Viskas, kas gerai, kada nors baigiasi…

Lieka prisiminimai. Ir noras pakartoti. Patirti vėl ir vėl. Ir jei trumpai keliais sakiniais neįtikinau dar savo mielo skaitytojo, kad metas krautis kuprinę ir traukti į Mozūrus, tai tebūnie šis kelių dalių pasakojimas akivaizdesne paskata apsispręsti.

Čiupkite kavos puodelį, įsitaisykite patogiau. Tenušurmuliuoja supantis pasaulis šalin!

Šiandien aš jums pristatysiu mūsuose nepelnytai pamirštą ir keliskart istorijoje pranykusį ir nauju pavidalu atgimusį kraštą, kurio šiaurinę dalį, vadinamą Mažąja Lietuva, ir mes turime, ir kurio pietinė, dabar vadinama Mozūrais, mums, saistomiems istorinių ir tautinių nepilnavertiškumo bei, kitąkart, tuščiagarbiško pasipūtimo, kompleksų, yra atsainiai paniekinama, siejant juos su dabartiniais šeimininkais, lyg mes kažkuo už juos “savojoje“ dalyje būtume geresni. Nes gi ir kas geriau gali žinoti apie kaimynus už pačius kaimynus, jei ne tokie visapusiškai kilnūs bei draugiški kaimynai, kaip mes, ar ne?…

Ir jei mums nekyla abejonių, kad Karaliaučiaus (Kionigsbergo?) krašte rusas yra svetimas ir atėjūnas, tai kodėl gi verta nuvažiuoti pažiūrėti ten, kur, kaip ir mūsuose, aniems “saviems“ grįžo “savos istoriškai žemės“? Kitąkart manau, kad ir “niekieno“ plynėje galima rasti šaknis iki mūsų čia buvusiųjų ir gyvenusiųjų, ir gaila, kad kiti “savi“ apie savo naujai “gimtojo“ krašto istoriją kitąkart ir žino daugiau už mūsiškius, neva, “tikrai vietinius“?…

Ir, pagalvojau, mano tolimesnis pasakojimas tikrai bus nepilnas, jei va tos kiek kitokios istorijos apie šį kraštą aš čia nepabersiu. Nes gal numosite ranka, atsakydami sau į klausimą, ko ten trenktis, nes mane traukė tik noras paburiuoti, nes tokio lygio tiesiog negavau gimtinėje. Bet… argi vien dėl to?

* * *

Juk kas mus traukia į kitus kraštus? Negi tik tų kraštų mums neįprasta egzotika? O kas daro gimtas vietas mums tokias mielas, jei ne prisiminimai, su jomis susiję?

Ir svetimame krašte mes ieškome kitąkart to, apie ką esame jau kažkur girdėję, skaitę, susipažinę. Norime tai pamatyti, aplankyti. Taip lyg ir prasmingiau tampa kažkur toli nuo namų trenktis, kad pamatyti ne tiesiog uolą (na, uola ir uola, kas čia tokio?), bet gal va nuo tos kokia Kleopatra savo nevykusius meilužius mėtė žemyn (ir kas, kad tokių uolų ir skardžių gidų dėka surastum tuziną į kiekvieną pakrantės mylią…)?

O gal va po tuo medžiu po medžioklės pribembęs midaus Gediminas geležinius vilkus sapnavo, ko pasekoje jo psichoanalitikas Lizdeika savo klientą paskatino sostapilę į trijų upių sankirtoje esantį Kreivą kalną kelti? O štai šiame name senamiesčio gatvelėje antrame aukšte virš tuomet čia šurmuliavusios knaipės buvo geras 20-ties “bohemščikų sabuntujus“, po kurio buvo paskelbta kažkokia nepriklausoma ir demokratiškais pagrindais valdoma valstybė, apie kurią jau vos ne kelis šimtmečius niekas negirdėjęs, ir tuo pačiu atsiejanti save nuo bet  kokių valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis, netgi buvusių seniai-seniai istoriškais ir “amžinai neatsiejamais“ (ir kas įdomiausia – jų šis aktas gi pavyko!)…

O kitąkart atrandi netikėtai kažkokius dalykus, apie kurių egzistavimą net numanyti negalėjai, ir kas vietiniams yra tiesiog seniai čia dūlantys griuvėsiai ar kažkas “savaime suprantama“, tad ir trimituoti apie tai pasauliui jie nemato reikalo.

O gal ir nenori. Nes praeitis gi irgi visokia būna.

* * *

Tad – sveiki atvykę į Rytprūsius!

Kaip jie iki 1947m. vasario 25-os dienos dar vadinti, o vėliau pervadinti pagal naujųjų šeimininkų užgaidas, išujus gyvus likusius ir dar nespėtus agonijoje esančio Trečiojo Reicho evakuoti į Vokietijos gilumą vietinius gyventojus: folksdoičius, memelanderius (mūsuose vadintus lietuvninkais) bei mazovius.

