(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip tampama viengungiais

Atsilapojo padangų montavimo dirbtuvių durys ir į vidų užėjo kooperatyvo pirmininkas ir pagyvenęs milicijos vyresnysis leitenantas.

– Vaikinai, tai mūsų naujas apylinkės įgaliotinis, – pasakė pirmininkas. – Jis su jumis pakalbėti nori.

– Reiškiasi taip, draugai… Paprašysiu jūsų, drauge Rabinovičiau… – įgaliotinis užtikrintai pasisuko į Aroną. – Ir jūsų, drauge Ivanovai, – jis pažiūrėjo į Vasilijų. – Greitutėliai atvežti man jūsų pažymas apie paleidimą iš laisvės atėmimo vietų.

– Rabinovičius – tai aš, – pasakė Vasilijus.

– O aš Ivanovas, – tarė Aronas.

Įgaliotinis įveikė pasimetimą ir kietai pratarė:

– Tuo labiau, piliečiai. Pažymukės man jūsų reikalingos šiandien pat iki septynioliktos nulis nulis!

– Na, aš savo tai atvešiu, o Vaskos tai jums kam? Jis garaže neįdarbintas, man tik padeda, kol Vizų ir registracijos skyrius duos leidimą išvykti.

– Rabinovičius pas mus neregistruotas!… – džiugiai pasakė pirmininkas. – Pas mus etatuose iš viso tik vienas padangų montuotojas! Jis, taip sakant, pagal susitarimą su Ivanovu, Aronu Moisėjevičiumi…

– Trumpiau! – pertraukė jį įgaliotinis. – Kad abi pažymos pas mane atsidurtų! Kuris iš jūsų Rabinovičius, o kuris Ivanovas – man jokio skirtumo. Aš turiu žinoti, kas vyksta man priskirtoje apylinkėje. Socializmas – tai apskaita!

* * *

Kada prie Vasilijaus namų jie išlindo iš savo pobaisio moskvičiaus, ten jau stovėjo prabangus užsienietiškas automobilis.

– Kokie “ratai“! – susižavėjo Aronas.

– Važiuosi su manimi į Izraelį, ir tu turėsi tokį patį.

– Eik tu, žinai, kur!… Prie tokių “babkių“, kurias čia mudu dabar su tavimi uždirbame, tai ir čia pragyventi galima. O ten aš prapulsiu.

Jau kylant laiptais, Vasilijus kalbėjo:

– Neprapulsi… Tarybų Sąjungoje gyvena du šimtai aštuoniasdešimt milijonų žmonių, o visame pasaulyje – apie penkis milijardus. Reiškia, kad keturi milijardai septyni šimtai dvidešimt milijonų kaip tai juk išsiverčia ir be Tarybų Sąjungos? Neprapuola?

– Aš čia gimiau ir užaugau, – užsispyrusiai pasakė Aronas.

– Ten bent jau esi garantuotas, kad tau niekas nepasakys “žydovskaja morda“… – Vasia atrakino savo buto duris, už kurių girdėjosi garsi muzika, ir švelniai nusišypsojo:

– Liūdi mano pupuliukas.

Jie su Aronu užėjo į butą ir uždarė už savęs duris.

Praėjus akimirkai muzika nutrūko, pasigirdo kažkieno užslopintas riksmas, bilsmai… Girdėjosi, kaip pažiro kažkas stiklinio, kažkoks urzgimas, ir minkštai duslūs smūgiai, lydimi kažkokio lūžtančio garso…

O po to su trenksmu atsilapojo durys, ir į laiptinę buvo išmesti nuogi ivrito mokytojas su savo užsieniečiu draugeliu. Paskui juos atskriejo ir jų drabužių dalys. Paknopstom maudamiesi kelnes jie su siaubu nešdinosi žemyn laiptine, ir jau po sekundės buvo girdėti, kaip užriaumojo galingu varikliu puikusis užsienietiškasis automobilis, sucypė padangomis ir nurūko…

* * *

Vakare Aronas parsivežė Vasilijų pas save. Dar iš moskvičiaus abu pamatė, kaip nuo namų nurieda sunkvežimis, prikrautas baldais, šaldytuvu, televizoriumi, šviestuvu, gitara ir fikusu. Plačioje jo kabinoje greta vairuotojo sėdėjo įžeistosios nekaltybės povyzomis ištinusia lūpa Klavka ir pamušta akimi Rivka.

