamas variklį, nes taip vandens srautas greičiau nukreipia jachtą reikiama kryptimi, ir didindamas apsukas ar jungdamas ir reversą, kai reikia staigiau pristabdyti.

Tuomet net neįdomu, ar kas panikuoja ant mano denio, kad užplauksime į seklumą arba gal susidursime su anuo ar kitu – nėra tam laiko!

Išplaukę “atsiorientuojame“ (kaminas – ne tas pažymėtas bokštas!).

Karšta ne vien nuo manevrų – saulė spigina lyg atsigreibdama už praeitą lietų, o kokpite baigėsi paskutinis “Borjomi“ butelis… Pereiname prie paprasto geriamo vandens.

Išlindus iš tos makalynės iškyla klausimas, o kur tas nelemtas orientacinis bokštas? Akylas vyr.padėjėjo žvilgsnis kažkur kairiau tolumoje įžvelgia padūmavusiame dangaus fone telekomunikacijų bokštą, kuris ir bus pažymėtas žemėlapyje, nors pagal formą tai nupieštas kaip anas kaminas, o ir būta sala, pasirodo, tėra meldais apžėlęs pusiasalis.

Pagal farvaterį randam išsišakojimo buoją ir įėjimą į Kirsajty ežerą kairiau.

Grįžtame šalia farvaterio nuo buojos link buojos, kur ir užmatome atsišakojimo buoją, o nuo jos pasukame į reikiamą jo atšaką. Tiesiai link jos eiti nebuvo galima – matosi styrantys kardinaliniai juodai geltoni su dviem trikampiais navigaciniai “kuolai“. Pagal juos ir susiorientuojame pagal trikampiais pažymėtas pasaulio šalis.

Kursas dabar jau teisingas, tad belieka tik padidinti apsukas, nes vienas stakselis prie dabar jau vietomis nuo kranto jaučiamo vėjo dengimo ir dar vis smagių bangų nepajėgus užtikrinti geros stabilios eigos. Žika su A. pertempinėja venduojant stakselio šotus, o aš juos, laikinai perleidęs vairą, pritempiu iki galo gervės rankena.

Įeiname ir jo gale nuleidžiame stiebą.

Štai ir pažįstamas Kirsajty ežerėlis. Nutaikę plačią jo vietą imame leisti stiebą, o vyr.padėjėja vairuoja. Šįkart viskas sekasi lengviau ir greičiau, tik kad atsikabina lazy-jack falas ir pradeda vilktis kilvaterio kaip paskutinio šanso lynas…

Sutvarkau takelažą ir pririšu prie stiebo, o tą falą prisitraukiu kobiniu. Kai kas ir šiame ežeriuke nedidele jachta dar eina burėmis, taupydami kurą, o po jį laviruotę atidirbinėja susikaupęs buriuotojas sportine jole.

Pakeliui einant prisistato gulbių šeimyna, kurią merginos imasi maitinti. Ryja tik ciepsintys gulbiukai, o tėvai eina pridengdami flangus ir ariergardą. Pasibaigus aukojimui skirtoms duonos atsargoms šiek tiek padidinu apsukas, kad atsiplėšti nuo įkyruolių.

Praeiname tiltą, išsikeliame greičiau, nei pirmąkart.

Nesustojome ir šįkart toje prie tilto esančioje prieplaukėlėje, o stiebą išsikėlėme daug greičiau, nei praeitą kartą – matyt, visuomet geriau patyręs… Bekeliant dešinioji gervė vėl pradėjo fiksatoriumi traškėti. Patikrinau – veikia! Sugedo nuo perkrovos – taip ir susitaisė nuo kitos perkrovos…

Pučia stiprus “mordakas“, 4, kartais 5 balų. Bangavimas toks, kad bloškia į dreifą. Sufurlinguojame stakselį, keliame grotą.

Kadangi vėjas tiesiai į “snukį“, nepaisydamas nuomonės dėl to, kad gal vis tik palikime stakselį, sufurlinguoju jį ir nueinu kelti groto. Šita akvatorija yra žinoma, todėl staigiai nuiminėti burės neturėtų kilti reikalas, o grotą tikiuosi labiau išplokštinti giko atotampa. Groto latės keliant striginėja prie gūsių arba bangoms pasukus kampu į vėją (nelemtas vairas!) už lazy-jack topenančių.

Prieš tai dar sėdom ant akmenų seklumos, kuri nepažymėta, lengvai atkrentame pavėjui ir nueiname.

