Vilnius,
2009-03-17
antradienis

______________________________________________________________

Keliskart teko pakliūti į buriuotojų (ir jiems prijaučiančių) diskusiją, kaip teisingai vadinti: komandoras ar komodoras?

Kadangi šis klausimas ne vien liečia jachtklubo pirmininko pareigas einančiojo pareigūno pavadinimą, tai tenka šiek tiek paaiškinti ne vien laisvąjai laisvo vėjo brolijai ir karinių (“O… Statutas! Drausmė!! Saldafonizmas!!!“) jūrų pajėgų laipsnių istoriškai susiklosčiusią tradiciją.

Tačiau iškart atsakau ir į aukščiau keliamą klausimą – abi sąvokos visiškai teisingos. Tiesiog jos reiškia skirtingus dalykus.

Komodoras – tai istoriškai ne tiek laivyno laipsnis, kiek pareigos ir toks, sakyčiau, dažniausiai tik laikinas paskyrimas.

Mat visi karininkų laipsniai seniau reikšdavo ir pareigas karinėje formuotėje, o tarnauti Tėvynei (ar monarchui, kuris įkūnydavo valstybę), buvo “žemės prievolė“ (t.y. kilmingasis privalėjo atlikti karinę prievolę dėl jam priskirtų valdyti monarcho vardu šalies teritorinių vienetų), kurią eidavo tik kilmingieji (taip vadinama “tauta“, nes “liaudis“ turėjo prievoles savo ponams) ar laisvieji (šie samdydavosi, bet tokios prievolės kariauti neturėjo), tai ir vietos bei pareigos kariuomenėse bei laivyne buvo perkamos.

Taip, nesistebėkite: kilmingasis (bajoras, džentelmenas ar pan.) samdydavosi tarnybai (už “prizą“ laivyne arba “grobį“ kariuomenėje, tikėdamasis padengti šias pirmines “investicijas“) ir įsigydavo karininko (iš čia “officer“ – reiškia tiek karininką, tiek ir pareigūną, einantį tam tikras pareigas [karinėje] struktūroje) patentą (angl. “commission“). Tad kuo daugiau susimokėdavai – tuo formaliai aukštesnes pareigas galėjai įsigyti.

Tokia sistema ilgiausiai išsilaikė bene britų karinėse pajėgose, nuo ko ligi šiol angliškai karininkai vadinami “commissioned officers“ (suprask, “nusipirkę pareigas už komisinius“), o puskarininkiai – “non-commissioned officers“ (NCO), kurie galėdavo tiesiog išsitarnauti kiek aukštesnį pareigų paskyrimą kareivių ar jūreivių tarpe (angl. “enlisted“ – “įtraukti į sąrašus, suskaičiuoti, užrašyti“).

Be abejo, daug tėvelio pinigų nebūtinai reiškė geras pareigas ir aukštą laipsnį visiškai karyboje dar žaliam jo sūneliui – tokius geri karvedžiai, papildę pulko kasą, sugebėdavo nukišti pas save į štabus adjutantais ir neapkrauti pareigomis mūšio lauke. Beje, “Šarpo“ TV serijalo gerbėjai gali prisiminti, kaip pagrindinis herojus tai iškildavo iki kapitono ar net majoro, tai vėl nusmukdavo po karinės kampanijos iki kareivių, kur koks seržantas ant jo “atsigrodavo“. Ir nieko nuostabaus, kad jo nepripažindavo tikri “commissioned officers“, nes Šarpas laipsnį ir pareigas gaudavo, o ne įsigydavo patentą (“verslo liudijimą“…) joms. Pareigos taip ir pasinaikindavo kartu su būtinumo jas eiti pabaiga.

Turint tai omeny, lengviau suprasti ir komodoro laipsnio esmę: tai nedidelio ir, dažniausiai, laikinai suformuoto laivų junginio, kurį sudaro keletas laivų (dažniausiai, tai būdavo tik du laivai), vado pareigas einantis vieno iš laivų kapitonas, kuris paskiriamas atsakinguoju už ekspediciją ar kampaniją arba – vadovaujančiuoju. Rusijos laivyne toks laipsnis buvo netgi taip tiesiog ir vadinamas kapitan-komandor (žinomiausias – Rusijos carui tarnavęs danas Vitus Beringas; jo vardu pavadintoje jūroje yra ir jo atrastos Komandorų salos) – t.y. “kapitonas, kuris vadovauja“ (čia ir rusiškas “komandyr“), bet apie pačius komandorus dar bus žemiau.

