Viskas gerai, kas baigiasi gerai

Roganty – Gižycko
2008-08-15
penktadienis, Žolinės

Jau kurią naktį niekaip negaliu atsidžiaugti, kad uodų sezonas pasibaigęs ir tų zyziančių siurbikų nebėra, o į vapsvas ar širšes, iki jų neišprovokuoji savigynai, galima ir dėmesio nekreipti, juolab, kad jos naktimis miega pačios niekam netrukdydamos, ko nepasakysi apie uodus (tiksliau – uodes!), kaip tik naktimis ir iškeliančius vampyrišką puotą svetima sąskaita.

Beje, labai saldu miegoti taip siūbuojantis lyg lopšyje ant vandens…

0840. Teko keltis naktį 2330, nes pakilo bangos, kad nukabinti padžiautus rankšluosčius ir rūbus, nes gali kilti ir audra ar prasidėti lietus. Bangavimas įlankoje apie 1-2 balus, toliau vietomis gal ir 3 balus, nerimo iki ryto. Tanki mūša į krantą. O 0820 kėlėsi įgula ir ruošiasi pusryčiauti.

Netgi sakyčiau ilgokai numigome, ir neskubėtume šįryt keltis, kad jau šventės – Žolinės, o kraštas šis katalikiškas be apsimetimo, būdingo mylimai Marijos žemelei. Ir padrybsotume dar, jei ne prasidėjusi paryčiui tankiai plakanti bangų mūša. Apniukę, pasikeitė ir vėjas – dabar jau jis pučia priešinga kryptimi, į krantą. Vėjo permainos žada ir oro permainas.

Maistas nupirktas netiksliai: nebėra uogienės prie blynų, duonos per daug, dešros belikęs tik galiukas, sūrio net nenupirkta, varškės kremas pradarytas prarūgo, kava baigiasi.

Pirkinių sąrašą turiu, tad kitąkart planuojant kelionę reiks atsižvelgti į reikalingas maisto atsargas, ir ko pirkti per daug nevertėtų.

1015. Po pusryčių (sausos duonelės be raugu su margarinu ir dešra, kava ir kakava) įgula savarankiškai sutvarko indus, išplauna denį ir eina maudytis, nors apniukę. Vėjas kiek ir aprimo ar pakeitė vėl kryptį, nes užuovėjoje nesijaučia. Temperatūra apie 17-20C.

Kol įgula pliuškenasi, aš nelipu iš laivo, o išsitiesęs kokpite dar mėgaujuosi vėstančia kakava, prieš tai praleidęs per gomurį burnelę romo. Tingu, ir nesinori niekur judintis. Kaip tik apima ta būsena, kuomet prispliuškenusi ir kuistis baigusi įgula jau lyg ir pasirengusi vėl kelionei ir nekantraudama trypčioja, o kapitonas mąsliai sau rymo ir, rodosi, tuščiai užmušinėja laiką nieko neveikimu.

Iš tikro, tai mintyse susidėlioji būsimą maršrutą ir visus savo bei įgulos veiksmus iki visų įmanomų ir numanomų smulkmenų. Tiesiog dabar šitą nebe stebiu iš šalies nesuprasdamas į sfinksą pavirstančio kapitono, o jau pats tą patiriu.

Dar tik pypkės dabar prie bendro įvaizdžio betrūksta – pasišaipau iš savęs mintyse.

Vandens turime dar pusę bako (apie 15l), kuro – apie trečdalį bako +5l rezerve.

Atrodo, kad tiek dažnai naudoju tą variklį, bet arba jis neįtikėtinai ekonomiškas, lyginant su ta draugo duota pavarinėti valtimi su “Honda“ po Galvę, arba vis tik realiai buriuota per šias dienas buvo akivaizdžiai daug daugiau, nei varikliu pasinaudota. O kad lynai per šias dienas tampyti daugiau už užvedimo troselį, primena maloniu nuovargiu maudžiantys ir pro pirštines patrinti delnai bei pirštai…

Vakar bandžiau suglausti vairo plunksnos dėžės žiotis, …

Va, iš tikro – kaip suglausti dvi suvirintas metalo U formos plokštes arčiau O formos, kai neturi tinkamų įrankių? Susirasti akmenį ir barkštelėti lyg kuvalda?