Tuomet istorijos ratas apsisuko dar kartą, ir ainiai tų, kurie ištrynė iš žemėlapių buvusius ankstesnius šeimininkų provaikius, patys užleido vietą dabartiniams, palikusiems visuomenės ir istorijos pagrioviuose atitinkamai lietuvišką ar lenkišką šnektą nuo gimimo iš savo motinų ir tėvų išmokusius vietinius (kaip čia neprisiminus ir mūsų Vilnijos “tuteišių“?…). Ir jau dabar, ironiška, ko nesugebėjo kelių šimtų metų germanizacijos politika, priverstus tapti vienu sprendimu ir ypu arba “tikrais vokiečiais“ ir nešdintis į Vaterland_ą (sic!), arba tapti didesniais lietuviais ar lenkais už pačius “atkolonizavusius“ kraštą lietuvius ar lenkus!…

Tiesa, sprendimą priimti savotiškai buvo paprasčiau ir mažiau skausminga centrinių Rytprūsių gyventojams, nes tas sritis kaip placdarmą neabejotinai artimam žygiui į Europą po raudona komunizmo vėliava ir internacionalinės pareigos šūkiais užėmę sovietiniai kariškiai buvo prūsokiškai trumpi ir konkretūs savo komandose, nedviprasmiškai pertraukdami nutaikyto PPŠ automato spyną ir laikydami paruoštą pirštą ant nuleistuko: raus nach Deutschland, фашист не добитый, und schneller, @#$ твою мать!…

Bet mus domina Didžiųjų Mozūrų ežerų kraštas, kartais skambiai pavadinamas Tūkstančio ežerų kraštu, nors šiauriau kiti Rytprūsių kraštai buvo arba maurota ir klampi pelkė, nuolat papildoma pavasarinio polaidžio vandenimis čia įtekančių Nemuno ar Priegliaus upių deltų, arba nederlingas, nors dabar kurortininkams ir labai džiugus prigulti, pustomas kopų smėlis.

Šį kraštą iki 13-to amžiaus buvo apgyvenę pagoniškosios galindų gentys, kurios pralaimėjo karus prieš čia įsiveržusius mūsų istorinius “braliukus“ (ir ne mažiau “aštradančius“?) kitus prūsus bei jotvingius.

Kuomet 1226-ais metais kunigaikštis Konradas Mazovieckis (liet. Mozūriškis) pasikvietė mums vėliau skaudžiai irgi atsirūgusius teutonų riterius į Lenkiją, atsirado karių-vienuolių valstybė – Teutonų Ordinas. 1254-ais popiežius Inocentas IV “kilnaširdiškai“ padovanojo senąsias galindų žemes “broliams Kristuje“ – Mozūrų kunigaikščiams, bet Kujavos kunigaikštis Kazimieras išmainė šias žemes (kam jam pelkės?) su minėtais kryžeiviais į jų turėtą sausesnę Liubavą, ir jau 14-ame amžiuje teutonų valdymo metu apie galindus Mozūruose nerasite kronikose ar istoriniuose analuose nei žodžio…

Beje, vienas iš Mozūrijos lenkiškųjų kunigaikščių buvo ir Kęstučio žentas, po ko pastarasis iki pat savos smurtinės ir nesavalaikės mirties Krėvos pilyje nuo, kaip įtariama, mielo sūnėno pasiųstų galvažudžių rankos, kvaršino Ordino (kryžiuočių) ir Karūnos (lenkų) galvas, kaip jam, matote, priklauso šios žemės, tiek lenkiškosios, tiek ir prūsiškosios, paveldėjimo būdu, mat va žentelis pasimirė, o va dukružėlei Kęstutaitytei (laikykime tai jos galima mergautine pavarde), kaip našlei, gi turi kažkas atitekti, o jau jis tai, kaip tėveliukas, tikrai paglobos…

O iš kur, manote, vėliau (o gal dar iki šio, dėl ko pasistengė šiojo tėvelis Gediminas?) atsiradęs mūsuose mitas apie “gintarinę Lietuvą“, nors, kaip žinia, visas gintaras iš tikro kasamas dabartinėje Kaliningrado srityje (buv. Karaliaučiaus kraštas), ir iš tikro Lietuvoje yra “importinis“?… Net ir anksčiau, jei ir buvo iškasamas dabartinėje Lietuvoje (pvz. prie Juodkrantės), tie kraštai nebuvo Lietuvos, o vis dar buvo Rytprūsiai ar bent jau jų sudedamoji dalis – Mažoji Lietuva.

Bet svarbu teisingai formuoti imperinę liniją ir perduoti iš kartos į kartą mitus, kad jei ne mes, tai mūsų ainiai čiuptų tai, “kas jiems priklauso“.

Taip išlieka stiprios nacijos ir miršta tik “lyrikai“, kuriais, jei tikėti išlikusiomis legendomis, vargšai galindai neabejotinai buvo. Net nepaisant jų žemėse į dausas, kurias priartinti prie netikėlių krikščioniškai nuoširdžiai siekė, pasiųstas vyskupas Brunonas, dar žinomas kaip šv. Bonifacijus, su dar geru tuzinu ne mažiau didžiadvasiškai nusiteikusių sėbrų. Ir va tuomi pagoniška kuoka per savo mirtingą, bet neabejotinai didžiadvasišką kaukuolę gavęs, ir todėl savo šios kilnios dvasiškos misijos nebaigęs, bet va į istoriją Lietuvos, nors ir nebuvusius dar valstybe, vardą šituo savo numirimo aktu, vertu paminėti Kvedlinburgo kronikose 1009 metais, įnešęs.

Tad, savo ruožtu, vertas paminėti ir čia mano kuklioje šitoje su mumis, lietuviais, susietų istorijos peripetijų santraukoje.

