“Stabdžius sugalvojo bailiai, o krancus – verksniai!“ – iš Linksmųjų bebenčiukų sambūrio leidinio “Jachtavimo asai“, Nr.13, 2010m.

* * *

Kuomet laivai dar neturėjo variklių, o jau buvo virtę iš irklinių į burinius, išplaukimas iš uosto akvatorijos kartais sukeldavo tam tikrų rūpesčių. Iš tikro, juk uostus stengtasi įrengti įlankose, tad – užuovėjose ne tik nuo bangų, bet ir dažnai nuo vėjų.

Tuomet toks laivas įsikinkydavo kelis barkasus, kur sumurę jūreiviai makaluodavo irklais vandenį iki laivas pajudėdavo – taip ir ištįsdavo jį į atviresnius vandenis. Kitąkart, jei gylis leisdavo, naudodavo verpavimą, beje, tinkamą ir nuo seklumos nutraukti: nuveždavo valtimi inkarą pirmyn, kur jį nugramzdindavo, o po to kita dalis įgulos nuobodžiai sukdavo brašpilį, kad laivas prisitrauktų prie inkaro. Ir taip – dar kelis kartus, nors verpavimą dažnai irgi užbaigdavo “vandens burliokų“ metodu, jei marseliai ar bent bramseliai nepačiupdavo vėjo anksčiau.

Verpavimą iki paskutiniųjų įvykusių “America’s Cup“ varžybų, o paskutiniosiose (tikėsimės, ne paskutinėse!) dalyvavo jau milžiniški daugiakorpusiai pabaisiukai katamaranas su pustrimariniu, naudojo ir bemotorės ACC laivės – jų įgulos grinderiai (tie “mėsmalių“ sukėjai kokpite) taip raumenų jėga ir suktuvų pagalba laivę ištempdavo iš ankštos prieplaukos, kur po to arba ją nuvilkdavo pagalbiniai kateriai, arba jau įgula išsikeldavo burę ir plaukdavo sava eiga.

O kaip dėl įplaukimo atgal į uostą ir švartavimosi, kuomet nėra variklio?

Tiek ankstesnieji burlaiviai, tiek ir jau morališkai pasenę “lenktyniniai ACC traktoriai“, įplaukdavo panašiu principu. Šiais laikais netgi “sportuojančios“ laivės aprūpintos jau varikliais: kai kurios – pakabinamais, o kai kurios – ir stacionariais įmontuotais. Tad, priartėjus prie marinos, škiperis ramiai patraukia “dyzel-šotą“ ir suvynioja (būtent, kad dažniausiai jau suvynioja, o ne nuleidžia – roller-furling sistemos statomos jau ne tik stakseliams, bet ir grotams) bures. Ir ramiai atpurpsi iki reikiamos prieplaukos marinoje.

Na, kai kas ir nelabai “ramiai“ – tai jiems aplink laivai kreivai stovi, tai jų pačių laivas tampa visiškai nevaldomas atbuline eiga, tai čia prieplauka kreivarankių naval-architektų suprojektuota atsižvelgiant į pseudo-paveldosauginius apsirūkiusio drignėmis įstatymų leidėjo reikalavimus, o reikiamos medžiagos išvogtos statybos procese darbų vykdytojo sodo namelio statybai. Visaip būna. Gyvenimas toks – įvairialypis. Argi pirmiena ir mūsuose, kur siautėja STT, o korupciją budriai prižiūri visuotine tautos meile išstumta į prezidentinį olimpą hapkido meistrė?…

O vis tik mūsuose tikri buriuotojai privalo įplaukti į uostelį (marinomis čia nelabai kurį stacionarų prieplaukų rinkinį liežuvis verčiasi pavadinti) tik vien burėmis!

Ir švartuotis be variklio pagalbos!

Ir kad visi senieji Baltijos “krabai“ matytų ir pirštais nebadytų! Nors vis tiek kuris pasišaipyti ras progą. O jos neranda tik visiškai akli (skaityk – “visiškai žali“), o kuris mūsų jūrvilkis nėra pedantu ir dideliu specialistu šiame reikale, net jei ir neužima aukštų pareigų kankorėžių komitete Linksmųjų bebenčiukų sambūryje?

