– Gerai apsvarstęs, aš priėjau svarbią išvadą. Šitos bitės yra visiškai prastos.

– Iš tikrųjų?

– Visiškai prastos. Be to, manyčiau, kad jos turėtų nešti visiškai prastą medų. Ar ne?

(I skyrius, kuriame susipažįstame su Mike Pūkuotuku ir Bitėmis. Čia ir prasideda pasakojimas. – iš Alenas Aleksanderis Milnas “Pūkuotuko pasaulis“, vertė Virgilijus Čepaitis)

* * *

Kas gi jau čia dar nežino, kad Lietuva (o konkrečiai – Klaipėdos universitetas), turi mokomąjį burlaivį – škuną “Brabander“, kurios kapitonas yra Valdemaras Vizbaras, LBS kvalifikacinės komisijos pirmininkas? Žinom. Didžiuojamės.

Nors gal kiek man keista dėl kitko.

Nes kažkaip negirdėjau, kad “Brabanderyje“ intensyviai atliktų privalomąją praktiką KU Jūrų technikos fakulteto ar Jūros mokslų ir technologijų centro jūros kursantai. Tarp kitko, jei karo kursantai yra “kariūnai“, tai kaip šiuos vadinti – “jūriūnai“? Ar vis tik “gardemarinai“? Bet kad ne kariškiai gi, kad taip vadinti, tai…

Nesigirdėjo, kad laivu jūrinei praktikai atlikti naudotųsi ir Juodkrantės Liudviko Rėzos vardo mokyklos jūrų kadetai. Lietuvos jūrų skautai nuolatiniais pasiplaukiojimais šiame burlaivyje irgi nesigyrė, o dažniau, deja, turi tenktintis tik baidarių žygiais žemyn upe.

O, žinote, tas “Brabander“ yra pristatomas kaip mokomasis burlaivis. Kas ir ko mokinasi – gal iš viso būtų verta apsvarstyti ne man čia, bet kažkur kitur, nors ir ne mažiau viešai (nes aš tada gal irgi būčiau nušviestas beigi apšviestas).

Aš nieko prieš, kad Klaipėdos universitetas gali sau leisti iš studentų “krepšelių“ išlaikyti burlaivį – Vilniaus Dailės akademija, antai, turi sau net Panemunės pilį, vieną stipriausių pilių kovų su kryžiuočiais metu! Bet man, kaip mokesčių mokėtojui, iš kurio pinigų tuos krepšelius buvęs kaimynas, o dabar Švietimo ir mokslo ministeris, pradėjo formuoti, labai ta proga bent jau dėl geros senos jūrinės tradicijos norėtųsi, kad būsimieji laivų mechanikai beigi navigatoriai pradžiai įmirktų šiek tiek druska košiami vėjų šio laivo vantuose, o ne kokio metalinio gargaro užkabariuose. Kažkodėl turiu tokią nuojautą, kad minėtojo laivo kapitonas to norėtų netgi ne mažiau už mane.

Na, o jei ta praktika vis tik vyksta intensyvi, tik niekas apie tai nepasakoja ir neparašo, o aš ir nežinau, tai tuomet atsiprašau. Kuklumas žmogų puošia, sako, bet nereikia gal tos patarlės priimti tiesmukai, gerai?…

* * *

O kad jau apie papuošimus pradėjau, tai ir grįžtu prie temos.

Kuomet aš žiūriu į uoste stovintį “Brabanderį“, man kyla toks dvejopas jausmas. Kaip sakiau, aš laivu didžiuojuosi (nors laivo įgulai dėl to ir nusišvilpti, aišku, ir nebūtinai į bocmano švilpynę). Tačiau kitas nenuvaldomai mane apimantis jausmas nėra toks malonus, ir jo nutylėti negaliu.

Mat iš šio laivo pasipuošimų aš matau ne škuną. Ir net ne burlaivį. Aš matau… paprastą motorinį katerį!

