Aš prisipažinsiu, kad buriavime man lenktynės ir sportas – yra bene paskutinėje vietoje.

Taip, man gražu pažiūrėti tiek Volvo Ocean Race, tiek vaizdus iš Vendee Globe, buvusios BT Challenge ar kitų panašių varžybų, kur pasireiškia buriuotojų meistriškumas, išnaudojant laivų inžinerines bei konstrukcines savybes, nors… man tai tiesiog gražu ir tiek, ir aš labai neseku, kas ten kur ką kaip ir kodėl. Man seilėtekis prasideda tiesiog nuo burės vaizdo.

Nors va šeimyna juokėsi iš manęs, beveik nežiūrinčio į tą mirguliuojačią vaizdadėžę (čia mudviejų nuomonės su katinu Rojum, kitaip žinomu kaip mikrotigras, banditas, mamutų medžiotojas – ir taip likusios jo 28 pravardės pagal sąrašą, sutampa), kai prilipau prie varžybų reportažo iš Valensijos 2007 – ir buvau visiškai kažkur anapus, stebėdamas 32-ąją America’s Cup Challenge (o po jos bylinėjimasis nukėlė sekančiąją, ir kol kas dar 33-oji neįvyko), kurioje nugalėjo vidury Europos žemyno kalnuose įsikūrusių visiškai ne buriuotojų, manytum, šveicarų “Alinghi“.

Gal vien todėl, kad ACC ir stebėti iš tikto paprasčiausia ir labai neįpareigoja? Juk tik dvi galingos laivės, prilyginamos automobilių F1, dalyvauja tarpusavio dvikovoje. Bet kaip pasakė naujazalandietis buriuotojas Tomas Schnackenbergas (laisvas mano vertimas):

“America“ taurės varžybos yra pasaulio mikrokosmas. Jis tikroviškas, ir jis visiškai užgriebiantis, ir juo gali džiaugtis įvairiuose lygiuose: vadybiniame lygmenyje, nes viskas čia tikrai sudėtinga; iš sportinio požiūrio taško; iš bandymo suprasti motiną gamtą, ar tai bebūtų oras, ar bangos; ar bandant suprasti paties laivo judėjimo fiziką. Tai – karo žaidimas, o ir laivai yra nuostabūs.“

Va matote – “nuostabūs“!… Seilė tįsta… Gliurkt.

O ką ir kalbėti, kad “America“ taurė (pavadinimas šių varžybų yra ne nuo žemyno, o nuo pirmojo nugalėtojo – škunos “America“) – seniausias šiuo metu sportinis trofėjus, dėl kurio kovojama. Palyginimui: pirmosios šiuolaikinės Olimpinės žaidynės įvyko 1896 metais, t.y. 45 metais vėliau už ACC varžybų pradžią 1851-aisiais! Tad, jei neimti domėn riterių turnyrų, šios taurės varžybos yra viso šiuolaikinio sporto, suprantamo kaip varžymasis ir iššūkiai, “motina“, jeigu net ne “bobutė“.

Tačiau čia ne apie tai. Nes taip jau nutiko, kad prieš kelias dienas Aidas Puklevičius, FHM žurnalo redaktorius, kreipėsi į Roką Arbušį ir jo draugų kompaniją šiojo asmenraštyje, prašydamas pagelbėti išversti kai kurias sąvokas – matomai, ruošiamas straipsnis (čia buvo nemokamas anonsas, jei ką). Savo trigrašį aš įkišau kiek vėliau, kai ir taip išsiaiškino kolegos daugiau ar mažiau, bet pagalvojau, o kodėl savo komentarų neišplėsti čia plačiau, jei ir taip ten pripyliau raidžių daugiausiai?

Aš, prisipažinsiu, neradau Lietuvoje škiperių besidalinant viešai savo patirtimi, kaip išdėstyti regatoje savo įgulos narius (o ir mano patirtis ganėtinai per menka, kad spręsčiau). Galimas dalykas, kad kiekvienas iš tikro dėliojasi taip, kaip manosi tinkamas – ir tebūnie, nenoriu, kad būtų manoma, kad aš čia kritikuoju ar baisiuosi kokiu avantiūrizmu, voluntarizmu ir po bamba ir dar žemiau esančiu “-izmu“.

Gal tas nesidalinimas patirtimi iš tikro ir sukuria tam tikrus pranašumus varžybose prieš konkurentus. Gal savoje kaimo marinoje, perfrazuojant patarlę, harbormeisteriu nebūsi. O gal ir taip laivėje “visi viską žino be pasakymų“.

Vienok, jei įgulos pareigų iš America’s Cup paaiškinimas padės pasisemti idėjų ir mažesio mastelio ir mažesnių įgulų regatoms čia, ir tarptautinėse gal kažkiek nušluostysim nosį daugiau buriuojančioms tautoms – aš tik džiaugsiuosi.

Toliau padėliosiu tas sąvokas (šią paburbėjimo nuorodą siūlyčiau vis tik perskaityti) pagal jų originalo skambėjimą, pažodinį vertimą, lietuviškai įprastinį esamą arba tradicinį sąvokų darymo būdą, lietuvišką alternatyvinį kalbišių pasiūlymą.

* * *

ACC laivė – ne vieta silpnadūšiams, tinginiams ir nerangiems. Todėl ir reikalavimai įgulos nariams ganėtinai griežti, ir pareigos yra kruopščiai išskirstytos.

Kiekviena ACC komanda sudėlioja ir paskirsto šias pareigas šiek tiek skirtingu būdu. Nors, kaip pažiūrėsite aprašymus žemiau, žmonių laivėje pilnai dengti pareigoms reikėtų gerokai virš 20, jų yra iš esmės “tik“ 17, ir man atrodo, kad jokios kitos buriavimo varžybos neturi tokios gausios įgulos, atkreipiu dėmesį – vienoje pamainoje!

