Kai skaitančiųjų (nors ne visuomet perskaitančių) yra, o diskutuojančiųjų kitąkart pritrūksta (juk ne kiekvienas komentaras – disputas… ypač, kai Ginaitė ne visuomet komentarą gi palieka), tai va tenka kitąkart temą susirasti pačiam, juolab, kad požiūriai į vieną ir tą patį dalyką gali skirtis. Tame nieko blogo – apie požiūrių skirtumus kalbant. Blogai, kuomet diskusija susiveda į “o kas tu toks?“

Šįkart aš kiek pakomentuosiu ir savo nuomonę išdėstysiu dėl kai kurių GŠG guru buriavimo tema arbusis.lt teiginių apie bortus ir prasilenkimo taisyklę, kursams kertantis, juolab, kad panašia tema visai neseniai rašiau, tad kaip – tuo ir gausis neakivaizdinis disputas.

Neakivaizdinis, nes – o ką čia su tokiais “grafomanais“, cituojant gerbiamąjį prelegentą, kaip aš, ir diskutuoti? Tad jei nykštukas neina pas namuką, tai namukui, rizikuojant sulaukti eufemizmo dėl pavažiavusio stogelio, tenka tursenti link ant kelmelio pasilypėjusio nykštuko.

* * *

Čia ir toliau kursyvu yra citatos iš minėtos aukščiau nuorodos į “Ant bangos“:

Kaip pasakojo teisėjas Rolandas Žentelis, tokia tradicija susiklostė dar nuo tada, kai dešiniarankiai vikingai plaukioji į Angliją. „Ant bangos“ šaltiniai Anglijoje vikingų nemini, bet pasakoja tą pačią priežastį.

Čia sau leisiu pastebėti, kad mūsų vakarietiškos civilizacijos navigacijos lopšiu laikoma antikinė Graikija. Ne samanotų fiordų ir tūkstančio ežerų kraštai ar Ūkanotasis Albionas. Gal todėl, kad iki skandinaviškų sagų (ne “guzikų“, o sakmių) ne vien aklasis dainius Homeras apie Odisėjo klajones jūromis paporino, bet ir itin gajos dar nuo anų graikų atėję legendos apie argonautus, kurių dėka šis žodis tapo netgi bendriniu.

Tik ne mažiau intensyviai ir sėkmingai Antikos laikais plaukiojo ten dar ir finikiečiai, kurių kraštams tokiu būdu galima ir “piratavimo lopšio“ laurus gal skirti, ir iš graikų “estafetę“ perėmę romėnai, ir ne tik literatūroje koks Vergilijus su “Eneida“, bet tie pragmatiškieji ir veiklūs Romos piliečiai, kurie ne žodžiais, bet jau darbais ir praktiškai į Viduržemio jūras merkė savo laivus, o neužilgo – ir jau kaip į “vidines marias“.

Nors Romos valstybės veikėjas Seneka paniškai bijojo plaukti jūra ir mieliau rinkdavosi kelio dulkes ryti ar būti užlinguotam neštuvuose, tačiau Romos ir romėnų teisę valdyti ne tik žemes, bet ir jūras geriausiai tuomet įvardino Plutarchas, priskirdamas, Pompėjui, buvusiam ne tik garsiu Romos valstybės veikėju, karvedžiu, bet ir bene sėkmingiausiu Antikos “visų laikų“ admirolu, išvaliusiam laivybos kelius ir pakrantes nuo mano paminėtų piratų, sakramentalia tapusią frazę, kaip niekas kitkas geriau įvardinančią jūrinės (!) valstybės mentalitetą: navigare necesse est, vivere non est necesse (lot.) – “plaukioti yra [gyvybiškai] būtina, gyventi nėra būtina“.

Tad atmesti Antiką ir pradėti ieškoti ištakų Europos laivybos papročiuose tik nuo vikingų – mažiausiai yra trumparegiška.

Na, o ar pasakojo čia Romas Žentelis, ar taip nugirsta bei suprasta buvo, tai sunku man dabar pasakyti. Baklanų, kad juos mintimis ar akimis šaudyti, Trakų apylinkėse nepastebėta (tiesa, Varnų sala – vos ne tiesiai prieš uostelį). O jei priežastys buvo linksmesnės, prelegento akučių užpylimą lėmusius, tai yra įvairių variantų, ką gi galima su tokiu jūreiviu daryti – neversti gi jį tos paskaitos įvadinės dalies klausyti neknapsint, jei tokie dalykai rūpi mažiausiai? Juolab, kad ir paskaita apie šiuolaikines varžybų taisykles buvo, o ne marinistinę istoriją.

