Naudodamasi Jūsų kadaise duotais paaiškinimais, aš paruošiau įvairiaspalvio šilko signalinių vėliavėlių komplektą ir nedidelį žodynėlį, kuriame sudėjau visas, mano manymu, reikalingas frazes, tiksliai sunumeruotas pagal vėliavėles. Įdedu jį į šį laišką. Aš pasilieku savąjį vėliavėlių komplektą, o Jūs sau turite pasidaryti pats.

Jei pasitaikytų galimybė, mes bent turėtume malonų pokalbį; Jūs ant griuvėsių bokšto stogo viršaus, o aš rytiniame savo miegamojo lange! – iš panelės K. Plauden laiško Barnstebliui.

(Džeimsas Fenimoras Kuperis: “Locmanas“. Vilnius, “Vaga“ – 1980m., 54psl.)

Iki Markonis (rusai sako – Popovas) sugalvojo radijo ryšį, o Morzė pypsėjimus jame pavertė “žodžiais“ (ar atvirkščiai), ir iki kol tas ryšys netapo suprantamas ne paukščių, o žmonių kalba, poreikis laivams bendrauti tarpusavyje seniai jau buvo. Ypač, kai reikėjo admirolams vadovauti eskadroms – ir nuo vieno denio iki kito laivo škancų nelabai tepašūkausi, ypač mūšio metu, griaudžiant patrankoms.

Ir buvo prisigalvota kitokių – vizualinių bendravimo priemonių: šviesos signalai (tas pats Morzės signalų rinkinys), semaforas (čia kai jūreivis rankomis, laikydamas vėliavėles, mosikuoja), įvairios į stiebą keliamos sferinės figūros bei aukščiau tik ką minėtos signalinės vėliavėlės. Visi šie būdai išliko iki šiol, nors jų reikšmė kiek ir sumenko.

Na, jei radijas neveikia ir negali netgi “vėl gegužės žiedai“ (angl. “mayday“ – pagalbos gelbėti prašymas) į eterį padainuoti, tai gali pasinaudoti bemaž visų puikiausiai žinomu SOS (angl. save our souls – gelbėkite mūsų sielas: …—…) signalo perdavimu įvairiais būdais, kurie šį signalą įmituotų (netgi naktį, mirksėdamas prožektoriumi). Įtariu, kaip nors išreikštą “F1“ gal irgi suprastų kompiuterio pagadinti žmogėnai, nors šumacheriams šis sąskambis kelia greičiau jau kitokio pobūdžio ekstazę…

Vis tik ne visuomet reikia rėkti tik gelbėti – dažniau reikia perduoti kitokio pobūdžio žinutes, ir va signalinės vėliavėlės, beje, buvo (ir dabar po radijo lieka, kai nesinori ar negali teršti eterio pliurpimais) pats populiariausias komunikavimo būdas. Kodėl?

Nenuostabu: gi iš įvairių pakrantės smuklių prigaudyti jūreiviai kaip rekrūtai ar samdiniai, dažniausiai buvo beraščiai ar mažaraščiai. Tai dabar kažkaip internetiniuose komentaruose atsirenkam “šveplus“ tekstus, klaikią rašybą ar gramatikos taisyklių nepaisymą, išsiversdami į daugmaž išsilavinusių žmonių kalbą. O įsivaizduokite, jei reiktų kabinti raides stiebuose, o netgi jų eiliniai kabinėtojai nesupranta, nes beraščiai? O jei kai kurios raidės plevėsuodamos supanašėja ir jas sunku atskirti, B ten, ar kokia R, H ar A, U ar V?… O jei ir priešas kitoje eskadroje raštingas papuolė, o nesinori, kad jis pranešimą perskaitytų?…

Taip laivynai iš esmės susigalvojo ir įvairius kodus ir vėliavėles, kurios skirtųsi aiškiai viena nuo kitos ir nebūtų painiavos. O kad nereiktų ilgų sakinių džiauti vėjyje – kodiniai signalai pagal iššifravimo knygas buvo išversti į atskiras reikšmes, kai kabinama vos viena ar kelios vėliavėlės.

Bene žymiausias istorijoje toks įsakymo perdavimas – tai admirolo Horacijaus Nelsono karius ir jūreivius įkvepiančioji karvedžio “kalba“ prieš Trafalgaro mūšį, iškelta ant jo flagmano stiebų: “Anglija tikisi, kad kiekvienas atliks savo pareigą“ (angl. England expects that every man will do his duty):

Laikui bėgant kodai kito (šnipai vis pavogdavo slaptų kodų knygas arba abordažo metu jos atitekdavo priešui), tačiau ilgainiui ėmus ir jūrose kariauti sąjungomis, o ne pavienėms valstybėms, ir kilus poreikiui suvienodinti kai kuriuos bendrinius kodus, kad jie taptų suprantami visiems, imta juos standartizuoti nebe tik vieno laivyno poreikiams.