Netinka – iš viso nulaušiu ar prigadinsiu, o ir kaip kitai pusei priekalą sukurti?

Dar galima nuimti variklį ir jo pritvirtinimo spaustuką panaudoti kaip… O, čia būtų mintis, bet taip pusę laivo išardysiu tuoj mechanizmus kurdamas!

…perrišęs škertiku ir sukdamas užkištą atsuktuvą, bei kobinį panaudodamas kaip svertą.

Mintis gana paprasta, o viskas, kas genealu – paprasta!

Ir junga paskui pasakojo savo pusbroliui, bežiūrėdama “Šanchajaus kaubojų“ su Džekiu Čanu, kuomet ten anie veikėjai filme bando atlankstyti grotas kalėjime, kad jau ji matė panašų vaizdelį prieš kelias dienas…

Metalas pasidavė, bet panašu, kad per suvirinimo siūles… Vadinasi, taip jau suvirinta, kad vairo plunksna per laisva. Apvyniojau škertiku vairo plunksną, kad būtų kaip “tarpinė“. Tikėsimės, kad suvirinimo siūlės dabar neiširs ir turėsime geresnį vairą.

Tačiau išbandyti galima tik plunksną nuleidus, o prie kranto to padaryti neišeis – tad bandysime tuomet, kai iš čia ir išeidinėsime.

Geriamo vandens turime 5l. Šiandienos kursas – namų uostas “Stranda“ Gižycke.

Maršrutas žinomas ir paprastas, o ir vėjas pasikeitė vėl mūsų naudai – vėl eisime pavėjui.

1145. Atsišvartuojame ir atsiinkaruojame idealiai. Išsistumiu, A. atrišus achteršvartovą, Žika ant bako iškelia inkarą. Nuleidžiu variklio sraigtą ir užvedu. Pusiau nuleidžiu vairo plunksną (škertikas, kurį apvyniojau, per storas, plunksna pilnai neįlenda į vairo dėžę, bet tokia nors nesibalbatuoja). Nuleidžiu švertą. Pučia “mordakas“. Su Žika pakeliame grotą. Išjungiu variklį, perimu vairą iš vyr.padėjėjo. Reikia jėgos valdant, bet nors valdosi!

Vairo plunksna nuleista iki 45 laipsnių kampo, nepilnai. Pakeliui eidami bandėme sugrūsti labiau arba bent jau prastumti škertiko apvijas žemiau, tačiau vakar viską suveržiau sąžiningai tiek, kad gavosi nejudamai. Bet nupjauti škertiko neverta – tokia vairo plunksnos konstrukcija nors leidžia valdyti jachtą ir reaguoti į gūsius ar vėjo šuorus, juolab, kad kol kas einame beidevindu link farvaterio. Gaunasi tam tikra prasme svertas, tad kartais pasigalynėju su vandens spaudimu į vairo plunksną. Kadangi dviejų rankų tam nereikia, tai problemų nesudaro.

1255. Pradeda lynoti. Pučia bakštagas, einame iš pradžių dešiniu halsu, po to gulame į kursą ir einame kairiu bakštagu. Jachtos visos mums labiau iš dešinės, po kiek laiko gauname dengimą nuo Krolewski ir Ptacki ragų, todėl paliekame farvaterį ir einame jam kairiu bortu.

Susiradę farvaterį, galėjome mėgautis laisvu plotu, nes “bandūra“ tik ką buvo praėjusi, o visos jachtos laikėsi toliau į dešinę nuo mūsų, vos ne kitame ežero gale. Vienas priklydęs žvejys, sumąstęs pažvejoti farvateryje, suprato, kad to gal daryti neverta ir pasišalino, bekalbėdamas mobiliu telefonu…

Greitai supratau, kodėl čia taip skystai buriuojančių – krantas uždengė mums vėją, štai todėl visi jį ir gaudė anapus. Persimečiau į halfvindą ir po truputį slinkau iš šitos beveik štilio zonos. Dar keli ėję paskui mane irgi neužilgo užstrigo. Bet kas man buvo keisčiausia, išvadų nepasidarė.

