Jei jau gerokai prilakėte kavos beskaitydami pirmąją dalį, tai suprantama, kad dabar stačiomis akimis ir stačiai manęs paklausite, o kuri Didžiųjų Mozūrų ežerų dalis įdomiausia, ar nuo kurios pradėti pažintį su tais kraštais, derinant tą su buriavimu?

Aš pasiūlyčiau pirmiau ištyrinėti šiaurinę nuo Gižycko, kuris yra ne vien “Lenkijos vasaros sostinė“, bet ir net ne tik šio krašto, o ir visos Lenkijos buriavimo centras (šiuo metu – apie 11 uostelių ir virš 800 jachtų!). Tiesa, mano anksčiau minėta kolegė surado dar tiksliau geografinio Mozūrų krašto centro uostelį ir ten įsikūrusią čarterinę firmą, bet nebūkime jau tokie geometrijos formalistai ir pažiūrėkime verčiau iš praktinės pusės, ką turime pagal administracinį faktinį išsidėstymą.

Sakykime, centre yra Gižyckas (vok. Loetzen, liet. Lėciai), kuriame yra dabar rekonstruojama 14-to amžiaus pilis, per Antrąjį pasaulinį karą tarnavusi kaip įgulos ir tvirtovės vado rezidencija. Taip pat ir pati 6 bastionų Bojeno tvirtovė, statyta nuo 1844 (pamatų akmuo padėtas rugsėjo 4 dieną, dalyvaujant pačiam idėjos iniciatoriui Prūsijos karo ministrui generolui Hermann Leopold Ludwig von Boyen_ui, kurio vardais pavadinti trys bastionai, o likę – jo herbo simboliais) iki 1853 metų (ir dar po to papildyta bei rekonstruota iki 1868-1870). Šią tvirtovę aplankyti tikrai dera, nes tai tikrai daugiau, nei Klaipėdos Kopgalio ir Pilies tvirtoves kartu sudėjus, ir Kauno fortai, deja, patogumu ir turistinio patrauklumo prasme taip pat jai neprilygsta.

Du kanalai per miestą (galima perplaukti su jachta – nemokamai), sujungiantys šiauriau esantį Kisajno ežerą su piečiau esančiu Niegocino ežeru. Geležinkelio tiltas 1868 metų statybos (žinau, yra mėgėjų tokias vietas lankyti) bei, tarpe kitų 5, dar ir pasukamas tiltas. Klaipėdiečiai turi tik iš panašių laikų nuosavą tokią “miniatūrą“, bet čia verta paspoksoti į tai, kaip vienas tiltininkas šį automobilių tiltą brašpyliu pasuka be didesnių pastangų! Kiek pamenu, iki rekonstrukcijos senąjį pėsčiųjų tiltelį prie Danės į Pilies uostelį dažniausiai pasukdavo pas mus du “slyvukai“, kaulinantys už šią paslaugą iš užsieniečių “pfeningų byrui“.

Taip pat ir dar šis bei tas, kam įdomu: kryžius šv. Brunonui atminti (“Lietuva! Lietuva!“), pora istorinių bažnyčių ir cerkvių, bei vandentiekio bokštas, dar neseniai aprūpinęs visą Gižycką (kai tas buvo Lėciais) vandeniu, o jo viršuje galima apsižvalgyti po apylinkes (papėdėje – užkrimsti kavinėje, o per gatvę – apsipirkti žygiui).

Einant nuo pasukamo tilto link pietinės dalies palei Gižycko kanalą (kitas vadinasi – Luczanski kanal, pastatytas 1765-1772 metais), kur yra paplūdimys (su Žydrąja švarumo įsikūnijimo vėliava ir atitinkamai įrengtomis maudyklomis bei įvairuomis pramogomis), pakrantėje rasite ir žuvies restoranėlių (“kur valgo laivynas…“ – lenk. “tu jada flota“) bei suvenyrų kioskų, kurių dauguma prekių yra marinistine tema, o be suvenyro iš čia išvažiuoti yra neatleistinas išsišokimas ir arogancijos pasireiškimas, pranokstantis netgi kokį nekaltą pabaksnojimą pirštu, kad antai menkių guleto “Brabander“ vėliavos ne pagal tradicinį jūrų etiketą iškabintos!…

