(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip sunkus fizinis darbas įtakoja šeimyninį gyvenimą

Po vakarienės Klavka išėjo iš vonios vilkėdama trumpučius gundančius naktinukus. Koridoriuje prieš veidrodį apsipurškė kvepalais, koketiškai pakedeno savo plaukus ir tik po to atidarė duris į kambarį:

– Zuikeli! Aš parengta vartojimui!…

Ant išskleidžiamos lovos giliai įmigęs sunkiu miegu parpė nusilakstęs ir išvargęs per dieną Aronas. Jo galingas knarkimas šiureno ant langų plonytes užuolaidas ir vertė skimbčioti čekiško sietyno kabukus.

– Tu gi žadėjai, zuikeli… – pasimetusi pralemeno Klavka. – Juk jau kelinta diena…

Siaubingas Arono knarkimas tebuvo atsakymu. Klavka susmego ant kėdės prie durų ir karčiai pravirko…

Lygiai tokiame pačiame bute, bet kitame miesto gale, Rivka lovoje kuitėsi virš bejausmio nuo nuovargio Vaskos.

– Na, ir kas? Ir kame čia tragedija? Na, pavargo mano berniukas… Na, nestovi mažulio! Tai jis dabar visų blogai stovi. Netgi užsieniečių. O va mano Vaska pailsės – mes jiems visiems parodysim! Taip? Gulėk, gulėk, katinėli, nesikrimsk. Aš tau pati viską padarysiu kuo puikiausiai…

* * *

Vėl padangų montavimo dirbtuvės. Vakaras. Vėl kiauros kameros, suplyšę padangos, įlenkti diskai, eilė klientų su automobiliais… Griaudėja padangų montavimo staklės, kaukia kompresorius. Aronas dirba vienas – šlapias, purvinas, pavargęs. Į dirbtuves užsuka kooperatyvo pirmininkas:

– Pristabdyk, Ivanovai.

Aronas sustabdo stakles, išjungia kompresorių.

– O kur Rabinovičius?

– Kalbos mokosi kursuose. Mes gi perspėjome, kad Vaska dirba čia tik iki išvykimo…

– O ką, jei aš jį iš tavęs atimsiu ir padarysiu savo pavaduotoju gamybai ir ekonomikai?

– Nereikia. Jis savo jau atsėdėjo.

– Tfu!… – pirmininkas net persižegnojo. – Spuogas tau ant liežuvio ir dar du ant šiknos!

– Ne, rimtai, jis neis. Jis muilinasi užsienin.

– Tiek to… Tepadeda jam dievas.

Pirmininkas šyptelėjo, palingavo galva ir nustebęs pasakė:

– Vasilijus Rabinovičius… Keistai skamba, Aronai Moisėjevičiau, ar ne?

Aronas įjungė padangų montavimo stakles, užvedė kompresorių ir, perrėkdamas triukšmą ir bildesius, sušuko:

– O tai, kad aš Ivanovas – normalu?..

* * *

Seno petrapilinio namo rūsyje po garinio šildymo vamzdžiais ir elektros kabeliais ant išklypusių kėdžių už nuzulintų stalų sėdėjo apie penkiolika būsimų emigrantų ir mokėsi ivrito. Madingai apsivilkęs ir su žydiškai toreodoriška kasele jaunuolis kreida rašė ant senutėlės mokyklinės lentos senoviškus žodžius…

Jis kažką dar kalbėjo ir balsiai, bet nuvarytas darbo Vasia per mieguistą apsvaigimą matė tik jo judančią burną ir nieko negirdėjo. Kartais Rivka baksnojo jį alkūne į šoną. Tada Vaska išsigandęs apsidairydavo ir įsispoksodavo į mokyklinę lentą. Visi aplink uoliai užsirašinėjo protėvių kalbos vingrybes.

Kiekvieną kartą, kuomet dėstytojas pasisukdavo į auditoriją, jis susidurdavo su akiplėšišku ir kviečiančiu stambios ir ryškios Rivkos akių žvilgsniu. Kada jau Rivka lėtai ir gosliai aplaižė savo lūpas ir užsimetė koją ant kojos taip, kad jos gundančios šlaunys apsinuogino iki pačių kelnaičių, jaunasis ivrito dėstytojas neteko žado, o jo kaselė pasistojo piestu…

* * *

Prie Rusų muziejaus iššaukiančiai apsirengusi Rivka kalbėjo ne mažiau šarkiškai atrodančiai Klavkai:

-… o pas jį atvažiavo draugas iš Stokholmo savo “ratais“. Gyvena “Astorijoje“.

– Į “Astoriją“ aš neisiu! – persigando Klavka. – Ten mane kiekvienas šuo pažįsta. Va, jeigu į “Baltijos“…

– Na, teisingai! O aš “Baltijos“ viešbutyje inkognito, taip?! Vešime pas mane arba pas tave, – ryžtingai pasakė Rivka.

– Oi, Rivka!… Pagalvoti baisu! O jeigu staiga…

– Dabar dvylikta. Anksčiau aštuntos mūsiškiai negrįš. Marios laiko! Pasėdėsim, išgersim, atsipalaiduosim…

Pririedėjo raudonas automobilis užsienietiškais numeriais. Iš jo iššoko ivrito mokytojas ta toreodoriška kasele, o iš už vairo išlindo jo kitatautis draugelis ir susižavėjęs ištarė:

– Kokios nuostabios vumen! Kad mani tep gyventi, mama mia!..

daugiau

Advertisements