Vasia ir Aronas susižvalgė ir ėmė iškraudinėti moskvičių. Į dienos šviesą buvo ištrauktas Vasios lagaminėlis, su kuriuo jis dar tuomet išėjo iš lagerio į laisvę, dvi stirtos knygų, surištų skalbinių virvele, ir vienas vienintelis kostiumas ant sulankstomos pakabos permatomame plastikiniame užvalkale. Tuo iškrovimo darbai ir baigėsi.

– “Be džiaugsmo meilė buvo ši, be liūdesio ir išsiskirsim…“ – padeklamavo Aronas ir nutempė Vasios daiktus į savo butą.

Pustuščiame bute (Klavka įsigudrino išvežti iš jo viską, ką galėjo!) virtuvėje vyko Didžiosios Vyriškos Išgertuvės. Du degtinės buteliai buvo ištuštinti, vienas jau pustuštis ir du pilnutėliai dar laukė savo eilės…

– Ko joms trūko?! Ko?! – tyliai ir beviltiškai šūkčiojo Vasia. – Arėme mes kaip bėriai!.. Nuo pusšimtinės iki šimtrublinės kasdien namo partysdavom! Po penkiasdešimt ratų per pamainą. Be to, atkreipk dėmesį, Aronai, mes gi buvume susieti dvigubais giminystės saitais…

– Kuo?…

– Saitais! Na, ryšiais!…

– Čia kaip?

– Aiškinu. Klavka tau kuo buvo? Žmona?

– Žmona.

– O man sesuo. Tavo Rivka man buvo kuo?

– Žmona.

– O man sesuo! Dvigubai surišti!!! Maža to!… Rivka nori užsienin – klausimų nėr! Klavočka nori pasilikti čia – dėl dievo meilės! Viskas! Viskas joms! Ir še tau! Už ką?! Kodėl?!

– Na, kekšės jos, Vasia! Kekšės! O vilką kiek nešerk… Tu, beje, užkąsk. Duokš, aš tau duonelės užtepsiu…

– Palauk! Nagi, išgerkim. Mes su tavimi lagerius praėję… Ant vienų gultų vartėmės, iš vieno dubenėlio putrą srėbėm… Neįsižeisk, Aronai, bet tavo sesuo Rivka pasirodė esanti kūrva. Neįsižeisk…

– Ir tu, Vasilijau, neįsižeisk. Aš tave žiauriai gerbiu!.. Aš už tave zonoje mūru stovėjau ir laisvėje niekad nemesiu. Bet tavo sesuo Klava irgi padori kalė. Atleisk.

– O aš tave, žinai, kaip gerbiu?! Bet nuo šiandien aš neturiu žmonos Rivkos ir sesers Klavkos! Aš jų išsižadu!!! Aš teturiu tik tave, Arončikai, ir man nei velnio daugiau nieko nereikia!…

– Duok aš tave pabučiuosiu, – susigraudino Aronas. – Kad man laisvės gyvam nesulaukt! Ir aš neturiu dabar nieko kito – tik tave, neįkainojamas mano drauge Vasia, ir dėjau skersą aš ant visko pasaulyje!.. Geriam stovėdami!

Abu sunkiai išlindo iš už stalo, išgėrė ir truputėlį paverkė vienas kitam ant peties.

– Viskas! – pasakė Vasia. – Viskas!… Gyvenimas tęsiasi! Reikia žvelgti į rytdieną!

– Teisingai! – užrėkė Aronas. – Rytoj pat aš atvesiu porą puikių pupyčių ir mes su tavimi taip pašėlsim!…

– Aš turiu omeny globalų mūsų egzistavimo momentą.

– Nagi, išgerkim. – Aronas atkimšo ketvirtą butelį.

– Pilk. Gana!… – Vasia pakėlė taurelę. – Dabar, Aronai, kada tavęs čia jau niekas nebelaiko, tu privalai važiuoti su manimi!

– Važiuojam, – iškart sutiko Aronas. – Išmauksim dar po šimtgramį, ir varom! Tik persirengti reikia…

– Tu manęs nesupratai, Aronai. Mes turime kartu išvažiuoti į Izraelį.

Aronas išgėrė degtinės, neskubėdamas užkando ir sunkiu žvilgsniu dėbtelėjo į Vasilijų:

– Man keturiasdešimt septyneri, Vasia…

– O man keturiasdešimt ketveri! – užrėkė Vasia. – Ir ką?

