Klaipėda,
2009-08-01
šeštadienis

________________________________________

Tęsinys. Pradžia čia.

Aš toks vienišas liūdnas jūreivis
Mindau svetimo miesto gatves…

– kaip padainuotų popso mamutas debesų dariklio vardu.

Nors nei aš jūreivis, nei labai liūdnas, jei iš tikro, nes laivus pamačiau – ir tai svarbiausia. O dabar laukė kita Jūros šventės programa!

Švyturio alaus darykla greta Pilies tilto (“po kiek bokalas putų? Ką, dykai? Tai duokite du prie mano dešrainio!“) kvietė nusifotografuoti nemokamai su barzdotu solidžiu kapitonu ir dailiomis, žiūrint ne vien į jų iškirptes iš viršaus, jūreivėmis (pasvajokite, o ne nuotrauką jums!). Viena undinė sirena fotografuotis nebuvo linkusi ir liūdėjo laukdama savojo bocmono tarp statinaičių:

O gatvėje prie senojo pašto vyko senovinių automobilių paroda, kuri, kiek galėjau palyginti su ankstesnėmis, vis tik buvo čia mažesnė. Pašto kuoras išdidžiai rėžiasi į Klaipėdos dangų, ir būtent jis man yra didesnis miesto simbolis, o ne kreivi K ir D daugiaaukščiai:

Šiame pašte buvo galima išsiųsti laišką arba atvirutę, atžymėtą specialiu regatos žymekliu (grotas kada rudai persidažykite – toji žalia visiškai nedera):

“Loundouns linksmumą atim, o ežis duod!“ – kaip sakė Kęsc i Vyc reklamoje. O londoniškas taksi, pasirodo, dar gali ir pasitarnauti Lietuvoje:

Amerikietiškas hot-road su “antiradaro raketine granatsvaidžių sistema“:

Nesijuokite, bet ne vienas dar gal ir gimęs nebuvote, kai štai va toks sportinis automobilis “Moskvič“ lygiosiomis varžėsi pasaulinėse ralio trasose su “supuvusio kapitalizmo“ automobilių pramonės geriausiais pavyzdžiais (o Subaru konstruktoriai dar ir braižyti nebuvo pradėję…), o nuo tokio savo tarptautinę karjerą pradėjęs ir legendinis mūsų lenktynininkas Stasys Brunza (vėliau persėdo į Ladą):

O čia kosminio amžiaus, kuomet JAV astronautai laipinosi Mėnulyje, limuzinas ir tų pačių Vakarų ir supuvusio kapitalizmo automobilio komforto standartas – visas jis į kadrą ir netelpa:

Šiojji paroda iš toliau, o artimame plane – antikvarinių baikerių džiugesio kampelis:

O sunkvežimių tebuvo, kiek mačiau, vienintelė “polutarkė“:

Vyrai susidomėję ieškojo po kapotu šio sunkvežimio variklio (“vaiduoklis be motoro“ – kaip pasakytų maestro Donato Katkaus suvaidintas herojus kino filme “Seklio Kalio nuotykiai“):

Tai ne gėlėmis ir žalumynais apaugęs antifulingo seniai nematęs burlaivis – tai tikrai gėlynas miesto aikštėje, o uoste ir gėlynų forma turi būti marinistinė:

O mes patraukėme prie jūros, nes kaip galima atvažiuoti į uostą ir pajūrį, o jūroje galūnių neįmerkti?

Baltija skalauja nekilnojamo turto burbulo sprogimo liekanas:

Pakrantės bangose laksto lengvai pamišęs vyrukas, įsikinkęs aitvaru vėją:

Taip bestebint jį (man vanduo per šaltas maudytis nebuvo – man oras ir vėjas per šalti buvo, kad į tą vis tik pavojingai banguotą vandenį lįsti), priėjo vienas žiniasklaidos maitvanagis su mikrofonu lyg pistoletu prie savo diržo ir pasiteiravo, kur čia skenduolį ištraukė – reportažą jiems, mat, reiktų padaryti. Pasakiau, kad ištraukė prieš man ateinant, bet kad neatgaivino, tai gal ir atgal įmetė?…

Pafilmavo gražius vaizdus – vakare rodė ir per TV kontekste, kaip baisu, nes žmonės skęsta.

O horizonte tuomet buvo tikrai gražesnis vaizdelis – brigas, įtariu, kad tų pačių švedų, vėl išplaukė į jūrą praktikai:

Jam pavymui išsigrūdo ir geležinių skrandžių vyrukai, kuriems bangavimas nei motais, su savo laive – irgi iš tos pačius “Ultra X“, spėju:

Va tokių vaizdų horizonte norėtųsi matyti kaskart, jei jau esame ne valstybė prie jūros, o jūrinė valstybė:

Deja, dažnai Baltija mūsų pakrantėje būna tik tokia vieniša:

Atsisveikiname po valandėlės su jūra – mūsų laukia tolimesnė kelionė:

Pabaiga čia.

Reklama