* * *

Į šiaurę nuo Gižycko eina vienas iš sudėtinių aštuonių Mamry ežerų – Kisajno ežeras su 14 salų, ir tai – “turtingiausias“ salomis ežeras iš visų Mozūrų ežerų. Dvejose jų, Didžiojoje (Dužy) bei “kermošiaus“ (Kiermuzy) – buvo galindų šventyklos, kur, kaip manoma, buvo aukojami žmonės, o paskui kryžeiviai apskelbė, kad Poganskie Kępy salose, kurios jau Dargin ežere, renkasi vietinės dar neišnaikintos prūsų raganos atnašauti (ir, kaip patys suprantate, ištvirkauti). Išlikę pagonys ir jiems prijaučiantys iki šiol perduoda padavimą, kad bet kas, kas išdrįs dabar šiose salose užsiimti niekdarystėmis, burnoti ar išjuokti šią vietą ir jos burtininkes, sulauks baisios ir pelnytos bausmės!…

Vien šio ežero salose peri apie 110 paukščių rūšių iš virš 200 bendrai apylinkėse suskaičiuojamų (kas domisi ir dėl to važinėja į Ventės Ragą ar Papę birdseeing_ams), todėl nakvoti salose draudžiama, nors išlipti galima (jei nekvykauti ir po ją nelakstyti, kaip išprotėjusiam mostaguojant rankomis).

Šiam ežerui iš rytų Pierkunowo – Antrojo pasaulinio karo laikų sausumos kariuomenės vyriausiosios vadavietės (ir daugelio Trečio Reicho bonzų, turėjusių čia savo štabavietes ir bunkerius) aerodromas, kurio nuo vandens, deja, nesimato, o šiaip ten atskirai ir netraukėm – bet gal kam įdomu, sakau.

* * *

Pakeliui į šiaurę, įplaukus jau pro Karališkąjį ragą (lenk. Krolewski Rog) į Dargin ežerą, kaip tarpinė stotelė – Štynortas (lenk. Sztynort, vok. Steinort, liet. kitaip – Akmenynė arba Akmenė), kuriame didžiausia privati jachtų prieplauka visuose Mozūruose. Štynorto ežeriukas uždaras, sujungtas trumpučiu kanalu su Dargin ežeru. Štynorte už marinos tavernos ir jachtų statybos bendrovės “kapitanato“ yra vieno iš pasikėsinimo į Hitlerį organizatorių, pulkininko Claus Schenk (grafo von Stauffenberg_o) bendražygio ir sąmokslininkų ryšininko Henriko Lehdorfo, dvaras, kurį Antrojo pasaulinio karo metu buvo užėmęs (pastarąjam palikęs “kilnaširdiškai“ tik vieną fligelį) Reicho užsienio reikalų ministras Ulrich Friedrich Wilhelm Joachim von Ribbentrop.

Pastarasis ministras yra liūdnai pagarsėjęs ne tik savo arogancija (jo klerkai važinėdavo iš viešbučio per du ežerus aplink iš kito Šwęcajty ežero kranto, dėl ko užsienio svečiai ir ambasadoriai dažnai laukdavo priėmimo pas ministrą po kelias valandas!), bet ir paktu, kurį pasirašė jis 1939 metais rugpjūčio 23 dieną su sovietų užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu, bei slaptaisiais protokolais prie pakto, padalinusiais tarp Reicho ir SSRS tarpines “teritorijas“, tame tarpe ir Lietuvą – dabar mes minime tądien Juodojo kaspino dieną.

Lehdorfų dvaras dabar atstatomas už lenkų ir vokiečių draugystės fondo lėšas, o šalia dvaro – šimtamečių ąžuolų giraitė (didžiausias yra 560 cm apimties, 26 m aukščio ir 350 metų senumo), Lehdorfų šeimos (beje, valdžiusios ir dar vieną Preilą, tik ne Neringoje, o Semboje, į vakarus nuo Kionigsbergo ant Vargių ežero – ačiū Ginaitei už informaciją!) koplyčios liekanos (beje, su Dovydo žvaigždėmis ir kryžiais apdailoje), o marinos tavernoje – pakarto pirato griaučiai (jo vardą išduos barmenas po to, kai užsisakysite ką nors išgerti).

* * *

Į vakarus nuo Gižycko-Štynorto vandens kelio – Dobskie ežeras, kuris yra paukščių draustinis, todėl ten jachta galite patekti tik esant vėjui, nes jungti variklį yra draudžiama (kitas toks draustinis yra pietuose – Nidos ežeras). Jame ne tik didžiausia Europoje pilkųjų gulbių (pasirodo, kad yra ir tokios) perykla, o pakeliui gal dar pasiseks pamatyti pilkųjų gervių (man pasisekė) ar juodųjų garnių (nemačiau), bet yra ir Kormoranų sala (anksčiau vadinosi Aukštoji), kurioje peri apie 1000 šių paukščių.