Tuo noriu pasakyti tiesiog, kad nežinau, kieno čia tokia mintis buvusi, ir su kuo tenka šįkart diskutuoti neakivaizdžiai (štai todėl va taip ir tenka).

* * *

Anuomet vikingų laivuose vairas buvo dešinėje pusėje pritvirtintas irklas, tad jiems švartuotis uoste (angliškai – port) patogu kairiu bortu. Nuo čia ir šio borto angliškas pavadinimas — port. Anglai tą patį porina, bet jau be vikingų, apie savo anuometines baržas su vairu dešiniame borte.

Man patiko teiginys, kad nuo vairo irklo laisvas bortas angliškai pavadintas “į uostą“ ar “uosto“. Tik kodėl priešingas vadinasi “žvaigždžių“ – nelabai čia aišku.

Užbėgant pasakysiu, kad va kiti tų pačių britų laivyno istorijos tyrinėtojai sako, jog šie bortų pavadinimai Anglijos laivyne įsigalėjo gerokai po to, kai vairo irklą pakeitė vairo plunksna. Kuo jie taip neigdami prelegento (ar prelegentų) versiją remiasi, nežinau. Bet iki Kromvelio respublikos įvardinto ir suformuluoto siekio, perimto ir įgyvendinto praktiškai, kas juokingiausia, po to vėl restauruotos monarchijos, veržtis Britanijos salų tautai (tautoms) ir valstybei per vandenynus, Anglijos reikšmė ir “svoris“ jūrose buvo labai dar artimas nuliui.

Neplaukiojo jie nuo “neatmenamų laikų“, nereikėjo jiems ir galvą sukti dėl laivo konstrukcijų ypatumų, duodančių vardus bortams. Galėjo vadinti ir paprastai liaudiškai “right“, vien todėl, kad toji pusė buvo “tinkama“, “teisinga“, o likęs bortas – ir yra tai, kas likę (angl. left).

Kaip prisiminti angliškai?

Ogi laivas, kuris išplaukia, “has left port“ – paliko uostą, kur “kairė“ ir “uostas“ yra viename sakinyje. Artūras Dovydėnas gi dar ir pajuokavo, kad atsirinkti, kuri pusė žymima raudona, yra paprasta, jei žinai, kad PORTveinas yra tikrai vynas (t.y. “normaliai“ vynas yra raudonas)… Pratęsiant jo mintį, darytina išvada, kad vyną geriausia gerti kairiame borte sėdint, o degtinę (anks. “žalią vyną“) – dešiniame.

* * *

Grįžtant gi prie vairo, tai šis ne tik vikingų laivuose buvo taip pritvirtintas, ir dar daug vandens turėjo pratekėti nuo laivų forštevenių link achterštevenių, kol vairo plunksna buvo sugalvota – pirmiausia ji buvo pradėta statyti laivuose, pakeitusiuose mūsuose (t.y. Baltijoje) hanziškuosius kogus, o Viduržemio jūrose – karavelėse.


Ir dešinio borto pavadinimas — starboard — gali būti kildinamas iš steering, reiškiančio vairavimą,valdymą. Nes bortas su vairu likdavo laisvame vandenyje, ne prie kranto. Kalba — gyvas organizmas, kinta, tad ir steering (kitais šaltiniais — steorbord) ilgainiui pakito iki starboard.

Jei jus šita kalbainiška versija įtikino, tebūnie. Manęs – ne. Kodėl?

Mat pas mus iš tikro neprigijo ne tik bortų pavadinimai angliškieji, o šie šelmiai bemaž visas laivo ir laivybos sąvokas tiesiog išsivertė ar įvardino savo kalba, kai intensyviai laivyną kurti pradėjo. Esu gi jau kalbėjęs ir apie tą “olandiškąjį mitą“ pas mus.

Ir “mūsiškai“ bortai vadinasi taip, kaip Hanzos pirkliai kažkada įvardino, o jų veiklos perėmėjai Baltijoje komersantai vokiškai, o ne angliškai ar olandiškai “šprechinantys“, juos čia, tikėtina, net ne per Memelį, o per Sankt-Peterburgą ir iki mūsų atnešė: štyrbortu (vok. Steuerbord, kur angl. steer – vairas) dešinysis ir bakbortu (vok. Backbord, kur angl. back – nugara) kairysis, žiūrint į pirmagalį.

