Šios taisyklės, kuri vadinama 1:60, kažkodėl niekas per navigacijos pamokas neakcentuoja. Arba iš viso nemini, kaip, matomai, nesvarbios, arba aš tą pamoką prašaudžiau baklanus pro langą. Ir egzamine ši taisyklė niekam nepapuolė.

Ir iš viso, ją sutikti galima daugiau tik aviatorių tarpe, kurie skaičiuoja jos pagrindu “nupūtimus“ nuo kurso. O ir kai yra GPS, tai daugeliui, matyt, ši iš viso tapo nebeaktuali, nes visus nunešimus į šoną gali patikslinti dabartinių elektronikos prietaisų pagalba ir grįžti į norimą kursą.

O ši taisyklė taip vadinasi, nes tie skaičiai reiškia, kad 1 laipsnio nukrypimas per 60 kelio vienetų (mylių, pvz.) duoda 1 kelio vienetų (tų pačių mylių) nukrypimą nuo kurso. 5-kių laipsnių per 60 mylių duos 5 mylias į šoną. 10-ties laipsnių per 30 mylių duos tas pačias 5 mylias į šoną. 5-kių laipsnių per 120 mylių duos 10 mylių nukrypimą į šoną. Ir t.t., žodžiu, linksminamės skaičiuodami ir proporcijas išvedinėdami.

Nuo kokio Pilypo staiga stojus rūkui ir kokiems nors kuršiškiems marių velniams staiga išlupinėjus visas farvaterio bojas, kompasinės deviacijos labai galima ir nepaisyti – ten vos tik 11 km. O kad nuo minėtojo Pilypo kitu farvateriu, nepatant kranto orientyrų, nepataikyti į Pervalką, o nukrypti, tarkime, vakarop ir atkristi iki pietų link Nidos, tai kompasas turėtų meluoti vos ne 45 laipsniais…

Tad gal toji deviacija bei nuolatinis buvimo vietos kurse tikrinimasis didžiausiame buriavimui Lietuvoje vidaus vandens baseine ne toks ir aktualus. O kaip sakė docentas, tai į Taliną plaukiant svarbu prisiminti, kad krantas turi būti laivui iš dešinės, o atgal grįžtant – matytis nuo kairiojo borto.

Kitas reikalas, jei sugalvotumėte pas vikingų ir Baltijos piratų ainius į Vizbį nulaviruoti, iki kurio nuo Klaipėdos yra maždaug 174 jūrmylės – čia deviacijos lentelė kompasui ir jos poveikio skaičiavimas, netgi nekreipiant dėmesio į dreifą dėl vėjo, srovių ar bangų, jau tampa kiek aktualesnis. Tiesa, Gotlandas yra pakankamai didelė sala, kad prašauti, jei kruopščiai kursą skaičiavote, o ir į ją “maždaug pataikius“, dar ir apiplaukti link Vizbio tektų.

Tad nestebina, kad minėtieji žuvėdai kryptį rasdavo “savo jūroje“ ir be kompaso. Turintys kuršių genų lietuviai – labai irgi nesicackina (iš Rimtauto Rimšo Klajonės po jūrą ir save, 23psl.):

Vartant senąjį laivo žurnalą dažnai randu žodį “Žemė!“, būtent taip ir parašyta – didžiąja raide ir su šauktuku. Kokia tai žemė, būdavo parašoma kur kas vėliau, palyginus pamatytus krante orientyrus su locijoje aprašytaisiais. Jei jachtoje būdavo keturi vairininkai, tai priklausomai nuo jų patirties ir charakterio savybių nueitas laivo kelias nuo nustatyto kurso skirdavosi, geriausiu atveju, dešimt laipsnių į kiekvieną pusę. Naktį, pučiant stipresniam pakeleivingam vėjui, šis skaičius nesunkiai pasiekdavo pusšimtį.

Kartą, plaukdami fordevindu per šešių septynių balų vėją, nuo Riugeno salos pataikėme tiesiai į Klaipėdą. Lyg ir nieko nuostabaus, tačiau vėliau, jau autobusu grįžtant namo, Judita lyg ir probėgšmiais paklausė, kaip aš randąs jūroje kelią. Man begalvojant, nuo ko čia pradėti aiškinti navigacijos mokslo subtilybes, ji prisipažino, kad vairavusi keturiasdešimt laipsnių daugiau, nei buvo liepta. Pasiteisinimas buvo labai paprastas – jai taip buvę patogiau vairuoti. Niekad nesuprasiu kapitonų, kurie teigia, kad su moterimis vieni keblumai jūroje. Jie visiškai neteisūs.

Įdomumo dėlei pagal šią 1:60 taisyklę dabar galite pasiskaičiuoti, kiek iš tikro būdavo “piešiama“ pro šalį. Na, iš tikro: kam dar šios mums keistosios taisyklės, jei net ir moteriai (sic!) vairuojant ir ne pagal kursą – vis tiek namo pataikai?…

Gal tuo ir skiriasi vietinės kilmės Baltijos jūros vilkas nuo tokių nemokšų ir netikrų buriuotojų kaip aš, kuriems ir Kuršmarės – vandenynas.

Advertisements