Iš esmės, Taurės laikytojas ir Iššūkio metėjas narių skaičių derina atskira sutartimi, ir taisyklių punktų niuansai irgi aptariami atskirai, tad čia pateikiu tik pastaruoju metu įsigalėjusias įprastines pareigas. Kaip bebūtų, kiekvieno įgulos nario stipriosios ir silpnosios pusės bei jo patirtis nulems, kokioms pareigoms jis gali būti paskirtas naudingiausiai visai komandai:

1. Skipper – škiperis, kapitonas, laivo vadas.

Šis žmogus yra sekantis po Dievo laive. Bet kokiame laive. Ir jis visiškai atsako už laivo ir įgulos saugumą bei jų pasirodymą ir rezultatą. Škiperis yra ir laivo veidas, o kaip rusiškoje dainelėje iš “Na, palauk!“ dainuojama, jo šypsena – laivo vėliava. Jei įgula nori plaukti su vėliava – škiperis turi jos dėka gauti kuo daugiau priežasčių šypsotis.

Škiperio vieta yra laivo kokpite – darbinėje, labiausiai saugioje laivo dalyje, esančioje už stiebo, ir kur įrengti vairavimo ratai (šturvalai). Ten telkiasi ir visos laivo “smegenys“ – tie įgulos nariai, kurių darbas yra “galvoti“.

Škiperis dažnai pavaduoja vairininką, taktiką arba strategą, bet visa įgula ir laivas dirba jam ir pergalei. Todėl jis yra ne šiaip lyderis, kuris turi motyvuoti įgulą, siekant didžiausio įmanomo ir neįmanomo rezultato, bet ir privalo išlikti šaltakrauju priimant sprendimus stresinėse situacijose, nes tai jis ir priima galutinį sprendimą.

Ir kartais tai ne tokie sprendimai, kuriuos nori girdėti įgula, todėl jo autoritetas turi būti ne vien formaliai pripažįstamas. Škiperis yra tas žmogus, kuris užduoda bendrą nuotaiką plaukimui ir užkrečia įgulą – jei jis mėgsta varžytis, tai tikėtina, kad įgula irgi nersis iš kailio siekdama laimėti.

Kai taip nutinka, sukyla azartas, o su juo dažnai pakyla ir balso tonas, ir kalba tampa nelabai literatūriška ar maloni išlepusiai ausiai. Na, ką gi – jūroje įgula lieka pati su savimi, ir bendravimas ten vyksta be didesnių reveransų. Aišku, kai tokių ACC varžybų metu į įgulą nukreiptos kameros, viso vaizdingo žodyno neišgirsi. O būna metas, kai būtina įsikarščiavusius nuraminti – ir tai taip pat škiperio uždavinys.

Jis tiesiog Nr.1 (žr. toliau palyginimui Nr. paskutinis). Škiperis daug daugiau galimybių turi tapti šalies prezidentu, tačiau šalies prezidentas – nebūtinai ACC škiperiu (bet gali tapti Nr.18-tu). Tačiau tuo pat metu, jis yra toks pats įgulos narys kaip ir kiti, besidalinantis bendrais džiaugsmais, vargais ir nusivylimo kartėliu, dažniausiai turintis irgi juokingą pravardę, irgi nekart iškeiktas ar prakeiktas eigos metu, jį lygiai tai pat supa tos pačios bangos ir košia tas pats vėjas, ir geriausiai vadovaujantis taip, kad to vadovavimo nesimato, o įgula tarsi savaime viską pati padaro.

2. Tactician – taktikas.

Jo atsakomybėje yra nukreipti laivą kurse į tinkamą padėtį, atsižvelgiant į vėją, sroves, jūros būklę ir lenktynių situaciją.

Savo sprendimus priima remdamasis įgulos, tame tarpe ir stratego bei navigatoriaus, veiksmais ir pastabomis, todėl jam itin svarbūs geri išklausymo ir analizavimo įgūdžiai. Juo turi besąlygiškai, ir neperdedant tai pasakyta, pasitikėti vairininkas, o ypač priešstartinėse laviruotėse, kur itin svarbu užimti kuo geriausią starto poziciją (primenu nežinantiems, kad laivės juda nekirsdamos starto linijos ir laukdamos signalo startuoti), nes statistiškai daugiau nei pusė laivių, kirtusių ją pirmiau, laimėdavo tokio tipo varžybas.

Taktikas – tai laivo akys, kurios viską mato, ir mato netgi tai, ko iškart nesimato paprasta akimi, bet jis privalo tarsi nuspėti priešininko veiksmus keliais ėjimais į priekį.

Lygiai taip pat jam privalomas ne tik minėtas analitinis mąstymas, bet ir intuicija spėjant, kaip keisis vėjas, ir gebėjimas iškart žinoti, kaip atitinkamai reikia “perstyguoti“ laivą naujoms aplinkybėms. Būtent taktikas nurodo tinkamiausią momentą vairininkui atlikti vendo ar halso manevrą. Jo patirtis praktiškai paremta didesniu tinkamų sprendimų skaičiumi praeityje, nei prastų.

Taktikas yra laivo kokpite, dažniausiai už škiperio ar vairininko nugaros, nuolat jam ką nors (ne šiaip – o svarbaus ir lakoniškai) kalbantis (arba rėkiantis, kad girdėtų prie stipresnio vėjo) į ausį. Jei škiperis tuomet už vairo, tai taktikas stovės už nugaros ir aiškins, kokia situacija aplink, kur konkurentai ir ką jie daro, padėdamas škiperiui priimti galutinius sprendimus, nes pats škiperis bus užimtas laivo valdymu, o ACC laivę ne taip ir paprasta valdyti.

Kaip ir strategas, taktikas gali reikiamais momentais trumpam fiziškai padėti įgulai.