O bene žinomiausias komodoras gal vis tik yra iš JAV – Peris, kuris dviejų savo laivų pabūklais XIXa. gale privertė Japoniją draugauti su JAV, tuo paskatindamas visą laviną tokių “draugysčių“ su kitomis Vakarų valstybėmis, Japonijos atsidarymą vėl pasauliui po 300 metų saviizoliacijos ir to pasekoje iššauktą vėliau Meiji revoliuciją (1868m.), kuomet siogūnų Tokugavų karinė valdžia Edo perleido visą valdymą atstatytam pareigose imperatoriui Kyote, persikėlusiam į sostinę Edo, pervadintą į Tokyo.

Nors dabar kai kuriuose laivynuose komodoro laipsnis formalizuotas ir atitinka brigados generolą (arba brigadierių) kariuomenėje ir yra nebe vien tik laikinos pareigos, tad toks laivyno karininkas dabar dažnai turi teisę jau iškelti ir savo “asmeninę“ vėliavą, ką turėdavo išimtinai tik admirolai. Kaip ir kariuomenėje brigadierius, taip ir laivyne komodoras – aukščiausias tiesioginis mūšio lauko laipsnis (generolai ir admirolai vadovauja jau tik iš štabų ir per “tarpininkus“, stumdydami figūrėles žemėlapiuose ar jūrlapiuose ir “strateguodami“).

Šiais laikais brigadoms sausumoje jau vadovauja nebe brigados generolai, o generolai-majorai (pirmieji dažniausiai eina brigados štabo viršininko pareigas). Taip ir laivynuose flotilėms, kurias jau irgi sudaro nebe keli laivai, ir dažniausiai jau ne vienai konkrečiai karinei kampanijai, vadovauja flotilės admirolai arba kontradmirolai. Tarp kitko, šiuolaikinės sausumos formuotės jau irgi nebeskirstomos į pulkus, kuriuos pakeitė sustiprinti, ir dažniausiai – savarankiški, batalionai (kuriems irgi vadovauja nebe majorai, o pulkininkai-leitenantai arba papulkininkiai) ir už pulkus didesnės savistovės brigados.

O va komandoras – taip iš pradžių buvo vadinamas riterių organizacijos (ordino) vyresnysis (“vadovaujantysis“), dažniausiai vadovaujantis ir tam tikrai kontroliuojamai teritorijai (komandorijai). Žinomiausias bene senasis komandoras iš Keliaraiščio ordino sutinkamas greta niekadėjo Don Žuano
“Akmeniniame svetyje“. Toks laipsnis išlikęs ir valstybiniuose apdovanojimuose – ordinuose, kuomet komandoro kryžius yra aukščiau už riterio ir karininko.

* * *

Komandoras prilipo mūsų kalboje ir laivynui, tačiau tuo sukėlė tik painiavą, nes aš nežinau, kam šovė galvon išversti ir įtvirtinti būtent taip komanderio (“vadovaujančiojo, komandas atiduodančiojo“) laipsnį. Todėl atkurtam Lietuvos laivynui vadovavęs komandoras J. Baltuška nuo “laivyno papulkininkio“ visuomet būsimų NATO kolegų vertimuose ir kreipiniuose savo pareigose būdavo paaukštinamas iki komodoro, nes vis tik vadovavo visoms mūsų karinėms jūrų pajėgoms (KJP), kurios, nors ir su išlygomis, bet prilygo bent jau šiuolaikinio dydžio karinei flotilei.

Dabar šita painiava išspręsta KAM ir KJP labai paprastai: nebereikia jau mums komodorų – iškart pasiskyrėme flotilės admirolą laivyno aukščiausių karininkų sąstato pirmu laipsniu.

O be reikalo, nes taip gaunasi, mano galva, ne tik tiesioginis skolinys ir vertinys iš sausumos karinių tradicijų (o apie jūrinių tradicijų “puoselėjimą“ dar ne tiek galima pabumbėti), bet ir savotiška skriauda dabartiniam Lietuvos KJP vadui, turinčiam kol kas tik jūrų kapitono (pulkininko lygio sausumoje) laipsnį. Kas reiškia, kad jis vadovauja laivui. Vienam. Pats…

Nes taip jau įsigalėjo, kad laivo įgulai visuomet vadovauja kapitonas, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio tas laivas: menkutė jolė ar trijų denių linijinis. Toks kapitono laipsnis sausumoje atitinka pulkininko laipsnį, nes ir pagal pareigas šis karininkas yra atsakingas savo savistoviame ir vėliavą turinčiame dalinyje (jūroje – laive) už viską.