Pirmiausia pažiūrėkime į galą, kur plevėsuoja svarbiausia laivo vėliava – jo ensinas:

O dabar grįžkime prie laivo nosies ir pažiūrėkime į čia plevėsuojančią vėliavą ant bušprito flagštoko:

Paklausite, o kas čia tokio, kas jau čia taip va ir negerai?

O gi viskas.

Arba, jei jau konkrečiai: ir šios vėliavos ne vietoje, ir negerai pakabintos!

Aš suprantu, kad “Brabander“ įgula gali labai tingėti plaukiant saliutuoti savo ensinu karo laivams. Kai etatinė įgula minimali, tai ir vachtos karininkas, ir vachtos jūreivis ne vien kad taip jau ir patingės nubėgti iki flagfalo, kad nuleistų vėliavą ir ją pakeltų keliskart, prasilenkiant su karo laivu ar kitu laivu, kuris bus tiek malonus pasisveikinti pagal seną jūreivišką tradiciją. Tuomet suprantama, kodėl ensinas prikabintas prie flagštoko laivagalyje.

Tačiau škuna ši yra gafelinė, todėl ensinui derėtų oriai plevėsuoti po paskutiniojo stiebo gafeliu (šiuo atveju, grotgafeliu)! Ir tai visai neturi reikšmės, kad ši škuna yra nebe karinė, kad dūminio parako laikai baigėsi, todėl dera kabinti vėliavą aukščiau, kad jos neužstotų škancuose į priešą šaudančių patrankų dūmai.

Tradicijas gerbiančio laivo kapitonas pirmiausia vėliavos ieškos akimis tokiame laive būtent po paskutiniojo stiebo gafeliu (čia tas įstrižas skersinis, prie kurio kabinamas trapecinės burės viršus). Ir, neradęs ten, gal netyčia aptiks vėliavą žemiau, kur ji dabar yra “Brabanderyje“, ir kur ją kabina šiuolaikiniai motorlaiviai, kuriems stiebai tereikalingi tik radijo antenai išsikelti (ironiška: spėkit iš vieno karto, kurio laivo kapitonas veda VHF radio ryšio operatoriaus kursus buriuotojams?..,).

Laivas, kuris tokiu būdu slepia (kuklinasi?) savo tapatybę, kažkuo panašus į panašiai besielgiantį praeivį, slepiantį savo veidą, nusukantį akis, vogčiomis sėlinantį pro šalį ir neburbtelėjantį kaimynui nei “labas“, nei “viso gero“…

Būtent į tokį diegelį panašiu tampa ir “Brabander“, deja. Nesakau, kad vagis, bet kam elgtis taip, kad tuo įtartum?… Ori ir save gerbianti tauta nebijo išdidžiai išskleisti savo šalies ensino (ir dar – didesnio už kitas laivo vėliavas) ten, kur jam ir dera plevėsuoti. Nebent, jau taip ir štormas stiebus nuvartė – bet gi stovi jie dar vis pelėsiais ir kerpėm apaugę?…

Bet tuoj, nujaučiu, užginčysite: “Brabander“ gi stovi uoste, todėl burės nuleistos ir surifuotos kartu su gafeliu! Taip kad kur jau čia bekabinsi taip žemai prie pat giko (apatinio buomo) tą vėliavą?…

Ir vėl būsite neteisūs. Štai norvegai toje pačioje šventėje:

Jų ensinas išdidžiai plevėsuoja vėjyje po paskutinio stiebo gafeliu. O kurie didesni “vikingai“ ir jūrų tradicijas išmano, norvegai ar mūsų cepelinai balandėliai, klausti reikia?… Galima išspręsti, kai nori. Arba galima elgtis paprasčiau – rūpesčių gi mažiau. Na, ne mano laivas, ne mano ir balastinis vanduo po pajolais.

