Iki šiol laivai dieną kelią tam tikrus signalus – naktį gi yra navigacinės šviesos, kurios rodo ir laivo tipą ar dydį, arba ką jis tuo metu atlieka: “kabo“ ant inkaro, žvejoja minas ar žuvis, o gal iš viso yra paliktas be priežiūros ar pan. Dieną gi iškeliamos tam tikros figūros, kurios vadinamos sferiniais vardais, nors iš tikro jas sudaro ne 3D, o 2D geometrinės sudvejintosios, sujungiamos viena su kita kryžmai ir esančios viena kitos atžvilgiu stačiuose kampuose su bendra ašimi: trikampis virsta “kūgiu“, stačiakampis – “cilindru“, skritulys – “sfera“ arba “rutuliu“ (burbulu).

Tai apie pastarąjį radau įdomią istorinę informaciją.

Iškeltas skritulys rodo, kad laivas yra užsiinkaravęs. Kitaip sakant, jis “stovi“, ne eigoje, nors iš tikro jo dreifas dėl bangavimo, vėjo ar srovių vis dar įmanomas.

Kuomet eskadros dar neturėjo tarpusavio radijo ryšio, šiomis dieninėmis navigacinėmis figūromis, kaip ir semaforu (čia kai jūreivukas rankomis su vėliavėlėmis mosikuojasi) bei signalinėmis vėliavomis, būdavo perduodami bendri pranešimai visai eskadrai – ir rutulys buvo naudojamas reguliuoti laivų greitį. Figūras tokiam reikalui buvo patogiau naudoti, nei signalines vėliavas, mat šiomis galėjai tuo pat metu lygiagrečiai perduoti ir kitas bendras komandas eskadrai.

Taip iki viršaus iškeltas rutulys reiškė “stop mašinoms“. Nuleistas ketvirčiu stiebo – “maža eiga pirmyn“, nuleistas per pusę stiebo – “darbinis greitis, pagrindinė eiga“, o visiškai nuleistas ir nuimtas – “visu greičiu pirmyn!“.

Dabar kaip ir nebereikia reguliuoti tokiu būdu eskadroms greičio, tačiau įdomu, kad pirmas ir paskutinis signalas išliko ir tapo bendriniu jūrinėje praktikoje: pakeltas skritulys reiškia “stop“, o jo nebuvimas – “judėjimą“.

Na, du skrituliai dabar reiškia “nevaldomą laivą“, o trys – ant seklumos (t.y. “stovi“ ir dar “nevaldomai“, tai matyt, kad “sėdęs“…), bet čia jau išvestiniai dalykai.

Beje, 2008-ais plaukiant Vengoževo kanalu pagalvojau, kad vis tik reiktų kokio signalizavimo, kaip reguliuoti tą paskui mane besitempiančią “eskadrą“. Mat laivės neturi “stop“ žibintų, kai pristabdo, o laivių spūstis prieš mane retkarčiais sulėtindavo greitį ar netgi laisvai likdavo plūduriuoti, kol vėl pajudėdavo.

Laivai ant vandens, kaip žinia, stabdžių irgi neturi, tad slysta ir toliau vandens paviršiumi, ir gerai kitąkart iš anksto ne tik apgalvoti, kada reiks sulėtinti (o kanale kurso nepakeisi), bet ir žinoti, kad jau reikia lėtinti, jei nenori imti priekinio laivo abordažu arba pasikviesti neprašytų užsižioplinusių svečių į kokpitą su visu jų laivu…

Advertisements