Paprasčiau kalbant, kas tie kormoranai – tai tokie “juodi žąsinai“, užaugantys iki 90-92 cm ūgio, sveriantys 1.6-3.6 kg, sparnų mostas iki 140 cm, ir kurie medžioja (būtent – nes gerai plaukia ir nardo!) žuvis, per parą surydami iki 1.5-2 kg šviežienos. Ir po to dergia pavirškinę tupėdami ant mežių taip, kad šie augalėliai džiūsta nuvytę smurtine suš… žiauria mirtimi.

Simboliška, kad jie čia yra laikomi (ir saugomi – nesugalvokite dėl Neringos medelių šiems keršinti, šaudydami iš “ragatkių“!) Mozūrų ežerų simboliu, ir jei kuriems paukščiams tiktų “esesininkų“ pavadinimas dėl išvaizdos ir pasekmių, tai šie puikiai reprezentuotų Trečiojo Reicho skrajojančią virš šių plotų dvasią (bet aš nuklystu jau į poeziją). O va išradingieji kinai kormoranus naudojo žvejyboje kaip kad Europoje buvo išnaudojami sakalai medžioklėje – tiesa, vargšams kormoranams kažkaip perrišdavo ryklę, kad žuvies tie nespėtų suvartoti, iki ji atitekdavo “žvejams“.

* * *

O ryčiau – Šwęcajty (liet. kitaip – Švenčionėlių, lenk. nuo žodžio “šventas“, vok. vadinosi Schwenzait-See) ežeras sujungtas su pačiu Mamry ežeru siauru sąsiauriu. Sąsiaurio pakrantėse veisiasi darbštuoliai statybininkai ir landšafto architektai bei ekosistemos kūrėjai bebrai, ir čia matosi jų vila. Deja, mojuojantį letena “Ahoj, ponas bebre, ir kokie geri jūsų dantys!“ čia greičiausiai nesutiksite – per didelis “traffikas“ jiems, kad domėtųsi kiekvienu praplaukiančiuoju, net jei jis “aštradantis lietuvis“, nors ir be golfo lazdos ir neslampinėja paplūdimiu, anot Mel(agio) Gibson, grasindamas praskelti kaukuolę kokiam tūlam poilsiautojui.

Švencajty ežero ledas žiemą būna itin lygus, todėl tarpukariu čia vykdavo iš pradžių Vokietijos, o po to nuo 1935 ir Europos bujerių (liet. ledrogių) čempionatai, kurių iniciatoriumi ir daugkartiniu čempionu yra buvęs vietinis Fritz Schwartz (liet. “Juodasis fricas“) iš Ogonki, sukonstravęs bent 7 tokius tam metui aukščiausio technologinio lygio bujerius (“bujeris“ – tai kai “bujoji“ ledu skriedamas su vėjeliu, o “ledrogės“ – kai vėjo nėra ir tuomet stumdai su kokiu Docentu jo aparatą ant Kauno marių ledo kaip paprasčiausias rogutes, nors ir su iškelta burių “paklode“).

* * *

Mamry šiaurės vakaruose – net du įdomūs objektai.

Pirma, tai nebaigtas Mozūrų kanalas (dėmesio: jo žiotyse po vandeniu eina kanalo molo pratęsimas iš akmenų, nepažymėtas jokiais navigaciniais ženklais – neužšokite!), turėjęs sujungti šiuos ežerus su Priegliumi prie Karaliaučiaus, o iš ten – ir su Baltijos jūra. Jei kanalas būtų buvęs baigtas, tai nuo Klaipėdos, pradėjus Karaliaus Vilhelmo kanalu, vidaus vandenimis būtų galima irgi atplaukti iki šių ežerų.

Bet net ir be Raudonosios armijos “pastangų“ vokiečių inžineriai jau karo su SSRS pradžioje metė kanalo statybos darbus, pradėtus prieš šimtmetį, nes ekonomiškai jis jau nebebūtų atsipirkęs, o ir dėl skirtingų vandens lygių ežeruose vanduo, spėjama, būtų dar ženkliau pakilęs (per kelis šimtus metų dėl įvairų vidaus kanalų darbų vanduo pakilęs nuo pradinio lygio dabar bemaž 4 metrus nuo būtojo po ledynmečio), grasindamas užlieti ne vieną pakrantės miestelį.

