Brutai, ir tu?…“ – neva Gajus Julijus Cezaris savo protežė, laikančiam rankose krauju garuojantį durklą.

* * *

Kažkaip iš trečio karto – ir jau atsidūriau snukiaknygėje

Į gerą tai, ar į blogą – laikas parodys. Sako, kad šiais laikais tavęs nėra, jei ten nėra. Gali būti – nes vis tik tinklaraštystės mada praeina.

Kas nestebina: iš pradžių visi norėjo rašyti, po to suprato, kad ne visi tą sugeba, bet skaityti vienas kito taip ir neišmoko, nepriklausomai nuo to, noras liko ar praėjo. Kam išsireikšti vis dar norisi – tas pasirinko “tvyrsčioti“, o kam reikia dar ir dėmesio – pasirinko klijuoti skelbimus ant internetinių sienų ir stulpų su pasiūlymu draugauti.

Tad šis čia mano kultivuojamas “bloginimo“ (ar “gerinimo“?) reikalas yra išmirštantis, kaip kažkada natūralia mirtimi numirė IRC (juos pakeitė Twitter bei Skype), forumai (šiuos pakeitė blog) ir panašūs laisvalaikio žudymo internetiniai įrankiai.

Kol kas šis tinklaraštis gyvuoja, tad ir istorijas pratęsiu. Pasakyti vis dar turiu ką, tik ne visada prisėdu, kad tą išguldyti raidėmis. Gerai būtų tam turėti stenografistę, bet… Pasvajoti gi niekas nedraudžia, tiesa?

Tamkart dar įdėjau kelis papildomus lapus šiame tinklaraštyje ir papildžiau vieną būtą. Dar bent kelių trūksta, nors… greičiausiai vietoje jų startuos atskiras tinklapis, kurio vardas jau išpirktas, tik jis pats dar nesukurtas – argi neatsiras norinčių gauti bareboat skipper diplomą per IYT?

Tad toli neišsilakstykim – viskam savas laikas!

Advertisements