Nenuorama Bitlas, arba Nežiemok ilgai!, parašyta 2009-01-28:

[…]Bevartant praėjusio sezono nuotraukas, buvo pastebėta, kad dažnai šmėkščioja vienas navigacinis ženklas – liaudyje dar “Pilypu“ vadinamas. Kažkaip netyčia išsprūdo mintis surinkti vienon krūvon visas Pilypo nuotraukas ir parodėlę suorganizuoti. Tačiau nenuorama Bitlas generavo mintis toliau – reikalingas įvykis atidarantis buriavimo Kuršių mariose sezoną! Taip gimė idėja – kiekvieną buriavimo sezoną pradėti varžybomis “Pilypo“ taurei laimėti. […]

Teisybės dėlei, matyt reiktų visgi atsakyti į klausimą – kas pirmasis, ir kodėl Pilypą Pilypu pavadino! Buvo bandymas tai išsiaiškinti, tačiau nesėkmingas. Nieks neprisipažino Pilypo krikštatėviu… […] Todėl – jeigu nežinom kas pirmasis 35 bakeną Pilypu pavadino – skelbiamas konkursas literatūrinei premijai gauti už gražiausią legendą – “Kaip Pilypas Pilypu patapo!“ . Legenda bus išgraviruota ant taurės, kartu su autoriaus vardu.

Kam kurti legendas, jei gali tiesiog pasiklausti senbuvių?

Ir kai man šitas klausimas “pasistojo“, artimiausias man pažįstamas tų vietų senbuvis ir marių (o tai reiškia – vandens ir vėjo) žmogus pasirodė esąs Rokas Arbušis, ten dar vaikystėje murkdęsis su burvaltėmis aplink į mares pabėgusį Pervalkos švyturį. Kas jau kas, bet jis žinos, pamaniau.

Deja.

Ir nuoširdžiai prisipažino, kad ne tik nežino – nežinojo ir jo visi kalbinti seni jūrų ir marių vilkai.

* * *

Ar tas turėtų stebinti? Būkim “biedni“, bet teisingi: Kuršių marios mums yra svetimas ir nelietuviškas kraštas, kaip ir, ironiška, mūsų sostinė Vilnius, kurioje rastumėt Vilniaus gatvę, nors iš “wilno nasze po prostu“ verčiant derėjo pavadinti, manau, Vilnios gatve.

Žinot, Vilnia, arba malonybiškai Vilnelė – tai viena iš trijų Vilniaus upių. Kaip ir Vingria, kurios vardo gatvė užverstą šiukšlėmis (siboliška!) upę kažkiek primena, nors “tikri vilniečiai“ šios nei gimę matę, nei jų protėviai žinią apie ją giminiškai iš kartos į kartą aniems perdavę – nebent, iš kokių istorijos knygų atsitiktinai. Nes “vietinių“ protėvių gyventa arčiau Vidurio Lietuvos (nesupratusiems kalambūro: Vidurio Lietuva anksčiau buvo Vilnija su apylinkėmis, ką Pilsudskio ir Želigovskio sėbrai tą ir įvardino oficialiai dokumentuose kaip Litwa Srodkowa).

Beje, žinau dar vieną miestą Lietuvoje, kuris keistai turi savo vardo gatvę pačiame mieste – Druskininkai. Kodėl šiąją taip pervadino – nežinau (kol kas). O kad tame mieste esančiame “Kolonados“ restorane tarpukaryje stovėjo Pilsudskio biustas (ten, kur dabar įėjimas į tualetus), tai irgi savotiškai “krašto natūralizacijos“ proceso istoriją parodo. Sako, dar yra vienas kaimas prie Kernavės, kurio “ant smūgio“ dabar nepamenu, bet jo lietuvišką seną pavadinimą, išlikusį ir prie lenkų, po 1940-ųjų mūsų patriotai dar labiau “atlietuvino“, visiškai pervadindami. Prisiminsiu – pranešiu.

Manote, o kam aš tokią įžangą darau apie nesenos istorijos tarpsnį ir tuomet buvusią lietuvizaciją?

Mes save guodžiame, kad taip begėdiškai pavadinimų gyvenvietėse, atitekusiose po Antrojo pasaulinio karo, nekeitėm, kaip tai darė rusai Rytprūsiuose – ir su jais taip pat lenkai jiems atitekusioje šiųjų dalyje (Varmijoje) bei Mozūruose, nors dažnai šiųjų fantazija toponimuose visiškai pamirštama.