3. Navigator – šturmanas, navigatorius.

Atsakingas už visus elektronikos prietaisus laive, kurie teikia informaciją apie aplinkos sąlygas (vėjo greitis ir pan.), laivo eigą (laivo greitis, kryptis pagal šalis ir pan.) ir oro sąlygas (vėjo krypties pasikeitimas, barometro slėgio kitimas ir pan.) – o juk buriuojama jūroje ne vieną mylią. Labai dažnai reikiama pradinė reikiama informacija ir duomenys jau pradedami rinkti keli mėnesiai iki starto. Visą šią sugromuluotą informaciją jis perduoda taktikui, vairininkui ar strategui.

Navigatoriaus vieta ACC laive varžybų metu yra kokpito pradžioje, nes prietaisai yra išdėstyti arba ant galinės antstato sienelės, arba dažniausiai ant stiebo jo apačioje, o ne vien šturmaniniame kampe laivo viduje, tačiau dabar jau daugiau galimybių jį pamatyti nuolat esantį ten, kur ir kitos “galvos“ – prie škiperio, su nešiojamu protuokliu (angl. laptop). Reikalui esant, navigatorius gali trumpam padėti įgulai fiziškai.

4. Helmsman – vairininkas.

Vairininkas atsakingas už laivo valdymą, ir kartais jis dar vadinamas “driver“ – vairuotoju. Jo uždavinys yra maksimalus greitis bet kokioje situacijoje (sakoma, kad visi laivai plaukia, tik nereikia jiems trukdyti).

Vairininkas turi būti pasirengęs staigiai reaguoti į greitai kintančias taktines situacijas ir instinktyviai jausti, kur yra laivas, nors, atrodytų, ir gali bet kada to pasiklausti navigatoriaus arba taktiko, o ką daryti toliau – pastarojo arba stratego, iš kurių, kaip ir iš burininkų, gauna reikiamą informaciją eigos metu.

Labai dažnai vairininko pareigas atlieka pasikeisdami du asmenys: vienas yra priešstartinių laviruočių (pre-start) specialistas (dažniausiai juo būna laivo strategas), o kitas (on-course)valdo laivą kurso ėjimo metu (paprastai, pats škiperis, tuomet vairininkas tampa strategu arba gali padėti burių įtempėjams dirbti ar pan.).

Būtent priešstartinėje pozicijoje 5 minutės iki patrankos šūvio (signalo) vyksta itin įtempta manevrinė kova, kuomet galima netikėtai “nokautuoti“ priešininką arba priversti jį suklysti. Kadangi 25 tonas sveriantys ir didžiulius burių plotus nešantys laivai galingai įsibėgėja, tai ne taip ir paprasta staigiai pakeisti jų kryptį, ir vairininkas turi sekundės tikslumu paskaičiuoti iš anksto, kur kokiu momentu atsidurs jo laivas.

Be to, jam dar reikia būti ganėtinai agresyviam, išnaudojant kiekvieną atsiveriančią progą pranašumui įgyti, bet ir kartu itin šaltų nervų, kad tokio tipo varžybų priešstartiniame laviravime susitvarkytų su savo emocijomis ir priimtų sprendimus, ne tik jausdamas laivą, bet ir nepažeisdamas taisyklių, galinčių nubraukti visas pastangas. Todėl jam privalu ir itin preciziškas taisyklių žinojimas, kas ir kuomet turi pirmumo teisę lenkiantis, ir kaip šias taisykles išnaudoti kuo geriau pranašumui įgyti.

Būtent priešstartinis vairininkas visus savo sugebėjimus parodo per tas 5 minutes, stengdamasis pergudrauti priešininką ir įgyvendinti tai, kas buvo iš anksto apmąstyta prieš varžybas bei atidirbta daugelį kartų praktiškai ant vandens.

Eigos vairininkui (on-course helmsman) jau reikia kiek kitokio mąstymo. Jei pirmasis – laviruočių meistras, tai šis yra greičio, tiesiog kiekvieno papildomo pusės mazgo išspaudimo iš laivo, specialistas. Jei pirmam sutelkti dėmesį reikia nors ir itin intensyvioms, bet tik 5 minutėms, tai pastarasis turi jo neprarasti trejas valandas tolimesnių varžybų eigoje.

5. Strategist – strategas.

Kaip ir taktikas, strategas dirba kokpite, greta kitų ACC laivo “galvų“. Jo pagrindinis uždavinys – lenktynių strategijos sudėliojimas ir jos vykdymas. Tai jo škiperis bet kada eigoje gali paklausti: – Primink, ką mes ten sustrategavom, kaip mes tą antrą plūdurą imsim?… – ir strategas privalo išpyškinti kad ir iš miego prikeltas, kas, kaip ir kodėl taip, arba kodėl ne.

Be abejo, su strategu škiperis daugiausiai dirba dar krante, ruošdamiesi varžybų etapui. Kaip minėjau, laivuose, kur yra du vairininkai, būtent priešstartinis vairininkas ir tampa strategu, kirtus starto liniją, ir būtent strategas persijoja visą informaciją, gaunamą iš burininkų, iš eigos vairininko (kaip laivas klauso vairo ir pan.) ir iš navigatoriaus, prieš padarydamas išvadas ir sudėliodamas tolimesnį varžybų planą.

Kartais strategai dar yra vadinami wind caller – vėjo iššaukėjais, nes savotiškai suplanuoja taip įgulos veiksmus, kad atrodo, jog jie to tinkamo vėjo priprašė, o tam jis prie lengvo vėjelio įsiropš (bus įkeltas falais) į stiebą dairytis vaikščiojančių vėjo gūsių plotų priešakyje pagal sušiaušiamas bangeles (kaip sako Kauno marių buriuotojai – “gaudys škvaliukus“).

Intensyvių manevrų metu jie padeda fiziškai ir įgulai. Iš tikro, juk strategijos strategijoms, o kai laivas jau išeina į nustatytą plaukimo kursą, yra ir taip ką veikti denyje, nes strategijų įvykdymą praktiškai iš stratego, užleidžiančio vietą prie štuvalo škiperiui, tuomet perima taktikas, atsistojantis šiam už nugaro.