* * *

Grįžtant prie istorinio konteksto, tai pastebėsiu, kad nei mums, nei lenkams šioje “istorinėje misijoje“ atlaisvinti engiamus tautiečius nepadėjo net pergalingas Žalgiris (Griunvaldo-Tanenbergo mūšis) 1410-ais. Karas iš esmės buvo sukeltas, tad ir pelnytai jų priskiriamas sau istoriografijoje kaip laimėtas, lenkų elito pastangomis ir puikiai išnaudojus abu besivaidijančius ambicingus pusbrolius Vytautą su Jogaila (“skaldyk ir valdyk!“ arba “kur du lietuviai pešasi, ten trečias lenkas – nebūtinai trečiasis brolis“).

Nes vėliau jau ir Torūnės taikos (1466m.) sutartimi Didžiųjų Mozūrų ežerų kraštas liko neatsiejamai Ordino sudėtyje. O 1525-ais metais (ką paskatino ne tik paskutinis lenkų karas su Ordinu, bet ir žiauriai numalšintas Gdansko miestiečių-protestantų sukilimas prieš Žygimanto Senojo valdžią) Teutonų Ordinas 37-tojo didžiojo magistro Albrechto, tapusio kunigaikščiu Albrechtu Branderburgiečiu-Hohencolernu, dėka tapo Prūsijos kunigaikštyste, formaliai vasalinėje Abiejų Tautų (lenkų ir lietuvių) Respublikos priklausomybėje, šiam prisiekus ištikimybę Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiąjam kunigaikščiui Žygimantui Senąjam balandžio 10 dieną Krokuvos turgaus aikštėje.

Nors, teisybės dėlei, mūsų protėviai politiniame šios Respublikos elite iš tikro turėjo svarbesnių valstybinių reikalų pietuose ir rytuose, todėl palyginti ir mažai kišo šlėktišką nosį į sunkiai dirbančių nedėkingose žemėse “prūsokų“ reikalus.

Ir jau 1657-aisiais, pasinaudojęs mus užplūdusiu Tvanu (kuomet mūsų valstybėse praūžė karai su kazokais Ukrainoje, atėjo maskvėnai su kazokų atamanais į Lietuvą per Smolenską, kuomet krito Vilnius, o iš Šiaurės čia užėjo švedas, ir šalį apėmė politinė ir ekonominė suirutė, praktiškai privedusi Abiejų Tautų Respubliką prie kracho, iš kurio dar jai buvo šįkart lemta išlipti piliečių ir jau tikrai, tik Dievo padėjimu – ir vis tik pragyvuoti dar virš 100 metų), “didysis rinkėjas“ (lot. elektorius – renkantis Šventosios Romos imperatorių) iš Brandenburgo Frydrichas Vilhelmas perėmė “savo žinion“ Prūsijos suverenitetą, taip sugrąžindamas formaliai atgal į Šv. Romos imperijos sudėtį 1525-ais iš jos “iškritusią“ kunigaikštystę. Ir pradėjo ją valdyti pilnomis teisėmis jau pats kaip Rytų Prūsiją, o Vakarų Prūsija, savo ruožtu, laikydamas turėtas savo vokiečių žemes į vakarus nuo šios, ir taip žodis “prūsokas“ ilgainiui tapo ir vokiečio sinonimu.

Ir spėkite dabar, kokių dviejų Vokietijos žemių vėliavų spalvos sudarė Vokietijos Imperijos vėliavą (panašia mojuoja “Lietryčio“ krepšinio komandos gerbėjai…) iki Vokietija įsiteisino dabartinę savo valstybinę a-la Africa spalvų, kokiais 1848-ais per jų nacionalinę sumaištį (Europoje tas laikmetis vadintas “tautų pavasariu“) buvusią dar tik tautine?…

Bet aš prie šitos vėliavos ir tų dviejų žemių kelionės pasakojime dar grįšiu, nes įvykiai kartais dėliojasi su ironiškomis užuominomis, ir jas kartais dera atrasti – kad ir smagumo dėlei.

1701 metais kitas “fricas“ ir kitas elektorius – Frydrichas III, karūnavo save “karaliumi Frydrichu I Prūsijoje“. Atkreipkite dėmesį, ne “Prūsijos karaliumi“, nors tai ir skamba, atrodytų, sinonimiškai, o “karaliumi Prūsijoje“ – formaliai tuo išlaikydamas Šventosios Romos imperatoriaus Leopoldo I viršenybę, ir titulu tarsi paskirdamas save šiojo vietinininku karaliauti Prūsijoje (beje, ir kaizeris – tai “vokiečių imperatorius“, o ne “Vokietijos imperatorius“). Jo dėka buvo sukurta tvirta, šiuolaikiška ir absoliutinė monarchinė valstybė, kuri jau greitai labai aktyviai dalyvavo ir visuose trijuose mūsų Abiejų Tautų Respublikos padalinimuose…

Istorijos ratas apsisuko dar kartą.

* * *

Vis tik nuo 14-to iki 17-to amžiaus į pustuštį ir “prakutimo“ galimybėmis bei santykine laisve viliojusį Didžiųjų Mozūrų ežerų kraštą daug emigravo lenkų iš jų pačių turimos lenkiškosios Mozūrijos.

