Vien tik auksas valdo mus! – iš Mefistofelio arijos “Fauste“

Va, klausykite, kolegos skaitantys ir nelabai (pastarieji gali ir neklausyti)!

Klausimas man čia pasistojo kelias dienas ramybės neduoda, parašius va apie šią ekspedicijos “Gold of Lithuania“ pavadinimą, o pats savo paaiškinimo niekaip nesugalvoju. Pasižiūrėjau “golikų“ tinklaraštyje Apie – atsakymo taip ir nesuradau irgi. Gal kitur kur paminėta, o aš pražiūrėjau?…

Ir dar, “kaip pankas su panku“, antai su Arbušiu persimetėm spėliodami, bet ir jo gudrioji kūno procesų valdymo konsolė atsakymo neišdavė, nes įvadiniai duomenys arba nebuvo įvesti, arba įvesti nepilna sudėtimi, tad atsakymo tik “42“ galima nebent tikėtis (žr. “Hichhicker’s Guide to the Galaxy“).

Taigi, klausimas vis dar lieka atviras, uždaviau jį ir GOL tinklaraštyje (gal dar ir atsakymą gausiu, kas žino?…), o tuotarp smalsumas ima viršų, ir jo sąlygota graužatis paskatina klausimą užduoti čia viešai pasvarstymui istorijos (ne istorijų, dargi žinomų kaip anekdotai) mėgėjams.

Aš suprantu, kad “lietuviškas auksas“ – tai aliuzija į gintarą. Būtent dėl to “amberseilikai“ ir jų gerbėjai gal šiek tiek jautrokai, kiek pastebėjau, sureagavo į menamą kėsinimąsį į jų gintarines bures, lyg jie tą gintaro ir buriavimo sąsają būtų “užsitreidmarkinę“. Ekspedicija gi, priminsiu, vyksta M.K. Radvilos “Našlaitėlio“ keliais ir ne tik (kad jau maršrutas pakeliui ar netoli prošal).

Beje, bet ir “klikūchos“ tame organizuotame giminės susivienijime buvo, pastebėsiu: Ryžas, dar žinomas kaip Rudasis; Čiornas, vos ne Čiortas (rus. velnias), dar žinomas kaip Juodasis; Pierūnas (skamba kaip lenk. Pierdūn, o nuo ko iš tikro pravardė kilusi, griausmo iš apačios ar dievybės iš viršaus – dabar sunkiai atrenka ir istorikai su diplomais), dargi žinomas kaip Perkūnas; ar dar toks didžiuoju LDK etmonu buvęs Žuvelė, kurio laikais suklestėjo Dvitautės Respublikos privačios oligarchų kariaunos, ir pan.

Nors iš jų man bene labiausiai imponuoja Kėdainių kunigaikštis (ne apie Viktorą Uspaskich kalba!) “zdraica“ (lenk. išdaviku) į gyvenimo galą prakeiktas Jonušas Radvila, kuris ne tik gana sėkmingu karvedžiu buvo (remiuosi lenkų istoriku Henriku Wisneriu), bet ir vieną kadenciją – Leipcigo universiteto rektoriumi. O ir dvikovininkas, sako, neblogas, tad prie stalo, ugninio vandens ir damų – ne paskutinis, o kad po to dar karjerą padarė – tai ir prie minėtųjų pirmutinis Europoje (ar toje dalyje, kur pagal savotišką “studentų mainų programą“ stažavosi)! Kuo ne proga mums, lietuviams, juo pagrįstai didžiuotis?

Na, lenkų prakeiksmą suprasti galima: Tvano metu Lietuva uniją su jais formaliai nutraukė, idant su švedais sudarytų, ką jis padarė gelbėdamas Lietuvą nuo okupacijos dviem frontais – lenkams situacija turėtų būti pažįstama iš 1939-ųjų rugsėjo, tad gal galėtų nebepykti ir iš “Labiausiai nekenčiamų žmonių dešimtuko“ jo pavardę išbraukti? Mes gi jo garbei turime pavadintą mokomąjį pulką, įvertindami jo aukščiau minėtus talentus, nors lenkai čia vėlgi minėtąjį prelegentą kaltina Dvitautės Respublikos “aukso amžiaus“ pabaiga dėl paskutinių pralaimėtų beviltiškų mūšių su aiškiai pranašumą turinčiais priešininkais, privedusiais prie Tvano.

Bet tai metas grįžti nuo jo prie Našlaitėlio, o tiksliau – ekspedicijos, pavadintos lingua franca-iškai “Auksas Lietuvos“ (ne “lietuviškas“, prašau atkreipti dėmesį!).

O kas čia blogo, sakysite?

O kas čia gero, perklausiu, kaip kad Odesoje įprasta?

Taip, buvo toks “Gintaro kelias“ nuo Baltijos iki Romos.

Tik ėjo jis sausuma, ne jūromis. Ir ėjo jis, na, ne visai jau taip iš Lietuvos – šioji gi, kaip teritorija, paminėta iš viso pirmąkart tik šiemet minimame šv. Brunono nugalabinimo kontekste prieš 1000 metų, ir tai, deja, jau gerokai vėliau po to, kai tas gintaras nustojo keliauti minėtu traktu nuo mūsų platumų į eksportą prekybiniams mainams Romos turčių bižuterijai.