Greitai jau pasigavau škvaliuką, kuris ir ištempė link vėjo zonos, tad variklio kaip užsispyręs nepanaudojau, tai taip ir neprireikė.

1350. Įsilyja, bet dar nesmarkiai. Prie salos Dužij praleidžiame “bandūrą polską“, kurioje žmonės švenčia Žolines ir palinki gerų jų mums. Už šios salos – praktiškai vos ne štilis, jachtos eina su burėmis vos ne iš inercijos, gaudydamos škvaliukus. Nuleidžiame grotą, einame varikliu, A. vairuoja.

Va taip visada būna, kad jei jau esi sąsiauryje arba sąsmaukoje, tai būtinai reiks trauktis į šalį ir ką nors praleidinėti, kas turi pirmumo teisę! Ir šįkart pamatome link mūsų artėjančią vieną iš “bandūrų“, kuri, matomai, yra visa užsakyta, o keleiviai jos denyje šoka pagal tautišką muziką liaudišką šokį “jak kto umie“ (lenk. kas kaip moka), ir baliukas jau pačiame įkarštyje, nepaisant purškiančio lietučio.

Einame farvaterio išorėje, įdėmiai stebėdami gylius ir galimas kliūtis. Linksmuoliai pamoja mums ir išrėkia geriausius linkėjimus švenčių proga – dėkodami pamojame ir linksmai parėkaujame jiems pavymui kažką neaiškaus, nes koks gi skirtumas, kai pavienių žodžių prasmės vis tiek neišgirsi, ir svarbu tuomet tik draugiškas tonas bei geri ketinimai…

O už salos vėjelis ir iš viso dingsta, tad pavienius šuorus gaudo kas kaip moka. Priekyje abiem burėm pasipuošusi eina didesnė už mus “Jiest tylko jieden Krol“ (lenk. “yra tik vienas karalius“) jachta, išsikėlusi iš toli matomą Lenkijos vėliavą ant stiebo (pagal vėliavų etiketą turėtų būti achteryje ant flagštoko). “Karalių“ mes ir vienu grotu eidami pasivejame ir paliekame savo kilvateryje. Lenktyniauti nėra su kuo.

Tad užsivedame variklį, o aš supakuoju grotą į lazy-jack_ą. Vandens paviršius beveik veidrodinis, neskaitant smulkių lietaus lašų. Vėjas šioje vietoje visiškai padusęs.

O dešiniau, priešais mūsų įlanką akvatorijoje, vyksta gafelinių keliastiebių burvalčių regata! Pagal taisykles jie eina iki posūkio buojos su burėmis, po to jas nuleidžia, ir įgulos užgula irklus. Raginantys ir kupini azarto, nustelbiančio ir įkyriai merkiantį lietutį, šūksniai ataidi ir iki mūsų.

1410. Įeiname į “Stranda“ marinos akvatoriją. Surandame savo vietą Nr.10 lengvai, švartuojamės idealiai: A. vairuoja, apsuka pagal komandą achteriu į pirsą. Įjungiu trumpam reversą. Prieiname prie švartavimosi bojos, pasiekiu ranka, įveriu švartovą į ąselę, švartovus perduodu Žikai, kuri nueina su jais iki bako. Priartėjame iš inercijos prie pirso, užmetu švartovą ant knechto, užklampuoju pas save. Išjungiu variklį. Žika, pasirodo, jau užklampavusi ir savo švartovus. Šaunuolė! Pati išmoko! Labiau įtempiu juos ir perklampuoju, kol ji nemato. Merginos varo į tualetą marinoje, aš tvarkau lynus ir denį. Įsilynoja, įgula ruošia pietus.

Dar prieš pasirodant mūsų marinai akiratyje, paaiškinau įgulai, kaip švartuosimės, ir ką kiekvienas turėsime daryti. Ir viskas pavyko puikiai, nors maniau, kad šiek tiek nepasieksiu mūsų švartavimosi bojos, ir prireiks kobinio. Žika nuskuodė jo į apačią, tačiau truputį suktelėjus vairą aš boją vis tik pasičiupau. Junga viską iš įėjimo į kajutkompaniją nufilmavo ir sau į kamerą pakomentavo vyksmą, įskaitant replikas apie atstatytus objektyvui pasturgalius.

