(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip Aronas tapo Ivanovu, o Vasia – Rabinovičiumi

– Nenoriu aš daugiau gyventi šioje šalyje!!! – isteriškai spurdėjo stipriai pakaušęs Vasia Ivanovas. Tiesa, spurdėjo jis galingose Rivkos rankose, veržėsi nuo jos kelių, o ji spaudė jo galvą prie savo neaprėpiamos krūtinės ir šnibždėjo:

– Na, Vasiuk… Na, mano berniuk… Na, nusiramink, vaikeliuk… Aronai!!! Gana lakti degtinę! Daryk gi ką nors!… Ko tu sėdi kaip šūdas vardynose?!

– Ką aš galiu padaryti? – Aronas liūdnai išgėrė stiklinę.

– Užkąsk, zuikeli, – Klavka tučtuojau jam pakišo sumuštinį.

– Aš paprasčiausiai negaliu čia daugiau gyventi… – pravirko Vasia.

– Aronai! Tu matai, kokia jo būklė?! Daryk gi ką nors! – pakartojo Rivka.

– Ką aš, paprastas darbininkas, galiu padaryti, jeigu jie rusų inteligentą privedė iki to, kad jis nori palikti savo tėvynę?… – Aronas palaipsniui nuo liūdnos nuotaikos linko link zoologinio įniršio:

– O va aš juos grabe mačiau visus baltomis šlepetėmis! Ir morką jiems į srėbtuvę, iš viso niekur iš čia nesijudinsiu!!! Nors aš ir Rabinovičius!…

– Dieve mano!… – tęvai suaimanavo Vasia. – Jei aš būčiau Rabinovičiumi!… Tiek jūs mane čia ir tematytumėt!..

Ir čia staiga Rivka nulaipino Vasią nuo savo kelių, pastatė priešais save ir iškilmingai ištarė:

– ”Jūs prašot dainų – ir jų aš turiu!“ Tu nori būti Rabinovičiumi? Klausimų nėra. Mes su tavim susituoksime, tu imi mano pavardę, o aš parūpinu mumi visiems keturiems po iškvietimą, ir mes nešdinamės iš šičia kap geručiai!

– Oi… – išsigando Aronas ir nerimastingai pažiūrėjo į Vasią.

– Genealu!… – Vasia buvo sukrėstas sprendimo paprastumo.

– O jei šiti du idiotai neužsimanys su mumi važiuoti – skraidys pas mumi į svečius, – Rivka parodė į Aroną ir Klavką. – Dabar, sako, tai paprasta.

Klavka užsiropštė Aronui ant kelių ir švelniai prie jo prigludo:

– O tu, Arončiuk, vedi mane ir imi mano pavardę. Ir tampi Ivanovu. Tegul tuomet pabando nepaimti tavęs į darbą!…

daugiau

Reklama