(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip sunku surasti vietą po tarybine saule

Ant didelės įstaigos įėjimo durų lenta: “SKUBIAI REIKALINGI“… – ir žemiau išvardinta dvi dešimtys specialybių. Kadrų skyriuje griežta moteris aukštai sukelta šukuosena grąžino Vasiai Ivanovui jo dokumentus:

– Teistų neimame. Juolab į tiekimą. Mūsų įmonė yra “režiminė“.

– Buvo “režiminė“, – švelniai pataisė ją Vasia. – Dabar jūs, ačiū dievui, puodus štampuojate.

– O jūs įsitikinęs, kad tik puodus? – nusišiepė moteris. – Sekantis!

– Autošaltkalvis. – Aronas padėjo ant stalo savo dokumentus.

– Va, čia kitas reikalas! Autošaltkalviai mums – kaip oras!… – moteris atvertė Arono pasą, perskaitė jo pavardę, vardą ir tėvavardį, ir tučtuojau grąžino jį atgal. – Aš ir pamiršau, Aronai Moisėjevičiau, kad va autošaltkalvius mes kaip tik visus jau ir priėmėme. Sekantis!

Kitame kadrų skyriuje jaunuolis geltonu kaklaraiščiu ir raudonais languotais marškiniais kalbėjo Vasiai Ivanovui:

– Ech, Vasilijau Petrovičiau! Jei tik būtų mano valia!… Mums tiekėjai su tokia patirtimi – va kaip reikalingi! Bet be teistumo. Atleisk, Ivanovai. Atleisk, – ir jaunuolis pasisuko į Aroną:

– Tau ko?

– Autošaltkalvis aš…

– Autošaltkalvis? Duok pasą!

Įdėmiai išstudijavo Arono pasą, palingavo galva, metė pasą ant stalo ir nusivylęs pasakė:

– Klausyk, Rabinovičiau! Tu iš manęs juokiesi? Aš tave šiandien paimsiu, o ryt tu į Izraelį išdumsi?!

– Tai kad nesiruošiu aš niekur išvažiuoti! – riktelėjo Aronas.

– Visi taip sako. O po to – linkėjimai iš Tel Avivo! Tu Viduržemio jūroje maudaisi, o aš kaip oblius vėl ieškau autošaltkalvio!

– Ko gi tu mane iš šalies grūdi, šunsnuki?! – užriaumojo Aronas ir jau buvo belendąs link jaunuolio, bet Vasia Ivanovas, lyg foksterjeras, pakibo ant Arono atkalbinėdamas:

– Arončikai!… Maldauju!… Prisimink zoną, Aronai!!!

Trečiame kadrų skyriuje jau sriūbavo Vasia Ivanovas:

– Bet juk aš savo atsėdėjau! Aš gi atpirkau visą kaltę!…

Šešiasdešimtmetis atsargos karininkas labai ramiai, tėviškai kalbėjo:

– Žinau, žinau. Pats dvidešimt metų lageriuose atidirbau. Garbės čekisto ženklelį turiu. Kiek jūsų bernelių per mano rankas perėjo!… Ir matau aš, kad tu geras žmogus – mano akylumas tam išugdytas. O instrukcija? Jei teistas – neleidžiama.

Jis pasisuko į Aroną:

– Tau ko?

– Autošaltkalvis aš. Va, dokumentai…

– O kam man tavo dokumentai? Aš ir taip matau, kas tu. Man asmeniškai, nors negras, nors kinas, vienodai. Aš senas užsigrūdinęs internacionalitas. O mūsų generalinis direktorius šito nemėgsta…

– Ko ŠITO? – užriaumojo Vasilijus ir puolė atsargos karininką.

Bet čia Aronas sugriebė Vasią į glėbį ir išnešė iš kabineto:

– Tau dar vieno termino reikia, šikniau?…

daugiau

Reklama