(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip įgyjama laisvė

Ypatingoje patalpoje su lozungu “Į laisvę su švaria sąžine!“ ypatingas karininkas kalbėjo ypatingus žodžius:

– Tikiuosi, kad buvimas mūsų kolonijoje nepraėjo jums veltui ir laisvėje jūs tapsite vėl naudingais mūsų visuomenės nariais, – karininkas žvilgterėjo į dokumentus, atšviežindamas atmintyje Ivanovo ir Rabinovičiaus vardus, ir pridūrė:

– Ar taip, Vasilijau Petrovičiau ir Aronai Moisėjevičiau?

– Tikrai taip, pilieti viršininke! – choru atsakė Aronas ir Vasia.

– Dabar aš jums nebe “pilietis viršininkas, o “draugas“.

– Nu jo?… – nustebo Aronas.

– Žinoma! Žinoma, “draugas“! – mikliai sutiko Ivanovas.

– Dabar, Aronai Moisėjevičiau ir Vasilijau Petrovičiau, jums visas pasaulis draugai ir bičiuliai! – nusišypsojo karininkas.

Nuslinko į šalis daugiatoniai lagerio vartai, prie kurių mirtinai buvo privirinta surūdijusios raidės “ŠLOVĖ TSKP!“, ir Rabinovičius su Ivanovu atsidūrė Laisvėje. Ir tučtuojau buvo sutikti Klavkos ir Rivkos šūksnių, atskriejusių iš šalia stovėjusio senutėlio moskvičiuko.

– Sesute!… – švelniai sukūkčiojo Vasilijus. – Klavute…

Rivka šastelėjo link Arono. Bet tas ją sustabdė, apėjo senutėlį išklerusį moskvičių, apžiūrėjo jį iš visų pusių ir tik po to švelniai paplekšnojo Rivkai per jos platų pasturgalį aptempiančiame sijone:

– Visai iškekšėjai?

– Oi, Arončikai… Na, ką tu čia kalbi? Žmonės gi…

– Laiku mamulė kojas pakratė. Ji tavo išvaizdos nepakęstų, – ir Aronas, pagaliau, pabučiavo Rivką.

– Na, taip! Ji būtų sužavėta, kad tave į kalėjimą pasodino dviem metams, šliomazle [ivrit. “šliomazl“ – “šlioma mazl“, pilna laimė; liet. “netikša“, kur atitikmuo: “tokį tik mirties pasiųsti parnešti“]. Sėsk už vairo. Tavo vairuotojo pažymėjimas daiktinėje. O tai mano įgaliojimas vairuoti jau kokie trys mėnesiai kaip pasibaigęs. Klavute! Tai mes važiuojam pas jumi ar pas mumi?

– Jokio skirtumo! – linksmai šūktelėjo Klavka.

* * *

Vėlyvą naktį mažoje virtuvėje standartiniame dviejų kambarių bute po prauliavoto vakaro stipriai pakaušę Klavka ir Vasia svetingų šeimininkų teisėmis mazgojo indus.

– Aš trejus metus už jo buvau kaip už mūro sienos… – kalbėjo Vasia. – Prie manęs nei vienas kriminalinis prisiartinti negalėjo – tokiu jis buvo “autoritetu“… Jis man, kaip tikras brolis dabar!..

– Gaila, – šyptelėjo Klavka. – O aš jį kaip tik susiruošiau iškrušti. Dabar negalima. Jis tau brolis – vadinasi, ir man brolis. Gaila…

– Klavka!…

– Ką, “Klavka“?! Tau į akį Rivka krito? O aš ką – “ryža“?

– Durnė tu, tavo motin…

– Tokiu atveju – ir tavo.

Kambaryje girtas Aronas kalbėjo Rivkai:

– Aš trejus metus buvau kaip už mūro sienos… Galva – Ministrų taryba! Aš tokių dalykiškų žydų nematęs!!! Jam visa zona meldėsi – jis ir visiems paskyras sutvarkydavo, ir koeficientus išvesdavo, ir nei vienas zekas nuskriaustas nelikdavo! O jei koks “byčara“ pradės teises pumpuoti, aš jį greit ataudžiu, ir vėl viskas ramu… Mes dar lageryje nusprendėm, kad ir laisvėje vienas be kito – neatskiriamai.

– O jis visai nieko… – saldžiai pasirąžė Rivka.

– Rivka! Aš tave maldauju… Prisimink savo krušeivas. Tu jiems visiems gyvenimus sugadinai! Mūsų namus per tris kvartalus apeidinėja. Vaskos neliesk! Čia aš tą sakau – vyresnysis ir vienintelis brolis. O tai kaip per šikną atitrankysiu – kojos nutirps!

– Oi, oi, oi, oi. Reikalingas man tavo Vaska. Žiūrėti nėr į ką.

Paryčiui viskas nurimo – pereinamame kambaryje didelė Rivka miegojo su liesučiu Vasia Ivanovu, o kitame kambaryje mažulytė Klavka jaukiai šnopavo ant Arono Rabinovičiaus galingo peties…

daugiau

Reklama