(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – Nauticalis

Kaip dideli tikslai reikalauja didelių aukų

Ant padangų remonto dirbtuvių durų kabojo naujas kainininkas:

1. Rato išmontavimas – 1 rub. 50 kap.
2. Kameros užklijavimas – 1 rub. 50 kap.
3. Rato sumontavimas – 1 rub. 50 kap.
4. Subalansavimas – 1 rub. 50 kap.

Didžiulė automobilinių kankinių eilė – nuleistos padangos, kiauros kameros, sumaitoti ratlankiai… Vėl purvini, lekuojantys Aronas ir Vasia dirba greitai, sklandžiai. Vasia priima ratą pro langą, atiduoda Aronui, tas tvirtina jį staklėse, ima į rankas montiruotę… Užbaigus, ratą Vasia nuima nuo balansavimo staklių, perduoda pro langą užsakovui, neužmiršdamas persimesti keliais žodžiais:

– Prašau!… Jūsų dešimt… Iš jūsų šeši. Keturi grąžos. Ir jums ačiū!.. O štai ir jūsų ratukas… Jūs, atrodo, bandymų dirbtuvėse dirbate? Netgi mokslo tiriamąjame institute? Puiku! Ar neturėtumėt kartais ten žalvarinių veržlių penkiasdešimtinių? Ką jūs sakote?! O ar nebūtų galima… Truputėlį. Kilogramų taip penkiolika. O mes jums bet kuriuo metu, be jokios eilės…

Lėtai, girgždėdamas prasisuka ratas padangų montavimo, greitai sukasi balansavimo staklėse… Iš garsiakalbių Mefistofelio arija: ”Vien tik auksas valdo mus! Vien tik auksas va-a-a-ldo mus!…“

* * *

Vakare Aronas vaitojo virtuvėje:

– O aš ėsti noriu! Ir išgerti! Aš dvylika valandų montiruote makalavau!… Turiu teisę!

– Ne! Neturi jokios teisės! Ekonomika turi būti ekonomiška!… – rėkė Vasilijus. – Dabar kiekviena kapeika…

– Aš kaip Brisius nusivariau! Man mėsos reikia!…

– Apsieisi! Ėsk makaronus tučtuojau! Aš specialiai tau vos ne kibirą jų išviriau! Su sviestu… Labai sveika!

– Aš negaliu kasdien ėsti makaronų!!! Aš jau į juos žiūrėti nebenoriu! Duok červoncą – nueisiu į užkandinę, nors kotletuką sučiaumosiu…

– Aš tau vakar daviau penkis rublius? Kur jie?

– Benziną pirkau, jofana! Moskvičius be benzino nevažiuoja!.. O tu mane vaikai po visą miestą! Duok greit červoncą!

– Per mano lavoną! Tu išduodi idėją!

– O tu išduodi mane!.. Žmogaus asmenybė yra svarbiau už bet kokią idėją!

Vasia net išsižiojo nuo Arono filosofinės sentencijos:

– Dievulėliau… Kur tu šito prisigraibei?

– Aš ką, pirštu darytas? – įsižeidė Aronas.

– Na, gerai, aš tau duosiu truputį dešros. Aš ją, tiesa, taupiau savaitgaliui, bet…

– O išgerti?

– Na, įžūlus kaip tankas! Iš kur aš tau dar išgerti paimsiu?!

– Turi užsislėpęs.

– Neturiu.

– Turi.

– Neturiu!!!

– Vaska!!!

– Ką, ”Vaska“? Ką, “Vaska“?! Nusprendėm gi taupyti!…

Po to sėdėjo vienais apatiniais marškinėliais ir pižaminėmis kelnėmis girtutėliai, baigdami gerti didelį butelį ir nelabai sklandžiai dainavo choru: “Per jūras, per bangas, nūnai čia, rytoj ten…“

* * *

“Opryčnike“ dirbo restauratorių brigada. Buvo nuimti supuvusios apkalos gabalai, ir kiaurai didžiules skyles švietė špangautai [korpuso griaučiai]. Pririedėjo Arono ir Vasios moskvičius. Aronas ištraukė iš bagažinės sunkią dėžę. Vasia šūktelėjo:

– Fiodorai Nikolajevičiau!

– Šičia aš, šičia!… – iš skylės išlindo pagyvenęs žmogus su akiniais vilkintis kombinezonu:

– Atvežėt varžtus?

– O tai kaip gi! Ko dar reikia?

Fiodoras Nikolajevičius atsisėdo patogiau, nukorė kojas laukan:

– Tenais daug ko reikalinga. Aš sąrašiuką sudariau, atidaviau jį Marksenui Ivanovičiui. Jisai sirguliuojąs, prašė pas jį užvažiuoti…

– O kas jam?

– Tataigis, o kas jį supaisys?… Jo pagrindinis liguistumas – vienatvė. Nuo jos ir visi negalavimai.daugiau

Reklama