Va, pažiūrėjau, kad Vilius gali visokius pačių pačiausių konkursus rengti, tai kuo aš prastesnis?

Taip, apleidau šitą žurnalą, daugiau turėjau kitų projektų ir “rašinėlių“ – tad ir nesiteisinsiu daugiau, ir be-be-be jums. Pabandysiu… na, nors kartą į mėnesį ką nors įkepti čia.

O tuomkart, kad nesikartoti su aukščiau minėto prelegento idėja, imsiu, sakau, ir įsteigsiu porą prizų verčiau. Antai kažkada “Veido“ ilgametis redaktorius sugalvojo teikti Trispalvius bananus. Idėja puiki, prigijo. Štai ir būsimas Buvęs Seimo Vedėjas LNK TV ėmėsi dalinti Auksinius Svogūnus.

Tai kuo, dar kartą klausiu, aš prastesnis??? Ne kaip nenuominuojamas šioms daržovėms beigi vaisiams, o nieko pats kažkam panašiam nenominavęs?

Klaidą ištaisau ir skelbiu įsteigiąs (ne, ne ę – čia esamasis laikas, ne būtasis) – Švininio Tarakono prizą!

Kodėl toks pavadinimas?

Pirma, švinas labai artimai susijęs ne tik su žvejais, tokius svarelius kabinančius ant savo valo, kad kokį masalą pamirkytų. Švinu neretai užpildomas ir laivo balastas (laivės falškylyje, tarkime) šiojo stovumui padidinti. Tad švinas – balasto simbolis. Kaip ir tokių balastinių minčių, kurios teršia mūsų savimonę (bet tai kaip pavariau, ką?).

Antra, tas ir panašias mintis aš vadinu “tarakonais galvoje“. Galima būtų pritaikyti pavadinimui kažką labiau jūriško – tarkime, žiurkes. Bet šios nors ir tradiciškai šmirinėdamos triumuose (plg. “sąmonės užkabariuose“), vis tik sudalyvavo ir didžiuosiuose pasaulio atradimuose, kad neprikibsi, beveik jūrininkės gaunasi. O ir, gudriosios, būna, kad palieka jos pasmerktą laivą – net posakis toks apie jas yra.

Kas kita sausumos gyviai – tarakonai… Šie, manau, ir kaip niekas kitas įkūnija tą neišmušiamą antipodą ir šitai jūriškumo laisvės dvasiai.

Šis prizas kol kas liks virtualus – nes ir nominacijos kol kas tik virtualios. Ateityje, jei bus poreikis ir idėja nenudus, tai būtinai surasiu dizainerį ir tokį gyvį iš švino išliesim materialiam prizo laimėtojo paskatinimui.

Nugalėtojai, manau, bus irgi skelbiami Kovo 11 dieną – ši diena simboliškai žymi, kada buvo paskelbtas metas išsivaduoti iš visų “sovietinių tarakonų“. Kaip ir kasmet šitai primena. Nes, deja, kol kas nominantų netrūksta – kad net visų neišvardinsi…

* * *

Šių metų Švininio Tarakono konkurso nugalėtojas – Valstybinė vidaus vandenų laivybos inspekcija ( http://www.vvvli.lt )!

Apie nugalėtoją, cituojant:

“2009 m. Inspekcija surengė 247 saugios laivybos kontrolės reidą, patikrino 5304 vidaus vandenų transporto priemonę, surašė 316 administracinių teisės pažeidimų protokolus ir išieškojo į valstybės biudžetą 37 tūkst. litų baudų.“

Apie Kubiliaus ar Šimonytės padėkas už tokį svarbų veiklos barą nerašoma. Pasikuklino.

O už ką VVVLI nusipelno prizo? Irgi už labai reikšmingą iniciatyvą ir rūpestį vidaus vandenų laivavedžiais!

Simboliška, kad 20 metų praėjus, jų pateikiama literatūra yra ne valstybine kalba. Net ir ne viena iš ES oficialių kalbų. Kodėl ne graikų, pvz. – kaip navigacijos lopšio bei susijusių padavimų ir epų? Ligi šiol rusiškai:
http://www.vvvli.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=103&Itemid=168

Nesvarbu, kad per šį laiką gimė ir užaugo laisvos Lietuvos piliečių karta, kuri rusiškai supranta ne geriau, nei aš svahili. Tegul, pienburniai, šviečiasi: ir apie jūrinę (sic!) astronomiją, ir apie jūrinės (sic!!) laivavedybos pagrindus, ir apie jūrinius (sic!!!) mazgus, ir apie laivo teorijos pagrindus, ir apie magnetinio kompaso deviacijas, ir apie magnetizmą, ir apie navigaciją.

Išmoks ir rusų kalbą pakeliui, nieko blogo nenutiks – viskas tik į gerą. Kas neužmuša – padaro stipresniu. Jeigu kas ir netikėtai dėl to prireiks medicininės pagalbos – šioji bent jau yra lietuviškai. Ačiūdiev ir VVVLI.

Palinkėjimas kontorai: pabudome ir kelkimės!

* * *

Bet aš nebūčiau aš, jei neįsteigčiau ir kitokio pobūdžio prizo – už nuopelnus, triūsą bei darbą Lietuvos, kaip jūrinės ir jūriškumo dvasia gyvenančios, valstybės bei jos žmonių labui.