Antras objektas – tai Trečio Reicho Vyriausiojo sausumos kariuomenės štabo OKH (vok. Oberkommand der Heer) bunkerių kompleksas kodiniu pavadinimu “Anna“. Skirtingai nuo apylinkėse esančio Hitlerio bunkerių komplekso “Vilko guolis“, kurį teko aplankyti dar moksleiviu būnant, šis yra neišsprogdintas – Vermachtas, kitaip nei SS, pagalvojo, kad sprogmenis galima panaudoti naudingiau fronte prieš rusus.

Todėl dabar galite viską pilnai (kiek tai įmanoma, nes ten dar, sako, daug paslapčių slypi, apžėlusių samanomis) apžiūrėti. Kas geriausia, jis yra ne tik didžiausias pagal plotą ir objektų skaičių (Himlerio ar Geringo bunkeriai apylinkėse – pavieniai ir apgriauti), netgi lyginant su fiurerio bunkerių kompleksu, bet ir… iki jo faktiškai nuplaukti! Mat jis yra miškelyje už Upalty salos visai šalia Mozūrų kanalo žiočių Mamerkuose (lenk. Mamerki, vok. Mauerwald, liet. Mauručiai).

Objektą savotiškai nuo ežero pusės dengė Upalty sala, kurioje buvo įsikūrusi apsaugos kareivių kuopa. Upalty – didžiausia sala visuose ežeruose: 67 ha, 1.8 km ilgio ir 0.7 km pločio, apaugusi senais ąžuolais, liepomis ir kitais lapuočiais.

17-ame amžiuje sala buvo Lehndorfų šeimos rezidencija, kur jie turėjo Liudviko XIV laikų stilaus vasarnamį. 1842-ais atsirado svečių namai ir restoranas, vėliau paleista į čia pastatytą prieplauką reguliari laivų linija Vengoževo-Upalty-Štynort-Gižycko poilsiautojams. Į pietryčius nuo salos buvo kita, taip vadinama Piramidės sala, kurioje grafas Lehdorffas 17-tame amžiuje pastatė 13 metrų piramidę savo draugo grafo Donnersmarkto garbei (ir ką šie santykiai turėtų tarp judviejų reikšti, ponai grafai, ką?…), tačiau ilgainiui sala ir piramidė dingo po vandeniu.

Šiuo metu Upalty saloje yra draustinis, peri pelikanai – jų perėjimo metu išlipti joje draudžiama (yra ir poros nelaimėlių turistų mirčių, sako, užfikuota nuo pelikanų patinų). Kitu metu galima apžiūrėti išlikusius griuvėsius, du kryžius nuo čia buvusios bažnytėlės ir 1931 metais pastatytą paminklinį akmenį Lehdorffų šeimos draugui August Quednau, ornitologui, geografui, mokytojui ir “Paukščių parko“ rezervato, buvusio įkurto salos pietuose, sargui. 1991 metais buriuotojai čia pastatė ir simbolinį paminklinį akmenį visiems žuvusiems (ir, deja, žūsiantiems po to…) Mozūrų ežeruose buriuotojams atminti.

* * *

Na, ir šiauriau, kas yra kelio pabaiga – Węgorapa (liet. Ungura) upės pakrantėje bei Węgoržewo kanalo gale įsikūręs Węgoržewo (vok. Angenburg, lenk. iki 1946 Węgobork, liet. Ungura, kitaip – Ungurynė) miestelis. Kanalas buvo iškastas ne vien tam, kad sutrumpinti kelią iš Mamry ežero į Vengoževą (Angerburgą tuomet), bet ir paspartinti Vengorapos vandens tėkmę, mat šioji upė ne įteka, o išteka iš ežero, o pavasario polaidžio metu Vengoževą imdavo tad semti potvyniai.