Ne visos akmenų seklumos taip gerai sužymėtos mūsų žemėlapyje, o šioji vidury ežero, už kurios yra Poganska sala (lenk. velnio?), tikrai didesnė, nei žymima. Švertas bumtelėjo į kažką, ir to pakako, kad iškart sukčiau šalin nuo pagundos trumpinti kelią tiesiai!

Grotu imame kursą į Pierkunowo (Roganty) įlanką, atsisakę planų įplaukti į Sztynorto mariną: daug laivų, intensyvus eismas, neklausantis vairas, pilvotos išsitampę burės, pusiau veikiančios antstato gervės, pavargusi įgula.

Labiausiai tai mane erzino vairo plunksna – prie tokio bangavimo tarp povandeninių akmenų ir tokios gan neįprastai intensyvios laivybos net ir saulėtą dieną susirasti farvaterį, o paskui jau juo eiti tiesiai, gali būti komplikuota. O spiginanti saulutė kvietė tiesiog vėl grįžti prie to smėlėto kranto, kad išsimaudyti…

Todėl sau užduoties nutarėme nekomplikuoti ir pasirinkome Planą B – Roganty įlanką.

Gera naujiena buvo ir tai, kad šįkart įgulai daryti nieko nereikėjo, nes groto gikas buvo pritemptas arčiau DP, o vairą perėmiau irgi aš, atkrisdamas, kai reikia, ir užkildamas į vėją, kai tik vėjas, burė ir kursas tą leido.

Artėjant krantui ir laivui einant be papildomų pastangų, įgulos nuotaika pastebimai gerėjo. Visi atsipalaidavo, šypsenos ir juokeliai dažnėjo.

Todėl prie progos pasinaudojau proga paaiškinti, kaip inkaruosimės: tą darbą atliks Žika, kai pasakysiu, kada merkti inkarą jau laikas – vieną inkarą ji išsikėlė iš inkaro runduko po bako deniu, o aš pririšau jo kitą ankerleino galą prie klampės. Paaiškinau, kaip nuleidžiamas inkaras, kad neapsivyniotų sau netyčia už kojos ar nesugalvotų jo mesti tolyn nuo savęs. Dar paaiškinau, kaip švartuosimės – achterio švartovą permes per švartavimosi kilpą, ar kas ten bebūtų tam skirta, vyr.padėjėjas, po ko aš išlipsiu ir pririšiu pilnai. O jungai, aišku, teks lipti į kajutkompaniją ir nesipainioti po kojomis.

Užsivedėm variklį ir nusileidom grotą.

Inkaruojamės idealiai, išmetame laiku inkarą, pasikėlę vairo plunksną ir švertą, A. galinį švartovą įtempia už žiedo (padangos) krante… bet inkaras nelaiko, nes įmestas aukštielninkas!… A. nubrenda ir įsmeigia – vietos laiku 1645.

Lyg ir viską paaiškinau, viską padarėm kaip reikia, jachtą apsukau 180 laipsnių ir priartėjom galu prie kranto, įgula viską atliko puikiai, tačiau… Na, kas galėjo pagalvoti, kad jei gali nuleisti inkarą aukštyn ragais, tai pirmąkart taip pagal visus dėsnius ir atsitiks – nepaminėjau “savaime suprantamo“ dalyko!

Sėdžiu taip ant bako ir traukiu ankerleiną, kad įtempčiau… Ir eina jis taip lengvai, kol inkaras dugnu neatšliuožia iki jachtos…

Joks šamas už šio kablio neužkibo. Tad vyr. padėjėja tiesiog jį pasiėmė ir nubridusi įsmegė, kur ir buvome išmetę iš pradžių, o aš ankerleiną įtempiau kiek reikia.

Tvarkau jachtą, raišioju švartovus, škertikais užrišu falus ir pan. – iki 1715. Tuomet išsimaudau, Žika su A. paruošia pietus. Pririšu “Borjomi“ tuščią butelį vietoje inkaro bojos škertiku (taip esu padaręs bene vienintelis – panašiai lyną tik valtis šalia pririšusi ir pažymėjusi).

Tvarka laive turi būti! Nes tokios tradicijos. Padiktuotos būtinybės, tarp kitko.

Po visos karštos dienos ant saulės ežero vanduo apgobia malonia vėsa… Nuplaukiu link reide tolėliau užsiinkaravusios jachtos, prisigrūdusios triukšmingos kompanijos, linksmai puotaujančios su šampanu ir blondinėmis.

