gedas, renkantis medžiagą apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje, kartais geros medžiagos paviešina savo tinklaraštyje. Štai ir šiandien pradžiugino gražiu vaizdu, susijusiu su laivyba (ar čia derėtų vadinti “laivybos trakto užkirtimu“?): http://gedas.livejournal.com/244456.html

Jis svarsto, kas čia per “baidokai“, kuriuos vokietukai prie Jurbarko atsitempė pontono statybai. Ta proga ir mano pasvarstymas, kurį persikeliu :
Vokiečių valtys tikrai ne skobtinės – antai nuotraukoje vienos špantai (“groblai“) netgi matosi.

Valtys yra labai jau standartizuotos – matomai, jas tokias pagal užsakymą būtent pontonams ir gamino. Kaip ir rusų, jos yra bukanosės. Tik rusų, kiek matau, yra simetriškos. Rusui dažnai gi koks skirtumas, kuriuo galu konstrukciją surinkti – “авось и так сойдёт“ (rus. “ai, bene ir taip tiks“). Vokiečių gi yra vienas galas aiškiai išreikštas. Kokia logika dėl to vadovavosi jų inžinieriai, nežinau. Bet čia spėju, kad ne dėl vieno galo užsmailinimo, o dėl kito “užbukinimo“ – galais dvi valtis lengviau sudurti ir padaryti dvigubai platesnį pontoną. Be to, smailiu galu statai į srovę, kuri lengviau apteka, nei kad srovė susidurtų su didesne “siena“, vadinasi, mažesnis upėje pontono nunešimas.

O bukumas valčių irgi aiškus – nuotraukoje, kaip matai, jas stumdo “lyg vagonus“. Todėl lengviau tvarkytis ant vandens su “dėžėmis“, nei su įprastomis smailianosėmis, skirtomis irtis.

Antra, iki galo neužsmailinta konstrukcija taip pat leidžia sukurti ir didesnį tūrį prie to paties ilgio, kas reiškia ir didesnę jų keliamąją galią (pagal Archimedą – kalba apie vandentalpą kaip sąvoką). Panašiai padaryta yra vaikiška burvaltė “Optimist“ – trumputė, kad tilptų ir ant mašinos stogo užsimetus pervežti, bet kad būtų pakankamai saugi mokytis vaikams ir paugliams (dar pravardžiuojama “muiline“). Per Kuršmarių regatą dažnai vyksta jomis ir linksmosios kapitonų varžybos Nidos uostelio akvatorijoje, tai ten “diedai“ ir po 100 kg į jas telpa.

Tad su paskutiniu sakiniu nesutiksiu: tikrai nenaudota tai, kas pakliuvo po ranka. Ypač, kad tai 1915-ieji, kuomet dar išteklių taip karui netrūko, o atvirkščiai – karo pramonė kaip tik buvo įsibėgėjusi gaminti viską, ko reikia frontui.

1913-ieji Rusijoje gi – ekonominio pakilimo metai, todėl fotografuota, matomai, nauja inžinerinės minties technika, gauta rusų armijoje, pavyzdinė, taip sakant.

Jei kas turite daugiau informacijos apie šios konstrukcijos valtis, pasidalinkite. Bus įdomu papildyti dar vienu puslapėliu laivybos Lietuvoje istoriją.

Reklama