Beje, šis niuansas dėl upės tėkmės praeitą kartą 2008 metais, išsukus iš kanalo jo gale į upės atšaką ir bandant įplaukti į kitą uostelį, darant posūkį net ne 90, o kokių 120 laipsnių kampu nuo pradinio kurso, baigėsi tuo, kad mūsų “Laužtanosę Francescą“ nunešė nuo vartų srovė “bučiuotis“ nosimi su krantinės poliais…

Vengoževe yra dabar rekonstruojama kryžiuočių pilis, kuri nekart buvo perstatinėjama nuo 1398 metų. Vienas iš ankstesnių to kaltininkų – didysis kunigaikštis Algirdas, greičiausiai čia “pasišopinti“ atvykęs su broliu Kęstučiu, ir ta proga sudeginęs 1365 metais pirmąjį “originalą“ (matyt, buvusį kiek kitoje vietoje) kartu su nusiaubtomis Angerburgo apylinkėmis. O miestelio, kaip verto deginti ir plėšti, neapėjo dar ir totoriai 1656 metais bei Napoleono kariai pakeliui “savo reikalais“ ar pelnyti šlovės mylimam imperatoriui. Pilyje 1734 metais gyveno Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Leščinskis, bėgdamas į Prancūziją nuo rusų kariuomenės, į jo vietą soste pasodinusios Augustą III Saksą.

Vengoževe yra ir šiaip lankytinų istorinių bažnyčių bei cerkvių, kurių nevardinsiu (pvz. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – galite palyginti su vilnietiška), bei Pirmojo pasaulinio karo laikų rusų ir vokiečių karių kapinės (mėgėjams), o taip pat ir tokios mini-Rumšiškės – liaudies buities muziejus. Mūsiškis šias lenkia ženkliai – galime pasididžiuoti.

Beje, muziejus yra brolių Eismuntų gatvėje, kurie nusipelnė tuo, kad, plaukdami kaip lenkai (iš pavardės gi matosi, ar ne?…) savo jachta aplink pasaulį (žuvo prie Horno…), garsino Lenkijos valstybės vardą (iš kurios iš už “geležinės uždangos“ pabėgo). Kažkuo man primena Darių ir Girėną – užmoju.

Vengoževe dar buvo didžiausias Europoje labdaros ir socialinės rūpybos institutas “Bethesda“, įsteigtas grafienės Anna von Lehndorf ir vadovautas pastoriaus Hermann Braun (nuo 1880), kas labai įtakojo ir dabartines socialinio draudimo bei “gerovės valstybės“ idėjas, dėl kurių juk irgi stojome į ES.

Kompleksą, kurio dalis galite atsirinkti apžiūrėti 11 Listopada, Teatralna, Dworcowa gatvėse, jei tik sudomins (ypač, kas studijuoja panašias sritis universitete, nes greta vadybos ir teisės, sako, tai vis dar populiariausia specialybė abiturientų tarpe), sudarė 62 pastatai, užimantys 250 ha plotą. Labdaros instituto veikla apėmė medicininę pagalbą ir ligonių priežiūrą, reabilitaciją, švietimą, o taip pat savo maisto produktų auginimą ir gamybą (dabar sakytume – ekologišką ūkį) Raudondvaryje (lenk. Czerwony Dwor).

* * *

Tai, bemaž, visi įdomesni (bent jau man) objektai, kurie yra Gižycke ir į šiaurę nuo jo, ir kuriuos galima nesunkiai aplankyti, derinant su buriavimu tuose ežeruose. Todėl ir kelionę planavau atitinkamai (bus toliau).

O kas liko neaplankyta, ir ką derėtų turėti omeny kaip irgi ne mažiau įdomias vietas?

Jei trumpai, tai, tarkime, kryžiuočių pilis Ryne – irgi rekonstruota, nuo 2001 metų privatizuota ir veikia kaip Mozūrų rekreacinis ir konferencijų centras su 150 viešbučio kambarių, 5 “karališkais“ apartamentais, 5 konferencijų salėmis (viena jų talpina ir 500 žmonių), restoranais ir kavinėmis, vyno barais, saunomis ir plaukymo baseinu. Dar ten vyksta koncertai, riterių festivaliai ir riterių kovos bei galima užkrimsti “karališko“ viduramžių maisto. Dėl programos, aišku, reikia domėtis iš anksto, o galima ir šiaip žiūrėti, ant ko užtaikysi – tas ir bus įdomu.

O mums įdomu tai, kad Ryno pilyje 1384 arba 1390 (reiktų patikslinti, nes mano turima data iš viso yra 1380-ieji) metais nuo Jogailos slėpėsi Vytautas su žmona Ona bei dviem sūnumis. Kuomet šis su pusbroliu susitaikė, o Vytautas eilinį kartą ir vėl susipyko su sąjungininkais teutonais, abu sūnūs, palikti įkaitais pilyje, buvo nužudyti – gali būti, kad vardan Vytauto aukštesnių politinių idealų.