Na, mes persivadinom “atgal“ Memelį į Klaipėdą, nors pirmasis – senas kuršių žodis, sutinkamas ne tik Pilsotoje (čia ta kuršių genties žemė aplink Dangę), bet ir dabartinėje Latvijoje. Na, atlietuvinome suvokintą (sic!) Schwarzort pažodžiui į Juodkrantę. Pamanyk tik!… Juk ten viskas mūsų, kur lietuvininkų gyventa, tiesa?

Mūsų tai mūsų, tik ne visai…

Skalviai (čia tie, kur nuo Smalininkų žemyn link Nemuno deltos su visa ja ir dabartiniu Šilutės rajonu, nors centro būta Ragainėje) su kuršiais artimesni buvo prūsams, nei lietuviams. Ir nieko tokio, kad anie pradingo istorijos verpetuose, o mes atėjome į jų vietą, deklaruodami, kad gerbiame jų palikimą (mat greičiau net “prie ruso“ filmą Herkui Mantui pastatysime, nei mūsų istoriniam mūšiui Nr.1 Žalgiriui-Griunvaldui-Tanenbergui) ir netgi savomis “lietuviškomis“ gentimis laikome. Netgi Rytprūsių funkcionieriaus įvestas prieš kelis šimtus metų žymas kurėnų vimpeluose į savo naująją heraldiką gražiai įkomponavome (na, tai kad ir mūsų heraldika, po teisybei, iš lenkų irgi skolinta, tai ką jau čia…).

O ramybės toji farvaterio išsišakojimo boja Nr.35, pavadinta Pilypo vardu, vis nedavė…

* * *

Nes mintis, kad ji tiesiog išlenda tarsi Pilypas iš kanapių paties neįtikino – kanapės yra nors ir žemaičių liaudiškas “prieskonis kulinarijoje“, o vis tik šiems vanduo svetimas, idant davė dievas jiems protelį, kad nelipo į laivelį. Ir dabar rastum žemaitį pajūryje nugara į bangas kėpsantį – artoją žemė traukia, kad ir kas bebūtų, nes žemaitis, tvirtai ant žemės stovėdamas, nepražus, kaip savo patarlėse ir giriasi išsijuosęs.

Nelipo gi po karo žemaičiai ir kiti atvykę į Mažąją Lietuvą lietuviai į laivus, o ir dažnai jų šio krašto išvaduotojai dar ilgą laiką ir neįleisdavo lipti. Rasdavo naujieji “vietiniai“ darbo pradžioje kito ir krante, o Rytprūsių dykras vis tiek apgyvendinti ir įsisavinti reikėjo.

Štai kai kurie laivai, atplaukiantys iš “vėl“ Klaipėdos, išmėtydavo ir bojas po žiemos į marių vandenis. Pagal trofėjinius žemėlapius ir senus orientyrus, kurie neskambėjo taip mielai ir suprantamai jų ausiai, kaip koks Sielo Proletarskojie ar Mys Oktiabrskij.

Tik tuomet prabanga buvo tiek buojų mėtyti visam farvateriui ženklinti, kaip yra dabar – mėtydavo svarbiausias, orientacines. Tarkime, būtent ir dabar vadinamą Nr.35, kuri yra farvaterio atsišakojimo buoja, tad tikrai svarbi ir reikalinga – nes verčiau praleisti kelias pakeliui tiesėje (pvz. dabartines 34 ar 33), ir kurios koordinatės yra 55°19‘38.3“N 21°10‘29.7“E. Ir kurios, galiu lažintis, jums visiškai nieko nesako, jei neturite po ranka locijos arba neplūduriuojate kažkur tose apylinkėse su GPS, tiesa?

Nemanau, kad tiems pokario rusiukams ir vėliau iš jų kasmetinius farvaterio ženklinimo darbus perėmusiems lietuviukams iš “parachodstvos“ tokios koordinatės praktiškai darbe tuomet ką irgi sakė – išskyrus vadovaujančius šiems darbams šturmanus su senais, dar vokiečių braižytais, žemėlapiais, kol buvo parengti nauji, kurie, sekant visuotine Šaltojo karo ir Sovdepijos šnipomanijos mada, dažnai buvo užslaptinti arba su griežtu grifu “tik tarnybiniam naudojimui“. Ironiška, kad Kuršmarių lociją buriuotojams teparuošė tik… apie 2004-uosius – taip taip, ne “vienas devyni“, o “du nulis, nulis“…

Ir jei tai ne karvė krante, kuri orientyru būti negali, kadangi gali nueiti, tai, matyt, jūreivio vietoje irgi imtumėte dairytis kokių nors vietinių pastovių orientyrų?