– Man keturiasdešimt septyneri, – užsispyrusiai pakartojo Aronas. – Bet kad pradėti viską iš naujo, nežinant kalbos, neturint stogo virš galvos, be pinigų…

– Kalba – greit išmokstamas dalykas. Butu ir pinigėliais aprūpina visus imigrantus.

– Kokio velnio man ta imigracinė išmalda! Aš visą gyvenimą va šitomis rankomis!… Ir niekad niekam skolingu už tai nebuvau!

– Nerėk. Mes su tavimi apiforminsime sau pabėgėlių statusą…

– O čia kas dar per velniava?…

– Na, lyg mes su tavimi nukentėjome nuo tarybų valdžios. Kalėjime sėdėjom…

– Vaska! Tu sąžinę turi?! Tu prisimink, už ką sėdėjom. Aš trims kvailiams snukius išmaliau, tu – savo statybinių prekių parduotuvėje makliavojai, kaip išmanei. Kokie mes dar “pabėgėliai“? Ką čia dar tauški, kankinį?!

– Aš viską supratau. Tu nori sulaukti žydų pogromo.

– Na, dar pažiūrėsim, kuris kurį, – ir Aronas mazgu sumezgė šakutę.

– Tuomet ko? Pilietinio karo? Tai kad jis jau vyksta! Armėnijoje, Azerbaidžiane! Uzbekai turkus skerdžia, turkmėnai – rusus, kirgizai – uzbekus!… Rytoj mūsų respublikų prezidentai nepasidalins pyrago gabalėlio, ir mes būsime įtraukti į kruviną mėsmalę! Tau būtinai reikia atsidurti JŲ įvykių sukūryje, idiote?! O gal tau reikia naujo Afganistano?!

– Ką tu! Ką tu! Vaska! Atsikvošėk! – išsigando Aronas.

– Šiandien tau šalis suteikia galimybę pamosuoti jai “atia!“ ir pasiplauti. O ryt ji uždarys sienas ir paskelbs, kad dėl visko kalti žydai, inteligentai ir privatūs verslininkai… Kaip gi galima neišnaudoti tokios progos? Netgi be politikos – paprasčiausiai šiaip sau, iš smalsumo… Tu gi toliau Sestrorecko nesi gyvenime matęs!

– Kodėl? – įsižeidė Aronas. – Aš septyniasdešimt devintaisiais buvau Kislovodske. Man gamykla kelialapį davė…

– Tfu, kad tave kur, bukagalvis neraliuotas! – nusispjovė Vasilijus. – Pilk, Aronai Moisėjevičiau Ivanovai! Pilk, pilk! Aš viską supratau dėl tavęs! Tu paprasčiausiai nori mane pamesti!

– Aš?! Aš jį noriu mesti? Tai tu nori mane vieną čia mesti!!! Tau, matai gi, važiuoti prispyrė, o tu pagalvojai, iš ko ten pragyventi?! Jei ten nuvykti iškart pasiturinčiu, su šlamančiais, aš dar pagalvočiau apie tai! O važiuoti su ištiesta išmaldai ranka – morka tau į subinę, kad kelnės nesmuktų! Mane ne tarp pliauskų surado!…

– Ačiū tau, viešpatie! Pragydo!… Nuvažiuoti ten apsirūpinus – yra šimtas tūkstančių būdų!.. – apsidžiaugė Vasilijus.

– Žinau aš tuos būdus, kriminalinis snuki! Čia susiveikti valiutos ir sėsti pagal aštuoniasdešimt aštuntą straipsnį? Ar už visus prakaitu uždirbtus pinigėlius prisipirkti brilijantų, o po to prieš muitinės patikrą susigrūsti juos visus į šikną? O gal ten nepažiūrės! Jau geriau aš išvietėje pasikarčiau iš gėdos! Aš gi vyras, pošimts!..

– Žmonės veža ikonas, meno dirbinius, – jau droviai pasiūlė Vasilijus. – Man sakė…

– Apmyšk ir padek! Visa tai – kontrabanda! Aš jau savo atsėdėjau ir daugiau nesirengiu. Ir tau neleisiu sėsti! Gana!

– O jei aš surasiu visiškai teisėtą ir legalų būdą nuvykti ten jau pasiturinčiais žmonėmis – važiuosi su manimi?

– Jei be kriminalo ir jei garantuota – važiuojam! Jeigi ne – sek mano ranką! – ir Aronas, kirtęs kairiu delnu sau į dešinį alkūnės linkį, parodė Vasilijui galingą kumštį. – Na, ko žiūri? Pilk, Vasia Rabinovičiau!… Pilk!

toliau

Advertisements