Tad gal dabar imam ir nutursenam į priekį prie ten plevėsuojančios trikampės vėliavėlės, kuri vadinama “bedžy“ (angl. burgee), o lietuviškai, pasirodo (ačiū mano tinklaraščio skaitytojams!), turi vėlūko arba vėluko pavadinimą! Būtent tai, ką mes čia matome, pagal savo formą ir stilistiką yra burgee, o ne giuisas (kažkodėl mūsų Karinių Jūrų Pajėgų štabo karininkai pasirinko jį vadinti “domkratu“, šmaikštuoliai), kuriam priklauso čia plevėsuoti!

Giuisas (ol. vėliava) – tai iškilmingomis progomis ir paradų metu keliama laivo vėliava jo priekyje, laivui stovint prie krantinės arba judant uosto reide. Giuisas dar yra ir [jūrų] tvirtovės vėliava.

Britai, tarkime, savo Union Jack (mums įprasta Didžiosios Britanijos vėliava) kabina tik kaip giuisą (angl. naval jack), ir leidžiama tą daryti tik karo laivams, civiliams gi griežtai draudžiama. O šią, mūsų supratimu, jų šalies vėliavą pakeičia atitinkami atskirai sukurti ensinai (baltasis su šv. Jurgio kryžiumi – karo laivams bei Karališkojo jachtklubo nariams kaip išimtis; raudonasis – komerciniams ir civiliams laivams, įskaitant visas jachtas; mėlynasis – rezervinis bei teritorijų laivams) jiems priklausančiose vietose (ant flagštoko laivagalyje arba po paskutiniu gafeliu).

O burgee – tai klubinė vėliavėlė. Ji pagal rangą netgi žemesnė už savininko arba taip vadinamą privačią laivo vėliavą, kuomet pastaroji yra ne vimpelo tipo, o vėliavos formos – t.y. stačiakampė.

Bet štai čia, “Brabanderyje“, ant bušprito flagštoko gi mes matome plevėsuojant klubinę vėliavą burgee!

Kuriai ne vieta ten. Ji ten atsiduria tik tuo atveju, jei laivas… neturi stiebų! Tuomet burgee ant motorinio katerio plevėsuoja jo priekyje, netgi šiam ir eigoje net ne uosto reide (gi ne giuisas čia!), o ensinas arba šalies vėliava – katerio laivagalyje ant flagštoko.

Taip ir nesupratau, ar čia “Brabander“, neduoktudiev, stiebus prarasti iš anksto ketina, tad jam vėliavos brangesnės ir todėl taip sukabintos, ar čia jo įgula tų stiebų taip baidosi, kad iškelti vėliavų vengia ten, kur joms būti priklauso?…

Ką taip “pasipuošęs“ laivas primena? Kažką gal iš Samuilo Maršako eilėraščio apie išsiblaškiusį žmogėną, kuris keptuve galvą pridengė vietoje kepurės, o pirštines apsimovė ant kojų vietoje batų?

Na, bet tai tas lyrinis herojus išsiblaškęs toks dar buvo, bet tai čia kaip reikia suprasti? Ir kaip po to didžiuotis, kai žinai, kaip čia viskas pridarkyta?…

Gi ne Užgavėnės, ir nereikia persirengėlio vaizduoti, jei nepasakyti kažką mažiau tolerantiško apie moteriškais drabužiais vilkintį ir atitinkamą makijažą pasidariusį vyriškos lyties atstovą kur nors Tailando seks-turistų gausiai lankome “stryte“, pastaruoju metu tapusiame traukos objektu ir mūsų Seimo nariams iš krikščionių-vegetarų frakcijos didenybiškomis pavardėmis…

* * *

Tai kaip ir kur turėtų būti ”Brabanderyje“ pakabintos vėliavos?

Ensiną (Lietuvos Trispalvę) derėtų kelti po groto gafeliu. Vienareikšmiškai. Na, bet jei burių sistema kaip menkių turkiško guleto, tai tuomet, aišku, nieko nepadarysi (nes nieko ir nedarysi).

