Vėl namo, vėl namo…

Gižycko – Marijampolė
2008-08-16
šeštadienis

Naktis praėjo ramiai, nepaisant perkūnijos, lietaus ir vėjo sukeltų bangų, migdančiai supusių laivą kaip lopšį.

0625. Kėliausi, ėjau praustis. Kai grįžau, įgula budinėjo. Nuploviau denį – prasidėjo lietus.

Pabudau anksti. Bet jaučiausi žvaliai, ir metas buvo ruoštis namo keliauti.

Galvą, beje, galima ramiai išsitrinkti prausykloje. Buvau tikrai labai ankstyvas lankytojas savaitgaliui, nes ten dar tvarkėsi valytojos.

0725. Pusryčiaujam: blynai ir kakava. Varva pro įėjimo apvado kampą į kajutę. Naktį, kai bangavo, tuščias vandens bakas įkyriai teliūskavo. Ketinau visai išleisti vandenį, bet persigalvojau – tarnaus kaip “signalizacija“, jei kas vėliau liptų į laivą. Naktį žaibavo ir buvo perkūnija.

Naktį buvo ne šiaip lietus, o liūtis, nes pradėjo varvėti vidun pro įėjimo apvado sudūrimus, tad pastačiau po lašais dubenį, į kurį įmečiau kempinę, kad neteškentų. Deja, bakas po kokpitu įkyriai įsiteliūskavo, ir jau ketinau atsukti čiaupą praustuvėje, kad vandeniu iš viso atsikratyti, bet vėliau persigalvojau ir užmigau.

Pusryčiauti teko kajutkompanijoje, nes lauke vėl lijo, nors ir su pertrūkiais.

0800. Tvarkomės ir pakuojame daiktus, ruošiamės perduoti laivą. “Stranda“ uoste ramybės valandos nuo 23:00 iki 06:00 – toks įlaminuotas skelbimas atsirado ryte ant pirso vartų. Dar po vakarykščio greta vykusio konflikto, kada prisišvartavo “Ahoj“ konkurentų jachta, o prieplauka ši – “Top Yachting Radeccy“ nuosavybė, atsirado užrašas, kad prisiminti vietos numerį ir grįžus švartuotis tik jame. Mūsų – Nr. 10.

Kadangi vietos prie šios prieplaukos rezervuotos, nenuostabu, kad vakar mes lengvai radome laisvą vietą. Tokią laisvą vietą manė suradę ir “Ahoj“ jachta atplaukusi įgula, tačiau buvo paprašyta nešdintis kažkokios prižiūrėtojos (kaip tik tas amžius, kada “ordnungą“ daryti kyla dvasinis poreikis). Jie pasiūlė susimokėti už stovėjimą, tačiau į derybas niekas nėjo. Maža to, atėjo ir kažkoks dar vyras, kuris pradėjo cituoti baudžiamąjį kodeksą – bent jau trejus metelius belangėje jiems žadėjo, tik nesupratau gerai už ką. Teko jiems nusileisti ir pasiieškoti vietos prie pagrindinės prieplaukos, kuri yra prieš taverną, o tai reiškė, kad išsimiegoti taip ramiai, kaip mums, jiems galimybių buvo mažiau.

0905. Paskambinau Uršulai, kad pasiruošę jau perduoti. Ji kaip tik ir atvyko už dar 5 minučių.

Susitvarkėme gana greitai, ir jau nebebuvo ką veikti, tad norėjosi greičiau važiuoti namo. Tuos rezervui “Kejos“ uoste nusipirktus ir nepanaudotus 5 litrus benzino įsipyliau į savo automobilio baką, o jachtos kuro bake liko dar kažkur tarp ketvirtadalio ir trečdalio – sakyčiau, nedaug kuro ir tesudeginom.

Per pusvalandį visi formalumai buvo baigti, ir gana nesunkiai.

Uršula labai sparčiai perbėgo per įrangą, korpusą, paprašė užvesti variklį – viskas buvo tvarkoje ir veikė, o ir jachta pati tvarkinga, neprišnerkšta, denis nuplautas, matosi, ne vien lietaus, lynai tvarkingai suringuoti. Niekas nedingę, o dėl sudaužytos lėkštės pats pasakiau – ji, pasirodo, visai dėl to nenustebo, nes dar 12 tokių atsargai yra nupirkusi, kadangi šukės laimę, sako, neša, o kas nenori laimingas buriuoti?…

Išskaičiavo 8 zl. už sudaužytą lėkštę ir 40 zl. už privalomą valymą, nepriklausomai nuo to, kad viskas sutvarkyta. Dar ji pasiūlė užpildyti http://www.karta-rambatowa.pl siūlomą buriuotojo nuolaidų 7% kortelę, kuri taip pat rodo ir patikimą klientą (sudaužius jachtą – kortelė anuliuojama!), ir kuriai ji rekomendavo, žadėdama atsiųsti į Vilnių. Atsisveikinome maloniai iki kitų metų. Užstato tad sugrąžino 500-40-8=452 zl.