Tad paaiškinsiu paprastai tas koordinates, nes Pilypo buoja yra dviejų tiesių susikirtime: viena ateina iš Atmatos žiočių (tiesė, jungianti Atmatos ir Nidos švyturius), o kita – per Ventės Rago švyturį. Kadangi tiesė turi eiti per du taškus, o ne vieną, tai šioji yra lygiagreti vakariniam Rago krantui arba, jei tiksliau, tiksliai nutaikyta tiesiai į Šturmus.

Na, ir kas iš to?

O tai, kad žvilgterėkim dabar į šį seną 1802-ųjų metų 1:160000 mastelio žemėlapį:

Was ist das ten ant kalniuko?

Kas ne vietiniai, tam paaiškinsiu, nors senbuviai apylinkes turėjo jau iškart atrinkti. Tik va tas “vėjų miestas“ Winderburg, pasirodo, yra ne Čikaga, o… Ventė, kurios ragas, žemėlapyje randamas kaip Winderburger Eck – štai jums aukštyn einančios tiesės buojai mesti vienas taškas, pasipuošęs ir dabar švyturiu. Ir kuris matomas iš visų pusių, todėl buojos krikštynose garbės nenusipelnė, nes ta garbė atiteko “fiksuojančiam šias koordinates“ antrąjam taškui.

O va ir tas antras taškas – Šturmai arba vok. Sturmen, nuo 1785-ųjų taip pat vadinami kaip ir šiame žemėlapyje įrašyta – Philipdautsch.

* * *

Štai ir neliko jokios paslapties… Jei jums sakytų mesti tą “bačką“ nurodydami paskutiniu orientyru “pilyp…kažkątais“, tai ir tą buoją vadintumėt Pilypo. Keista būtų, jei vadintumėt Jurgio ar Viliaus vardu, manau.

Tarp kitko, lietuvininkų pasiskolinta ir dabartinis kaimelio pavadinimas “šturmas“ iš vokiškojo Sturm – audra. Ne veltui tas poreikis knisti Viliaus Karaliaus (Kaizerio Vilhelmo) kanalą kilo, mat Nemunu (čia Atmata – jo stambiausia atšaka, mat Nemunas deltoje “išnyksta“, suskildamas į visą pynę “atmatų“: Rusnė, Gilija, Pakalnė, Skirvytė ir t.t.) atplukdomi sieliai neretai aplenkdami tą Ventės ragą ir būdavo vėjų ir bangų išblaškomi, sukeliant medienos pirkliams tik nuostolius. Todėl ir prie Rago mūrinukai (“kaimas“ – kai medinukai) ir gavo Vėjų miesto vokišką vardą. Visai šalia esanti ir jau ne į žiotis, o į marias orientuota gyvenvietė pelnė sinonimišką Audrų vardą.

O kaip gi kitas pavadinimas, ir ką reiškia tai, kas po Pilypo?

Kuršių kalba “daudz“ reiškia tai, ką lietuviškai reiškia… “daug“. “Daug“ – tai ir gausa, “priteklius“, turtas. Jei po maro, aprašyto Ievos Simonaitytės, tame krašte įsikūrė koks nors kolonistas Pilypas, kuris prasigyveno, tai jo “palivarkas“ irgi galėjo būti pramintas kaip “turčiaus Pilypo ranča“.

Kas buvo tas Pilypas – reiktų žiūrėti bažnytinėse knygose, kurios varge ar išliko (žinia, dėl kokių priežasčių). Jei žmonių, sako, atmintis trumpa, tai šiuo atveju net ir nėra tų žmonių, kurie ką nors prisimintų. Bet gaila, kad net ir gana nesenų šios bojos Nr.35 (pagal dabartinę numeraciją) “krikšto“ aplinkybių neprisimenama…

Tad nereikia mano vardo graviruoti ant Pilypo regatos taurės – mat, neatitinku kriterijų, nes juk čia ne legenda, o tik nupūstos istorijos dulkės. Ar tiksliau jau – visai atsitiktinai šiandien nukrapštyti maurai nuo senojo svarbaus “bakeno“, praminto Pilypu.

Reklama