Kai jau sėdi namuose ant baro kėdės ir geri kavą, norisi užsimerkti ir įsivaizduoti, kad vėl grindys kartu su visa supančia aplinka siūbuoja. Net jei jos siūbavo tuomet tik truputį, lyginant su jūra-vandenynu. Nors vokiečiams iš ten, kur buvau, išgrūstiems prieš gerą pusę amžiaus, tas jų See – ar ežeras, ar jūra – vis taip pat “daug vandens“.

Ir norisi susigrąžinti šį jausmą ir patirti jį vėl ir vėl…

Užsimerki – ir vėl dešinio halso beidevindas. Krenas bemaž iki 45 laipsnių. Surifuotas grotas. Pritrauktas gikas. Bepradedanti nuo įtampos plazdėti stakselio kraštinė. Nuo forštevenio iki kokpito atskriejantys purslai. Laiviūkštį užsupančios bangos, kokių “ežere nebūna“. Kai kas nebegali išbūti kajutėje, pykina – verčiau ropštis laukan, kur šalta ir šlapia, bet akyse nežaliuoja.

– Pasiruošti vendui… Vendas!

Laivo nosis kerta vėjo liniją, vienas stakselio šotas atleidžiamas, kitas įtempiamas. Pernešu savo sėdimąją į kitą bortą. Dabar laivas pasviręs jau į kitą pusę, stiebui ore nubrėžus bemaž 90 laipsnių lanką. O juk tai – bemaž ketvirtis apskritimo!…

Na, ir tebūnie – pastumi rumpelį nuo savęs, laivas užkyla, atsitiesia. Čia juk “tik ežeras“ – nėra ko įgulos gąsdinti.

– Taip, šitaip turi būti – jachta bemaž visada eina taip pakrypusi.

Arba:

– Ne, neapsiversim – jei norėsit, ramesniu oru stiebą pamerksim, kad pati atsitiestų, pamatysit…

Nelabai tiki. Tiksliau – netiki visiškai. Visada būna pirmas kartas. Svarbu – ne paskutinis.

Todėl – dar kartą rumpelį nuo savęs, nupili vėją nuo surifuoto groto viršūnės, laivas kiek atsitiesia. O juk ir variklio neįjungsi, nors matau – norėtų. Jis paprasčiausiai su visu paskuigaliu iššoka iš bangų, malasi bejėgiškai iškilęs savo sraigtu, žiopčioja angomis tarsi žuvis, gaudydamas orą ir grasindamas perkaisti, jei tik kiek ilgėliau negaus vandens aušinimui. Įeisim į kanalą, bus užuovėja – tada…

O kol kas – rumpelį nuo savęs, užkyli. Ir vėl rumpelį trauki į save, kiek atkrenti, kol bangos eigos nesustabdė. Bet taip – ramiau man.

Nemėgstu pavėjinių kursų: tarsi kas vėją išjungtų, nors paskui ir kiltų pagarbią baimę įvarysianti banga, o žiopsoti pats negali – tik ir žiūrėk, kad pilnai atleistas gikas neatlėktų dėl kokio gūsio (o čia jų, tarp salų ir dėl vingiuoto kranto netrūksta!) ir nevožtų kam galvon, nuskriedamas į priešingą bortą ir taip pats sau persihalsuodamas neprašomas.

– Galvą! Saugom galvą! – nes… ar maža kas?!

Reikia-nereikia – bet vis primeni. Kad įprastų savaime. Gal todėl, ačiūdiev, nei vienas giko užstatyto guzo ir netrina?…

Kai bangos kiek aprims, o vėjo bus sočiai, suvyniosim stakselį ir varysimės vienu grotu. Taip visiems ramiau, o ir man, entuziastui, čia vienam kokpite tvarkytis daug paprasčiau. Aš rumpeliu papumpuosiu: atkrenti… užkyli… atkrenti…

Jachtoje reikia buriuoti. Kai vėjas, bangos ir lietus – su maudymuku ant bako nepadrįbsosi. Net jei ir planavai, o čia, pasirodo, kažkur savaitei įpusėjus toji vasara nuošalėn nubėgo neartais dirvonais…

Ir jachtai todėl reikia abiejų burių – taip jau ji subalansuota. Kai tik vienas grotas – ji labai nori kilti.

“Noriu kilt, noriu skrist!“ – niūniuoji sau mintyse ir murkdai laivės nosį, kad toji vėl kiek atkristų.

… O jau paskui, bemaž paskutinę dieną, pagaliau plauksime ir pavėjui, ir bus “kregždutė“: grotas – vienoje pusėje, o stakselis – kitoje.