Ir dabartinis tarptautinis kodų rinkinys yra padarytas britų laivyno vėliavėlių pagrindu (nieko keisto: Britanija, kaip jūrų imperija, nuo Trafalgaro iki Pirmojo pasaulinio karo buvo vandenynų hegemonas), o 1969 metais tarptautinė bendruomenė sutarė šitą signalų rinkinį sumažinti iki minimumo, iš esmės palikdami svarbiausias reikšmes tik 1 ar 2, rečiau 3 vėliavėlių pagrindu, kurios liestų tik navigacinius, manevravimo bei pavojaus pranešimus bei pagalbos prašymus, tame tarpe ir prašant medicininės, nes visą kita tapo paprasčiau pranešti radijo ryšio priemonėmis. Kai kurios vėliavėlės gavo po dvi reikšmes: vieną – eigoje, kitą – stovint uoste (taip E, kuri tariama “echo“, eigoje gali reikšti, paduodama kartu su garsiniu signalu, “ketinu sukti į dešinę“, o stovint uoste – “įgula maitinasi“; šventas reikalas, netrukdyti, suprantama…)

Galop, dabar yra ne tik palydovinės navigacijos priemonės, bet ir ryšys tapo techniškai nors ir sudėtingesnis, tačiau kartu ir labiau patikimas ir prieinamesnis bendravimui žodžiais, ir ne vien per antenų vizualinį matomumą (VHF ryšys veikia tik antenoms “matant“ viena kitą).

Vis tik vėliavėlių kodai neatmirė, nors ir jūreiviai jau tapo raštingi, gebantys komunikuoti ir kitais “abėcėliniais“ signalais. Apie kai kuriuos signalus ir jų kilmės istorijas aš dar žadu papasakoti, o dabar atkreipsiu dėmesį, kad, tarkime, lotyniška abėcėlė skiriasi nuo kirilicos ne tik ant popieriaus ar klaviatūros išdėstyme, bet ir jūrose…

Šį nemalonų (man tuomet) atradimą padariau dar mokykloje per tokį karinį ir sportinį militaristinį žaidimą “Žaibas“ bei “Ereliukas“ – SSRSe buvo įdiegta privalomo karinio parengimo sistema, apimanti visas vidurines mokyklas. Savanoriškumo skautiškai “kariauti“ SSKP nesuprato, o ir nerizikavo tokiam liberalizmui duoti kelią, nes kad ir koks politiškai ir ideologiškai susipratęs buvo tas tarybinis jaunimas, tačiau imperializmo vanagų keliamas pavojus buvo grėsmingesnis, kad rizikuoti palikti viską savieiga, galinčiai privesti prie oportunistinio pacifizmo (kuo, tiesa sakant, daugeliui visiškai atmušė tuomet norą rinktis kariškio profesiją).

Taigi, mums prireikė signalų, ir pradėjus aiškintis, paaiškėjo, kad Morzės kodas ir semaforas yra skirtingi rusiškame ir “angliškame“ variantuose! Jau nekalbu, kad neaišku buvo, kuo pakeisti lietuviškas raides (laikykite tokį poreikį – padefaultiniu tyliu nacionalizmu) su nosinėmis, taškais bei paukščiukais.

Ir dabar vis dar skiriasi nuo NATO ir tarptautinio sąvado Rusijos karinio jūrų laivyno kodai ir nemažai jų signalinių vėliavėlių. Rašau “Rusijos“, o ne “SSRS“, mat iš tikro pastaroji tik paveldėjo tuos kodus iš Rusijos, o ne dabartinė Rusija pratęsė senuosius “bolševikinius“.

Kas įdomiausia, lotyniškame “mūsiškių“ variante fonetika yra ne angliška “ei-bi-si“, o kiekvienai raidei sugalvoti žodžiai, ja prasidedantys, ir taip šis kodas yra standartizuotas: A – alfa, B – bravo, C – čarli, D – delta ir t.t.

Rusiškame gi – kirilica natūralioje formoje! Taip, ten ne “a-bė-vė-gėdeika“, o būtent “az-buka“, kaip senovėje jų abėcėlės raidės ir tariamos buvo (ir yra – “popiškuose“ tekstuose): A – az, Б – buki, B – vedi, Г – glagol ir t.t.