Buriuotojo kortelė reikalinga ne tiek dėl nuolaidų, kaip ji paaiškino, kiek čarterinėms bendrovėms tai – kaip rekomendacija, kad klientu galima pasitikėti.

Nenorėjau priminti apie Antilą 24, bet supratau, kad kitąmet, matomai, gausiu tai, ką užsisakysiu, nes nebebūsiu “neaišku kas iš neaišku kur“. Ši kortelė yra vardinė ir turi unikalų identifikavimo kodą, pagal kurį pasitikrinama, ar ji yra galiojanti, ir, matomai, ką kiti verslo kolegos prideda apie jos turėtoją konfidencialiai nuo savęs.

Nežinau, ar taip jau viskas ir tiesa, bet kortelė sudomino – ji galioja ir tarp jachtas Baltijoje nuomojančių lenkų čarterinių bendrovių. Todėl anketą užpildžiau ir palikau jai. Gal nepames ir padarys kaip žadėjusi?…

Dar 40 zl. sumokėjau už stovėjimo aikštelę tavernoje – galima buvo tiesiog išvažiuoti, bet, pasirodo, numerius buvo užsirašę (tiesa, nuo 11 dienos – teko įrodyti kitaip, o taip nutiko, kad iškart atėjęs “neprisidaviau“).

Kaip Uršulos klientai, gauname nuolaidą ir mokame ne 12, o tik 10 zlotų už parą. Iš tikro, viskas labai palikta čia kliento sąžinei, tačiau būtų labai neprotinga išlėkti nesusimokėjus, jei ketini kitąmet grįžti.

O kad reikia susimokėti ir kur – gali tik atsitiktinai perskaityti lapelyje lenkų kalba ant kažkokio mažo užrakinto kemperio, stovinčio prie prie įvažiavo į teritoriją, priešingoje stovėjimo aikštelei pusėje. Tad jei nemoki lenkiškai, tai, vadinasi, ir taip aišku, kad pradėsi visų klausinėtis, kam duoti pinigus, nes esi gi “sąžiningas užsienietis“ – kitokios logikos tame neradau. O numerius užsirašę buvo, įtariu, ir tai ne tą vakarą, kai atvažiavome, o po kokių kelių dienų, kai apsižiūrėjo, kad to jų registracijos sąsiuvinuko niekas iš personalo neveda… O kad numeriai lietuviški – ir patys neatsirinko. Žodžiu, tikrai žmonės nėra gobšūs pinigų.

Išvykę 09:50, 12:05 jau kirtome Lietuvos sieną, sustoję prieš tai užkąsti McDonald’s_e Suvalkuose, kuris kokybe ir pasiūla akivaizdžiai lenkia “lietuviškąjį“, o 12:40 jau buvome Marijampolėje.

Sustojome užkąsti, kad per daug negaišti kelionės laiko, bet šiuo “restoranu“ tikrai nenusivylėme: kainos skaičiais labai panašios į McDonald’s Lietuvoje, tik kad zlotais (konvertavus bus truputį brangiau, aišku), bet visko yra didesnis pasirinkimas. Tikrai didesnis. Ir vietoje bulvyčių gali pasirinkti, tarkime, salotas. Arba kažkokias “garbanotas“ bulves, susisukusias, ne tiesias, gal taip vadinamus kroketus? Paėmiau krevečių, o jų irgi viena daugiau, ir tos tikrai “karališkos“, o ne “mailius“, kaip Vilniuje. Sumuštinių kompleksų irgi dvigubai didesnis pasirinkimas – berods, aštuoni skirtingi, lyginant su 4-5 baziniais mūsuose. Maistas irgi kokybiškesnis, porcijos pasirodė irgi pilnesnės, o ne “suvargę“. Tad užsukome užkąsti, o visai neblogai ir užvalgėme. Įprastinėje lenkiškoje kavinėje būtų kainavę daugiau, o ir dar ieškok čia jos po Suvalkus…

Lietuvių šeima užsisakinėjo maistą. Vyras užsimanė pyragaičio. Bet pats klausti nedrįsta, gėdinasi – todėl liepia žmonai. Toji klausia jo, kaip bus lenkiškai. O iš kur jam žinoti – būtų pats užsisakęs, jei žinotų!

– Dajtie tež tyj pyragaitis, prošie! – parodo pirštu, ir personalui klausimų nekyla – pyragaitisas, tai pyragaitisas…

Kelionės pabaiga.

P.S. įsijungus CNN susipažinti su naujienomis 20:30 – ėjo laida “MainSail“ apie Rolex regatą Korke, Airijoje…

Kūnas jau čia, o širdis taip ir liko ten, Mozūruose, buriuoti – ir dar negrįžo…

Advertisements