Pavaduotojai kariniame laive vadinami leitenantais (civiliuose – tiesiog padėjėjais, ką žodis “leitenantas“, tiesą sakant, ir reiškia). Todėl leitenantas laivyne – tai sausumos kapitono (hauptmano, rotmistro) laipsnio atitikmuo, mat seniau kuopos, kurioms jie vadovavo, kovinėje rikiuotėje turėjo teisę ir į mažesniąsias vėliavas (vimpelus).

Dideliame laive leitenantai yra atsakingi už tam tikras jo veiklos funkcijas: burių tarnybą (dabar – eigos mechanizmus ir pan.), artileriją ir t.t. Kai laivas didelis (angl. “man-of-war“), tokių leitenantų vienai tarnybai reikia kelių, dažniausiai ir kelioms vachtoms (pamainoms): taip radosi pirmieji ir antrieji, arba vyresnieji ir jaunesnieji bei “pusleitenančiai“ ar kokie, jei lietuviškiau, “paleitenančiai“ (angl. “sub-lieutenant“).

Kapitonas laive turi ir vyriausiąjį padėjėją. Ir tai visai ne “pirmasis padėjėjas“ – eiliškumo numeriai iš tikro reiškia laivyne ne tiek hierarchiją, kiek tarnybų numerį ir einamas pareigas, nors, aišku, jie irgi išdėstyti pagal svarbumą (pvz., už navigaciją atsakingas tik antrasis padėjėjas, kuris yra trečias pagal eilę po kapitono). Kaip ir sausumos pulke, kariniame laive artilerijos tarnybos mūšio metu tampa bene svarbiausiomis (“artilerija – karo dievas“), todėl sausumoje pulko baterijoms dažniausiai vadovaudavo majoras artilerijai (“svarbiausias“, suprask, padėjėjas), taip ir laive – “vadovaujantysis“ (arba angl. “commander“).

Tačiau komanderis (arba komandoras – kaip dabar įsigalėjo lietuvių kalboje ir KJP) nebūtinai buvo tik didelio karo laivo vado vyriausiasis padėjėjas. Mažesniuose laivuose (tarkime, fregatose) jie eidavo ir šio laivo vado pareigas, tačiau jų laipsnis atitinkamai karinėje struktūroje buvo mažesnis už kapitono, paliekant juos vadinti komanderiais, pridedant dar ir “master“, rodantį jų užimamas pareigas, savarankiškumą vadovauti laivui: “master and commander“. Arba tokiam kapitonui buvo suteikiamas tiesiog fregatos kapitono laipsnis ar koks II rangas.

Noriu atkreipti dėmesį, kad admirolai laivams nevadovauja (išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę, čia būtų milžiniški šiuolaikiniai lėktuvnešiai). Netgi flagmaninis laivas visuomet turės ir savo atskirą “tikrą“ kapitoną. Ir mūšio metu kapitonas gali gauti įsakymus (arba prašymus, kuriuos derėtų vykdyti kaip įsakymus…) iš jo denyje (tiltelyje) esančio admirolo, tačiau ne mūšio metu admirolas visiškai nesikiša į laivo gyvenimą ir jo funkcijų vykdymą, palikdamas tai būtent to laivo kapitono kompetencijai. Kaip sakiau, už tai mainais admirolas turi teisę ir garbę išsikelti stiebe savo vimpelą, tuo pačiu viešai parodydamas, kurio kapitono laivas čia gauna tą garbę tapti flagmanu.

Sudėtingėjant bei vystantis karybos sistemoms, atsirado ir tarpinių bei papildomų laipsnių ir laivynuose: kontradmirolas galėjo vadovauti didelės eskadros ariergardo arba avangardo flotilei (iš čia ir JAV laivyno “rear-admiral“), viceadmirolas – vadovavo daliai savarankiško laivyno, kokiai nors atskirai eskadrai, kai admirolo kompetencijai buvo paliekami ištisi laivynai. O va komanderis-leitenantas (kai kur vadinamas III rango kapitonu arba korvetės kapitonu) galėjo vadovauti dar mažesniam už fregatą laivui – tarkime, korvetei arba eskadriniam minininkui, arba padėti (iš čia – “leitenantas“) komanderiui dideliame laive.

