Pagal Jurgį – ir kepurė! – lietuvių liaudies patarlė.

* * *

Vakar kaip tūlas midlbrodo reprezentacinis vienetas, besikultūrindamas po ubermenšinius lokalius akropolius beigi ermitažus, aptikau tai, ką pavadinau štai čia kepše.

Mat kapitonas sutrumpintai žargonu dar vadinamas kepu, o kepurė kepui – tai kaip ir būtų kepšė, nors koks žieminis kepo kepurės variantas derėtų būti pavadintas gal kepurše. Nors jei tas kapitonas yra civilio burinio laivelio, tai gal netgi kokia škiperūške (vietinių tarme po prostu), škepurše (“škias…“) ar gal tiesiog škepe?

Aptikau, pasimatavau ir sakau sau – “jamam“!

Nes – o kodėl gi ir ne? Kaina tik 9,99Lt, kai gatvėje už lygiai tokią pačią ar netgi prastesnę prašė dar pernai bent 20 Lt.

Kas juokingiausia, brendinėje etiketėje In Style (“you got style, baby!“) parašyta, kad ne tik importuotojas, bet ir užsakovas yra ta pati Maxima Lt. Tai man keista, kaip iki šiol šios kepurės nepasiekdavo prekybcentrių lentynų. Pakeliui gal būdavo išgrobstomos gatvės gaujų prekeivių iš “apie viską pagalvota“ fūrų? Ar tiesiog maksiminiai pirkimo agentai apsižiūrėjo, kad vasarai galima neblogą biznelį prasukti, tad ėmė daug ir todėl su didele nuolaida, kad tokia lentynos kaina tesigavo, žinant, kad užsidedamas 60-80% antkainis?

Jei taip, tai laikykime, kad pernykštė “Ambersail“ plaukimo misija “Vienas vardas – Lietuva“ savo tikslą pasiekė – jau suvokiama, kad ne tik sodininkų padargais, panamkomis bei beisbolkėmis (tiek kuokomis, tiek kepuraitėmis) derėtų čia prekiauti.

Nors, aišku, galima buvo va neseniai “Vilniaus dienų“ mugėje Brode įsigyti Latvijos ruso atvežtą odinę škiperišką kepurę. Už 190 litų. Bet už tai dar ir su a-la swarowski pagrąžinimais prie kokardos. Bet odinę pilnai! Todėl visiškai nebijančią lietaus. Bet už 190Lt… Baltu viršumi pardavėjas jas vadino “kapitankomis“, o juodu – “mičmankomis“.

Prie pastarosios, tuomet pamaniau, labai tiktų odinė liemenė ir odinės kelnės… Ir jei tuo nepanašėsite į krūtą baikerį, tai baikit baikas ir šiukštu fioletavos maikės nesivilkite! Nes sunku bus įrodyti, kad nesate baigęs kokios pedagoškės iš pašaukimo, juolab, jei dar užsirašysite mamūtoviškai “kedofilai užkniso negyvai“! O gal tiesiog dėl stiliaus nesuvokimo būsite vietinių (k)uoktelėjusių gražu(o)liukų apkaltintas kaip socio-atplaiša, livin’ on his own.

Tad pagalvojau, kad gal tos “mičmankės“ ir neimsiu. Nes būsiu ne taip suprastas, o manyje Drąsiaus nuošimčių (ar kuo ten matuojama?) ir patoanatomas nerastų.

O kad pagal Jurgį ir kepurė, tai koks “jurgis“ esu buriavime, tai tokia kepurė man pilnai ir tiks. Ką jau čia ant molo girtam tatūškėmis su inkaru ant bicų girtis, telniaškės rankoves pasiraitojus, jei neturiu nei tokio tielnyko, nei tokio epiderminio miano?..