Prie šito teks dar grįžti, turėkit kantrybės.

* * *

Dėl vairo padėties ir laivų pirmumo teisės tradicija radosi. Pučiant vėjui, buriniai laivai pakrypsta į šoną, tad jei vėjas pučia į kairį bortą, laivas krypstą į dešinį, kuriame yra vairas. Ir atvirkščiai – kai pučia į į dešinį bortą, šis su vairu kyla iš vandens. Štai todėl laivas su panirusiu vairu turi geresnes galimybes manevruoti, todėl ir užleidžia kelią prasčiau valdomam dešinio halso laivui.

Visiškai ne todėl.

Tiksliau, kaip kad sakoma rusų patarlėje – varpus skambant girdėta, tik neaišku, kurioje parapijoje. Arba, perfrazuojant kitą – paklysta jei ne tarp medžių ar stiebų, tai tarp laivo bortų.

Tai dabar buriuotojams atrodo, kad laivės (ol. jachtos) pasvirimas (krenas), kuomet stiebas artimas vandens paviršiui, yra laivui visiškai natūralus ir ne pavojų prisisemti vandens bei apvirsti, o grynai žvygaujantį įgulos bernų malonumą ir paimtų pasiplaukioti mergų spygavimus sukeliantis atrakcionas.

Ir bėda čia yra ne vien tarp didžlaivių motoristų, kaip neseniai diskutavome su Docentu apie tradicinio jūreivystės mokymo kelio sugriovimą ir to liūdnas pasekmes, kuomet ir taip Klaipėdos uosto direkcijos diskriminuojami buriuotojų laivukai, kada paskubomis kertantys farvaterį ir kursą plieniniams plaukiojantiems daugiaaukščiams “namams“, išvadinami radijo eteryje niekinančiai “kirkšninėmis utelėmis“ (rus. sleng. “mandavoškėmis“), mat, suprask, tik painiojasi jūrų valdovų kelyje.

Panašu, kad ir netgi tarp buriuotojų labai lengva ranka numojama į savojo amato ar užsiėmimo ištakas bei istoriją, ir, vos išmokus tampyti giko šotus pagal pučiantį vėją ir norimą kursą, savo galvos daugiau kvailais klausimais, o kodėl taip, jau nebekvaršinama. Ilgainiui tai suteikia jiems netgi nenuginčijamus (sic!) argumentus pribaigti bet kokią diskusiją vienu ypu, priimant bet kokią išsakytą jiems abejonę asmeniškai lyg jų kapitoniškojo (sic!) munduro išniekinimą ir tarsi maištą laive, užsitraukiantį jei ne korimo ant rėjų (t.y. dabar – tik zalingų), tai bent jau tampymo pro kilį bausmės.

O pradžiai, gerbiamieji “mes geriau žinom, nes tikri buriuotojai esam“, siūlau nurodyti man, netikram buriuotojui ir dundukui, nors vieną (!) laivą, kuris turėjo arba turi falškilį kaip jachta. Nes man, prisipažinsiu, labai sunku įsivaizduoti kokius vikingus, šauniai visa raguota govėda antvėjiniame borte bandančius atkrenuoti savo ilgąjį drakongalvį laivą, pakibus anapus borto ant trapecijų.

O tai reiškia, kad krenas kompensuojamas, matomai, buvo ir dėl laivo dydžio ne įgulos kūnų svoriu, kaip lenktyninėse burvaltėse, o vis tik balastu pačiame triumo dugne.

Netgi ganėtinai artimi dabartinėms laivėms kurėnai stovumą išlaikydavo vandens balastu, kurį palaipsniui, laimikį traukiant iš marių, išstumdavo žuvis. Taip, nors kurėnas iš esmės ir burvaltė, netgi turinti iš šonų nuleidžiamus švertus dreifui kompensuoti, tačiau jo “triumuose“ teliūskavo vanduo ne vien dėl žuvies šviežumo palaikymo.

Gi burlaiviams ant triumo dugno sukraudavo akmenis. Ir jei pažiūrėti į skerspjūvį, tai laivo svorio centras būtų nors ir žemiau vaterlinijos, tačiau aukščiau žemiausio taško – laivo dugno. Jachtose gi falškylis masės centrą “nuleidžia“ dar žemiau, todėl šios praktiškai gali gultis ant vandens, nes “bulba plūgo gale“ atkrenuos tą “svertą“, kai burlaivis tokios prabangos ir pusę tiek pasvirti neturi, mat svyrant jam ant šono – kyla arčiau vaterlinijos ir svorio centras (jo projekcija “aukštėja“), prastindamas laivo stovumą.