Gi 17-tame amžiuje Rusijos caras Aleksėjus Michailovičius (1645m.) nusprendė stačiatikių Cerkvę padaryti pavaldžia valstybei (ir sau, savaime suprantama). Patriarchas Nikonas tad pradėjo 1652-ais metais atitinkamas reformas, kurioms buvo pritarta 1654 m. stačiatikių dvasinių vadovų taryboje (sinode), o 1657-ais reformos tapo visuotinėmis ir diegiamomis privalomai bei dažnai brutaliai visose Rusijos cerkvėse.

Taip senojo tikėjimo stačiatikiai, pavadinti sentikiais, nesutikdami su naująja politika ir jos diegimo žiauriais metodais, emigravo ištisomis bendruomenėmis kas į nuošalųjį ir Rusijos neįsisavintą (iki šiol, iš esmės…) Sibirą, kas į stačiatikiškąją Bulgariją ar Rumuniją, ar netgi vėliau į atrastas Australiją ar Ameriką.

Didelė dalis jų atkako ir į mūsų sąlyginai liberalią Abiejų Tautų Respubliką, ir apie sentikių, greta karaimų ir totorių, trandicines gyvenvietes aplink Trakus, manau, esate ne vienas girdėjęs ar skaitęs. Mano draugo nuo vaikystės senelis iš motinos pusės – kaip tik, pasirodo, buvo sentikių popu… Kažkuo ironiška, kad draugo dabartinė darbovietė, įsikūrusi Vilniaus centre, kurios teritorijoje stovi – cerkvė nuo kupolų nupjaustytais kryžiais. Ir patekti į ją norinčių nėra, ko nepasakytum apie norinčius, kad iš ten paleistų (ir reikia, kad draugas “palaimintų“ – kartu su teikimu teismui).

Pirmoji sentikių karta, kuri imigravo per dabartinę Baltarusiją į Vilniaus ir Augustavo apskritis, buvo vedama šventiko Pilypo (Filipo), todėl ir visi sentikiai vėliau pavadinti “filiponiečiais“ ar “filipiečiais“ (kažin, ar ne iš čia tas mūsuose išsireiškimas “išlįsti kaip Pilypui iš kanapių“?). Kuomet 19-to amžiaus pradžioje Lenkijos vietos valdžia ketino visus suregistruoti ir suteikti jiems pavardes bei dokumentus, šiųjų nepaklusnūs vaikaičiai patraukė sau jau toliau į Prūsiją, kur 1825-ais karalius Frydrichas Vilhelmas III išdavė leidimą jiems apgyvendinti Mrągowo sritį šalia Piskos (Galindų) miško.

Teisingai, svarbu, kad būtų naujų ir tvarkingų mokesčių mokėtojų, o jų atsirado dėkingai taip staiga ir visai nemažai! Tarp 1830 ir 1832 metų sentikių, atvykusių į Mozūrų ežerų kraštą iš Suvalkų apylinkių, buvo virš 800, ir jie įsteigė čia jau 10 gyvenviečių.

Tuščių teritorijų kolonizavimas tęsėsi dar apie 10 metų, po ko Prūsijos valdžia nusprendė, kad Ordnung muss sein, todėl daugiau nesicackindami jau suteikė visiems sentikiams pavardes, įvedė privalomą karinę tarnybą (barzdą buvo leidžiama auginti) visiems šaukiamojo amžiaus vyrams ir privalomą pradinį išsilavinimą visoms mergaitėms. Mainais buvo leista statyti savo mokyklas, šventyklas, maldos namus bei vienuolynus, kur buvo pamokos bei pamaldos vedamos jų gimtąja kalba ir pagal gimtuosius papročius. Ilgainiui vėlesnės kartos perėmė ir dalį dabartinių stačiatikių papročių, ritualų ir taisyklių.

Todėl atvykus į tą kraštą ir pirmąkart išvydus ne pernai statytas miestelių centruose stačiatikių cerkves apima sumišimo jausmas. Klausi savęs – iš kur jos čia, buvusiuose liuteroniškuose Rytprūsiuose ar dabartinėje katalikiškoje Lenkijoje??? Juk tikrai ne paskui Raudonąją armiją rusų popai su plytomis ir cementu traukė – Sovdepija gi buvo ne žodžiais ateistinė valstybė!…

Suprantama, Prūsijos valstybė tuomet kreipė dėmesį ne į tautinio grynumo politiką (tai – jau 19-to amžiaus “išradimas“), bet tame tarpe ir per imigraciją skatino tuomet mažai apgyvendintų, pelkėtų ir dar neįdirbtų ar miškingų žemių įsisavinimą, kuriam trūko kolonistų netgi iš perpildytų vokiečių miestų, vienu metu vėlyvaisiais Viduramžiais emigracijos tempais santykinai lenkusių dabartinius lenkus su lietuviais.

Turėkite dar omeny, kad Ordinas, buvęs viena finansiškai stipriausių valstybių Europoje (skaityk – pasaulyje), po Žalgirio (ir po šio mūšio sąlygotų sekusių jam nesėkmingų dar karų iki pat 1466 metų) visiškai buvo įklampintas į skolas dėl uždėtų kontribucijų, finansiškai, o ne karine jėga, sugriovusių ekonominį valstybės pagrindą. Anksčiau rengę “safari“ Europos riteriams į pagonių lietuvių žemes bei galėję pasisamdyti milžinišką gerai ginkluotą profesionalų kariuomenę, kuriai dydžiu nebūtų prilygusi jokia pasaulietinė Europos valstybė, jie dabar buvo priversti atstatinėti savo ekonomiką iš naujo, nusileisdami Jogailaičių dinastijos valdomiems savo abiems kaimynams.