Buvo malonu, kad Žika ir nemokoma nužiūrėjo, kaip yra lynai klampuojami, ir pati tą padarė neprašoma – ir teisingai! Na, paskui teko juos šiek tiek permesti vien todėl, kad lynai neturėtų liestis su korpuso pridėtinėmis konstrukcijomis ar lejeriais, kad nenulaužtų jų per kilusį bangavimą, o jie buvo tiesiog virš priekyje esančio “atsikišimo“, o ne po juo. Bet visumoje – turiu jau patyrusį puikų įgulos narį, galvotą, sumanų ir… gerą koką!

1630. WC sutvarkytas, vandens bakai papildyti, akumuliatorius kraunasi, denis sutvarkytas ir nuplautas, groto giko falas škertiku parištas.

Kai kitądien Uršula priiminėjo jachtą, nustebo dėl šito “šniūrėko“, tai paaiškinau, kokia jo paskirtis užtikrinant saldų miegą – švietimą į mases, kaip sakoma!…

O WC turinį “Stranda“ marinoje irgi galima išpilti nemokamai ir labai patogiai – pakeliui nuo prieplaukos link namelių yra terasa, šalia kurios įrengtas vandens čiaupas su žarna ir “tam reikalui“ išvestas iki patogaus aukščio iškeltas kanalizacijos vamzdis, į kurį įstatote savo “sanytariato“ konteinerio nupylimo vamzdį, nuėmus dangtį, ir į jo įėjimo angą, kai viskas išteka, įstatote žarnalę bei atsukate vandenį. Ir tuomet galima ramiai parūkyti, kol ten viskas cirkuliuoja.

Dar prieš valandą padėjau šeimyninei įgulai įsišvartuoti į 13-tą vietą: tėvas padavė sūnui švartovą, kad tas numestų man, atsitempiau juos, apvijau šlagą apie knechtą, laisvą galą atidaviau kapitonui kokpite.

Man taip po prieplauką vaikštant tai vandens žarnos, tai akumuliatoriaus laidą prijungiant, priartėjo atbula viena didesnė, bet senesnė jachta, kurioje matėsi tik šeimyna: tėvas kapitonas, vešliais ūsais ir birbinantis variklį, įmontuotą kažkur vos ne kokpito achterio runduke, ne taip paprastai prieinamą kaip “maniškėje“ atviru galu; kapitono žmona už jo nugaros, nerimaujanti, ką čia jai daryti su tais švartovais, laikomais rankoje, kuriuos jie jau užsimetę ant švartavimo bojos, ir kokių 12-14 metų jų sūnus, baukščiai laukiantis nurodymų, ką jam reiks daryti.

Pasiūliau mesti man švartovą. Kapitonas patylėjo, matyt, dar nenorėdamas priimti pagalbos, bet kai jo žmona ir vėl persistengė tempdama savus lynus ir truktelėdama jachtą atgal nuo pirso, jis kažką jai pasakė ir paskui perdavė achterio švartovus savo sūnui, peržengusiam galinius lejerius. Kai jie priartėjo per tris metrus, pamėtėjo man švartovą, tad beliko tik prisitraukti juos link prieplaukos, persimetus lyno galą per knechtą (negalima to daryti nepermetus – gali baigtis šlapiai!). Kada jų achteris priartėjo, laisvą turimą lyno galą atidaviau kapitonui. Jis padėkojo, bet kad iš tikro tai nėra už ką – aš tik grąžinu taip skolą, nes ir man daug padėjo buriuotojai prieš kelias dienas…

Įgula ilsisi kajutkompanijoje, skaito žurnalus. Kelionė baigėsi. Pernakvojam ir ryte priduodame jachtą savininkei. Šalia, panašu, prišvartuota Antila 24.