Gal todėl jis ir Didysis, o mums, paprastiems mirtingiesiems, nesuprasti šito?…

Vis tik mane pataisė komentaruose Ginaitė, atkreipdama dėmesį, kad “versija apie nužudytus Vytauto sūnus, regis, seniai pripažinta tik Simono Grunau ir Teodoro Narbuto išsigalvojimu, o gal aš ko nors nežinau?“

Pripažinsiu, kad apie sūnus iki lenkų aš irgi nebuvau girdėjęs, bet šią žinią priėmiau kaip mūsų “šapokinių“ istorikų bandymą nutylėti nelabai gražų Vytauto Didžiojo poelgį (jei vertinti iš šių dienų konteksto).

Vienok, po to sūnų ir paveldėtojų, buvo jie ar ne, jis daugiau nebeturėjo, o jo dukra Sofija nutekėjo į Maskvą (tiksliau, žentui Vytautas Maskvą kaip kraitį “padovanojo“). Vėliau Sofija tapo stačiatikių šventąja, mat per Vytauto Didžiojo administracines LDK reformas išprašė tėvelio (ir ko nepadarysi dėl mylimos dukrelės, tiesa?), kad tas nedarytų “sarmatos“ ir nejungtų Maskvos prie Lietuvos, o paliktų autonomiją…

Taigi, kas būtų, jeigu būtų politikoje ir istorijoje – bet titulą “Didysis“ tai jis vis tiek užsidirbo, tai didesniu netaptų, net jei būtų buvę kitokie jo politiniai pasirinkimai.

* * *

Dar vertas dėmesio jau minėtas aukščiau Hitlerio “Vilko guolis“. Beje, jis yra už 35 km nuo Mamerkų, tad, jei vyksite automobiliu, tai vienas objektas nuo kito tikrai netoli. Kai jie veikė pagal paskirtį, tai abi vadavietės buvo sujungtos slapta siauruko geležinkelio linija, kurios bėgius gal dar naciai kažkur kitur sunaudojo – gal prieštankiniams ežiams statyti, o gal stabyboje kaip metalinius balkius.

* * *

Kętrzyne – be kryžiuočių pilies (o kuriame sename mieste šiose apylinkėse jų nerasi, nors ir perstatytų pagal naująją biurgerišką vėlesnių prūsokų madą?), dar galima aplankyti žirgyną, kuriame išauginti 1936 metų Berlyno olimpiados medalistai – trakėnų veislės. O va Popielno žirgyne – lenkiški arkliukai, “giminaičiai“ mūsų žemaitukams!

* * *

Pietuose bemaž dižiausias centras yra Mikolaikos (lenk. Mikolajki) – irgi nemažas miestas su savo istoriniais objektais (kurių nevardinsiu), ir antroji, jei taip galima vadinti, buriuotojų sostinė Mozūruose.

Nenuostabu, nes šalia – Šniardwy (liet. kitaip – Šnervių) ežeras, didžiausias ežeras visoje Lenkijoje. Būtent čia mokyklos metais viešėdamas ir keliaudamas garlaiviuku po šį ežerą bei matydamas tuomet jachtas plaukiojančias pagalvojau, o kodėl gi aš ne jose, o va šitoje “bandūroje“?… Na, viskam savas laikas, tiesa?

Čia mus, atvykusius tuomet pagal moksleivių mainų programą vasarai, išmokino dainušką apie “Mikolajki – jakie cudnie“ ir dar kažką apie tai, kad “Mazury – spanialy kraj“ ar pan., dėl ko, skaitydami mano tekstą, ir nesiginčinat. Lenkiukai mums ant sienos grįždami mainais padainavo, berods, “Ant kalno mūrai“, visi avėdami Kauno “Inkaro“ sportbačius (čia tas pats, kas duoti “brendinį“ pavadinimą skalbimo mašinai rusiškai “Skalbk iki skylių“ – Mojdodyr, arba padangoms duoti “akmenų“ pavadinimus – Firestone, Bridgestone ar pan.).

Pamenu, tuomet po savaitės viešnagės (futbole nuo lenkų gavom sausai, o krepšinyje – pakrovėm, pakeliui dar paaiškindami, kas yra “žingsniai“ bei “dvigubas varymasis“) vietinis draugiškas pilietis Mikolajkų kažkokiame dainų festivalyje, kur vakare atsivilkome “pasikultūrinti“ po ekskursijos į vietinį kilimų (plg. Lentvaris) fabriką, pasakė, kad aš meluoju, sakydamas, kad ne iš Lenkijos, nors kad aš ne vietinis mozūriškis, tai jis žino – mano akcentas “varšavskas“, bet kad kalbu tai neblogai.