Perfrazuoju dar kartą, nes matau, ne visi įsikerta iškart skaitydami tekstą (pažinoti raides – dar nereiškia mokėti perskaityti, kas jomis užrašyta): ne pati ensino padėtis bloga, o tai, kaip jis susišaukia su kitomis laivo vėliavomis ir vėliavėlėmis! Galop, kaip sakiau, galeonai irgi nekabino šios vėliavos po įstrižu viršutiniu buomu (mat buvo ir net ne gafelis, o lotyniška burė su rėja), nors “Brabander“ iki galeono – kaip mano “tūzikui“ iki kelto į Smiltynę.

Beje, mano galva, nėra ko ten ensinu pridenginėti “Brabander“ kitą nedidukę gėdą – guminį “tūziką“ vietoje normalios medinės “šliupkės“ (negi negalima nupirkti atitinkamos valties – didesnio skirtumo kainoje bemaž ir nėra?). Ir tai neturi reikšmės, ar laivas stovi uoste, ar jis plaukia – niekaip neįsivaizduoju esant laivui eigoje jo ensino iškėlimo vietos pakeitimo ceremonijos, kuri, matomai, tikrai vyksta, nes galite ir internete prisigraibyti nuotraukų, kur “Brabander“ užfiksuotas su jau “teisingai kabančiu“ ensinu.

Burgee (vėlukas) turėtų atsidurti fokstiebio (priekinio stiebo) viršūnėje. Laivėse (ol. jachtose) šios vėliavėlės kabinamos po dešiniu zalingu (vantų skėtikliu), ir, beje, jei jau snobiškai žiūrėti, tai netgi virš šeimininkų valstybinės vėliavos (priimančios šalies, kurios teritoriniuose vandenyse esama), o net ne po jomis, mat iki į stiebo viršų laivėse įsiropštė visokios vindeksų sistemos, dažnai, ypač gafelinėse, burgee būtent ten ir plevėsuodavo.

Bet tokį niuansą mažai kas jau bežino ir bepaiso, todėl kabinti dabar dėl bendros mados galima ir po jomis, kaip dauguma daro pagal tą logiką, kad burgee yra tik “klubinė“, kai anos vėliavėlės – valstybinės, tai, suprask, aukštesnio rango. Arba iš viso po kairiu zalingu, kaip dabar tokia mada nuėjo čarteriuose, po šiuoju sugrūsdami ir visas įsivaizduojamas “kitas“ vėliavas ir vėliavėles, įskaitant ir “čia plaukia tokios šalies įgula – matykite mus iš tolo!“ (ir prie kai kurių baltai-žydrai-raudonų Trikolorų geriau nakčiau nestoti).

Ant bušprito flagštoko gi dera iškelti giuisą, jei jau taip norisi tokį dalyką civiliam laivui turėti.

* * *

Ir va čia yra viena nedidelė problemėlė…

Mat mūsų KJP iš pradžių susikūrė sau tokį nuobodžiai primityvų politkorektišką (iš sausumos štabinių ir ministerinių dvikojų pusės žiūrint) “domkratą“ su baltame fone esančiu mėlynu inkaru ir ant jo užvožtu raudonu skydu su Gedimino stulpais, o dabar vis tik atsigręžė į labiau priderantį jiems – raudonąją vėliavą su Vyčiu, taip vadinamą dar “istorinę vėliavą“, kuri plevėsuoja ir ant visų tvirtovių (netgi ant prie Gariūnų esančios paminklinių akmenų ir židinių firmelės kuoro su patrankėle), išskyrus, kiek man žinoma, dvi: Vilniaus Aukštutinę pilį, dar žinomą kaip Gedimino bokštas, kur plevėsuoja Trispalvė (dėl istorinių 1919 metų priežasčių, davusių Vėliavos dienos šventę sausio 1d.), ir Klaipėdos Pilies, kur nuspręsta pakabinti Klaipėdos miesto vėliavą (matyt, irgi dėl istorinės savivaldybės pergalės, kad miestas pagaliau įėjo de facto į uosto, buvusio “atskira valstybe valstybėje“, teritoriją; nors didumoje uostas ir toliau pagal pavaldumą yra ne Klaipėdos, o Vilniaus – de jure).