Tad rusiškos dainuojamos poezijos mėgėjai anksčiau būtų inicialus savo dievo БГ, tarkime, skaitę “buki-glagol“, o ne kaip dabar “bė-gė“ ar “Bo.G.“ (rus. “Dievas“, nes, anot Afrikos iš “ASSA” filmo, “nuo jo švytėjimas sklinda“).

Na, o panašiai skambanti represinė ir kontražvalgybinė kontora KГБ skambėtų ne “ka-gė-bė“, o “kako-glagol-buki“… Panašiai, kaip “kas per, eina-na, blogiukai“ (“biaki-buki“ – tai rusiškojo animacinio “Brėmeno muzikantai“ plėšikų epitetas).

Beje, juokinga, tačiau SSRS laikais kirilicos tarimas buvo kiek pacenzūruotas: K iš “kako[s]“ virto paprasčiausia “ka“, o X – iš “cher“, kurį gimnazistai pavertė rusiškai šia raide prasidedančio linksmakočio eufemizmu, virto dabar į “cha“.

O gaila, nes yra gana linksmas (nors ir nelabai švankus, puritonų supratimu) rusiškas laivyno anekdotas apie šiuos garsus ir kodų reikšmių knygas. Tiesa, šis anekdotas turi visiškai tikrą istorinį pagrindą, net jei ir situacija išgalvota.

Veiksmas vyksta gerokai prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Rusijos Baltijos laivyno karinė eskadra juda kovine laivų žygio rikiuote Markizo bala (Suomių įlanka) po sėkmingų šaudymo pratybų. Flagmano tiltelyje – Baltijos laivyno vadas (admirolas), flagmano kapitonas, vachtos karininkas ir vachta (budėjimo pamaina) jūreivių, susidedanti iš vairininko ir dviejų signalininkų.

Kuomet duodamas signalas vėliavėlėmis iš flagmano, jos pakeliamos iki stiebo viršaus (kairiojo stiebo skėtiklio – zalingo), toliau eskadros laivai vienas po kito signalą dubliuoja, pakeldami vėliavėlių kodą iki pusės stiebo, o paskutinis kelia iki stiebo viršaus, parodydamas, kad suprato. Atgaline tvarka taip kiekvienas laivas iškelia signalą iki stiebo viršaus, parodydamas, kad signalas suprastas, kol jis “grįžta“ atgal iki flagmano.

Admirolas duoda komandą pasukti eskadrą atgaliniam kursui į bazę, kuri tuomet buvo Kronštate (dabar yra Baltijske, buvusiame Pilau).

Vachtos karininkas atsako “klausau“ ir pakartoja išgirstą komandą, parodydamas, kad suprato. Ir tučtuojau kodų knygoje ieško reikiamos vėliavėlių kombinacijos. Gi signalininkai atmintinai iškalę, koks kirilicos raidės pavadinimas kokią spalvotą vėliavėlę atitinka – ir pasirengę bėgti iki stiebo signalinio falo šią kombinaciją kelti.

Vachtos karininkas randa tinkamą kodą ”Pasiruošti manevrui“ ir duoda komandą signalininkams:

– КАКО-ЛЮДИ-ЖИВЕТЕ (клж – liet. “kaip-žmonės-gyvenate“)!

Signalininkas išbėga kelti signalo. Visi eskadros laivai atitinkamai dubliuoja signalą.

Karininkas tęsia, duodamas komandą “sukti į atgalinį kursą paeiliui paskui flagmaną“, kas iš esmės reikštų “grįžtame į bazę“, signalininkams įvardindamas kodą:

– НАШ—ХЕР—ТВЕРДО (нхт – liet. “mūsų-linksmakotis-kietas“)!

Admirolas šio manevro pabaigą užbaigia šelmišku pastebėjimu:

– Na, jei jau jūrų liaudis gyvena gerai ir linksmakočiai kieti, tai tikrai reikia baigti šituos manevrus ir grįžti į Kronštatą – žmonos namuose laukia. Štai maniškė vakar virėjui prisakė paruošti runkelinės su pyragiukais.

Ir kreipdamasis į kapitoną:

– Kviečiu jus su žmona pas mus atvykti šįvakar vakarienės 18 nulis nulis. Ir dėkoju, ponai, už puikų šaudymą ir manevrus. Pranešiu kunigaikščiui Konstantinui, laivyno vadui, kad mokymai praėjo sėkmingai.

Advertisements