* * *

Jei šitos iš piršto laužtos teorijos apie “tiek iškylantį krenuojant laivo vairo irklą, kad jau vairuoti sunkiai juo gaunasi“ skleidėjams to negana, tai siūlau ten visai netoli nuo jachtų uostelio Trakuose parėplioti link tilto į pilį, kur mano draugas laisvalaikiu valtis nuomoja. Sutarsime kaip jums pigiai. Arba gal ir pasėdėti valtyje nemokamai duos (nors nuo pakaušusio Lino Adomaičio 5 litus už pasėdėjimą ir kaimyno pririštoje valtyje jis sugebėjo nuplėšti). Ir kad jau esate ne valties atėjęs generolas Valdas Tutkus, jo brolį į Gorą “savanoriškai“ už Lietuvą tėvynę pasiuntęs, tai ir nusiderėsim jums nuolaidą kaip eiliniui.

Ir duos draugas jums vieną irklą – prie dešinio borto priglausti, tą vairą kad ir vikingų laive imituojant. Ir mes draugiškai nuo prieplaukos jums pasiūbuosim valtelę, kad eitų iškart suprasti net ir lygiam vandenyje, kada ir prie kokio kreno bortai vandenėlį ims semti. Ir gal eis pastebėti netgi tai, kad vairo irklas gerai mirksta ir tuomet, kai jo pusės bortas iškyla, kad leistų per priešingąjį vandens “gurkštelėti“.

O paskui pasodinsim į valtį ir duosim antrąjį irklą pairkluoti. Jei iki Užutrakio nuirklavus dar jėgų liks, tai kokią panardintą vonią gale pririšim, kad atgal plaukti ne taip linksma ir lengva būtų. Nes ne pūsles ant delnų pritrinti norime, o racionaliai irkluoti išmokyti.

Mat irklas efektyviai dirba ir paniręs 7/8 savo mentės ploto. Ir gerą jūrininką iš to ir pažinsi, kad įgudusios rankos valdomas irklas piktai ir su jėga neskandinamas, o nesitaškant ir natūraliai į vandenį merkiamas, kol irklo mentės medžio plūdrumas, pagal tokio graiko (sic!) Archimedo, pagarsėjusio ir aukščiau minėtų romėnų laivyno sudeginimu per atstumą, dėsnį, nebereikalauja jokių bereikalingų jėgų nei jį virš vandens išlaikyti, nei giliau be reikalo skandinti. Kaip ir pažinsi gerą irklininką iš irklo, traukiamo virš vandens kuo arčiau paviršiaus.

Išmokti irkluoti valtį nešvaistant jėgų – irgi menas. Kažkada buvęs pirmąja pakopa į laivavedybos mokslus, o dar iki tol – ir laivo eigos užtikrinimo esminiu įgūdžiu, ar tai būtų galeros, ar vikingų drakarai bei langskipai, kur burės tebuvo pagalbinis “variklis“ (vikingų knarai, vienok, dažniausiai buvo buriuojami, ne irkluojami, bet jų ir paskirtis kita buvo).

Ilgą kelią irkluoti buvo galima tik minimaliai jėgas naudojant šiam “mechanizmui“. Tad laivas ne tik irkluodamas nekrenavo tiek, kiek vėjo verčiama jachta, bet ir vairo irklas nebuvo skandinamas labiau už irklus, kuriais trauka sukuriama. O tai reiškia – toji teorija yra gražus lakios užkietėjusio, nors ir, deja, riboto akiračio, buriuotojo fantazijos vaisius.

Jei taip toliau eiti, tai, anot logikos ir “tokių istorikų“, ir Hastingso mūšį 1066 metais anglosaksai prapylė normanams, nes į šių pusę vietiniai goblinai su dviašmeniais karo kirviais perbėgo, o škotų troliai tiltus rezervams pritraukti sugriovė…

Kam patinka istorijos apie haliuciogeninius žiedus (I dalis: “berniuk, štai tau žiedas – eik ir išmesk“; II dalis: “ėjo ėjo, ėjo ėjo…“; III dalis: “ir išmetė“), o kas mieliau, nepaisant eskaluojamų aktualijų, rinksis laisvalaikiu paspoksoti kad ir brolius-lietuvius Griunvalde kailiais apsigobusius bei medinėmis kuokomis ginkluotus kažkada pavaizdavusio autoriaus kito istorinio romano-trilogijos “Ogniem i miecziem“ ekranizaciją. Kiekvienam – savo: kam – fantazijos, kam – istorija.