O ir Romos laikais gintaras buvo ne nuo “lietuvių“, o genties aesti (verčiama ir kaip aisčių), dėl ko dabartiniai estai (sic!) gali turėti daug didesnes pretenzijas į “gintarinių“ vardą, nei lietuviai. Ir va jų sostinės senamiestyje pamatysi daugiau gintaro ir linų parduotuvių, pozicionuojančių save kaip “istoriškai tradicinė“ Estijos (!) prekė, nei kad mūsiškiame Vilniaus, net jei čia pas mus pardavinėjamas “tradicines matrioškas“ bei sovietinę karinę atributiką pridėtume prie bendro lietuviškų suvenyrų skaičiaus.

Dar liūdniau pasidaro, kai gerai pasidomi, kur iš tikro tas gintaras prie Baltijos daugiausiai išgaunamas…

Ne, ne Palangos paplūdimyje tarp žolių, išmestų po audros, kad ir ką legendos apie Jūratę su Kastyčiu ir jų nesantuokinius beigi socialiai asimetriškus meilės santykius kalbėtų. Kasamas jis karjeruose ekskavatoriais buvusiuose Rytprūsiuose, dabartinėje Rusijos Kaliningrado srityje. Iš ten jis keliavo ir pas mus birutėms pasipuošti kęstučių vilionėms prie romantiškų laužų bei aukurų, iš ten jis keliavo ir į minėtąją patvirkusią ir pertekusią malonumais Romą.

Tad iš kur tas “gintarinės Lietuvos“ mitas?

Bene anksčiausias jo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siekia Kęstučio laikus, kuomet šis Lietuvos kunigaikštis, nors ir sunkiai laikydamas teutonų spaudimą vakarinėms LDK sienoms, turėjo… teritorinių pretenzijų į Prūsiją! Ir ne tik – dar ir per žentą ir į Mozūrus, kurie ribojasi su prūsų Varmijos žeme (dabartinės Lenkijos Varmijos ir Mozūrijos vaivadijos yra abipus tų pačių Didžiųjų Mozūrų ežerų).

Tai “braliukus“ prūsus Kęstutis laikė savais (gal todėl turime filmą “Herkus Mantas“, o ne “Žalgiris“ ar “Orša“?), ir pretenzijas dėl jų teutonams reiškė, palydimas ne tik diplomatinėmis panašaus pobūdžio pretenzijomis pagrįstomis notomis, bet ir kariniais reidais į šių žemių gilumą.

Todėl ideologiškai, matyt, gintaras ir Lietuva turėjo būti neatsiejami propagandos tikslais. O ir tas mitas su varijacijomis, kad “Sniečkus Karaliaučiaus atsisakė“ (su visomis gintaro kasyklomis, beje) iki šių dienų tvėrė, kuomet po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsius į tris gabalus dalino sąjungininkai Stalinui diktuojant, ką duoti lenkams (Varmija ir Šiauriniai Mozūrai), ką lietuviams (Klaipėdos kraštas), o ką atskirąją militaristine Baltijos karinio laivyno bazės teritorija verčiant, kartu ramiai ištremiant į padalintąją Vokietiją ir visus vietinius “nevietinius“.

Ne, ne latviai buvo mums tuomet “braliukais“. Šių gi sumaištavusiųjų vadą Kęstučio brolis Algirdas liepė patrumpinti galva, kuomet tas piešė puikų vaizdą apie brolišką latvių (kurie dar taip iki Simono Daukanto net nesivadino) ir lietuvių tautų draugystę ir sėkingą kovą prieš vokiškąjį okupantą Livonijos (dabar Latvijos ir Estijos) žemėse.

“- Tu šičia, cholopas (rus. praščiokas), nevadovausi!“ – maždaug taip palydėjo savo mirties nuosprendį Algirdas, atstatydamas valdžios piramidę (na, ne, kaip patikslino Radvilų aršių varžovų palikuonis barzdotasis redaktorius – valdžios vertikalę) ir status quo beigi mąsliai kasydamasis panižusią kūno vietą nuo svajingų minčių apie vieną iš savo slaviškųjų rusėnių žmonų.

Tai va ir neaišku, koks auksas (ar – “auksas“) tuomet turimas omeny taip ekspediciją skambiai pradžioje minimų mefistofelių džiaugsmui pavadinant.

Aš suprantu, kad kapitonui – tai įgula kaip auksas: ar toji kompetetinga beigi iniciatyvi, kad atsidžiaugti negali, ar tiesiog balastas, už kurį paskui atsakyk savo galva kaip už gerus, jei kas tiems, neduoktudiev, nutiktų. O ir įgulai geras kapitonas, kokiu yra Artūras Dovydėnas – auksinis, ir tokie gatvėje nesivolioja bei eina “на разхват“ (rus. “kai lupama iš rankų, atplėšiant su visomis rankovėmis“).

Nors gal ten, kaip “golikai“ teigia, toji “bemaž 40 kvadratų“ Trispalvė yra auksinė, kurią boginasi Lietuvos garbei beigi šalies propagandai, savo iniciatyva, patriotiškai ir negavę iš jokios valstybinės turizmo ar informacijos institucijos nei cento už tai?

Trečdalis jos – tikrai kaip ir aukso spalvos. Kitką užskaitykime kaip smaragdus su rubinais. Tik kad nesivadina “Jewels of Lithuania“, o ir pavadinimas šis dviprasmiškiau skamba, nei vadintis “Po drogami Sierotki“ (“Našlaitėlio keliais“ po prostu), idant dar ir nevisai švankiai, nors ir macho.

Suma sumarum, kolegos, o pavadinimo peripetijos ir kontekstas man nesuprantamas, dar kartą prisipažįstu. Gal kad galva pliušinė ir pjuvenų prikimšta? Esmi mažo protelio meškiukas, kaip sakydavo toks Mikė Pūkuotukas.

Oh well, caveat emptor, matyt.

Reklama