Taip čia įprasta. Papratimas – antra yda, sakoma.

Ir tuomet tikrai kvaili tie vakariečiai, kurie išsilaksto baimingai į šalis prieplaukoje kaip pulkas vištų, kuomet prie jos per visą akvatoriją pilnomis burėmis (o jei aukštas profesionalumo lygis – dar ir su spinakeriu!) atskrieja išdidžiai laivė su LTU raidėmis grote ir padžiauta Trispalve ant achterštago!

Ko jie baidosi? Mūsiškiams ir rusų boba iš legendos neprilygs, kuri ir žirgą šuoliuojantį sustabdo, ir į degančią trobą girto vyrelio nuo užpečkio parsinešti įlekia. Mūsų škiperiai, susirangavę eiliškumu, kam kada laivę po ko vairuoti pagal kvalifikaciją bei asų-asus įvardinę solidžiai skambančiu “jūrų kapitono“ titulu, taip kukliau pasireiškia šiuo atveju – jie tik laivę sustabdo laiku ir reikiamoje vietoje. Ir prišvartuoja. Be variklio. Mokykitės, buržuinai išlepę!

Tad pastariesiems tikrai nieko kito ir nebelieka, kaip susirinkti visu miestu per kokią “Žalčių karalienės“ regatą Gotlande, idant pasigėrėti marinos akvatorijoje laigančiomis pilnomis burėmis ir be variklių (juk varžybos!) laivėmis su LTU raidėmis, kurios priešstartiniam atgaliniam skaičiavimui patikimai užblokavo įplaukimą ir išplaukimą iš jos. O kad jau pas mus visi asai, o kuris nebuvo daugelkart tame sename vikingų ir kaperių nuvalkiotame Gotlande, tai kodėl gi azarto nepakaitinus čia pat kokpite atkimštu buteliuku “ugninio vandens“?…

Tos šalies oficialus oficialių priežiūros institucijų protestas, atskriejęs pavymui? Koks dar protestas! Tegul, vargšai, pirma išmoksta be variklio įplaukti ir išplaukti, o po to aiškina, kas čia kam grėsmę kelia! Nemokšos!…

Priplaukti lagu (šonu, bortu) prie prieplaukos ir nuplaukti vien burėmis – didelių gebėjimų nereikia. Tą padarys kiekvienas, kas nors kiek rimčiau yra atidirbinėjęs MOB (angl. man over board – žmogus už borto) procedūrą. Mažesne, 25 pėdų Konrad-RT, aš netgi praktikos egzaminą LBSe laikiau, priplaukdamas ir švartuodamasis vien burių pagalba, ir ne vien lagu. Galop, ir grotas gi nėra tiek didelis, kad giko ranka neatstumtum ir nesuteiktum atgalinės eigos, reikalui esant.

Bet ten, kur įprastos jachtos yra dukart didesnės už įprastas čia, ir kuomet koks “maniškis“ Dufour-41 nėra tikrai prie didesnių, manevruoti ankštose marinose, kuriose stovi laivių daugiau, nei Lietuvos mažųjų laivų registre pagal abėcėlinį sąrašą, pakėlus kvadratu, tą bandyti daryti tikrai nederėtų, kaip kad laisvą tarpą prieplaukoje pamatę aukščiau minėti mūsų jūrvilkiai skuba užimti išsikėlę visas bures ir nejungdami variklio, nes gi – “taip pagal ColRegs taisykles dar ir pirmumą turime!“

Ir jei po to koks storas vokietis (o šie – tai atskira kategorija marinose, kurie visada viską žino geriau už kitus ir linkę visuomet kitus pamokyti Ordnung-o, tik, neduoktudiev, jų nemokyk!) prieis ir mandagiai pasiteiraus, kas gi, sere, nutiko jūsų racijai, ir ar viskas tvarkoje su varikliu, nesistebėkite, kad jūsų išdidžiai išpūsta iš pasididžiavimo krūtinė, atšovus, kad tikrai, frice, viskas hockey ir su racija, ir su varikliu, gali kiek netikėtai iš nemalonumo subliūkšti kartu su solidžia suma, nusausinusia jūsų piniginę, kuomet tas nedamuštas “fašistas“ ramiausiai apie tai praneš artimiausiam net ne uosto, o teisėsaugos pareigūnui.

