(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – mano

Kaip save apsaugoti nuo pagundų

Ir vėl kiauros kameros, suplyšę padangos, sulankstyti diskai… Vėl purvas, prakaitas, varginantis darbas, darbas, darbas…

Pro padangų remonto dirbtuvių langą matosi klientų automobiliai. Pririedėjo juodas “devintukas“ su spoileriais, lipdukais, niekučiais ir blizgučiais… Ant priekinio stiklo puikuojasi rausva lėlytė nuogu pasturgaliu. Iš mašinos išlipo džinsuotas bičas. Marškiniai atsegti iki bambos, rankovės užraitytos. Ant kaklo stora auksinė grandinė, ant kairės rankos “Rolex“, ant dešinės – auksinė apyrankė. Masyvūs žiedai ant pirštų. Išsitraukė pakelį “Dunhill“, spragtelėjo žiebtuvėliu…

– Vovka-mažoras atvažiavo… Aš minutėlei… – staiga sukruto Vasia ir nusimetė pirštines.

– Atmink, Vaska! – griežtai pasakė Aronas. – Jei tu su šitu niekšu prasuksi kokį nors gešeftą, aš jums abiems ausis nurausiu! Betrūko tik mums su sukčiais reikalų turėti!.. Maža mums dar dviejų metelių buvo…

– Subinę nusvilęs katinas ir šaltos krosnies bijo!..

– Vaska!… – grėsmingai pratarė Aronas, bet Vasia jau išlėkė iš dirbtuvių ir šūktelėjo Vovką-mažorą:

– Labutis, Vovikai!

– Rabinovičius!… Vaska!… – pradėjo žvengti Vovka. – Žmonės tokių pravardžių vengia kaip velnias kryžiaus, o jis pats galvą į kilpą kiša! Plaunatės?

– Plaunamės, Vovikai.

– Aš taip ir pamaniau. Todėl ir atvažiavau… “Žalių kopūstų“ nereikia?

– Po kiek?

– O tai lyg tu kainų nežinotum! Dvidešimtrublis – doleris.

Vasilijus pašnairavo į dirbtuvių langą. Pro jį įsispitrinęs žvelgė Aronas…

– Tai kad ne, Vovikai, šito gero ir mes kaip šieno turim.

– Na, kietuoliai!… – Vovikas nervingai užsirūkė. – Galiu paimti po penkiarublę.

– Guli, tegu ir guli. Valgyti neprašo.

Vovikas šastelėjo link bagažinės, atidarė, nukreipė Rabinovičiaus nosį vidun. Prieš Vasilijaus akis atsivėrė ikonų paroda.

– Ten už sienos – nerealios “babkės“!… – aistringai šnibždėjo Vovikas.

– Kiek va šita?

– Septynios “tonos“ – kaip dykai!

– O va ta, padūlėjusi?

– Na, ožys!… ”Padūlėjusi“! Taigi čia penkioliktas amžius, frajeri! Dvidešimt “gabalų“ ir nei cento mažiau! Kuo senesnė – tuo brangesnė… “Antikvarkė“ gryniausia!

Vasilijus vogčiomis atsigręžė ir pamatė, kad Aronas pro dirbtuvių langą jam rodo savo milžinišką kumštį.

– Seni, mums šitos atliekos, tiesą sakant, iki lempos, – atsainiai pratarė Vasia ir užtrenkė “devintuko“ bagažinę. – Mes, senuk, tiek rimtai prisikimšę, kad mums turėti reikalų su smulkme paprasčiausiai nebėra prasmės.

Bet Vovikas negalėjo nuvažiuoti nieko nepešęs:

– Yra permetimo kanalai, apeinant muitinę. Už “babkes“, aišku.

Čia Vasilijus pamatė, kad ant dirbtuvių slenksčio, užpildydamas savimi visą durų angą, jau stovi rūstus Aronas. Vasia globėjiškai paplekšnojo purvina ranka Vovikui džinsuotą petį:

– Dėl šito, Vovikai, tai mums galvų neskauda, – pamatė prie galinio stiklo numestą ryškų užsienietišką žurnalą ir paklausė:

– Pornūškė?

– Tai kad ne. Šiaip… Pasimaivymui. – Vovikas visai susikrimto.

– Nagi, duokš jį čia, – pasakė Vasia. – Pažiūrėsim prieš saldų miegelį, kas mūsų laukia jų tobulame gyvenime.

Vovikas atidavė jam žurnalą.

– Užsuk, Vovikai, – ir, mosuodamas žurnalu, Vasia nuėjo pasitikti Arono:

– Dirbam, Aronai Moisėjevičiau! Dirbam, drauge Ivanovai!…

toliau

Advertisements