Keista, kai pagalvoji: kiek pernai buriavimo prasme buvo visiškai badas, taip dabar va lakstau ir nebespėju aprašyti net to, kas nutiko (o ar verta?…).

Atrodytų, tik ką grįžau iš Mozūrų. Po to prasukau per Pamario kraštą (automobiliu, bet užsukdamas į visus uostelius), kas sukėlė papildomų minčių temai plėtoti. O štai, žiū – jau ir Karijos pakrantę išlėkti reikia, kuri yra kaimynė kažkada planuotai aplankyti Likijos pakrantei (kariečiai – Trojos sąjungininkai kare prieš graikus pagal Homero “Iliadą“). Lyg man čia karščio Lietuvoje maža būtų, aišku… Bet ką padarysi – teko persikelti anksčiau, rugpjūtis bus ir vėl užimtas.

Dviem savaitėms. Jūra, vėjas ir kebabai jachta Dufour 41.

Tad atleiskite, kad neaprašinėju nieko, kad nerašau istorijų ir nepasakoju apie nieką. Bent jau kol kas. Pasiliksiu gal ilgiems žiemos vakarams?… Nes antraip – prapuls kaip ir bent du (ar trys) plaukimai žemyn upe – Nerimi per Vilnių. O tuomet vien ką reiškė netikėtas sudalyvavimas irklakojų regatos finiše su guminuke… O čia – prapultų pasakojimas apie labai smagų (kaip man) buvusį buriavimą, kurio net lyginti su prieš dvejus metus buvusiu neišeina, ne tai, kad su pasiirstymu pasroviui per miestą!

Ir neapsisprendžiau dar dėl Mozūrų pasakojimo rakto, ko labiau pageidautumėte: nuotykių, kaip ten visas plaukimas buvo (“aš vis prisimenu: skrendu… skrendu… kaip iš Levitano paveikslų“); ar locijos tipo patarimų (“Kristoforai Bonifatyčiau, užbortinio vandens temperatūros išmatuoti nėra galimybių dėl pastarojo nebuvimo už borto!“); ar vis tik patarimų, ką galima pamatyti ir ką aplankyti (Upalty sala žymi tuo, kad ten kelis turistus pelikanai perėjimo metu uždziobino, bet ne tam ten dar 1991-ais metais Mozūrų buriuotojai pastatė simbolišką antkapį žuvusiems ir žūsiantiems, deja, buriuotojams atminti)?

Na, o kol kas – neatsisveikinu labai ilgam, juk tik iki kito mėnesio!… Užsukite, peržiūrėkite archyvus, leiskite laiką, kol vasara tą leidžia, naudingai ir linksmai, ir iki pasimatymo!

Ahoj!

Reklama