Ir teisingai padarys. Nes net ne vien jo, bet ir kitų laivė gali būti brangesnė už didesnę dalį lietuviškojo laivyno kartu paėmus.

Ir jis labai abejoja, ar ponas iš Lisjūėnijos turi draudimo polisą, o jei turi – ar už tokį grubų ir akiplėšišką marinos taisyklių, draudžiančių plaukimą be variklio ir burėmis, laužymą tas draudimas apmokėtų galimus padarytus nuostolius.

Na ir kas, kad dar nepadarė! Įstatyme yra ir imperatyvi nuostata apie prevencišką reckless driving ir pan. neatsakingos ir “pacaniškos“ veikos užkardymą – ir ne tik tėvynėje Lietuvoje, kur į tai žiūrima tik kaip į žodžių foną įstatymų straipsniuose bei pareigybinėse instrukcijose, bet – ypač prisilaikoma užsienyje, kur įstatymai yra ne tam, kad juos apeitum. Welcome to Europe!

O, bet jau girdžiu, o kas bus, jei variklis užges?

Pirma, tai variklį reikia prižiūrėti ir laiku atlikti jo aptarnavimą kaip numatyta gamintojo instrukcijose, kurios yra, kurios yra ne vien tik buržuinams skirtos, ir kurios yra ne rekomendacinio pobūdžio. Tuomet jis kažkaip nebūna linkęs gesti.

Antra, o jei vėją kas “išjungs“ – aš perklausiu savo ruoštu, kaip pas mus, Odesoje, įprasta?

Juk pagal šitą logiką, dyzelgrotą “išsikėlę“ plaukiate į mariną kaip tik todėl, kad nėra vėjo, o ne kad esate visiški nemokšos, kaip tie su RYA, ASA, IYT diplomais ar iš viso be jų, o tik su skandinaviškais ar kokių “kyvių“ pasais.

Trauksite irklus? Prisiminsite kapitono Vrungelio išradimą sukurti reaktyvinę trauką šampano butelių kryptingu atidarinėjimu su efektais ir purslais? Verpuosite? Kinkysite antąją savo mieliausiąją pusę (liet. patarlė: “boba iš ratų – ratams lengviau“) į “tūziką“, kad vilktų apmirusią jachtą?

Beje, paskutinis būdas gal ir būtų pati geriausia išeitis šioje situacijoje, nes man sunku įsivaizduoti, kad virš 40-50 pėdų ilgio jachtą galima lengvai šiais aukščiau išvardintais būdais kur nors nukreipti. Nors pas mergas į krantą norintis jūreivis, sako, per štilį ir šaukštu irkluoja!

Tiktų, jei neturėtumėte racijos ir nepasikviestumėte pagalbos iš marinos, į kurią ir taip derėtų plaukti užsiožiavusį (ar tiksliau – “ožio“ kokpite seniai neprižiūrėtą) variklį pakrapštyti. O jei pagalbos iš marinos nėra, tai, aišku, tokia ten ir marina, bet visada yra gerų žmonių aplink, ir norinčių padėti ant vandens, mano giliu įsitikinimu, yra absoliučiais ir santykiniais dydžiais daugiau, nei kelyje.