Todėl strategas dar būna ir mainsheet traveller – atsakingas už pagrindinės burės karietėlės valdymą (tai ant skersinio kokpite pritaisytas slankiojantis įtvirtinimas pagrindinės burės buomo valdymo lynams). Tokioje pozicijoje jis atsako už nuolatinį vėjo krypties ir stiprumo pasikeitimų stebėjimą, nes tai jo vieta ir yra tas “precizinis“ groto (pagrindinės burės) sustygavimas, todėl stratego vieta perdavus vairą po starto vairininkui (škiperiui) yra kokpito gale, už vairaračių – ten, kur yra ACC laivuose gervės, skirtos pagrindinės burės giko šotų įtempimo valdymui.

6. Mainsheet trimmer – pagrindinės burės įtempinėtojas, grotinis arba šotinis, gikinis, pagrindinis burininkas.

Jis, dirbdamas sąveikoje su sukėjais, kontroliuoja lynus, kurie įtempia pagrindinę burę – groto giko šotus, sukuriant maksimalų jos aerodinaminį darbinį efektą pagal atakos kampą į oro srautą, burės pilvotumą ir pan.

Tai jis atsižvelgia ne tik į aplinkos sąlygas, bet ir į priešininkų veiksmus, ir ką savojo laivo vairininkas siekia iš laivo maksimaliai “išlaužti“, padėdamas vairininkui išgauti “aukščio“ (laivo padėtis pagal vėją kito laivo atžvilgiu) arba “greičio“ (taip vadinamas “pilnas kursas“ – dėl palankaus vėjo burė išsipūtusi, laivas “kvėpuoja pilnais plaučiais“).

Buriuotojai žino, kad netgi nedidukės laivės ar burvaltės vairo ir pagrindinės burės tarpusavio derinimas yra varžybose nuolatinis: tai vairu laivo nosį pagal “siūbuojantį“ vėją pasukinėji, tai dirbi su grotu, arba darai ir tą, ir tą, siekdamas geriausio burių ir vairo (taip pat ir laivo korpuso posvyrio) balanso. Tad groto burininkui būtinos geros burių ir takelažo žinios.

7-8. Genoa/headsail trimmer – priekinės burės (genujos, o kai burės užpakalinis kampas neužeina už stiebo arba užeina nedaug – stakselio) įtempinėtojas, stakselinis, burininkas.

Sustato ir kontroliuoja priekines bures, naudodamas šotus ir hidraulinius stiprintuvus, siekiant išgauti geriausią priekinės burės formą.

Jie dirba dviese: port – kairiojo borto arba bakborto burininkas, ir starboard – dešiniojo borto arba štirborto burininkas; dar gali būti vadinami ir upwind bei downwind – atitinkamai priešvėjiniu ir pavėjiniu burininku. Pastaruoju atveju jie yra atsakingi: priešvėjinis – už genują, o pavėjinis – už spinakerį.

Plaukiant kampu į vėją, šie burininkai veikia išvien su škiperiu arba vairininku, kad nuspręstų, ar laivas eina pakankamai “užkilęs“ (aštriai į vėją), prarandant dėl to šiek tiek greičio, tačiau sutaupant nueinamo kelio, ar reikia kiek “atkristi“ (plaukti bukiau į vėją), taip gaunant daugiau greičio, tačiau nuplaukiant ilgesnį kelią laviruotėse iki reikiamo galutinio taško, esančio ten, iš kur pučia vėjas. Abu šie pasirinkimai yra vienodai svarbūs, priklausomai nuo taktinės situacijos ir lenktynių kurso.

Geriausi burininkai gali instinktyviai sukurti laivui daugiau greičio pagal reikiamą taktinę situaciją, net nespėjus borto kompiuteriams tą reikiamą pokytį užfiksuoti.

Priešvėjinis burininkas pagal pareigas prižiūri genujos burės formą, būdamas prie priekinės gervės, kur smagu, nes esi arčiau vandens žemiau esančiame pavėjiniame borte, tačiau kur ir taškosi lyg iš priešgaisrinės žarnos, ir gana greitai lieki šlaputėlis. Pastebėsiu, kad tokioje šlapioje padėtyje priešvėjiniams burininkams reikia gebėti dirbti sutelkus dėmesį kartais kelias valandas, kol laivas plaukia į vėją.

Kadangi burių plotas yra tikrai didelis, tai vien genujos šotui įtempti reikia padaryti penkias ar šešias apvijas (šlagus) ant gervės būgno, kurio skersmuo yra vos ne pusmetrio (18 colių, maždaug 45 cm), tačiau tai leidžia ir vienam žmogui susitvarkyti su šoto atlaisvinimais.

Bet kai reikia šotą geriau įtempti, tai va tada sukėjai ir ateina į pagalbą, todėl susiklausymas ir tinkama sąveika tarp burininko ir sukėjų yra itin svarbūs. Nenuostabu tad, kad krante burininkai sukėjus labai dažnai vaišina ar atsilygina nedidukėmis dovanėlėmis, kadangi pastarieji labai lengvai “nepersistengdami“, ar darydami tą nelaiku, gali burininkams leisti apsijuokti.

Burininkai dirba ir su įvairių hidraulinių šliaužiklių svirtimis tam, kad pakoreguotų burės formą. Tempiant burės halsinį kampą (trikampės priekinį apatinį) įtempiama priekinė škatorina (burės priekinė kraštinė), o keičiant šotinio kampo (galinis apatinis kampas) įtempimą (tempiant ar atlaisvinant šotą) reguliuojamas burės pilvotumas (didinamas, kai reikia užgriebti daugiau vėjo) arba plokštumas (einant aštriau, kai vėjas stiprus ar banguota ir pan.). Todėl reikia turėti čia ne tik “atkaltą jautrią ranką“ bet ir “gerą akį“, kokiomis sąlygomis kokia burės forma suteikia daugiausiai greičio.