Ir, maža to, dar kurti ją jau pagal naujas pakitusias istorines sąlygas – mat neužilgo juk jau prasidėjo ir Didžiųjų Atradimų epocha, ir Europos valstybės ėmė stiprėti iš naujų atrastų žemių ir užjūrio kolonijų (vokiečiai į tą procesą gerokai pavėlavo – todėl gal taip piktybiškai, kitąkart, siekė persidalinti senutėlę Europą, o ne jos kolonijas?), ir Hansa miestų sąjunga iš esmės jau buvo žlugusi, perorientuodama savo prekybos srautus nuo tokių patrauklių buvusių silkių, netikėtai pasitraukusių iš Baltijos, link įvairesnių prekių ir prekybinių ryšių.

Tad nenuostabu, kad tokios demografinės politikos pasekoje mozūrai Rytprūsiuose šiame ežerų krašte greitai tapo ne tik vyraujančia tautine grupe, bet ir išsaugojo kalbą, papročius ir tikėjimą, nors formaliai Prūsijos kunigaikštystė buvo “liuteroninė“, skirtingai nuo ją “prižiūrinčios“ katalikiškos Lenkijos (bet ir ne tiek primaišyta tikėjimais, aišku, kiek to meto Lietuva, kurioje buvo katalikų, liuteronų, evangelikų, stačiatikių, judėjų, musulmonų ir t.t.). Taip ir pietinė Rytprūsių dalis bei šitas ežerų kraštas jau įsitvirtino kaip mozūrų ežerų kraštas, o ne kokių galindų, prūsų ar pan., nors stebėtina, kad Mažąja Lenkija, kaip kad buvo Mažoji Lietuva (Kleine Litauen) šiaurėje, jis netapo.

Įdomu tai, kad lenkai, tarkime, didžiuojasi, kad jų tautiečiai Prūsijoje ne tik skatino pamaldas, spaudą ir raštiją lenkiškai, bet ir prisidėjo bendrai daug prie šios valstybės švietimo, tame tarpe ir garsiojo Karaliaučiaus universiteto steigimo. Kai kitos pavardės mums mažiau įdomios, tačiau šio garsiojo universiteto steigėjų bei kūrėjų negaliu nepaminėti, parašydamas jų pavardes taip, kaip jos dažnai užrašomos buvo tikrai ne vokiška kalba: Abraham Kulwiec ir Stanislaw Rafajlowicz

Ar reikia priminti, kuo mums buvo pirmasis? Ar kad antrojo kapo Karaliaučiaus universiteto kriptoje, kur šalia buvo laidojami Prūsijos valdovai, epitafijoje parašyta “čia guli didis vyras, lietuvių tautos garbė“?…

Tiesa, Donelaitis bei Vydūnas, abu niekad neturėjusieji Lietuvos piliečio statusą patvirtinančio (o pirmąjam – tai ir iš kur tokį gauti tuo metu?) dokumento – irgi skamba gerai, nors skambus pareiškimas, kad “o Kanto bobutė buvo lietuvė!“ – daug pompastiškiau! Ir tuo galutinai nušluosto lenkų istorijos mylėtojų nosis kitąkart ir be “kontrolinio šūvio“, kad popiežiaus Jono Pauliaus II motina irgi lietuvė, ar kad Juzefas Pilsudskis buvo ne mažesnis lietuvis (ką sako tarpukario lenkų Seimo protokolai) už kokį Vytautą Landsbergį, o ir, kaip bevartysi, pan poliak, bet Žalgirio mūšiui gi vadovavo du lietuviai, nes, matai, lenkai buvo tiek “netikę“, kad net karalių iš mūsų skolintis turėjo (bet sau tai mes gi pasilikom “didįjį“, atidavę “prastesnį“, ar ne?)…

O tame Mozūrų krašte yra ir daugiau lietuviškumo sąsajų, kurias aš vis čia pakišu, tačiau ir vėl skubu grįžti atgal į šio pasakojimo farvaterį.

* * *

Vis tik 1709-1711 metais didysis maras, apie kurį Klaipėdos krašte rašė ir mūsų Ieva Simonaitytė, žiauriai praretino tų pačių mozūrų gyventojų gretas, ir jau gausiau iš Vokietijos kolonistai ėmė keltis “ant gatavo“, juolab, kad tai vis tik politiškai ir valstybiškai buvo “jų“ žemės. 19-tame amžiuje prisidėjo dar ir tautinis (ar – “nutautinimo“) germanizavimo procesas. Kraštas buvo įvardintas kaip Masurenland (plg. vok. Memelland – Klaipėdos kraštas). Ėmė formuotis ir lenkų bei vokiečių kalbomis pamaišyta sava mozūriečių šnekta (ir vėl, kaip neprisiminsi Vilnijos gyventojų, kalbančių po-prostu?).

Beje, sakydami apie Mažosios Lietuvos gyventoją kaip “lietuvninką“ mes suprantame jį kaip “lietuviškai šnekantį, bet ten gyvenantį lietuvį“. Vokiškai gi ši savoka memellander reiškia – tiesiog to krašto gyventojas, bet ar jis tikrai kalba lietuviškai (sleng. “klaipėdckai“?), to jie jau, deja, nepabrėžia (nors turi ir konkrečiai įvardinantį “vietinį vokietį“, ne tik, aišku, tame krašte gyvenantį, bet gimusį ir užaugusį ne Vokietijoje – volksdeutsche).