”Kregždutės, kregždutės! Dangaus gyvos žirklės! Atkirpkit ir maaaaaan, gabalėlį dangauuuuus, dangauuuuus!“ – dainuoji sau linksmas.

O mintyse perkuri “kregždutės – dangaus prostitutės“, nes stakselis visiškai nenori būti išsipūtęs, vėjas paskuigalyje sukiojasi nuo kairio bakštago kurso link dešiniojo, nelabai tame fordevinde užsilaikydamas. Ir ką jam? Imsi va dabar ir bures perstatinėsi kaskart, kad po to vėl jis pasisuktų, vos tą padarei?

Sukinėju todėl laivą.

“Vinguriavo takeeeeeelis, tarp arimų pilkųųųų!“ – rumpelį į save… nuo savęs… į save…

Gerai būtų turėti ne stakselį priekyje, o kokią “pūslę“ – spinakerį ar genakerį. Bet čia jachta nuomota – “čarteristams-turistams“, čia tokių burių niekas neduoda, o ir per visą savaitę, net stebėdamas kelias vykusias regatas, nemačiau šių spalvotųjų, vien stakselius ir grotus. O ir kas tą burę valdys, kai maniškė įgula permirkusi ir pervargusi – ir juos, manau, irgi suprasti galima.

Pakelti nuotaiką sekasi vis sunkiau. Tiksliau, kuo toliau, tuo labiau nesiseka. Ją pakels tik uostas ir iš kapitono tik paprastu bendrakeleiviu tuomet tampantis šis vairininkas, kuriam kelionė jau kelinta dieną kaip puikiai, matosi, nusisekė, nes buvo ir vėjo, ir bangų, o kam jam ta saulė ir berūpi?…

Atsidūstu. Planas iš kobinio padaryti stakseliui giką yra per daug sudėtingas einamuoju epochos momentu, o pasiūlymas šotiniam jūreiviui tapti laikinai bakiniu ir ranka tą staksel-giką padaryti, nugrimsta be atsako kaip mestas akmuo į vietines gelmes.

“Kiek čia gylio? 24 metrai? 48?…“

Tai tik ežeras. O gelmių pabaisos vietiniams ir po 8-to bokalo nepasirodo – lenkų kepenys neprastai įgudę fermentuoti alkoholį.

“Gerai būtų gurkštelėti krupniko“ – pagalvoji apie vietinį ugninio vandens produktą. Bet dar reikia uostą pasiekti, kiek čia beprigurkšnosi? Įtikini save, kad ės rėmuo, jei dabar išgersi.

Pumpuoji rumpelį. Dairaisi aplink. Patyliukais varžaisi su tokiu oru retokai sutinkamomis jachtomis. Antai toji didesnė, ir trys vyrukai kokpite. Bojas kertam nuo jų neatsilikdami. Jie galop nusuka.

Match-race laimėjom!“ – padarai sau išvadą. Jie apie tai ir nežinojo.

O štai prisiveji kitus, išskleidusius tik stakselį. Jų laivas didžiulis, ilgas, dailių formų… Būtų iškeltas grotas, rastum užrašytą “Lenovo“, nes šoną puošia reklama “Think Pad“- vadinasi, darai sau išvadą, iš Štynorto, kur tokios tik ten yra. Šie irgi išeina iš trasos, bando inkaruotis kažkurioje įlankėlėje.

Vėliau juos sutiksi savo uoste, kur ramiau. Daugiau nebelieka su kuo lenktyniauti. Net su laiku. Norisi kaip tik ištęsti… Bet negali ištęsti, nes įgula ims maištauti, nudobs ir suės mano kepenis be padažo.

Mėgaujiesi vėju, net jei jis ir klaidžiojantis. Pakrykštauji pats sau patyliukais dėl paskui einančios metrinės bangos – dabar jas matai ne šonu, o iš priekio, visu jų ūgiu ir grožiu. Lietus merkti lyg ir apstojo. Gerai, vis mažiau streso bus švartuojantis…

… Lietaus permirkę drabužiai jau perskalbti ir išdžiūvę. Saulės nutamsintas veidas netgi lietingą vasarą greit susilies su tokiais pačiais “rudžiais“ minioje. Nuo vėjo suskeldėjusios lūpos sugis. Nepatogiai nugulėti inkstai šonai nustos mausti.

Artūras Dovydėnas sako, kad kelionė užbaigta tik tuomet, kai jau viską aprašai.

Gal.

O ar noriu aš ją užbaigti?…

Upalty sala, Mamry ež., Mozūrai

Advertisements