Gal bus įdomu ne vien istorijos ir tradicijų mėgėjams.

Papuolė man įdomi knyga, išleista 1879 metais. Ne, nesuklydau, tikrai – vienas tūkstantis aštuoni šimtai septyniasdešimt devintaisiais. Pilnas jos pavadinimas anuomečiu stiliumi originale skamba taip:

Practical Boat-Sailing: A Concise and Simple Treatise on The Management of Small Boats and Yachts under All Conditions, with Explanatory Chapters on Ordinary Sea-Maneuvers, and the Use of Sails, Helm, and Anchor, and Advice as to What Is Proper to be Done in Different Emergencies; Supplemented by a Short Vocabulary of Nautical Terms.

By Douglas Fazar, formerly Forth Officer of the steamship “Atlantic”, Master of the bark “Maryland”, and Commander of the yacht “Fenimore Cooper” in the Northern Seas of Chine and Japan. Boston: Lee and Shepard, Publishers. New York: Charles T. Dillingham. 1879.

Toks trumpas pavadinimas…

Todėl siūlau kiek ilgėlesnę iš šio vadovėlio mano išverstą ištrauką:

Chapter V (72-74p) – Salutes – Dipping Colors – Coming alongside – Quarter-deck Etiquette

Gerai tvarkomai ir drausmingai jachtai esant uoste, reikšminga ceremonija yra atliekama nuleidžiant vėliavas saulėlydžio ir pakeliant jas saulėtekio metu. Yra įprasta tai atlikti su dideliu stropumu ir tiksliai minutė į minutę, kuriomis apibrėžiamas saulės kilimo arba jos laidos laikas pagal jūrinį kalendorių (nautical almanach), palydint šarnyrinės patrankėlės arba nedidelio pabūklo šūviu (jachtos tuomet būdavo lengvai ginkluotos, dažniausiai falkonetais; dabar tiktų gal tam reikalui raketinis pistoletas, tačiau bijau, kad būtų suprasta kaip pavojaus signalas, todėl pagal tradicijas įrengtose marinose pasitenkinama tuo, kad šį signalą iš krante esančios patrankėlės duoda harbormeisteris – čia ir kitur mano past.); idant visos iškeltos vėliavos, įskaitant ir ensiną (valstybinę – mūsų atveju) bei asmeninį vimpelą (private signal), būtų nuleistos žemyn vienu metu ir tuo pačiu greičiu.

Kad atlikti šią ceremoniją grakščiai, būtina abiem rankom imtis kiekvieno iš flagfalų (signal-halliards) – viena tam, kad nuleisti vėliavą, o kita, kad kontroliuoti jos nuleidimą pagal ensiną, pagal kurio nuleidimo greitį derinama ir kitų vėliavų nuleidimas. Tuomet, laikant tokiu būdu abejomis rankomis kiekvienos vėliavos flagfalus, atrištus ir nebekliūnančius už niekur bei parengtus nuleidimui, kitas atsakingasis pasirengia prie pabūklo šauti, sekdamas laikrodį, kol minutinė rodyklė pasiekia saulėlaidos laiką, po ko duodama komanda “Ugnis!“, ir visos pakeltos vėliavos grakščiai ir lėtai nuleidžiamos žemyn.

Jos gali būti pakeltos ryte tuo pačiu būdu, arba gali būti tvarkingai surištos nuleistomis prie denio ir keliamos taip aukštyn, davus atitinkamą signalą arba iššovus pabūklui, kuomet jas laikantis raištis jau viršuje atlaisvinamas ir jos išsiskleidžia vėjyje vienu metu. Tai daug grakštesnis vėliavų pakėlimo būdas, kuris, pavykus, įspūdingai išskleidžia plevėsuoti audeklą.