Aišku, kitąkart juokinga pažiūrėti tarpukario VSD parengtus “tikrų folksdoičių“ sąrašus kaip “aršių antilietuvininkų“, kurių pavardės, nekompromituojant jų vaikaičių dabar, skamba jau taip ne germaniškai, o perdėm lietuviškai, kad nei “lenkiškų“ -vič- bei -ausk- priesagų numesti reikia, nei šaknų iš slavų kalbų versti, ką teko daryti patriotiškai užsiangažavusiam mūsų tautiečiui ne tik tarpukariu (procesas tęsiasi iki šiol)…

20-to amžiaus pradžioje germanizacijos procesas vis tik nulėmė, kad Mozūrų ežerų krašte, kaip, matomai, ir Klaipėdos krašte, vokiečių buvo akivaizdžiai daugiau, nei vietinių, kurių dar motinos ar močiutės žinojo kitokią kalbą. Ir po Pirmojo pasaulinio karo toje nusiaubtos Europos politinėje makalynėje naujai atgimusi Lenkija 1920 metų plebiscite nesugebėjo šių žemių “susigrąžinti“ (prisiminkime panašų plebiscitą panašiu metu dėl Vilniaus krašto, atitekusio Lenkijai…), todėl mūsų tautiečių Klaipėdos krašto “atvadavimas“ (kabutės čia ne paniekinačios, o patikslinančios!) 1923-ais – yra tikrai vertas didžiavimosi žygdarbis!

Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje skaudžiai atsiliepė ne tik mūsų turėtai Rytprūsių daliai, prarastai be ceremonijų 1938-ais, o iki tol turėjusiai plačias autonomijos teises Lietuvos Respublikoje (gal tai ir buvo problema?…), bet ir Rytprūsių Mozūrijai, kur 1937-1939 metais galutinai ir masiškai imta keisti senus vietovardžius, nors ir per laiką suvokietintus, į naujadarus germaniškus vertalus: pvz., Okrągle – Okrongeln – Schwansee, Gląbowo – Glombowen – Leithof.

Aišku, ir vėl negaliu su ironija čia nepaminėti kito panašaus proceso: Schwarczort virtusios Juodkrante, Heydekrug virtusios Šilute ar Foresterei virtusio Giruliais… Tiesa, jei šis pervardinimas gali būti laikomas ir atvardinimu – kaip pažiūrėti, mat, Šilutė – tai buvusi Šilokarčema, kuri vokiškai panašiai ir išversta, o jau paskui mūsų kalbininkų (ir blaivininkų?) palietuvinta gražiau, o va Giruliai – tai nuo Girulio šeimos, kurio pavardė irgi, sako, suvokietinta (panašiai, sakoma, yra su mano minėtais Kintais, ir dar jie ne vieninteliai tokie).

Vis tik manau, kad taip gražiau, nei mirusių, nors ir nusipelnusių, žmonių pavardžių suteikimas miestams: Kaliningrad (Kionigsbergas – mums Karaliaučius), Leningrad (Sankt-Peterburgas – mums Petrapilis), Gižycko (Loetzen – mums Lėcius), Kapsukas (Marijampolė, ačiūdiev, vėl), Sniečkus (dabar Visaginas), Fetija (graikų antikinis Telmessos – turkų Makri iki 1934-ųjų) ir pan.

Po Antrojo pasaulinio karo, kaip minėjau, ūsuotasis pypkorius Josifas Stalinas “gražiai“ per žemėlapį brūkštelėjo, padalindamas Raudonosios armijos užimtas nukariauto Trečiojo Reicho jam atitekusias teritorijas savo nuožiūra. Lenkai, kaip sąjungininkai (ir kaip kompensaciją už “sugrąžintas į broliškų tarybinių tautų glėbį“ Vakarų Ukrainą, Vakarų Baltarusiją ir Vilniją) gavo 27000 kv.km Rytprūsių nuo Elko iki Malborko (Marienburgo). Netgi siena tarp Mozūrų ir Varmijos vaivadijų bei Kaliningrado srities eina tiesia linija, ironiškai “broliškai“ po 5 vnt. padalinusi nebaigto Mozūrų kanalo, turėjusio sujungti Mozūrijos ežerus su Baltijos jūra, šliuzus…

Kalinigrado sritis strateginiuose ir kariniu požiūriu svarbiuose taškuose greitai buvo apgyvendinta sovietiniais kariškiais bei jų šeimomis ir vėliau paskui juos patraukusiais kolonistais. Baltijos laivyno bazė iš Kronštato perkelta į Baltijską (buv. Pilau, mums – Piliavą).

Į mums sugrąžintą “susigrąžintą“ ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, greta atvykėlių iš SSRS, ėmė keltis daugumoje kaimynystėje gyvenę žemaičiai arba iš Lietuvos kitų rajonų bėgantys nuo pokario meto tremties, sovietizacijos ar “miško brolių“ lietuviai – kaip naujieji “tarybiniai kadrai“. Taip štai Kintai, kur buvo įkurtas žvejų tarybinis ūkis (“rybackij sovhoz“), ilgus pokario dešimtmečius kalbėjo ne vokiečių ar kokių kuršių tarmėmis, o… dzūkų (gal todėl nestebina ir Dzūkų gatvė Drevernoje?)!