Pavėjui daugiau veiklos tenka jau spinakerio burininkui, kuris kontroliuoja spinaker-giko brasą (lyną, einantį nuo buomo, kurio vienas galas įtaisytas statmenai į stiebą, o kitas ištempinėja didelės spalvotos burės, panašios į pūslę, kraštinę) iš antvėjinės pusės, kai tuo tarpu genujos burininkas padeda jam ir dirba priešingos pusės – su spinakerio šotu (lynu, pritaisyto prie priešingos spinakerio kraštinės) pavėjiniame borte. Susiklausymas tarp šių burininkų lemia, ar spinakeris nustatytas dirbti efektyviai.

9-11. Grinder – sukėjas, galiūnas, dar – “arklys“.

“Grinder“ – tai toks malūnas su rankenomis, vertikalus suktuvas laive. Jokia burė negali būti įtempta arba pakelta be gervės pagalbos, o papildomą galią gervėms sukuria va šitos “kavamalės“ – vertikalūs suktuvai. Iš esmės, sukėjai tokiame dideliame laive yra raumenų jėga varomi gyvieji varikliai, tiekiantys papildomą galią gervėms pagal burininkų (šotinių) prašymus.

Šių yra trys pozicijos:

Aft grinder (mainsheet traveller) – galinis sukėjas, teikiantis galią pagrindinės burės lyno gervei (groto giko šotui), taip pat ir dirbantis su šio šoto karietėle (įtaisas, perslenkantis groto giko šoto įtvirtinimo apatiniame taške padėtį link arba nuo ašinės laivo linijos), ir padedantis bakštagų (šoninis lynas einantis atgal, kuris laiko įtemptą stiebą – keičiant laivo kursą pagal vėją, antvėjinis bakštagas įtempiamas, o pavėjinis atlaisvinamas, kad pagrindinės burės buomas pilnai nukeliautų į reikiamą padėtį pagal vėją) įtempėjams (bakštaginiams).

Mid grinder – vidurinis sukėjas, arba Mainsheet grinder – pagrindinės burės sukėjas, kuris dirba su pagrindine “kavamale“ (angl. coffee grinder), nes padeda tvarkytis su pagrindine bure ir yra atsakingas už galios paskirstymą per gerves svertų pagalba (kontroliuoja tą atliekančius pedalus, įrengtus kokpito grindyse), tad jis atsako už tai, kad būtų pakankamai galios reikiamose gervėse reikiamu metu.

Primary grinder(s) – jie yra du, nes dirba poroje su priekinių, bene labiausiai apkraunamų, suktuvų pora, skirta genujai ir spinakeriui, o taip pat aktyvūs ir keliant bures.

Atkreipiu dėmesį, kad pozicijos yra trys, nors sukėjų reikia keturių, tačiau sukėjai yra kokpite irgi tik trys. Škiperis gali įvairiai perskirstyti šiam darbui įgulos narius, tačiau dažniausiai galiniu sukėju dirba atsakingas už groto giko šoto karietėlę, o tai jau aukščiau minėtas įgulos narys – strategas, kuris, vėl priminsiu, yra ir priešstartinis vairininkas. Tad šiam įgulos nariui keliami ne vien “geros galvos“, bet ir “tvirtų pečių“, ant kurios ji laikosi, reikalavimai.

Visumoje sukėjai turi būti labai gerai fiziškai pasiruošę ir stiprūs, tikri galiūnai (dažnai jais tampa buvę olimpiniai irkluotojai) – vendavimas (laivo kurso keitimas prieš vėją) ar halsavimas (laivo kurso keitimas pavėjui) reikalauja iš jų didelių sprogstamos energijos iškrovų, kad pagrindinė burė perkeliautų kuo greičiau per ašinę laivo liniją iš vieno borto link kito, tad jų ir darbas yra susietas su gervėmis, kurios įtempia visus audeklus ar lynus. Iš šalies žiūrint, jie dažnai tarsi apmirę kaupia jėgas, kurias atiduoda kuo staigiau, kai reikia kelti bures, arba įtempti šotus venduojant ar halsuojant.

Sukėjų darbas prasideda dar gerokai iki varžybų pradžios. Visų pirma šie “arkliai“, kaip fiziškai stipriausi įgulos nariai, suneša bures į laivą. Kadangi vienos burės plotas yra maždaug teniso aikštelės dydžio, tai kad ir kiek iš lengvų kompozicinių medžiagų ji būtų pasiūta, o vis tik sveria nemažai. Juolab, kad ne visos burės yra plonytės, nes yra ir storesnių ir tvirtesnių stipresniems vėjams. ACC regatai burių skaičius yra ribotas iki 60, o atrankinėms Louis Vuitton taurės regatoms iki 45, ir tik dviejų varžytuvėms (Match Race) jų skaičius apribotas iki 30, tad yra ką sunešti ir paskui ką permirkusio iš laivo išnešti…

Maža to, ištempiant laivą iš doko, būtent sukėjų pastangomis prisitraukiama lynais per jų sukamus suktuvus, sukuriant pradinę inerciją judėjimui. Maždaug valandos reikia, kad ACC laivas pasiektų lenktynių vietą, tad per tą laiką sukėjai savotiškai padaro apšilimą ir pasiderina tarpusavio darbą.

12. Pit/runner – kokpito jūreivis, bakštagų įtempėjas, kokpitinis, bakštaginis, tampytojas.

Tampytojo darbas yra padalintas, todėl jo ir pareigos vadinasi taip sudurtai iš dviejų užimamų pozicijų:

Prieš vėją ir prieš startą jis tampo bakštagus (stiebo atotampos, einančios atgal ir palaikančios stiebą), tad kartu su burininkais ir vairininku padeda laivui išlaužti įmanomą didžiausią laivo greitį, nes bakštagai turi įtakos stiebo išlinkimui ir kartu burės formai, todėl reikalauja nuolatinės priežiūros.