Matomai čia toji, kur Tajty ežere yra “paskendusi“? Nes tik mūsiškės “Frančeskos“ nosis labiau kelia mintis apie laivų katastrofas…

Švartavosi Twister800N “Kopcuch“, kurio įgulą sudarė 2 vaikinai ir mergina – jie “pjovė grybą“ baisiau, nei aš prieš kelias dienas, tad atėjau padėti. Reiktų gal tokią nuomotis kitiems metams?

N modelis kažkuo prabangesnis, o ir akivaizdžiai naujesnis už mūsiškę pasirodė. Kapitonu buvo, kiek nugirdau, stilingas ir, matosi, pasiturintis kiek už mane jaunesnis Mikas (lenk. Michasz), kaip jį pavadino jo mergina ant antstato klausinėjanti, ką jai vis daryti). Įeidinėjo į pustuštę prieplauką, priešingoje pirso pusėje, ir užsispyrusiai darydami tą patį – keliskart. Atėjau draugiškai padėti, o jie vis strigo. Paaiškino, kad čia taip jiems švertas trukdo (tai gal pasikelti vertėtų? – šį klausimą pasilaikiau sau).

Pagaliau nusprendė švertą pasikelti, supratę, kad kitaip nebus, ir gylio neatsiras daugiau (jie pasirinko vidinę prieplaukos pusę, kuri arčiau kranto, o šios jachtos grimzlė irgi turėtų būti didesnė už maniškės). Su lynais irgi neapsisprendė ką daryti, pasiūliau padėti, dėl ko džiugiai neprieštaravo jūreivis, bet jo draugas kapitonas kokpite kažkaip pagalbos nepanorėjo, ir tai dėliojosi krancus iš vieno borto į kitą, tai vis išmesdavo ant prieplaukos savo draugui lynus, tai vėl įsitraukdavo…

Jei žmonėms patinka eksperimentuoti, tai geriau juos palikti ramybėje, todėl vieną švartovą užklampavau, o kitą atidaviau išlipusiam ant prieplaukos kapitono draugui, kad patys apsispręstų, ką ir kaip daryti nori. Galop prisišvartavo, kantriai eidami link šio tikslo ir pakeliui susikurdami sau papildomų iššūkių ir darbelių. Matomai, kiekvienas atranda švartavimosi būdus pats, ir kiekvienas švartavimasis yra vis kažkuo kitoks, kaip ir požiūris į švartavimosi taktiką, strategiją ir filosofiją…

2110. Lyja, grįžome iš miesto, vakarieniavome laive (kiaušinienė, kakava).

Pasitarėme, koks tinkamas būtų meniu šiandien vakarienei ir rytojaus pusryčiams, peržiūrėjome maisto atsargas ir nusprendėme, kad verta šiek tiek apsipirkti. Ir tai buvo geras pretekstas, nes iš pradžių niekaip negalėjau įtikinti, kad reiktų į ekskursiją po miestą nueiti – tikrai juk ne viską pirmą dieną apžiūrėjome. Ir eiti palei Lėcių (Gižycko) kanalą nuo mūsų uosto buvo gera mintis.

Mieste žiūrėjome pasukamo tilto atidarymą, palei kanalą perėjome visą miestą iki išėjimo į kitą ežerą, pamatėme kitas marinas – iki jų mūsų Nidai labai toli.

Pakeliui eidami radome parduotuvėlę pusrūsyje (lenk. sklep, ir ši tikrai buvo privataus namo “sklepuky“). Nusipirkome kolos, pasiklausėme pardavėjo, kiek jie dar bus atidaryti, kad nesitampyti su pirkiniais pirmyn į miestą ir atgal, ir ketinome dar spėti iki užsidarymo valanda aksčiau (šventės gi). Palei kanalą einančioje alėjoje vietiniai gezai dusino alų ir aptarinėjo savas aktualijas, tačiau agresyvūs aplinkai jie nebuvo.

Taip perėjome stacionarų automobilių tiltą ir priėjome jau sutvarkytą kanalo krantinę su suoliukais ir apšvietimo stulpais. Dvi ponios su šuniukais rinkosi “niekieno“ obolius. O prie kanalo pasirodė ir švartavimosi vietos, ir tuoj supratau kodėl – mes priartėjome prie pakeliamo, tiksliau – pasukamo, tilto, esančio šalia pilies.

