Vilnius,
2008-12-19
penktadienis

____________________________________________

Ogi labai neblogas straipsnis, mano galva. Ir kažkaip simpatizuoju būtent Kostui Frankui šiame ginče – iškart pasakau.

Pamenu, kai Lietuva atkurdinėjo nepriklausomybę, karate ir kartu visi kovos menai buvo uždrausti dar SSRS įstatymų. Ir BK (baudžiamasis kodeksas) liko. Tiesiog tą straipsnį po truputį žmonės nusprendė ir pradėjo ignoruoti, kol naujas BK bus priimtas (o tam prireikė daugiau nei tuzino metų!). Ir tuomet, irgi pamenu, kaip, neminėsiu dabar pavardžių, bet ne vienas “pogrindinis kovos meno korifėjas“, staiga pamatęs galimybę susikurti sau “viską reglamentuojančio valstybės tarnautojo“ biurokratinę vietą, pabandė stumiamais įstatymais įteisinti “naują tvarką“, kad kovos meno instruktoriumi gali būti tik “atitinkamą kvalifikaciją turintis asmuo“, t.y. aukštąjį išsilavinimą turintis, pedagogo kvalifikaciją, baigęs neakivaizdiniu arba bent jau metodinius kursus KKI, atitinkamai atestuotas biurokratinės komisijos ir pan… Dabar tą skaityti juokinga tiesa?

Bet nejuokinga, kai tie atgarsiai yra ir dabar, nes visai neseniai pažįstama, grįžusi iš Britanijos ir atidaranti savą kovos meno sportinį klubą, pasibaisėjus man aiškino, kad jai… tikrai reiks įgyti va šitą aukščiau įvardintą kvalifikaciją, nes – “jai taip sakė“ atitinkami valstybės funkcionieriai!

Dabar gi instruktorių kvalifikacija, atestavimas ir jų diplomavimas – yra grynai šių klubų ar visuomeninių organizacijų reikalas. Ir niekas nelaksto gatvėmis “prisimokęs karate prijomų“, kad kažką primuštų. Negirdėjome ir apie mirtis ar sunkias traumas treniruočių metu, nors jas veda, iš formalaus požiūrio taško, kažkokie sporto mėgėjai be formalios trenerio kvalifikacijos. Ir joks sporto departamentas dabar iš tikro esikiša tiesiogiai į šių organizacijų instruktorių veiklos atestavimą – tas palikta organizacijų, klubų ar federacijų reikalui, kuomet jas iš tikro daugiau įtakoja atitinkamos tarptautinės organizacijos, nei Lietuvos Respublikos.

Kažkada jau kalbėjau apie kvalifikacinius laipsnius ir tai, kaip Lietuvoje buriuotojai yra licencijuojami, nors LBS yra iš esmės įgaliota tik juos diplomuoti (vis dar reikia aiškinti, kame skirtumas?), tad nesikartosiu, nes nemažai šalių, tame tarpe ir Europos, kur vidaus vandenims visiškai to popieriaus ir nereikia, o kitur, kad išplaukti į jūrą, jo pareikalauja tik čarterinės bendrovės, ir tai ne visos. Laisvi žmonės, kuriuos įvardino K. Frankas kaip “jūros žmones“, žino ne tik savo teises, dėl kurių suvaržymo ir straipsnyje piktinamasi, bet ir, visų pirma, savo pareigas bei atsakomybę, kurias labai jau linkę valdininkai prisiimti sau už prigimtinę savo privilegiją, kad kontroliuotų, reglamentuotų ir baustų suklydus. Man tik smalsu – kaip jie ramiai gali užmigti, turėdami tokią atsakomybės naštą ant savo pečių?

Ir kad net nereikia sau užduoti klausimo, kuris yra labiau vertinamas, jei palyginti RYA, ASA ar LBS išduotus kvalifikacinius sertifikatus, kad ir kiek begriežtintų pastaroji savo reikalavimus bei kažką imtų dar labiau reglamentuoti. Paradoksalu, bet gal nelabai toji “auklės“ funkcija suveikia, jei vis tiek atsiranda rudeninėje Baltijoje mėgėjų basomis laipintis ant latviško molo audros metu?…

Kai ilgai pririštas prie būdos šuo nutrūksta, tai irgi laksto kaip višta be galvos po kiemą, negalėdamas atsidžiaugti laisve ir teisėmis, kol jam kokios grandinės vėl neužneria – pažiūrėkite į mūsų vairuotojus keliuose. Nors reglamentavimas gi praktiškai lenkia bet kurioje ES šalyje galiojančią tvarką. Tai gal, kaip sakė profesorius Preobraženskis M. Bulgakovo “Šuns širdyje“ – “razrūcha“ ne sortyruose, o galvose?

Atimant galimybę galvoti pačiam – toji “razrūcha“ tikrai nesumažėja. Gal kitąkart atvirkščiai? Nes “mama-valstybė“ per savo įgaliotas “aukles“ visuomet pasirūpins už tave, tai kam galvoti? Reglamentas, taisyklės, įstatymai? Baikit! Koks vyras skaito “skalbiankės“ instrukcijas!…

Kitąkart net ir klausimas eina ne apie kainą ar kad kitur lengviau tą diplomą įgyti – tos pačios RYA reikalavimai nėra tokie jau paprasti, tik va gal tiesiog požiūris į žmogų skiriasi, ir sąlygos jam sudaromos, o ne reglamentuojamos (ar irgi reikia aiškinti skirtumą?). Ir kad pramoginių laivų laivavedžius diplomuoti, įvertindami kvalifikaciją, galėtų ne tik LBS, bet ir kokia nors Mažųjų pramoginių laivų savininkų asocijacija ar Kreiserinio buriavimo klubų konfederacija, ar pan. Ar tie patys klubai, kad ir pagal RYA licenciją, jei panorėtų.

O kaip laivai sertifikuojami bei reglamentuojama jų eksploatacijos niuansai – rašoma ir šiame straipsnyje. Pridėsiu tik, kad ir man prieš kelis metus teko LR VVVI registruoti kinų gamybos pripučiamą PVC valtelę ir terlioti ant jos dar ir išduotą registracijos numerį, kuris jau po pirmos kelionės gerokai nusiplovė. Sako, vis tik jau palengvino reglamentą – ir man nebereikia turėti šioje valtyje gelbėjimo rato, keturių (pagal techninių vietų skaičių, ne faktišką) gelbėjimosi liemenių ir inkaro. Techninę apžiūrą aš vis tiek nepraeidinėju, o gal reikėtų?… Nes juk tik tokios apžiūros sertifikatas užtikrina plūdrumą, o ne korpusas be skylių.

Mąstymą pakeisti sunkiausia. Ypač, kai to dar ir nenorima. Ir nepadės čia nei laikas, nei buvimas ES. Jei nebus tokių žmonių, kaip Kostas Frankas – na ir kas, kad tas “donkichotas“ kitąkart gal, atrodo, kad neteisus ar nusišneka! Pasiūlykite ir padarykite geriau.

Nesakau, kad esu teisus.

P.S. šiandien pietavome su visa “Francescos Laužtanosės“ įgula. Sako man, kad aš pagal psichologinį tipą – kaip tas Olego Jankovskio suvaidintas baronas Miunchauzenas iš kino filmo “Tas pats Miunchauzenas“. Priėmiau kaip komplimentą. Keistuolis…

Reklama