Kartu bakštagai saugo ir stiebą nuo lūžimo perkrovose: pavėjinė pusė atpalaiduojama, o antvėjinė įtempiama. Klaida bakštagų tampyme, kai jie atpalaiduojami netinkamu momentu, gali lemti stiebo nulūžimą.

Vaizdas tuomet šiurpus ir kvapą gniaužiantis, nes 32 metrų ilgio stiebas, kurį inžinieriai sukūrė iš kuo lengvesnių ir sąlyginai tvirtų kompozicinių (anglies pluošto) medžiagų, krisdamas pakeliui nutrauko visus lynus, sudrasko bures ir laivė atrodo labai bejėgiškai… Tačiau nors ir brangiai kainuojantis, kitas stiebas gana nesunkiai ir greitai pastatomas vėl, ir kitądien ACC laivas gali tęsti varžybas.

Pavėjiniuose kursuose gi, tampytojas iš kokpito galo perbėga į jo priekį, padėdamas kelti priekines bures ir jas kontroliuoti, kartu padėdamas, reikalui esant, ir priekiniams sukėjams.

13. Pitman – centrinis kokpitinis, falinis, keitėjas.

Jis yra kokpito centre ir kontroliuoja falus – lynus, kurie kelia bei nuleidžia bures.

Laivėje manevruojant pagrindinė burė nekilojama, o keičiamos tik visos likusios priekinės (iš čia ir – “keitėjas“), todėl jis vadovauja priekinių burių keitimo komandos daliai. Būtent jis ir užtikrina veiksmų koordinaciją tarp laivo galo (“galvų“ ir jų komandos narių) ir “savojo“ priekio įgulos dalies: priekinių burininkų, priekinių sukėjų, stiebininko, pirmeivio, surinkėjo – todėl jam būtina gerai suvokti kitų įgulos narių pareigas.

Manevrų metu keitėjas padeda priekiniams sukėjams dirbti su priekinėmis gervėmis – tai jis kontroliuoja, kad neužsimestų “smaugliukai“ iš aplink gervės būgną besivyniojančio lyno, o, reikalui esant, tai stoja ir prie suktuvo, todėl jam irgi būtini geri fiziniai duomenys.

14. Mastman, foredeck/mast – priekinio denio jūreivis, bakinis, stiebininkas.

Dirba ant bako (priekinis denis) prie stiebo sąveikoje su keitėju ir priekiniais sukėjais, kad savo kūno mase, pakibdamas ant falo, patemptų jį žemyn ir kilstelėti burę aukštyn, kuo pasinaudoja keitėjas ir sukėjai, perimdami vynioti gervėmis atsilaisvinusį įtempimą.

Pavėjiniame kurse yra atsakingas už spinakerio giko perkėlimą iš vienos stiebo pusės į kitą halsuojant (keičiant kryptį pavėjui), tuo būdu derindamas savo veiksmus su laivapriekio komanda (pirmeiviu ir surinkėju).

Priešvėjiniuose kursuose jis dirba prie priekininio suktuvo, padedant įtempti genują ar permesti jos šotinį (apatinį galinį) kampą nuo vieno borto link kito, praeinant burės kampui stiebo priekį venduojant (keičiant kursą prieš vėją).

Priešstartinių laviruočių metu jis padeda viduriniam (pagrindiniam) sukėjui, tvarkantis su pagrindine bure, nes tuomet priekinės burės stiebe nekaitaliojamos.

15. Mid-bowman/Sewerman – vidurinis priešakinis, forpikinis, surinkėjas. Nors aš čia nurodau kaip vieną jungtinę poziciją, pastaruoju metu jau ji buvo išdalinta dviem įgulos nariams.

Jo darbas yra sugrūsti ir sudėlioti bures, iš esmės, spinakerį, po priešakiniu deniu forpike (priekinėje laivo dalyje po deniu), kaip ir parengti iš jo bures padavimui “į viršų“ iškėlimui.

Angliškai “sewer“ reiškia ne tik siuvėją (lyg ir apibrėžiant asmenį, kuris tvarkosi su audeklais), bet ir kanalizacijos kolektorių, vandens surinkėją, sifoną, nes po forliuku (priekiniu liuku) tvanku, tamsu ir drėgna kaip tikroje kanalizacijoje – vanduo pro atvirą angą nuo pirmagalio irgi gerai pataško “lietučiu“. O kai supa, tai va tokiame forpike labai palankios sąlygos pasigauti jūros ligą, todėl “išasfaltuotas skrandis“ yra išskirtinė surinkėjo fizinė savybė, nes ir spinakerį įgulai norisi išsikelti švarų, nesuterštą…

Jam privalu nuspėti, kokią burę reiks kelti sekančio manevro metu, kad paruoštų padavimui į lauką falinį (viršutinį) jos kampą. Taip pat jam būtina ir fizinė jėga, kad su dideliu, ir dažniausiai jau įmirkusiu, nes keliamu dar kartą, burės audeklu susitvarkytų apačioje pats vienas. Maža to, reikalingas ir vikrumas įšokant į forpiką ar iš jo kuo greičiau išsiropščiant (jei tai vieno asmens, o ne dviejų pareigos), iki arba kai burės grūdamos per liuką į forpiką arba iš jo ištraukiamos.

Netgi labai trumpam išlindęs lauk “pakvėpuoti“ jis netinginiauja, nes ant priekinio denio aktyviai dalyvauja keliant ir leidžiant bures, padėdamas pirmeiviui, stiebininkui ir keitėjui, dažnai halsavimo metu prilaikydamas ir vieną spinakerio giko galų, fiksuojant jį prie stiebo ar burės krašto.