Nenorėjau nieko banalaus, kaip kad Gintarinės burės, Auksinis šturvalas, Sidabrinis inkaras ar Kukavinė bocmano švilpynė. Prizas nors ir pabus kol kas virtualus, kaip ir aukščiau minėtas Švininis Tarakonas, tačiau nenoriu jo dalinti irgi taip primityviai, nors jį materializuoti nesunku. Jei yra neatidėliotinas poreikis – sakykit. O kai idėją išplėtosiu – padarysiu dailesnio dizaino, ir tuomet įteikimas bus šiek tiek solidesnis.

Pavadinau jį Druskos Buteliu. Kodėl?

Sako, jūra sūri ne nuo silkių, o nuo jūreivių prakaito ir jų moterų, likusių krante, ašarų. Mat į jūrą visuomet išplaukusių daugiau, nei iš jos sugrįžtančių…

Druska – tai ne tik prakaitas, kuri taip simbolizuotų tą darbą, už kurį noriu įvertinti, kuomet vanduo išgaruoja (o jo antai kiek – visos jūros-vandenynai, gerti-neišgerti, bristi-neperbristi!). Sausumoje dar sakoma apie kai kuriuos žmones – “žemės druska“. Čia ne žemė, bet… irgi druska.

Butelis? Na, tai ne vien portveinas ar romas grogui, supilamas į butelius, kaip jūreivio, ir girtuoklio, simbolis – norėtumėt, nevidonai!…

Tai ir kitąkart paskutinės sudužėlio vilties – pašto priemonė. Tai ir talpykla, į kurią jūreiviai ir burlaivių epochos romantikai įtalpina laivukus. Tad butelis ir plaukia, ir padeda plaukti, ir talpina plaukiančius. Kuo prastas simbolis? Simboliškai užpildytas mano minėtos druskos.

Dar neapsisprendžiau dėl teikimo datos. Tiktų ir šiandiena, kovo 11.

Tačiau dienų, kaip ir valstybės švenčių progų, kaip bebūtų dabar keista “artojams“, turime nemažai: tam tiktų ir Salacgryvos mūšio diena (1609m. kovo 24 d.)- kaip lietuvių laimėto jūros mūšio; tai ir Žygimanto Augusto Jūros komisijos įsteigimo diena (1568m. kažkada?) – kaip pirmojo pasaulyje admiraliteto; tai ir lietuvių šlėktos Felikso Miklaševičiaus prašymas Bostono senatui išduoti jam kaperio patentą jo škunai “Prince Radziwill“ (laiškas rašytas 1783m. kovo 18d.) – laikykite, kad šio karininko asmenyje – tai ir Lietuvos siūlymas padėti kitai valstybei, JAV, šios jūrų mūšiuose (priminsiu, kad jūrų mūšiai, jau nekalbant apie Abiejų Tautų Respublikos kariavimo būdą, buvo vedami privatininkų pajėgomis, o ne nacionalinėmis ginkluotomis pajėgomis).

O gal tai ir pirmosios grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus jachtos “Zemajtej“ ir “Litwa“; tai ir pirmieji lietuvių krovininiai buriniai motorlaiviai “Jūratė“ ir “Kastytis“ – tik datas rasti?

O gal tai ir Klaipėdos pasiėmimas (1923m. sausio 9-16d.) – uostas, rodantis valstybės ir tautos veržimąsi į jūrą; ar tai ir pirmojo Lietuvos jachtklubo Kaune steigimas (1921m. rugsėjo 7d.); ar tai ir Karinių jūrų pajėgų įsteigimas (1935m. rugpjūčio 1d.); ir t.t.?

Kol kas palieku datą tą pačią, kaip ir “tarakonams“. Juolab, kad labai jau tas kovas Lietuvos laivybos istorijoje kartojas…

* * *

Šių metų Druskos Butelį skiriu kiprasui ir jo šauniai kompanijai, suorganizavusiai, prisikvietusiai į Klaipėdą Tall Ships Race Baltic 2009, ir po to juos globojusiai ir pan. visaip kitaip rūpestėliais dėl jų apsikrovusiai!

Ačiū jam konkrečiai ir jo “gaujai“ bendrai!

Klausiate, kodėl, tarkime, ne valstybės mastu žinoma “Ambersail“ su “Tūkstantmečio odisėja – vieni vartai vienas vardas Lietuva“ ar privati iniciatyva “Gold of Lithuania“ (kitaip žinoma ir kaip “Našlaitėlio keliais“), ir pan.? Nes šios, nors ir šaunios, tačiau manęs asmeniškai niekaip nekabino, skirtingai nuo didžiųjų burlaivių.

Na, 2009-ieji metai buvo tiesiog gausūs puikių iniciatyvų ir džiugių įvykių buvo, tai ką dabar?… Nugalėtojas turi būti vienas.

* * *

Manau, artimiausia proga dar įvardinsiu tiek vieno, tiek kito prizo nusipelnusius iš anksčiau, kad šieji neliktų už borto ir nesijaustų nuskriausti bei nepelnytai nepaminėti. Šalis, besiveržianti į jūras, turi žinoti savo didvyrius ir pirmeivius.

Ahoy!

Reklama