Ensinas laivyne atitiko pradedančiojo karininko laipsnį, kurio ekvivalentas sausumoje galėjo būti praporščikas (prapor – slav. “vėliava“, t.y. laikantis vėliavą, orientyrą mūšio lauke rikiuotei), tad ensinams suteikdavo garbę (su pareigomis, aišku) kasryt iškilmingai tiltelyje stovint pakelti laivo vėliavą ant flagštoko arba bizangafelio saulei tekant ir ją nuleisti saulei leidžiantis (“liaudžiai“ nėra ką veikti ant laivo tiltelio, o būti tik ką iš gardemarinų iškeptam leitenantui “tikru“ padėjėju irgi kol kas dar anksti). Rusijos imperijoje praporščikas (ir atitinkamai mičmanas laivyne), tarp kitko, buvo pirmasis žemiausias karininko laipsnis, o ne puskarininkio, kaip yra dabar.

Beje, šį ensino laipsnį kai kuriuose laivynuose (britų, tarkime) pakeičia mičmanas (ang. “mid-ship man“ – “viduryje laivo“) – tai buvo dar leitenanto egzaminų neišlaikęs (leitenanto uniforma, bet be leitenanto antpečių, tik su uniformine saga apykaklės atvarto antsiuvuose), bet besiruošiantis jiems, jaunuolis su gerais “kilmės dokumentais“. Jo vieta buvo viduryje laivo (gale gyveno ir vadovavo nuo tiltelio karininkai, o priekyje, kur labiausiai supo ir taškėsi – jūreiviai), kad galėtų mūšio metu ar švilpiant vėjui perduoti dubliuodamas nuo tiltelio gautus įsakymus jūreiviams.

Man vienas dabar KJP įvestas laipsnis nelabai patinka – kapitonas-leitenantas, esantis žemiau komanderio-leitenanto. Nes jis toks savotiškai nei skustas, nei luptas: lyg ir kapitonas, bet netikras; lyg ir leitenantas, bet daugiau, nei leitenantas, nes kaip ir vyriausias iš vyriausiųjų, tačiau ne vadovaujantis (plg., komander-leitenantas). Tokio laipsnio karininkas gali vadovauti nedideliam pakrančių laivui (torpediniam kateriui, kuris, kaip laivas, lenkia gerokai įsivaizdavimą, kas yra “kateris“) ar net minininkui (tuomet jis jau kaip ir tikrai “kapitonas“…).

* * *

Būtų mano valia, jūrinių tradicijų labui sausumos kapitono laipsnio ekvivalentas laivyne liktų paprasčiau tevadinamas – leitenantu. O kapitonui nebebūtų reikalo pridurti tą žodelytį “jūrų“ (suprask, čia ne tas kapitonas, kur sausumoje kapitonas, čia kitoks kapitonas, brolyti, kad o-ho-ho, kas per kapitonas!), netgi kai toks karininkas tarnauja štabe ir prie jūros tenueina esant geram orui į žuvėdras paspoksoti. Nes juk tikrai savo tradicijas turinčiame karo laivyne niekas neaimanuoja, kad nėra ten kokių pulkininkų ar majorų…

Tuomet žemiau leitenanto, atitinkančio sausumos kapitono laipsnį, būtų tiesiog jaunesnysis leitenantas, o žemiausiu laivyno karininku derėtų vadinti mičmaną arba ensiną (ar, jei norite – paleitenantį).

Tarp kitko, pirmuoju tarpukario Lietuvos karininkų laipsniu buvo iš pradžių karužis, tačiau neprigijo, nes kai kam, ypač po Giedraičių mūšio ir Vilniaus netekimo, tai atrodė tiesiog sulietuvintas panašiai skambantis lenkiškasis “chorunžij“ (rus. ekvivalentas – “praporščik“). Tad dabar kalbininkai, jei būtų prigijęs karužis anuomet, gal įsiūlytų KJP kokį laivužį (ir visai neprieštaraučiau)?

O dabar, žiūrėdamas į KJP laipsnius, neatsikratau įspūdžio, kad nežinojimas Vakaruose paplitusių jūrinių laivyno tradicijų iš tikro privedė prie aklo beždžioniavimo iš Rusijos (TSRS) “labiau įprasto“ laivyno (kurį jie po Brest-Litovsko taikos ir Pilietinio karo iš esmės kūrė iš naujo ir pagal savo irgi tuomet buvusį menką supratimą) laipsnių įvedimo, atsisakant, ačiūdiev, bent jau ranguoti kapitonus.