Na, bet pas močiutę Liudvinave vasarą kalbą ir išmokau savarankiškai (giminėje niekas daugiau lenkiškai nemoka), bežiūrėdamas filmus, įgarsintus lenkiškai, nes kur tarybiniais metais dar galėjai pamatyti per TV visus vakarietiškus filmus (su Clint Eastwood ar Bruce Lee) ir multfilmus, dabar vadinamus animaciniais (“smerfai“, bitė Maja ir pan.), kurių nerodė Lietuvoje šiapus “geležinės uždangos“? O vėliau prasidėjęs “Teleekspres“ su Marek Sierocki (va, net pavardę įsimeni, žmogau!), pristatantis visus naujausius vakarų muzikinius klipus!…  Iš čia – ir akcentas “Varšuvos“, ar tiksliau – “televizinis standartinis“.

Vienok, aš dabar nesirenku Mikolajkų ne todėl, kad jau čia buvęs (o dar ir kiek prisiminimų, tiesa?), ar vien tik todėl, kad radau ką įdomesnio šiauriau Gižycko, apie ką jau ir rašiau.

Esmė tame, kad gerai pastudijavus dar prieš kelionę vietos žemėlapius (ežeralapius) aiškėja, kad nors Šniardvy ežeras didelis plotu, ir vėjo čia gerai įpučia, kadangi salų vidury jo nerasite, tačiau va akmenuotų seklumų, kurias derėtų vadinti gal ir rifais, čia, deja, apstu. Ir reikia būti gerai išstudijavus maršrutą bei stebėti navigacinius ženklus, kad plaukiant kur akys mato, ant jų neužšokti.

Aišku, tuomet protingiausia laikytis farvaterio, kurie yra du: vienas eina skersai (ar išilgai – ežeras yra horizontaliai ištęstas, ne vertikaliai) ežero E-W kryptimi, o kitas – įstrižai ir kirsdamas šį NW-SO kryptimi. Farvateriais plaukioja “bandūros mazūrskos“, todėl atsipūtus varyti jo viduriu nepatartina, kadangi trukdysite vietinei turistinei laivybai.

Štai todėl buriavimui, mano galva, daug patogesnis Mamry ežerų kompeksas, esantis šiauriau Gižycko.

* * *

Tai nereiškia, kad nuo pastarojo negalite nuplaukti iki Mikolaikų! Juk Gižyckas-Vengoževas yra tik 25.2 km (maždaug 2.5 val.), o Gižyckas-Mikolaikai irgi ne ką daugiau – 37.2 km (apie 3.5 val.), jei jau skubėti ir “nestrigti“ pakeliui įdėmesnėse vietose bei negaišti kanaluose ir kai kuriuose šliuzuose (pastarasis maršrutas apima 5 kanalus ir 9 ežerus pakeliui).

O dar galima rinktis ir maršrutą Mikolaikai-Ruciane, kuris tik 19.2 km kelio ir apie 2 val. trukmės. Čia yra Nidos ežeras, apie kurį “Olštyno kronikose“, sukurtose 1950-1953 metais čia Pranie gyvenvietėje gyvenusio lenkų poeto Konstanty Ildefons Galczynski,  rašomos panegerikos maždaug taip (mano vertimas iš anglų k.):

“Tu mano nuostabusis ežeras, ir aš tavo mieliausia žvaigždė, kuri šviečia tavo šviesybės garbei, nes darai mane laimingiausiu iki šiol. Ir tavo krantus iškločiau auksu, ir nors [dabar] turiu išvykti, aš [būtinai] turėsiu vėl čia sugrįžti“.

Va taip va sakoma ne tik šito susižavėjusio poeto, kad tai – iš viso yra vienas gražiausių ežerų Mozūruose!

Jo krantus (aukso nėra, kiek man žinoma) supa mano minėtas anksčiau Piska miškas (vadintas Galindų), kuriame paskutinė svarbi istorinė medžioklė vyko 1698 m. birželio 6 dieną Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Augusto I Stipriojo garbei, iškelta Brandenburgo elektoriaus Frydricho. Apie 80 žvėrių sumedžiota, įskaitant elnius, šernus ir stirnas. Po to dobti žvėrių čia nevengta taip pat besotiškai, nors ir mažesnėmis apimtimis ir su mažesne pompastika, iki 19 amžiaus, po ko jau susirūpinta jų apsauga, ir čia įsteigtas draustinis.