Šliupo tipo jachtoje (turima omeny gafelinio takelažo vienstiebis burlaivis) ensinas yra visuomet nešamas pritvirtintu prie gafelio (bermudinio takelažo šiuolaikinėse jachtose – ant flagštoko laivagalyje, dažniausiai arčiau dešiniojo borto – štirborto, o ne ant achterštago, ant kurio plevėsuoja tik “trūkusio“ bocmano kojinės arba nereikšmingos privačių asmenų, dažniausiai – rėmėjų, gairelės), o vimpelas (burgee) arba privati gairelė (private signal) – stiebo viršuje (dabar – po dešiniu zalingu).

Prasilenkiant jūroje su laivu, kuris iškėlęs savo vėliavas, visuomet yra mandagiau pirmam pasveikinti vos pasiekus artimiausią tam tinkamą tašką, nuleidžiant ensiną pusę aukščio žemyn ir grąžinant jį į pirminę padėtį aukštyn. Tai vadinama “saliutavimu vėliava“ (dipping the colors), ir mažesnis laivas visada turėtų būti pirmesnis, parodant šią pagarbą.

Jei karo laivas sutinkamas, reikia visuomet pasirūpinti saliutuoti pirmam; ir čia yra priimta savo ensiną nuleisti taip triskart (dabar pakanka vieno karto, tačiau sveikinti karo laivą visiems civiliams laivams yra privalu), kaip ir tokiu būdu saliutuojant bet kokiam dideliam ir svarbiam laivui, kaip kad europietiškam garlaiviui (turima omeny transokeaniniai laineriai – to meto vienintelė keliavimo priemonė tarp žemynų), plaukiančiam visu savo prakilnumu (tokia pagarba siejama su tuo, kad šie dažniausiai buvo Jos arba Jo Didenybės Anglijos karaliaus arba karalienės laivai, netgi civiliai: HMS arba His/Her Majesty Ships – todėl tas “titulas“ savotiškai įpareigojo kitus “praščiokus“ atlikti prieš jį “reveransus“), kuris nepraleis tuo pačiu atsakyti į parodytą mandagumą.

Įplaukiant į uostą, ypač, jei čia jau yra kitos užinkaruotos jachtos, yra įprasta tuo pat metu, kai metamas inkaras, iššauti iš savo pabūklo, pranešant apie savo atvykimą; ir jei čia yra kitos jachtos, kurioms atvykusioji jachta yra žinoma, pastaroji greičiausiai gaus atsakomąjį saliutą iš jų (šiais laikais nebešaudoma, o tik sveikinamasi rankos gestu, nes iš viso stengiamasi savo atvykimu nieko netrukdyti ir pompastiškų sutiktuvių ar “atplauktuvių“ nekelti, o jei kas ir iššauna, tai draugai vieni kitiems atvykimo proga šampaną, tačiau šiais laikais buriuotojai yra ne tokie rafinuoti ir pasitenkina atkimšti gėrimus, kurie mažiau kelia bereikalingą triukšmą).

Įlipant į užinkaruotą jachtą, visi asmenys, kurie nėra asmeniniai kapitono svečiai ar specialiai pakviesti vizitui, ar neturi ypatingo rango arba svarbumo, turėtų lipti bakborto (kairiojo borto arba per kairįjį bortą) trapu (dideli laivai dažniausiai buvo kraunami per kairįjį bortą, kuriame buvo falšborte įrengtas toks “neparadinis“ įėjimas). Laivo, stovinčio ant inkaro, štirbortas (dešinys bortas) yra laikomas kapitoniškuoju (“paradiniu“), kaip ir eigoje laivo antvėjinis bortas.

Damos visuomet lipa į denį iš štirborto pusės, jei laivas yra pakankamai didelis, kad galima būtų taikyti visas šias kvarterdeko (denio dalis tarp pagrindinio stiebo ir kapitono tiltelio arba juto; šioje denio dalyje rikiuojasi karininkai ir sutinkami aukšti bei garbingi svečiai) etiketo įmantrybes.

Advertisements