Parvarau visa jėga krauliu atgal, nukraudamas streso likučius, ir pakeliui pagalvoju, kad gerai savo inkarą pažymėti boja, kaip priklauso. Nėra čia tokios mados, bet jei žmonės maudosi ar jachtos malasi – reiktų žinoti, kur pasisaugoti, kad neįsipainioti sraigtu ar vairo plunksna, kaip man anądien čia buvo.

Bojai puikiausiai tiko tuščias “Borjomi“ butelis.

1830. Įgula tvarko indus ir plauna denį. Esame krenuodami sudaužę vieną lėkštę, kurioje buvo blynai nuo pusryčių.

Va taip ir liko nesuvalgyti ir pataupyti nuo pusryčių tiek blynai dubenyje ant viryklės, kuris, aišku, einant vėliau per bangas nuvirto žemėn ir sudužo. Tad nebuvo ko jų pagailėti – reikia dalintis, ypač, su gerais žmonėmis!

Oras puikus: temperatūra 21-25C, užuovėja visiškai (vėjas nuo kranto, o čia užstoja šlaitas ir medžiai), debesuotumas nuo 25% artėja prie 50%, be kritulių. Vanduo maloniai gaivina.

Įgula susitvarkiusi sumirko į vandenį, kaip ir planavo, o aš nulindau į vidų pasnausti.

– Kapitonas ne miega, o ilsisi! – dar spėjau iš savo kajutės riktelėti kvazi-svarbų pataisymą atsakymui į klausimą, kur aš prapuoliau. Ir dar paburbėjau prieš užsnūsdamas, kad kapitonas iš viso miegoti negali, o tik ilsėtis…

1910. Persišvartuojam laivą kitoje vietoje, nes ant kranto sukurto laužo dūmai eina į mus.

Ant kranto buvo kemperis, o jo publika (pradžioje viena pusamžė degintis ant kėdutės atsisėdusi moteriškė, kuriai galvą kvaršino harbormeisteris apie savo ligas ir daktarų pažadus jį paremontuoti rudenį) nelabai buvo patenkinta tuo, kad mes apsistojome “jų pliaže“. O kad jau jų susikurto pagautai vyro žuviai kepti laužo dūmai pradėjo eiti į mūsų laivo pusę, tai ir apsidžiaugė matomai, kai aš pabudęs išlindau ir nusprendžiau, pasikvietęs maklinėjančią pakrantės vandenyje įgulą, įsibridus perstumti mūsų laivą į kitą vietą, kuri atsilaisvino po pakrantės medžiu.

Vyr.padėjėjas labai eksperimentavo su nauja tinkama inkaro vieta. Galop, atitaikėme jo įtempimą su galine švartuote, kad laivas stovėtų kaip pririštas (na, jis ir buvo tarp tų įtemptų lynų pririštas).

Vieta tikrai buvo gera, nes jei ir kas susikurtų aukščiau laužą, tai jo dūmus sugertų medis.

Tiesa, džiaugėsi mūsų pasitraukimu kempingautojai neilgai, nes vakarop į tą vietą atsistojo savo laiveliu ne tokia rami ir ne šeimyninė, kaip mūsiškė, kompanija…

2030. Vakarienei makaronų sriuba. Visiškas štilis.

Ir nuostabiai gražūs besileidžiančios saulės nurausvinti rimstančio ežero vaizdai!

Pasiimi kakavos puodelį ir pagaliau, išsitiesęs kaip tingus katinas kokpite, turi tai, apie ką svajojai aną naktį, apgraibomis ieškodamas prieglobsčio tame nesvetingu buvusiame ežere…

2130. Einame miegoti.

Kaimynystėje prieš valandėlę apsistojo nakvynei su nedidele jachta trys vaikinai, kurių vienas, pastebėjau, padūsavo sau patyliukais šnairuodamas dėl Žikos.

Ne tau, Martynai, ne tau – “bo ta panienka nie mowie po polsku“!

O blogiausia dar jiems buvo tai, kad visi trys vienas kitą draugiškai traukė per dantį, nes nei vienas nemokėjo pagaminti vakarienės. Tad mūsų kokas – vieni privalumai ir pavydas kitoms įguloms!

“Ir iš viso, – dar pagalvojau prieš užmigdamas, – juk šauni vis tik ši mano įgula ir jau sėkmingai užsibaigusi šiandienos kelionė, gerai praleista popietė ir puikiai pasibaigęs vakaras!“

Advertisements