Per IYT kursus jau užduodamas klausimą, kada mes mokysimės švartavimosi vien burėmis (o sąlygos tam buvo, pastebėsiu!), jau nujaučiau atsakymą. Iš pradžių škiperis-instruktorius tik pakraipė galvą. Gerai, kad dar piršto prie smilkinio nepasukiojo. Kitas, kurio gimtoji kalba įvardino nemažai jachtos įrangos, gal ir galėtų, o šis vis tik buvo iš tų pačių platumų, iš kurių ir mūsų dabartiniai buriuotojai patirties bei ruso-olandiškai-vokiškų anglo-tarptautinių sąvokų sėmėsi, todėl prie progos diskusiją atnaujinom šiuo klausimu jau “baran-šašlyk“ (turkiško šiš-kebabo rūšis for non-English speaking my Russian friends) betriaukšdami, kodėl mokytis tą daryti gal ir galima, bet – kam gaišti laiką, kurį galima skirti naudingesniems įgūdžiams lavinti?

Pasaulis – tai tikrai ne vien kokios dirbtinės marios šiapus užtvankos ar ežerai su atstatytais istoriniais objektais salose. Gal pas mus taip įprasta. Gal kitaip tiesiog neišeina. Gal valios trūksta imti ir pakeisti, o gal tarpusavio sutarimo. Gal iš biednumo ar durnumo kitąkart išrandame dviratį ar sukuriame sau iššūkius bei sunkumus, kuriuos didvyriškai po to sprendžiame. Gal įpratę puikuotis prieš save savaip “išrastais“ dviračiais ir daryti ne taip, kaip įprasta ten, supuvusiuose Vakaruose, į kuriuos jau bėgama iš “baltamūrės tėvynės“ ne vien dėl politinių (ačiūdiev!) ar jau ne dėl ekonominių (“o kam dabar, Joške, lengva?“) priežasčių, bet gal kur tarakonų galvose mažiau turintiems iš tikro patogiau ir jaukiau (tiesiog – normaliau) gyventi gaunasi.

Gal ir nebūtina su savo statutu lįsti į svetimą vienuolyną, kaip sako rusų liaudies stačiatikių patarlė. Ir gal aš esu tas išlepęs buržuinas, kad man kai kurie įprasti dalykai tėvynėje atrodo mažiausiai juokingi. Ir gal aš esu dėl to neteisus, o gal – ir “netikras buriuotojas“, “snobas, puoselėjantis olandiškas bei angliškas tradicijas“ ar pan. Bet mane tai – vis tiek linksmina! Nors kartais – ir liūdnai, nes, jei nuoširdžiai rūpi ir “skauda“, tai kitąkart ir juoktis sunkiau.

Ir jei koks škiperis užsienio marinoje, prisišvartavus vien burėmis, pakels tyliai antakius, tai ne todėl, kad jis to padaryti negali ar nemoka, ar kad iš pagarbos tokiam šauniam jachtos valdymo meno pasireiškimui. Jis (jei jo laivas nestovi šalia, papuoštas vėliava, kurios spalvos būdingos Afrikai, o gramatika nepadaryta Martyno Liuterio Biblijos iš lotynų kalbos vertimo pagrindu) išauklėtas nesistebėti balsu dėl nuogo papuaso, įsikišusio savo linksmakotį į išskobtą agurotį, įsivaizduojant, kad taip turi atrodyti tikro vyro garderobas, nes jo apylinkėse būtent taip tikri vyrai ir rėdosi, užuot apsimovę bent trumpikes (“o jei išsiteps, o vandens skalbimui – nėra?!“).

Užsienyje ne iš pagarbos tos akys išpučiamos bei antakiai pakyla – kitąkart iš natūralaus siaubo, matant taip besišvartuojančius tik mūsų ir “didžiojo brolio“, iš kurio mokėmės ir savamokslio kreivo-šleivo buriavimo pagrindų – rusų škiperius. O skirtumą tarp mūsų ir rusų ne kiekvienas vakarietis kitąkart ir mato. Ir ne vien dėl švartuotės, aišku, bet tai – kita tema.

O ši buvo paskatinta linksmų (angl. with tongue in cheek) Docento (taip pat žinomo kaip Storas) komentarų ir įrašo temai Giedriaus Z. tinklaraštyje.

Jokiu būdu neskatinu pastarojo nutraukti šių pratybų! Tęskite, nes buriavimas turi gi teikti džiaugsmą ir malonumą!

Reklama