Tiltą statė dar vokiečiai devynioliktame amžiuje, ir jo konstrukcija idėjiškai panaši kažkiek į to tiltuko prie Pilies uosto Klaipėdoje, tik pats šis tiltas yra nepalyginamai didesnis, ir juo vyksta pilnavertis automobilių eismas. Lenkai apie 80-tuosius metus buvo mechanizmą iš rankinio pakeitę į elektra varomą ir automatizuotą, tačiau dabar vėl sugrąžino vietiniams turistams džiaugsmą. Nes pilnos pakrantės buvo “atrakcijos“ laukiančių žioplių!

Sutikome čia ir savo mielus kaimynus iš Węgorzewo ir maloniai su jais pasisveikinome – pasaulis mažas. Pažiūrėjau į laikrodį – buvo 19:24, o tai galėjo reikšti, kad už 6 minučių turi prasidėti ir pats veiksmas, kurio visi laukė. Juolab, kad prie krantinių prišvartuotose nuleistais stiebais jachtose buvo kuičiamasi lyg ruošiantis išplaukti. Susiradau patogią filmavimui vietą.

Ir tikrai, 19:30 išlindo iš savo namelio tiltininkas ryškia liemene ir uždarė eismą rankinėmis pakeliamomis užtvaromis (vok. “šlagbaumais“). Tuomet įkišo kokį pusantrametrinį vamzdį (vok. “brašpylį“) į suktuvą (“kabestaną“) ir ėmė eiti ratu. Keista, labai jau lengvai čia viskas be pastangų ir įtampos sukosi, o tilto didžiulė metalo konstrukcija pasisuko į mūsų pusę, atidarydama kelią jachtoms. Užsidegė navigacinio šviesoforo signalai, ir jos pajudėjo kanalu. Visa tai stebint supranti, kodėl vokiečiai dar prieš gerą šimtmetį pelnė geriausių inžinierių Europoje vardą.

Pirkome suvenyrus, Žika gavo dovanų mėlynus marškinėlius su jachta ir parašymu, kad buriuota Mozūruose – nusipelnė!

Eidami pakrante aptikome marškinėliais prekiaujančią merginą, ir man kilo mintis padovanoti vienus tokius suvenyrinius ir susijusius su kelione aktyviam mūsų įgulos nariui. Ji išsirinko norimus, tačiau pardavėja užtikrino, kad bus per maži – dėl biusto… Ką gi, suradome dydžiu didesnius, o, užbėgant už akių, paaiškėjo jau Lietuvoje, kad vis tik didoki. Gaila. Tad teks kitąmet grįžti ir išrinkti tinkamus!

Dar toliau priėjome ne tik kanalo galą, bet ir abipus jo esančias dvi marinas, prisigrūdusias jachtų. Manau, kad tiek jų Lietuvoje nebūna ir per Kuršmarių regatą Nidoje. Čia gi vyko normalus jachtinis gyvenimas…

Aplinka kažkuo panaši iš tikro į mūsų Nidos ar Juodkrantės marių pakrantę: daug vandens, bet ne jūra, akmenų ir betonų molai. Tik judėjimas Niegocin ežere yra intensyvus, o ir zuja įvairių laivų: jachtų, katerių, valčių. Į kanalą įmynė vandens dviratis, o iš jo išlėkė tvarkos saugotojai savo kateriu, mirksėdami žydru švyturėliu ant antstato stogo.

Pakrantėje yra restoranų bei suvenyrų parduotuvėlių. Dar tolėliau – paplūdimys, gavęs, beje, irgi Žydrąją, ant falgštoko centre plevėsuojančią, vėliavą, kad yra ekologiškas, švarus ir pan. Ten įrengta ir vaikų žaidimo aikštelės bei atitveti paplūdimiai (“varlinykai“), yra ir atrakcionai, ir koncertui skirta estrada bei parkas pasivaikščiojimui. Žmonių zuja irgi daugokai, tad viskas čia kažkaip priminė mūsų pajūrio kurortus, tik kad jie lyg sukrauti į vieną vietą būtų.