Lygiai taip pat į Mozūriją, tik bėgdami nuo sovietizacijos ir tarybinės valstybės rūpestingos globos savo piliečiais, kėlėsi lenkai, ir save tokiais įvardinusieji, iš Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Vilnijos. Iš pastarojo krašto išsikraustyti daugumai labai “padėjo“ Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, suteikęs krovininius vagonus mantai bei galimybę “repatriantams“ grįžti į savo “istorinę tėvynę Lenkiją“. Suprantama, kad šie kėlėsi ne ten, kur nuo seno gyveno lenkai, ne į šių užimtą didžiąją Lenkiją, o į naująsias dykrais virtusias žemes, “išvaduotas“ nuo vokiečių (ar tokiais įvardintųjų) “okupantų“.

Gal todėl ir jau nebestebina, kad kokio Gižycko broliškas miestas yra Trakai, o Vengoževo – Nemenčinė?… Nenustebkite, jei čia rasite parduotuvėje pirkti ne tik “varmiškas bandeles“, bet ir “lietuviškos duonos“, o kavinėje užsisakysite – “ukrainietiškų barščių“.

Ir gal kokia pagyvenusi moteris jums net prisipažins, kad šia kalba, kuri tikrai yra ne rusų, kiek ji girdi, ir kuria jūs tarpusavyje kalbatės, kalbėjo namuose ir jos mokyklos suolo draugė. O jos draugas pokalbio gale numos ranka, atviraširdiškai prisipažindamas, kad “ai, visi čia mes atvykėliai, nors aš – tai iš Lenkijos“…

* * *

O vis tik šis kraštas turi jau ir kitus epitetus pagal jo naująją istoriją!

Jo centre esantis Gižyckas yra vadinamas “Lenkijos vasaros sostine“, o Didžiųjų Mozūrų ežerų kraštas – tai ir “Lenkijos buriavimo Meka“.

Ir pelnytai, nes niekur kitur tiek pačioje Lenkijoje, tiek ir aplink Lietuvą (jau nekalbu apie pačią mylimą gimtinę) nerasite tiek išvystytos buriavimo infrastruktūros, pritaikytos ir itin prieinamos paprastam, tiek pradedančiam, tiek ir prakutusiam, buriuotojui! Čia galima tikrai nebrangiai išsinuomoti jachtą plaukioti gana ramiuose vidaus vandenyse, kurie neatbaido galimais jūrligės simptomais knietinčiųjų išbandyti šią poilsio rūšį.

Čia, tarkime, galite rasti kokią nors profsąjungą, organizuojančią eilinį visos Lenkijos buriavimo čempionatą, kuriam ne kiekviena mūsų nacionalinė regata prilygtų. Čia “jūros vilkai“, kuriems meškinai vaikystėje nenumindė ausų, trauks šantes kokiame nors vasaros tarptautiniame jūreiviškos dainos festivalyje. Čia yra ką veikti ir ant vandens, ir išlipus ant kranto. Galop, iki čia ir mums nuo Lietuvos palėkti automobiliu – ne ką ilgiau, nei pačiam lenkui nuo kokios Varšuvos!

Būtent čia traukiama patirti malonumą paburiuoti, paturistauti, paiškylauti, aplankyti istorines ar šiaip įdomesnes vietas, pailsėti šeimomis ir su draugais. Nors čia irgi galima rengti žygius pėsčiomis, automobiliais, dviračiais ar baidarėmis (o jūs dar neatsiplaukiojot baidarėmis “žemyn upe“ Lietuvos upėmis?), vis tik Didžiuosiuose Mozūrų ežeruose karaliauja burės.

Vanduo užima čia apie 15 proc. visos teritorijos, tad ir buriuoti yra kur: didžiausias ežeras yra Šniardwy (113.8 kv.km su įlankomis), antrasis pagal dydį Mamry (104.5 kv.km su jį sudarančiais ežerais), o tarp jų – Niegocin (26.7 kv.km). Jei sugalvotumėte panardyti, tai turėkite omeny, kad nors vanduo ir skaidrus (pramonė čia nevystyta – aplink, iš esmės, kurortinė zona bei draustiniai), tačiau iki dugno kitąkart sunku ir su akvalangu nunerti: Talty ežero gylis iki 50.8 m, Buwelno – 49 m, Harsz – 47 m, Dejguny – 45 m, jau minėtasis Mamry – 43.8 m. O va didžkis Šniardwy – vos ne sekliausias iš visų – tik 23.4 m (kas yra dukart giliau už mūsų Kuršmares, beje).

Visi pagrindiniai ir didžiausi Mozūrų ežerai yra sujungti kanalais. Bendra Didžiųjų Mozūrų ežerų navigacinė sistema sudaro 126 km, o su papildomais atsišakojimais – apie 200 km vidaus vandens kelių. Veikiančių realiai, o ne tik ant ES pinigus reikiamų įsisavinti kokių nors LR dokumentų. Ir ganėtinai apkrautų kartais sezono piko metu!