Tad “istorinė vėliava“ dabar tapo kaip ir KJP giuisu – dėl ko labai džiaugiuosi!

Civiliui gi laivui, kokiu yra “Brabander“, šios Vyčio vėliavos giuisu rinktis nebeišeina jau, nors mūsų patriotiškai nusiteikę ir mėgėjiškai istoriją pastudijavę piliečiai (perskaityti Šapoką – laikoma pažinties su Lietuvos istorija intelektine viršūne) dažnai šią vėliavą ima naudoti vietoje tautinės, kurią, nepabijokim to žodžio, uzurpavo Lietuvos valdžia, paversdama Trispalvę valstybine vėliava ir įvesdama atitinkamus griežtus šios vėliavos naudojimo reglamentus.

Bet kadangi į įstatymus mūsų žmonėms yra tradiciškai ir istoriškai nuoširdžiai nusispjauti, tai retai kada teisėsaugos pareigūnai prikimba, kuomet valstybine vėliava kad ir “nereglamentuotai“ mojuojama kokio nors visaliaudinio džiaugsmo proga – kitos tautinės šiam reikalui tai juk iš tikro ir nėra!

Netgi kitos istorinės vėliavos – raudonos su Gedimino stulpais, – nebeišeina pasiimti kaip giuiso, nes… šioji yra mūsų kariuomenės štandartas (iš vok. – karo vėliava). Net jei ėmus ir sukūrus šios pavyzdžiu kokią dar vieną, neva, istorinę, kaip kad auksinį Vyčio Kryžių (Dvigubą, dar vadinamą Jogailaičių) mėlyname audekle, tai abejoju, ar pretenzijų šiuo atveju jau nepareikš mūsų teisėsauga – mat šioji, kaip emblema, puikuojasi ant policijos uniforminių rankovių, o panašios stilistikos vėliavas ir jie atsineša į paradus papleventi Angelų Sargų profesinės dienos proga. Prezidentinio herbo grifą pasiėmė STT, o VSD tuomet – gal ir šiojo Ožiaarklį Vienaragį? Nežinau.

Todėl aš pasiūlyčiau kabinti čia Klaipėdos miesto vėliavą – kaip labiau šiaip reikalui pritinkančią: pirma, tai šioji ir yra savotiškai “tvirtovės“ vėliava, netgi plevėsuojanti ant Klaipėdos pilies; antra, taip šis civilis laivas parodo ne tik savo registracijos uostą, bet ir tuo išreiškia pagarbą savo namų uosto miestui. Giuisu gali būti kokios nors teritorijos, dažniausiai stilistiškai perdirbta, kad skirtųsi nuo ensino, vėliava, bet jokiu būdu ne organizacijos!

Belieka dar grotstiebio (antrojo stiebo) viršus, kad jau sukabinome burgee, giuisą ir ensiną.

Ir čia siūlyčiau kelti būtent taip vadinamą savininko vėliavą (angl. private flag), kuriai ir pridera ant šio stiebo plevėsuoti – Klaipėdos universiteto vėliavą! Tuomet ant fokstiebio plevėsuojantis burgee puikiausiai dizainu susišaukia su šia, o ir ši – su giuisu.

Štai taip pasipuošęs “Brabander“ sukurtų harmoningo laivo ir išmanios bei jūrines tradicijas žinančios ir gerbiančios jos įgulos įspūdį.

Ir jei jau taip istoriškai nutiko, kad nebuvome kažkada besiformuojančių marinistinių tradicijų dalimi, tai bent dabar nejuokinkime pasaulio ir neatrasdinėkime savo dviračio, nes “mums gal taip gražiau“. Pasigilinkime į jas. Ne vardan to, kad jas, lyg ir svetimas, privalu gerbti, bet kad imtume gerbti pirmiausiai save. Antraip – taip ir liksime peraugę infantiliški dilbos vaikiškose trumpikėse.

Reklama