Vaizduotė – gerai. Bet jos sąsajos su tikrove ir faktais – būtina sąlyga, gražias istorines versijas kuriant.

* * *

Ir, matyt, taisyklės prasilenkimui buvo reikalingos dar gerokai iki vikingų ir netgi irkliniams laivams, kurie dažniausiai net ir nekrenuodami susitikdavo kelyje panašų laivą, kuomet tekdavo spręsti, kaip čia prasilenki nesusidūrus (jei į planus neįeidavo tarano įsmeigimas į priešo laivo bortą)?…

Prancūzai, tarkime, įvedę savos revoliucijos pasekoje dabar jau įprastą mums judėjimą dešine kelio puse ir tuo sulyginę kilmingųjų bei prasčiokų teises (šie luomai buvo įpareigoti eiti skirtingomis kelio pusėmis), teigia, kad čia jų škiperių nuopelnas, mat tai jų pakrantėse liugerinės burės šias halsų pirmumo taisykles įtvirtino.

Na, nebūtų jie pagyrūnai prancūzai, neretai praleidžiantys progą patylėti, kaip ir šiuo atveju teigdami, kad laivas ne dėl vairo irklo, tai dėl burės viršutinio buomo tvirtinimo iš stiebo dešinės pusės, mažiau traukos ir manevringumo suteikdavo dešiniu halsu plaukiantiems, kuomet burė prisiplodavo prie stiebo, todėl va iš pagarbos jiems ir gimė tas pirmumo dešiniu plaukiantiems suteikimo principas.

Kuo bloga dar viena teorinė versija, net jei patikėti, kad kokiu nors dekretu buvo įpareigota liugerines bures tvirtinti tik iš vienos konkrečios stiebo pusės? Tik va, kad mačiau jų šalandas, kur burės ant kiekvieno stiebo buvo pritvirtintos vis kitoje pusėje… Ir kuo ši versija blogesnė už aukščiau minėto prelegento perpasakotąją girėtąją, ar papasakotąją kitaip supratus?

Niekuo. Abi vienodai netikusios.

* * *

Tad dabar belieka kreiptis į tvarką ir tikslumą mėgstančius… vokiečius! T.y. prie to, kaip ir kodėl jie tuos bortus taip pavadino, ir kodėl gimė tas “dešinės rankos taisyklės“ reikalavimas praleisti plaukiantį iš dešinės, net ir sausumos keliuose žinomas kaip “kliūtis iš dešinės“?

Įsivaizduokite, kad stovite tame laive, kuris turi vairo irklą dešiniame borte. Iškart suprasite, kad prasilenkti vienam su kitu yra irgi saugiau banguojančiame vandenyje būtent kairiais bortais, nes nerizikuojate užkabinti šio vairo ir likti išvis nevaldomais. Taip jau net negalvodami supratote vieną iš prasilenkimo taisyklių.

O dabar čiupkite mintimis tą vairo irklą – laivas didelis, irklas ten vos ne rąstigalio storio, tenka griebtis abiem rankom, po pažasčia nepasikiši, kad, nugarą įrėmus į išaukštintą virš galvos achterštevenį, laisvąja (kaire) nosį krapštyti. Vadinasi, į pirmagalį ir judėjimo kryptimi stovite kairiu šonu. Jei galite puikiausiai matyti tai, kas dedasi prieš jus už dešinio borto (vadinamo “vairo borto“, jei pamenate, kur angl. stare – spoksoti), tai pirmyn ir atgal judėjimo krypčiai galite žiūrėti tik pasukę galvą į šonus.

Ir jei norite pamatyti tai, kas dedasi jums už nugaros priešingame, “nugariniame“ (iš čia ir pavadinimas toks), borte, tenka pasisukti jau visu liemeniu. Ir gal netgi paleisti viena ranka vairo irklo drūtgalį, beveik paliekant trumpam laivą savieigai. Jei vanduo ramesnis.