16. Bowman – pirmagalinis, forštaginis, laivapriekinis, pirmeivis.

Atrodytų, bene paskutinis išvardintas, kas hierarchiškai netgi kažkuo tiesa, nes su metais ir patirtimi nariai pareigose juda arčiau link paskuigalio, tačiau tikrai šis yra ne paskutinis pagal svarbą narys įguloje – tiesiogine žodžio prasme, nes jo nosį dažniausiai pamatysite toliau atsikišusią pirmyn ir už paties laivo nosį…

Arba tai jį matysite kyburiuojantį aukštai stiebe – ir tikrai ne užsiėmusį vėjo paieškomis.

Arba kabantį žemyn galva virš vandens ant spinakerio giko.

Į jo pareigas įeina dalyvavimas keičiant, keliant ar nuleidžiant priekines bures, nes tai jis yra tas, kuris padeda sugrūsti į forpiką bures surinkėjui arba ištraukti falinį burės kampą, kad už jos užkabinti falą ir ją iškelti. Halsavimo metu – tai jis pakeičia ir perkabina lynus spinakerio giko galuose.

Labai dažnai jis turi užsliuogti arba užkeliamas falu į stiebo viršūnę, kad sutvarkytų susipynusius lynus, falus ar persisukusius falinius (viršutinius) burių kampus. Jei denis svyruoja sąlyginai nedaug, tai galite įsivaizduoti, kaip 32-iejų metrų aukščio stiebo viršuje toji “švytuoklė“ nueina ne vieną dešimtį metrų ore, brėždama įvairiausias aštuoniukes – tam, kad ten atsidurti, reikia būti gerokai pamišusiam arba drąsos turėti būtina itin daug, o aukščio baimės visiškai neturėti.

Lygiai taip pat jis siunčiamas nusliuogti ir link toli nuo laivo borto į šalį virš vandens atsikišusio spinakerio giko galo, kad sutvarkyti jo gale iškilusius nesklandumus, nes nuleisti spinakerį ir jį vėl iš naujo pasikelti būtų per didelė gaišatis.

Pagal pareigas – tai jis ne veltui išsikišęs į patį priešakį, stebėdamas atstumus iki starto linijos, priešininkų ar galimų kliūčių, dėl ko yra itin svarbus priešstartiniu metu, nes yra vairininko priekinės akys (po starto “toliaregėmis akimis“ tampa, priminsiu, taktikas). Laivapriekyje pirmeivis nuolat permirkęs ir perpūstas “skresvėjuose“, bet be jo vairininkas niekaip neapsieitų: 80 pėdų ilgio laivėje vairininkas yra už maždaug 70 pėdų (virš 21 metro) nuo laivo priekio, todėl realiai nelabai ką pats gerai gali matyti, kas dedasi priešais jo laivo pirmagalį.

Vairininkas gali turėti radijo ryšį su pirmeiviu, bendraudamas su juo per mikrofoną, tačiau realiai pirmeivis dėl viso to taškymosi nuo forštevenio (laivo priekio) tegali tik šaukti, ir tai ne visuomet (gerą gurgšnį gauti labai nesunku), todėl sutartiniai rankų signalai iš tikro yra pagrindinė jo bendravimo priemonė su vairininku.

Suprantama, kad tai labai aktyvios pareigos jaunam, vikriam, tvirtam, akrobatiškam, gerai laikančiam pusiausvyrą ir užsigrūdinusiam vyrukui, kuriam nebaisus aukštis, jūros liga ir nuolatinis peršlapimas taškomame laivapriekyje visų lenktynių metu. Kita vertus, tai tikrai nenuobodžios ir bene daugiausiai adrenalino suteikiančios pareigos.

17. 17th man – septynioliktasis arba, jei surinkėjai yra du (pobakinis ir bakinis), tai aštuonioliktasis.

“Numeris paskutinis“ – tai stebėtojas laivagalyje, paprasčiau įvardintinas kaip žioplinėtojas.

Dažniausiai tai būna laivės savininkas ar savininkų sindikato bendrasavininkis arba komandos rėmėjas. Jam neleidžiama padėti įgulai nei praktiškai, nei priimant sprendimus patarimais.

Už privilegiją plaukti bent viename varžybų etape šioje pozicijoje yra sumokamos penkiaženklės sumos, ir pripažinkime, tikrai visai smagu būtų atsidurti bent tokioje, kad viską pamatyti iš arčiau ir savo akimis. Jei tokio balasto kažkokiu keistu būdu neatsirastų, įgula yra taisyklėmis įpareigota pasiimti 100kg svorio (sponsoriai yra gerai įmitę…) ekvivalentą – centnerinį maišą jei ne bulvių, tai bent jau kokio smėlio.

Beje, jei kuris komandos narys iškrenta už borto (daugiausiai progų tą padaryti turi pirmeivis) ir komanda pati jį išsigriebia, baudos taškai neskiriami – tiesiog komanda kol apsisuka ir jį pasiima, praranda daug svarbaus laiko, dažniausiai lemiančio pralaimėjimą tame etape. Jeigu iškritusįjį ištraukia ne pati komanda, o priešininkai ar pagalbiniai laivai, tuomet baudos taškai komandai už tai griežtai skiriami, tačiau neturi skirtumo, ar tai buvo iškritęs vienas narys, ar keli. O va pametus “nioliktąjį“ galima ir neapsisukinėti, kad jį išsigriebti – už jo praradimą nebauduojama.

* * *

Pabaigai palyginimui pateikiu tipinius komandų pareigų sąrašus dviejose kitose prestižinėse varžybose.