Tačiau dabar visai išmestas komodoro laipsnis, paliekant tik suprantamesnius (kam?) admirolus. Įvestas už tai gražiai ir išdidžiai skambantis komandoras – gal net ausiai įprasčiau, lyg “komandyrius“, bet… ar taip jau iš tikro ten, kur pagal šio nugvelbto žodžio prasmę derėtų būti?

Juk yra laivynų, kur komandoras kaip tik yra sausumos pulkininko lygio laipsnis, laivyno kapitonus paliekant tokiame lygyje, kuriame jie yra ir sausumoje (Lenkijoje, tarkime: “komandor“ – lygus pulkininkui, o “kapitan marinarki“ – lygus sausumos kapitonui). Ir dar gerai, kad kokių komendorių neprireikė – šitaip buvo vadinami Rusijos (ir dalinai – TSRS) laivyne kanonieriai arba pabūklo tarnybos vyresnieji. Painiavos tarp šių panašiai skambančių žodžių prisiveltų dar daugiau…

Jūreiviams KJP vadovauja kažkokie “beasmeniai“ puskarininkiai – lyg priklydę į uostą valkatėlės, atrodę beveik padoriai, kaip karininkai, kuriuos kažkas susirinko taip nuo molo ir išsibogino į jūrą, bijodamas tik duoti leitenantų pareigas, kad ko nepridirbtų nepataisomo, nes šie ne jūros žmonės?

Ir, jau visiška klaikuma man – seržantai…

Na, taip – yra ne vienas ir ne du laivynai, kur seržantų rastum ir jūreivių tarpe, tai neturėtų kliūti ir pas mus KJP. Tačiau seržantas gi iš tikro reiškia profesionalų pėstininką, samdomą karį, dažniausiai mojuojantį alebarda. Nežinau, ar su alebarda labai jau patogu į abordažą eiti, kad tokia tradicija būtų ir į laivyną juos atvedusi. Gal. Mums – visai ir nieko. Jūrinė valstybė, taip sakant…

O va britų gvardijos kavalerijoje tokio laipsnio nėra ir kaip neįmanomo logiškai (kaip ir seržantų jų laivyne nėra, tik jūros pėstininkuose – o apie šiuos atskira kalba): pirma, gvardijoje tarnauja džentelmenai, o šie seržantais (iš “prasčiokų“) per se būti negalėjo, o antra – na, koks dar ten pėstininkų grandies vyresnysis su alebarda ant žirgo?…

Rusai ir tie seržantus laivyne vis tik viršilomis (rus. “staršyna“ – “vyresnysis“) vadina – kaip ne kaip, o savo kažokias jūrines tradicijas, puoselėtas nuo Petro I, juk irgi, sako, kad turi. Mūsų gi viršila (dažniausiai einantis bocmano ar artimas tam pareigas) pavadintas lietuviškai – laivūnu. Kad nesupainioti su sausumos viršilomis – kas yra labai sveikintina! Bet tai gal verčiau buvo galima ir visus seržantus pervadinti taip?

O grandinis, suprask, mūsų KJP laive – tai tas, kuris šveičia dumblėtą inkaro grandinę ir ringuoja šlapią ankerleiną, prižiūrimas laivūno, nes pasigavus krantinėje dar vieną sausumos gyventoją jam kitų darbų laive neatsirado?…

* * *

Baigiant apie jūrines tradicijas, noriu dar atkreipti dėmesį į kamufliažus ir kitas chaki spalvos uniformas, kuriomis “iš biednumo“ mūsų jūrų karininkai ir jūreiviai dar vis kartais apvelkami.

Ši spalva reiškia viena – pelėsius ir dumblius! Kuriais reikia tučtuojau atsikratyti laivo labui, ir prastas tas bocmanas, kuris tuo nepasirūpina. Todėl nieko keisto, kad laivuose tokias uniformas vilki tik jūrų pėstininkai (ar panašios paskirties užklydusios “balastinės“ pajėgos) – juos vis tik jūrų žmonės stengiasi arčiau kranto privežę išspirti lauk, tad išimtis čia pilnai patvirtina taisyklę. Bet save ir jūrines tradicijas gerbiantis žmogus tikrai nesivilks kamufliažinės aprangos, lipdamas į laivą plaukti, o ne iš jo laipintis.