Gi susidūrimas dviejų laivų nepraeina be pasekmių nei vienam, todėl jums iš nugaros atplaukiantis, suprasdamas, kad vairininkas į jį stovi galbūt nugara, pats stengis duoti kelią, o ne plyšaus visa gerkle, kad jo linksmakotis didesnis denyje yra labiau kilmingas asmuo, apie ką rodo pakelta svečio vėliava ar vimpelas, ar kad jo įgula turi geresnius ginklus ir abordažo įgūdžius, todėl jums, gvėroms, tokių savo kelyje derėtų vengti… Lygiai taip pat pasielgsite ir jūs, sutikę laivą iš dešinės – to borto pusėje, į kurią stovite veidu. O statmenai įstatytą į šį vairo irklą rumpelį, kad vairininką atgręžti veidu judėjimo krypčiai, sugalvos daug vėliau, kuomet taisyklės taps seniai įprastos ir “savaime suprantamos“ (dėl ko iki dabar ir pamirštos jų priežastys).

O kodėl halsai čia irgi svarbu?

Jei laivai plaukia varomi burės ir neirkluojami, jie yra labiau priklausomi nuo vėjo. Iki atsirandant įstrižajai trikampei lotyniškai burei, burės tiek vikingų, tiek ir graikų, buvo paprastos keturkampės (taip vadinamos tiesiosios), kabinamos ant rėjos (stiebu kilojamo skersinio). Tokiomis be beitaso (islandiškai ir dabar reiškia “atotampą“) į vėją kampu nepaplauksi, bet dažniau tuomet priešinio vėjo problemą išspręsdavo irklavimu. O kai plaukdavo su bure genami vėjo, tai kursai buvo pavėjiniai – beveik iki halfvindo (kuomet vėjas pučia stačiai į vieną bortą) arba halfindą netgi įskaitant.

Dar kartą įsivaizduokite save tame laive, laikantį dviem rankom vairo irklo drūtgalį, tik šįkart – su išskleista bure. Jei vėjas pūs į veidą (t.y. iš dešinio borto, kas reiškia dešinį halsą), tai, net ir pasisukus, jums vaizdą už nugaros aname borte gerokai užstos burė. Gi pučiant į nugarą (kairys halsas, vėjas pučia į kairį, bakbortą), vaizdas už nugaros bure jau nebus užstojamas.

Ir nors ji dengs kažkiek matymo lauką priešais ar kairiame jums šone, tačiau sutikite, kad turėsite geresnes sąlygas pastebėti kitą laivą ir išvengti susidūrimo, nei vėjui pučiant į veidą iš “vairinio borto“ (štyrborto) pusės.

Ir joks krenas čia nėra niekuo dėtas – irkluojate ar bure naudojatės.

* * *

Na, o kodėl dešinys bortas angliškai vadinasi ne “vairavimo“, o “žvaigždžių“ bortu?

Leisiu pabaigoje po tiek rimto teksto atsipalaiduoti ir pajuokauti. Juk graži legenda būtų apie tai, kad romantikai gi tie visi buriuotojai ir to meto jūreiviai – mat stovėdami savo vachtas prie vairo jūrose į žvaigždeles žiūrinėja, o geriausiai jos matosi vairuojant vairo irklu pro dešinį bortą…

Ir nors tai tik (!) legenda, ji turi šiek tiek ir pagrindo: mat navigatorius (vok. šturmanas) laivo buvimo vietą nustatydavo ir pagal žvaigždes (dieną – pagal saulę) – ypač vikingai, kurie plaukiojo iš viso be kompaso. Pasitikrinti pačiam ar duoti komandą patikslinti kursą vairininkui čia pat gali kaip tik dešiniame borte, o ne priešingame vairui.

Kita vertus, Šiaurinė kybodavo iš dešinės ir visiems tiems pradžioje minėtiems vikingams, pasileidusiems į keliones užjūrio turtų ar naujų žemių atrasti. Daugiau jų išplaukdavo, nei sugrįždavo į gimtuosius fiordus, tad į minėtas žvaigždeles daugiausiai ir spoksodavo pro dešinį bortą, kurį ir pavadino taip…

Tik jei rimtai, tai ir kas ten iš tikro žino, kodėl anglams, turintiems vikingų kraujo, kilo vėliau mintis tą savo dešinį bortą taip įvardinti, ir aš kol kas nežinau. Bet ši graži versija ne ką prastesnė už filologines-asimiliacines. Ir už žando užkištas liežuvis, anot tų anglų, padeda nekikenti šiąją pasakojant (kaip ir aną girdint).

Reklama