O tai prabangiai “kapitankei“ derėtų turėti ne burinę laivę, bet galingą motorūfkę Pilies uoste, ir su girtais sėbrais plaukti menkių šerti karšių gaudyti Kuršmarėse, arba pavėžėti jomis kokią nusoliarintą peroksidkę su podrūžkėmis iki Nidos stilingai bomondiškai tusovkei. Nes bemsą kiekvienas durnius kad ir lizingu nusipirkti gali, tai pareigytės barakudaitės išrankios, nebesėda net jei jos tranzuoja, o autostopui jų pakelta ranka staiga apsunksta ir prilimpa prie klubų, pamačius artėjantį bumerį

Tiesa, gal vis tik šioms mūsų marioms, galvoju, labiau pritiktų Pamėnkalnio blusturgyje kada nusipirkti kokią vintažinę U-boot furažkę?.. Ar piliovkėje turistams greta matrioškų brukamas tipinis sovietinis aerodromas ant galvos baklanų atakoms yra labiau komilfo? Žiū, dar jei ir koks suominis, šakšinis ar auštrinis užpūstų anapus geltonųjų pasienio bojų link Rusyno, tai gal pograncy net savu palaikytų, nors vodkės ir neįpiltų?

Nors už rusus, kaip rodo praktika, lietuviai vsatininkai uoliau darbą atlieka ir visus pričiuptus mūsų nelaimėlius patys nubaudžia, tad pietinė Kuršmarių dalis link Priegliaus gali miegoti ramiai – granica u labusov na zamkie (rus. “labukų siena užrakinta“). Tad galima drąsiai, nebijant teisinių ar politinių pasekmių, jau maukšlintis tą kepurę su archaiškuoju lietuvišku saulės simboliu, neaišku kokiu būdu atsidūrusiu nacių erelio naguose. Gal ir erelis tas ne nacių, o kokio krivio krivaičio Lizdeikos, pribūrusio žemaičių dusintojui Gediminui apie geležinį vilką, šeimos herbas, tarkime?…

O kad jau nusipirkau tokią, kuri tiks kad ir šiemet Mozūruose ant denio škiperio įvaizdį iš savęs laužti (nors įvaizdis gal ir ne viskas, bet troškulys yra viskas, ir dehidratuoti net ant vandens gana greit įmanoma), tai į komplektą reiktų kokią kukavinę pypkę su riestu cibuku dar va gal įsigyti? Antai, buvęs grupiokas (ir buvęs premjeras) tenisą netgi žaidžia papypkuodamas, ir pažįstu dar vieną finansų analitiką, kuriam pasipypkavimai minti kasdien dviratuką po miestą irgi netrukdo. Tai jau prie tokios kepšės vardan imidžo tikrai ne cigarą gi derėtų į burną grūsti!…

Bet gal jau gana čia man Lokio stiliumi akis žargonizmais ir slengu badyti bei Andriaus Užkalnio patarimu iš savojo snobiškumo šaipytis, net jei ir esu kažkiek tuo snobu prašalaičių požiūriu. Juk vis tik norėsite ir kokios naudingos ar pažintinės informacijos, kad jau kalbą apie kepurę užvedžiau, tai ne tikslą tik pasigirti ar pardavimus prekybcentryje paskatinti turėdamas?…

* * *

Kepurė, kurią dabar pamėgo buriuotojai ir netgi padarė sava uniformine, atėjo iš ten, iš kur jai ir derėjo ateiti į šią sritį – iš Graikijos, Vakarų civilizacijos navigacijos lopšio. Būtent tokios formos kepurė yra tradiciškai laikoma graikų žvejų kepe (kepure su snapeliu).

Galima ginčytis, ar čia jie sugalvojo, ar čia iš uniforminės furažyrių (19a. pašarą ruošiančiųjų kareivių) atėjo, bet neabejotinai būtent graikų žvejai Viduržemio jūroje šį kepurės fasoną išpopuliarino, dėl ko Vakaruose angliškai ši kepurė netgi taip ir vadinama – Greek Fisherman’s Cap.

