Panemunės kelias,
2009-08-01
šeštadienis

______________________________________________

Pabaiga. Pradžia čia

Paskęsiu, į dugną krisiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…
Tyliai saldžiai
Kažką kalbėsiu, jūros dugne
Ramiai gulėsiu –
Gal ryte bangos į krantą išneš…

– tęsė automobilio magnetoloje Aleksandras Makejevas. Užsigalvojau apie matytus burlaivius, ir… pralėkiau nusukimą link Jurbarko prie Kryžkalnio. Tad pasukau kitame nuvažiavime link Eržvilko…

Vien dėl to – beveik 20 km žvyrkeliu. Čiabuviai, matydami automobilį, dar nesižegnojo, nors ir akivaizdžiai smalsiai žiūrėjo, kas čia per “pupsikas“ tuo keleliu dulka, o ir šunys į padangą įkąsti nepuolė, slėpdamiesi verčiau pakelės griovyje, bet užkampis vis tik ten, pasakyčiau, akivaizdus. Vietiniai netgi upės nesivargino kitaip pavadinti – upė, tiesiog upė:

Nuo Jurbarko pasukome link Lietuvos pilių gynybinės sistemos likučių Panemunėje. Pirmoji pilis irgi taip tiesiog vadinasi – Panemunės.

Labai populiari vestuvininkų vieta – suskaičiavome tuomet net šešis kortežus, kurie ir padėjo nepravažiuoti įsukimo, nes nuoroda yra kažkaip už kilometro nuo keliuko į pilį. Panemunės gynybinio griovio virsmas į parko tvenkinį (kuriame mielai turškėsi ir vietiniai “geziukai“, o parke vestuvininkai žaidė žaidimus “pereik nežiūrėdamas piršlio juosta“ bei “perduok žiedelį lūpomis kitam“):

Panemunės charakteringas kuoras – tai buvusi, mano galva, viena galingiausių pilių, gal kad arčiausiai Georgburgo (Jurbarko):

Nuo nuardyto ir plytoms tvartams ištąsyto kampinio kuoro pamatų atsiveria vaizdas į dar vieną apsauginį griovį, virtusį tvenkiniu:

Formaliai pilis, priklausanti Dailės akademijai, yra intensyviai restauruojama, o vasaromis čia praktikas atlieka restauravimo katedros studentai… Formaliai, kaip matosi iš vaizdo į vidinį kiemą, o po “krepšelinės“ reformos ir formaliai bus nutrauktas formaliai:

Panemunės kuoras, skęstantis žalumoje:

Sakykite, o kodėl negalima šios pilies tiesiog paversti restoranu su gera vietine “bajoriška“ bei tautine virtuve bei įrengti viešbučio? Vien kiek vestuvininkų, norinčių čia pašvęsti, atsirastų, o kur dar išvažiuojamasis konferencinis turizmas? Liškiavos vienuolynas – bene geriausias tokio sėkmingo verslo pavyzdys. Gal nustokime kartą apsimetinėti šventeiviškai saugą kultūros paveldą, kuriam leidžiam ramiai sugriūti, jei daugiau pinigų iš jų išplauti nepavyksta.

O toliau seka Raudonės pilis, kuriai pasisekė labiau, nes joje įrengta vietinė pradinė mokykla:

Buvusio savininko herbas virš durų:

O pati mokykla, kad jau vasaros atostogos, laukė atvykstančių… vestuvininkų. Yra apie ką pagalvoti Panemunės pilies šeimininkams.

Raudonės kuoras (čia jau nebekali vargšės nepaklusnios princesės):

Antrą dalį dabar apleisto Raudonės dvaro galima ir nusipirkti:

Menki medeliai ir keliukas šią dalį skiria nuo pagrindinės, ir man sunkiai įsivaizduojama, kad toks atskirtas objektas turėtų kokią nors komercinę vertę – vis tik pradinė mokykla vos ne tame pačiame (kažkada buvo tame pačiame) kieme:

Kelias palei Nemuną link Kauno veda toliau, ir čia panašiai kas 10 kilometrų yra po gyvenvietę, kurios supo anksčiau gynybines pilis, kurių vietoje dabar rastum bažnyčią:

…arba tiesiog pliku palikusį piliakalnį:

…ir vėl bažnyčią ant piliakalnio:

Gal nebus per skambiai pavadintas tad šis kraštas “lietuviškąja Bavarija“:

Ir tikrai rekomenduočiau senąjį Panemunės plentą vietoje greitkelio, jei namo grįžti neskubate. O ir šiaip galima jį aplankyti, riedant automobiliu ar dviračių taku šalia plento, vingiuojančio palei Nemuną:

Pasistiprinti sustojome jau Kauno priemiestyje beveik tuščiame “Laikinosios sostinės“ restorane. Ir kaip čia neprisėsi prie štai tokio ant sienos esančio istorinio vaizdelio, kupino prišvartuotų škunų, kečų ir kuterių – tai senasis Kaunas, turėjęs kažkada ir Hanzos miestų sąjungos kontorą, ir buvęs… mūsų vartais į jūrą:

Ir vėlai naktį namus pasiekė buvusios šventės suvenyrai – kepurėlė mano kepurių kolekcijai, ir ”Memelio“ restorano alus, kažkada kėlęs tiek sentimentų, tačiau, jau suprastėjęs, pastebėsiu:

Tad dar kartą – sakau ačiū visiems, atvedusiems Tall Ships Race į Klaipėdą, padėjusiems ir prisidėjusiems, ir padariusiems šią šventę įmanoma.

Reklama