Tai yra patarimas ir visiems pakviestiesiems paplaukioti kieno nors jachta: net jei labai mėgstate būti “militariškai madingais“ (nors man labai juokingi žmonės, dėvintys kasdien karines uniformas ir netarnaujantys kariuomenėje, ypač – kai dar nuo jos ir “nusimuilino“…) ir jums atrodo, kad tie drabužiai yra labai patogūs vilkėti, vis tik venkite juos rengtis lipdami į denį. Patikėkite, pagal drabužį ne vien krante sutinka, tad geriausiu atveju pelnysite tik atlaidžią kapitono šypseną. Geriausiu atveju – pabrėžiu. Ir jei nejauku, kad į jus, naujoką, pažiūrės kaip į balastą ar tiesiog krovinį, tai būkite tikri – “dumbliai“ ir “samanos“ nepuošia nei vieno laivo, juolab.

Aišku, jei laivo kapitonas irgi mėgėjas (sic!) tokios aprangos, o tai pasitaiko tradicijas deklaruojančiose, bet jų iš tikro ir neturinčiose šalyse – galėsite jam palaikyti kompaniją sukeliant linksmumą prasilenkiančių laivų įgulų veiduose. Pirštais gal ir neužbadys. Jei ne iš mandagumo, tai iš gailesčio. Nors smėlinė spalva į šiuolaikinius karinius laivynus jau prasismelkė: kai kam ji asocijuojasi su poilsiu paplūdimyje, kai kam – su seklumos ieškojimu. Tad geriau rinkitės šios spalvos drabužius (su daug daug kišenių) vietoje chaki ar dėmėtojo kamufliažo.

O, beje, dėl antpečių nuomonė irgi nevienareikšmė: kariškių pomėgis šitiems poviškiems papuošalams suprantamas, tačiau jūreiviai kartais pajuokauja, kad antpečiai vėjyje sukuria gerą keliamąją galią kaip lėktuvo sparnai, todėl tegul ir tas juos nešiojantysis nenustemba, kad bus gaivesnio šuoro nupūstas už borto…

Paradinėms (kranto) uniformoms antpečius priderinti galima, tačiau man mielesnis vis tik yra tas “tradicinis“ vaizdas, kuomet laipsniai karininkams žymimi pynėmis ir juostelėmis ant rankogalių (kartais dar – simboliais apykaklės atvartų antsiuvuose), o jūreiviams ir puskarininkiams – ant rankovių prie peties. Pastariesiems todėl, kad dirbant rankovės neretai atraitojamos, o ir plačios tradicinės apykaklės uždengia ir antpečius, jei tokie yra, tad tradiciškai nei vienur, nei kitur toks laipsnio žymėjimas ir nebuvo dedamas, nes neturėjo prasmės – gi nematomas taptų.

O va kai uniformas kuria kranto žmonės ir jas gaunantiems aukščiausiems laivyno karininkams irgi “gražu“ – antpečius gaus ir ne tik karininkai, ir žymėjimas bus toks, kad per “šviežią orą“ galėsi geriausiu atveju tik iš plačios nugaros (o anksčiau – iš vantuose kybančio pasturgalio) dar paspėlioti, kas ten per jūreivis pagal jo rangą dirba su tais lynais…

Mažos smulkmenos, atrodytų, o gilias jūrines tradicijas ir istorijoje žymę palikusius karinius laivynus turinčių šalių jūros žmonės iš šių simbolių ir smulkmenų labai greitai atsirenka, kokia šalis tėra tik mėgdžiotoja ir žalia naujokė tame, tik deklaruojanti esanti jūrine valstybe. Sakoma, kad su savu statutu į svetimą vienuolyną nesibraunama, o ir Romoje elkis taip, kaip romėnai. Nedaug tereikia: atviro noro mokytis ir gilintis į šias tradicijas.

Gal tuomet ir civiliams laivams bei asmeninėms jachtoms mes pagaliau gausime atskirą oficialią vėliavą vietoje dabar naudojamos standartinės valstybinės? KJP juk ne veltui nukniaukė prieškarinę Kauno jachtklubo vėliavą, padarydamas sava – vis tik suprato, kodėl paprasta Trispalvė netiko…

Tad, užbaigiant, jachklubo, kaip ir organizuojamos regatos, viso laivyno (flotilės) vyriausiasis pareigūnas, ypač, kai tai yra tik laikinos arba garbės pareigos, turėtų būti vadinamas komodoru, o ne komandoru. Ir teisę į savo atskirą vimpelą jis irgi turi. Tokia ta tradicija.

Ahoy!

Advertisements