Volvo Ocean Race – varžybos vyksta dideliais atstumais aplink pasaulį ir buriuojant ištisomis paromis, tačiau narių skaičius yra tik 11, todėl pareigos kai kurios sudubliuojamos arba apjungiamos, o ir reikia turėti omeny, kad dalis pamanos ilsisi gultuose, o ne ištisai dirba denyje:

1. Skipper – škiperis.

2. Navigator – navigatorius.

3. Watch Captain – vachtinis kapitonas. Jų būna vienas arba du. Kai yra vienas, tuomet jo pareigas kitos pamainos metu gali atlikti ir navigatorius, kaip tai būna ir didžiuosiuose laivuose: navigatorius – tai antrasis kapitono padėjėjas.

4-5. Trimmer – burininkai. Šie dirba tiek su pagrindine, tiek ir su priekinėmis burėmis pagal poreikį.

6. Helmsman – vairininkas. Šių gali būti irgi keli skirtingoms pamainoms arba jų pareigos apjungiamos.

7. Bowman – pirmeivis, tačiau čia reiškia dirbantį priekiniame denyje ir, matomai, taip pat ir kaip surinkėjas, todėl jis kaip ir apjungia kelias pareigas ACC.

8. Mastman – stiebininkas. Dirba su falais, ypač keičiant priekines bures. Pastaruoju atveju, poroje su pirmeiviu.

9. Pitman – paskirstytojas. Suprantama, jis yra ne tik svarbiausias kokpito priekyje, bet ir itin aktyvus ir vadovauja keičiant priekines bures.

10. Trimmer/Helmsman – viena iš jungtinių pozicijų, keičiama pagal poreikius iš burininko į vairininką ir atvirkščiai.

11. Media Crew – spaudos atstovas. Skirtingai nuo septynioliktojo ar aštuonioliktojo ACC, jis vis tik turi pareigas, nors ir nesusijusias su pačia įgula ir jos darbu tiesiogiai, tačiau komandos rėmėjų nurodymu užtikrinant kuo geresnį šios komandos nušvietimą informacijos priemonėse.

O Audi Med Cup kažkuo pagal principą yra artimesnė ACC, tik tai ne Match Race (dvikovos), o Fleet Race (laivyno, grupės lenktynės) – netgi laivė “Emirates Team New Zealand“ dalyvauja, kuri varžėsi ir ACC, tad ir įgulos pareigos tokio tipo laivams yra netgi labai panašios (aprašymus žr. aukščiau):

1. Skip(per) – škiperis

2. Navigator – navigatorius.

3. Mainsail Trimmer – pagrindinis burininkas (groto giko šotai)

4. Pitman – keitėjas (priekinių burių falai).

5. Mid-Bow/Sewer – surinkėjas.

6. Mainsail Grinder – pagrindinis sukėjas (groto giko šotų gervių pastiprinimai).

7. Helmsman – vairininkas.

8. Mainsail Assistant – pagrindinio burininko padėjėjas.

9-10. Trimmer – burininkai.

11. Foredeck/Mast – stiebininkas.

12. Tactician – taktikas.

13. Strategist – strategas.

14. Grinder – sukėjas.

15. Deck Hand – pagalbinis jūreivis (kur bepasiųstum).

16. Bowman – pirmeivis.

* * *

Šią temą, jei tik bus susidomėjimas, manau galima pratęsti įgulų pareigų aprašymu nedidelėse, 3-6 įgulos narių, laivėse, kadangi būtent tokios sudėties įgulos yra aktualesnės vietiniams buriuotojams.

Štai pasitaikė dar toks nipper, ir kol iš Aido Puklevičiaus pažadėto “FHM“ žurnalo negavau, negaliu pasakyti ir pagal kontekstą, kuris tiksliai narys tuo “vaikėzu“ (angl.) įvardintas: ar tai “pitmanas“, ar tai vis tik “seweris“, ar gal dar kuris nors?

Kai man pernai Mozūruose reikėjo vienam pasikelti užverstą stiebą, jo kėlimo lyną irgi buvau apsukęs per kelias antstato gerves (angl. primar winches). Ir po 5-6 gervės rankenos apsukų ant pirmosios priimančios ir pastiprinančios būtinai pradėdavo susimetinėti “smaugliukai“!

Tuomet savo įgulos šauniojo jūreivio Žikos, dar nepilnametės merginos, tiesiog paprašiau delnu pareguliuoti tą beeinantį lyną, kad apvijos gultų dailiai – toks tikrai fizinės galios nereikalaujantis “vaikėziškas“ darbas. Tad jos pareigas, dabar manau, ir galėjau įvardinti kaip “niperio“…

Pabaigai pastebėsiu dar kartą: aš sutinku, kad visiškai sulietuvinti pareigų pavadinimai yra itin neįprasti prie “olandiškos tradicijos“ pripratusiai lietuvio (sic!) buriuotojo ausiai. Ką gi, aš jų neperšu – ir kiekvienam škiperiui spręsti, kaip savo laivėje (ar, snobams – jachtoje) kokį šniūrgalį ar geležėlę kaip vadinti, ir kaip apšaukti ar pašaukti įgulos narį.

Vis tik viliuosi, kad tas mano sulietuvinimas pačias pareigas apibrėžia daug paprasčiau ir be didesnės painiavos, netgi pašaliniam visiškai nieko apie buriavimą nenutuokiančiam pašaliniam, nes “bakinis“ – tai ir su falais kitąkart priverčiamas dirbti, ir priekyje malasi, ir dar aplink stiebą rangosi ne prasčiau už go-go šokėją, o “šotinis“ patampo virveles ir priekinių burių, ir pagrindinės burės buomo. Juk pripažinkite, patys “vilkai“ kartais bediskutuodami susipainiojate – esu tą pastebėjęs, bet tai čia tik mano problema, aišku, kad neatsirinkau, apie ką kalbama tiksliau.

Nors… gal tai irgi yra tokia tradicija – kad priešas nesuprastų. Bet kai turi tokių draugų buriuotojų aplink, tai ir gal priešų nebereikia. Irgi išmintis. Nors ir ne olandiškai-tarptautinė.

Reklama