Vienok, jei ne žmonės, tai 1912-1914 ir 1923-1927 čia prasiautė pušų kenkėjai, išguldę apie 15800 ha miško, o 1979-1981 ir 1993-1994 prasinešė kiti parazitai, dar paguldę kelis tūkstančius jau ne vien pušų…

Bet žiauriausiai pakenkė 2002 m. liepos 4 dienos vėtra, per 15 minučių išvertusi medžius 12000 ha plote ir priguldžiusi virš 36 mln kub.m medienos “malkoms“. Šiuo metu šis draustinis užima 1000 kv.km plotą ir yra didžiausias vientisas miškas Lenkijoje, kurį sudaro apie 80 proc. spygliuočiai, bet rastum čia ir 400 metų senumo ąžuolų. Informacija smalsiam lietuviui, kuris “be miško gyventi negali“.

* * *

Už 11 km nuo Mikolajkų link Ruciane-Nida (beje, neskaitant komandoje buvusios tokiu vardu, tai – trečia iš mano žinomų Nidų; ir jei suprantu, kad kuršiai statė “mūsiškę“ ir “latvišką“, tai iš kur Nida čia, giliai galindų žemėse?!), prie Beldany ežero galite aplankyti viešbutį ir kaimo turizmo sodybą “Galindia“, kur šeimininkas, galindų kunigaikštis Izegius II-asis (iš tikro, tai Cezary Kubacki su žmona Maria ir šeima, esančiais šio objekto savininkais), jums papasakotų apie galindus, jų legendas, tame tarpe ir apie deivę Korkę (Korche), kuri žiauriai atkeršino visai galindų tautai už tai, kad šios šventikai vyrai nusprendė apriboti demografinį prieaugį drastiškomis priemonėmis (žudyti vos gimusias mergaites, pjaustyti krūtis moterims, kad nemaitintų ir pan.), nes jų susikurtoje “gerovės valstybėje“ bijota žmonių pertekliaus, galinčio pabloginti ekonomines ir socialines gyvenimo sąlygas (o jūs sakote: “Kubilius,  Šimonytė, Grybauskaitė…“ – toli šaukia jiems su jų “šeimos politika“ iki tų laikų!).

Ką, sau manote, toji moteriškė Korkė padarė, kai galindietės jai pasiskundė?

O gi kriviams su krivaičiais bei visiems šventikams su išminčiais ir sako: “- Eikite ir nukariaukite kitus prūsus su jotvingiais, ir visi ten taip išsilakstys jus išvydę, kad galite eiti be šarvų ir ginklų!…“

Valio, sako galindų didžiavyriai, taip ir padarysim! Got mitt uns Korkė su mumis, o kas prieš mus, jei su mumis Korkė?!

Kaip tarė – taip ir padarė, o kai juos, durnelius, aišku, išdaužė mūsų “aštradančiai braliukai-prūsiukai“, į jų tuščius plotus atėjo jau jotvingiai su kompanionais pašeimininkauti, o toliau apie kryžeivius istoriją žinote…

Legenda čia apie galindų išnykimą, ir dar neaišku, ar nesugalvota kryžeivių laikais, kad pateisinti, kodėl galindai jų valdomuose plotuose išnyko visiškai. Jotvingiai, kaip ir prūsai vėliau, žinia, istorinės amnestijos už garbės ir orumo įžeidimą jau nepareikalaus irgi.

* * *

Na, o mėgėjai pažiūrėti ir išbandyti šliuzus, gali rinktis juos lankyti kanaluose pakeliui su jachta (pvz. Gudzianka), arba tiek ir automobiliu, tiek ir baidarėmis – jų rasite pakeliui nuo Gižycko iki Mikolajkų ir nuo šių kitur.

Bet čia, prisipažinsiu, ne mano skoniui kol kas maltis su jachta kanalais, o juolab raišiotis šliuzuose, laukiant, kol tie tai prisipildys, tai nuleis vandenį. Tačiau planuojantys savarankišką kelionę į Gioto kanalą Švedijoje, tarkime – praktikuotis gali jau ir čia, tad tai – dar vienas Mozūrų ežerų, kaip praktikos vietos pradedantiesiems buriuotojams, privalumas.

O kaip sekėsi mums šįkart šiaurinėje dalyje?

Tęsinyje – III dalis “Įgula – svarbiausia!“

Advertisements