Atkreipkite dėmesį, kad graikiškas variantas yra vienspalvis, su ornamentais snapelyje ir lankelyje. Dažniausiai šios kepurės gaminamos iš vilnos, o savo geriausią išvaizdą jos kaip tik įgauna laikui bėgant, blukinamos saulės ir merkiamos lietaus.  Būtent tuomet nuo jų, rodos, dvelkia tuo “beviltiškai romantišku“ uostų dervos, dumblių ir žuvies kvapu, darbiniu dokerių “vira! maina!“ šūkčiojimu, girgždinčių apkrautų gervių aimanavimu ar užklystančio vėjo gaudesiu stiebų vantuose…

Aišku, tokio stiliaus kepures pamėgo ne tik graikai – jas 19a. antroje pusėje ir 20a. pirmoje dėvėjo ir marių žvejai, ir gal ne tik žvejai. Tai ne “franto“, o lauke ir gryname ore, kad ir koks jis bebūtų, dirbančio žmogaus galvos apdangalas. Todėl jis, nors ir papuoštas tautiniais to krašto ornamentais ar bendriniais marinistiniais simboliais, yra kuklus ir neiššaukiantis.

Buriuotojai gi pamėgo saulės blukinamą viršų daryti baltą – saugo ir nuo kaitros. O nuo prakaito patamsėjantis juodas ar tamsiai mėlynas lankelis neleidžia ne tik šiam į akis sroventi, bet kartu neleidžia vėjui ir plaukų šiaušti, kaip ir snapelis – saulei akių žlibinti.

Aptaki forma sumažina padūkusiam vėjui ir galimybes nulupti kepurę ir nusviesti į bangas (tuo ji ryškiai skiriasi nuo karinio fasono, ypač rusiškame laivyne įprastų “pakilimo takų“ ant galvos), nors anksčiau pasmakrėn nuslenkamas raištelis dabar jau virš snapelio atlieka tik dekoratyvinę funkciją. Vienok, jei lyginti su iki tol buvusiu laivyno uniforminiu galvos apdangalu (tarkime, tokiu, kokį mėgo ir korsikietis Napoleonas) arba trikampėmis kepurėmis ar plačiabrylėmis skrybelėmis, tai ši kepurės forma akivaizdžiai yra praktiškesnė.

Tad toks dizainas yra pilnai logiškas ir suprantamas, o jo pagrindu sukurta ir besnapė jūreiviška uniforminė kepurė, kartais tradiciškai papildoma dar ir laivo pavadinimą pažyminčiais kaspinais, atlikusiais, kaip ir “raištelis“ kepėje, tas pačias funkcijas vėjuotu oru. Tiesa, pirmoji liko žvejų, buriuotojų ir škiperių bei patyrusių civilių jūreivių (angl. able seaman) mėgstamu neformaliu galvos apdangalu, kai besnapė – tik karinių laivynų jūreivių (angl. enlisted) uniformine ir formaliai reglamentuota kepure.

Na, o jei paklausite manęs, kaip aš žiūriu į škiperiška virtusią graikiškąją žvejų kepę, tai, suprantama, kaip – kaip nepataisomas romantikas!…

Ir aš neburbu, kad ją dabar maukšlinasi kokie kauštelėję linksmuoliai, įsigiję už sutaupytus nuo kelių papildomų alaus bokalų pinigus kokios uostamiesčio jūros šventės metu, ar ant jų parankės pakibusios atitinkamos draugės. Juk ir beisbolkes dabar dėvi ne vien beisbolą žaidžiantys, o daugelis jų net ir taisyklių dorai nepaaiškintų. Ar dėl šito uniforminės kepuraitės pripažinimo beisbolas kažką pralaimėjo, ar atvirkščiai?…

Man tiesiog gražu, kad nors ir taip, po truputį, bet marinistinė dvasia plinta. Žiū, gal kartelį kitą ir į laivelį tūlas sėsis. O po to užsimanys ir vairalazdę palaikyti, ar už kokios virvelės timptelėti. O paskui…

Šia “liga“ užsikrečiama po truputį, netikėtai, bet už tai – dažniausiai visam gyvenimui ir nepagydomai.

Tad pirkite šias kepšes kad ir maksimose, drąsiai dėvėkite jas net ir prie mūsų jūros bei ne vien ”Švyturio“ alutį gurkšnodami. Juk meilė jūrai ar burėms – ne kepurėmis, diplomais, “nueitomis“ myliomis ar priklausymais kokiai nors organizacijai matuojama.

Ahoy!

Reklama