Kad ir “kurortinė sostinė“, bet klimatas Mozūruose laikomas atšauresniu, nei kitur Lenkijoje, mat čia krantai lėkšti, vyrauja lygumos ir yra daug vandens. Vidutinė temperatūra sausį -4C, o liepą +17C (ne šiais metais, aišku…). Pašalę būna 130-140 dienų metuose, žiema užtrunka apie 120 dienų, sniegas užsilaiko apie 80 dienų. Vasara trumpa – vidutiniškai tik 70-80 dienų, dėl ko “močiučių Palanga“ barstytųsi pelenais galvas ir virkautų dėl nepakeliamų verslo sąlygų, kad užgožtų savo raudomis ir 100 geležinių vilkų stūgavimą iš Gedimino sapno.

Ir mums tikrai buvo keista stebėti, tiek dėl dar mažesnių kainų, tiek ir dėl visų objektų menko užpildymo, kad jau vasara sukasi apie Jonines (kurių lenkai nešvenčia, skirtingai nuo Žolinių), o va čia, Mozūruose, kurortinis sezonas lyg ir dar net neprasidėjęs, laukiama tik dar kitos savaitės, nes ir mokiniams mokslo metai kaip tik šiomis dienomis baigiasi ir prasideda wakacja bei daugumai ir jų tėvų urlaup.

Vėjo, kas buriavimui aktualu, dažniausiai tikrai pakanka, nors neretai jis yra nepastovios krypties, vidutiniškai 3-4 m/s, o salos ir kranto reljefas suteikia progos pasipraktikuoti tikslesniame burių nustatyme (o ko mes čia susirinkome, jei ne buriuoti?), todėl pastovių ir nuobodžių pasatų čia nelaukite. Vėjas būna stipresnis vidurdienį, o vakarop aprimsta, nors koks einantis meteorologinis frontas ir gali pakoreguoti lūkesčius bei planus.

Kadangi čia vis tik ežerai, trimetrinės bangos vėjas neįpūs (virš metro – gali), nors ežerai ir nemaži plotu, ir gilūs. Oro prognozėmis vis tik derėtų domėtis, o jas rasite iškabintas bet kuriame uostelyje Bosmanat_e. Mat iš akies pagal bangas galite nustatyti, kad pučia maždaug 3-4 balų vėjas pagal Bofortą (o kas tas yr, kai “Baltijos jūra išbraidžiota“, a-nea?), o va viauksintis ant kalniuko koks Jorkšyro terjeras gali ir smagiai nuskristi, jei nepririštas, nes iš tikro gali įpūsti ir iki 7…

Škvalai, kurie prasiautė ir neseniai pro Varėnos miškus pas mus, yra prasukę keliskart ir pro Mozūrus. Ir, deja, pareikalavę buriuotojų aukų, ir ne kartą… Tad, negasdinu, bet nepagarbiai ir atsainiai žiūrėti į “gerą jūrinę praktiką“, nes “čia tik ežeras“ – nederėtų.

O va praktikuotis buriuoti, išsilaikius LBS II eilės vairininko (čia tas, kuriam pagal eilę duoda už rumpelio palaikyti I eilės vairininkas, kai šiam, savo ruožtu, davė pavairuoti savo eilę užleidęs jūrų kapitonas) egzaminus ir turint pažymėjimą, daugiau nei pakanka.

Kaip ir bendrai praktikuotis nuomotis jachtą čarteriui – čia, kaip ir visur, reikalinga gera reputacija ir su laiku uždirbamas pasitikėjimas, ne vien pasitikėjimas savo jėgomis. Tuomet čarterinė firma rekomenduos jums išduoti žeglarska karta rabatowa, kuri ne šiaip suteikia 7 proc. nuolaidą bet kurioje čarterinėje Lenkijos bendrovėje, esančioje šioje sistemoje (galima nuomotis ir plaukiojimui Aistmarėse bei Baltijoje!), bet ir parodo iš tikro, kad esate tas klientas, kuris ramu ir galima patikėti inventorių. Sutikite, juk pirmąkart ir jūs savo jachtos lengva ranka neduotumėte iš svetimos ir neaiškios šalies atvykusiam klientui, kol jo geriau nepažįstate.

Man džiugu, kad vis daugiau lietuvių atranda ne tik buriavimą, bet ir Mozūrus buriavimui. Štai sutinki seniai bematytą buvusią kolegę (!) gatvėje, pasiteirauji, kaip sekasi, o ta ir sako, kad “va – parlėkėm paburiavę iš Mozūrų, o tu kaip?“…

Labai tikiuosi, kad tautiečiai nesugadins dabar ten sudaromo teigiamo (o aš irgi savo ruožtu stengiuosi!) bendro įspūdžio ir nepasišiukšlins svečiuose kraštuose, kaip tūlas mūsų “turistas“ yra kitur jau prisidaręs, deja… Labai tikiuosi, kad norinčių “vaidentis“ lietuvių buriuotojų tarpe mažėja ne dienom, o valandom.

O toliau – jau gana istorijos, nes seka pats pasakojimas apie pačią kelionę ir daugiau konkrečių detalių apie aplankytas ir rekomenduotinas vietas.

Prenumeruokitės!

(toliau II dalis – Ką verta aplankyti)

* * *

Šis tekstas nebuvo apmokėtas Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje, Lietuvos-Lenkijos tautų draugystės draugijos arba Rytų Prūsijos repatrijantų fondo (bet niekad nevėlu dar jiems tą padaryti, aišku).

Reklama