Pagal laiką netilpome spėti iki “sklepo“, todėl pakeliui mieste užėjome į kitą parduotuvę nusipirkti suplanuoto maisto. Pirkau kažkokio snobiško alaus, tik kad jis skoniu labiau priminė girą, nors laipsnių turėjo. Alus keisto – karamelinio skonio, nors buvo dar rūšis ir lyg kofeino ar tai kapučino?…

Pakelkite rankas, kas užsisakote porą palečių – apsiimsiu importuoti!

Prie kiaušinienės tiko. Ir ne tik man.

O ar patyko kelionė, geriausiai atsako pati įgula. Įrašas žurnale:

Įgulos nuotaika puiki – jau svarstomi planai grįžti kitais metais vėl. Tuomet imtume savaitei, didesnę su didesne įgula, ypač dar viena pora rankų vyruko. Per 4 dienas kartotume panašų maršrutą, o po to kanalu išeitume į pietus nuo Gižycko ir maršrutą ten 3 dienoms sudarytume, kad kažkur nakvotume į pietus, po to grįžtume atgal. Šis uostas – labai geras variantas. Bus matyt ryt, kaip priiminės iš mūsų jachtą savininkė – ar turės ji sugrįžtantį klientą…

Jei jau svarstoma, ką darysime kitais metais, ir pradedama formuoti iš anksto įgula, tai galiu patyliukais šypsodamasis tik pritarti ir pasidžiaugti, kad vis tik kelionė, nepaisant pradinių nesklandumų ir patirtų nuotykių, pavyko.

Įspūdžių ir prisiminimų visiems – su kaupu. O nuotykiai? Gal kaip tik ir gerai, kad jie buvo, nes yra ir ką prisiminti, juolab, kad viskas ir baigėsi sėkmingai. Ir tuo pačiu šie nuotykiai – tai niekur neprapulsianti įgyta patirtis. Vienokie išėjome nuo šitos prieplaukos prieš keturias dienas, o jau kitokie, labiau patyrę, savimi pasitikintys ir žinantys, ką kiekvienas, neaiškinant ar vos iš pusės žodžio suprantant, turime padaryti, tad – kaip vieninga komanda, sugrįžome…

– Juz nie pojdzie do morza… Nigdy! Nie! (lenk. “jau neisiu į jūrą, niekada, ne!“) – dainavo kažkas pribembęs alaus marinos tualete. Jo atėjo ieškoti:

– Čyf! Gdzie jiestieš? (angl. “šefe“, lenk. “kur esi?“)

– Otpierdajšie! (lenk. “atsipersk!“) – atšovė tas niūriai.

– Nie, čyf, tam pivo tvojie sochnie, vylaž… (lenk. “ne, šefe, ten tavo alus džiūna, išlįsk“) – pradėjo maldauti prigludęs prie kabinos atėjusysis.

“Šefas“ kiek patylėjo, apsimesdamas, kad jo čia nėra, ir vėl užtraukė savo:

– Juž nie pujdzie do moža, nigdy, nie!…

2205. Einame ilsėtis.

– Polska ma zloto! Bialo-čiervoni!… (lenk. “Lenkija turi auksą! Baltai-raudoni!…“) – kažkas klausėsi radijo laive ir dabar savo džiaugsmą išreiškė rimstančioms apylinkėms dėl tautiečio, pelniusio auksą rutulio stūmime. Tačiau jo džiugesys taip tarsi ir pakibo ore, neradęs aplinkinių pritarimo:

– Pšieprašam… – atsiprašė tas ir nuėjo į marinos taverną, kur, matyt, prisijungė prie kitų švenčiančiųjų.

Pradeda žaibuoti, artėja ir perkūnija, o ne už ilgo jau prapliumpa ir smagus lietus, kuris suvaro į kajutkompanijas ir paskutinius ilgiau vakaroti ketinusius buriuotojus savo kokpituose.

Kyla vėjas. Ryte sužinosime, kad tąnakt smagaus ciklono atnešta vėtra apylinkėse nurovė ne vieną stogą. O dabar mūsiškėje Tracz įlankoje formuojasi bangos, ir, nors gerai įtemptas tarp švartovų, laivas ima liūliuojančiai suptis…

Reklama