(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip gyveno ir dirbo Aronas Ivanovas ir Vasilijus Rabinovičius

Iš garsiakalbio griaudėja Mendelsono “Vestuvių maršas“. Kabo paprastutis kainininkas:

1. Rato išmontavimas – 1 rublis.
2. Užklijuoti kamerą – 1 rublis.
3. Rato sumontavimas – 1 rublis.
4. Subalansavimas – 1 rublis.

Skambant iškilmingiems “Vestuvių maršo“ garsams, purvini ir sumurę Aronas ir Vasilijus dirbo kooperatinio garažo dirbtuvėse. Lėtai, girgždėdamas prasisuka gulintis ant padangų montavimo staklių senas ratas. Pakišęs montiruotę po padangos kraštu, Aronas stengiasi atskirti ją nuo prarūdijusio disko… Ant balansavimo staklių greitai sukasi antras, jau sumontuotas ratas. Vasia stebi prietaiso rodyklę. Tai sustabdys stakles, pažymės kreida, tai vėl paleis ratą suktis…

Griaudėja “Vestuvių maršas“… Ant varstoto vulkanizuojasi iškart kelios kameros. O aplink krūvos padangų, žalios gumos rulonų, sulankstytų diskų, ventilių, balanso svarelių, įrankiai, kompresorius su didžiuliu manometru, vonia su vandeniu tikrinti kameras…

Prie dirbtuvių maždaug dešimt automobilių. Vairuotojai neša kiauras padangas ir suplyšusias kameras Aronui ir Vasiai, tempia iš Vasios ir Arono jau pataisytas, užlopytas, pripūstas… Vasia suvedinėja atsiskaitymus su klientais, krauna trirubles ir rublines kupiūras į didelę metalinę dėžę, kažką pažymi žurnale. Arono ir Vasios juodos rankos, išteplioti kombinezonai, šlapi murzini veidai. Sunkus, pragariškas darbas… O virš viso šito – Mendelsonas. “Vestuvių maršas“!..

Į dirbtuves įeina garažų kooperatyvo pirmininkas:

– Rabinovičiau! Tave žmona prie telefono!

– Ačiū, šefe! – sako jam Vasia ir nubėga.

– Aronai Moisėjevičiau! Ivanovai!… Pasirašyk, kad su priešgaisrinėmis taisyklėmis supažindintas, – pirmininkas tiesia Aronui segtuvą. Aronas nusivalo rankas skuduru, ima pieštuką:

– Kur?

– O va – “Ivanovas, A. M.“… Tvarka!

Griaudėja Mendelsono “Vestuvių maršas“…

* * *

Vakare, nusiprausę ir nuvargę, važiavo namo. Moskvičius girgždėjo, stuksėjo, purkštavo perdegusiu duslintuvu. Vasia skaičiavo pinigus, dėstydamas į dvi krūveles ant skydelio.

– Vienas pelkinis maumas atvilko svarelius iš Toljačio. Aš jam atsegiau “pem“.

– Šaunuolis, – pagyrė jį Aronas.

– “Ketvirtinė“ vandeniui ir elektrai už praeitą mėnesį… Dvidešimt procentų nuomos mokestis. Ir “deskų“ aš pasiunčiau naktiniams sargams. Ar maža kas!

– Teisingai.

– Susitariau su padangų remonto gamykla. Atidavinėsime jiems ratus suvirinimui. Jie nori po trisdešimtinę, mes iš klientų imsime po penkiasdešimtinę. Dvidešimt mums…

– Puiku.

– Laikyk. Tau septyniasdešimt aštuoni ir man septyniasdešimt aštuoni.

– Ir diena praėjo ne veltui.

Aronas paslėpė pinigus kišenėje ir sustabdė mašiną prie Vasilijaus namų.

– Ko Rivka skambino?

– Pridavė į Vizų ir registravimo skyrių visus mūsų dokumentus. Liepė laukti.

– Kiek?

– Tau tai kas? Tu gi važiuoti nesiruoši.

– Man partnerio ieškotis reikia. Negi Klavką aš pastatysiu prie balansavimo staklių! O tu man, Vasiuk, tik laikinas.

– O gal vis tik… kartu, Arončikai? Ką?…

– Viskas! Varyk. Iki rytojaus. Rivkai linkėjimai!

Vasia išlipo iš mašinos. Aronas nuvažiavo kelis metrus, sustabdė ir pavažiavo atgal. Atidarė dureles ir tyliai šūktelėjo:

– Ei, Rabinovičiau!

Vasia suklusęs atsigręžė.

– Aš girdėjau, kad Izraelio pasienyje visus vyrus kartu su pasu priverčia ir linksmakočius pateikti. Nėra apipjaustymo – sukis atgal! Taip kad ruoškis, Vaska! – nusižvengė Aronas ir nuvažiavo.

Vasilijus pažiūrėjo jam pavymui, palinksėjo galva:

– Na, šliomazlas, kad tave! Na, ko iš tavęs norėti, atsivertėli tu?…

daugiau

Advertisements