Metas padėkoti nenustatytiems Wikipedia ir Wikimapia kūrėjams ir autoriams, taip pat Jan Szajkowski už locijos patarimus ežerėlapyje “Mapa Žeglarska. Wielkie Jeziora Mazurskie: Jezioro Kisajno, Jezioro Dobskie, Jezioro Dargin cz. pld. 1:25000“ ir Stanislaw Sieminski už krūvą faktų ir skaičių jo knygelėje “Across the Land of Great Masurian Lakes. Guidebook“, bei Ginaitei ir kitiems tyliesiems skaitytojams, laiks nuo laiko pateikiantiems savo pastabas ir pataisymus, leidžiančius man sužinoti taip pat kažką naujo, keistis bei tobulėti!

Ačiū jiems, nes be jų mano pirma dalis apie to krašto istoriją bei antroji, ką įdomaus galima pamatyti (be to, ką jau mačiau), juk nebūtų tokia išsami ir pilna! Juk tikrai nemanote, kad visus skaičius laikau savo galvoje, kuri ir taip pliušinė ir prikimšta pjuvenų?…

Ir kol kas su liūdesiu turiu konstatuoti, kad va neturiu kaip dėkoti nei Lenkijos Žečpospolitos ambasadai Lietuvoje, nei Lenkijos ir Lietuvos tautų draugystės draugijai, nei Rytprūsių repatriantų memorialiniam fondui – vaikinai, mirkt-mirkt, juk suprantate, kad įvaizdis kainuoja, o čia aš gi ne veltui stengiausi tiek, ką?…

Na, bet tam kartui palikime biurokratinius ir finansinius reikalus nuošalyje (linkėjimai STT!) ir pažiūrėkime, kaip sekėsi mūsų šauniai draugijai kelionėje.

* * *

Susiorganizavom važiuoti šešiese, nes į jachtą tiek ir telpa, nežiūrint to, kad rašoma “6+2“.

Tie du su pliusu – tai arba lieknos anoreksinės manekenės, suguldytos kaip šprotai skardinėje, arba vaikučiai-pabiručiai, todėl geriau skaičiuoti taip, kad į priekinius gultus po baku (priekiniu deniu) eina du, į galinius po kokpitu – irgi du, o kajutkompanijoje abipus stalo – po vieną į pusantrinius gultus. Dažniausiai taip ten ir keliaujama – po tris poras draugų (arba dviem šeimom su vaikais), nors gelbėjimosi liemenių bei indų komplektai skaičiuojami vis tiek aštuoniems (jei reikia, vaikams vaikiškas liemenes duoda dar atskirai).

Patogiausia, aišku, tuomet keliauti iš viso keturiems, kaip mes praeitą kartą, nes visi gauna sočiai vietos vartaliotis ir muistytis per miegus. Nors kai kas sako, kad nieko tokio – nes vis tiek maiše supakuoti. Bet sakykite ką norite, kad esu išpaikintas, o taip įgrūstas į kokoną aš miegoti nemoku, nors ir nesimuistau (manding…), todėl miegmaišį kelionei imti labai patogu (užima tikrai nedaug vietos), tačiau juk lėktuvu skristi nereikia, kur bagažas ribotas, tad vasarinę patalynę geriau pasiimti tiems, kas yra išlepinti komforto ir nepratę turistauti “kišenėse“ – labai daugiau vietos gi automobilyje neužims.

Be manęs bei mano kvartermeisterio (piratų įgulose, o pagal pobūdį, jūsų nuomone, kuo yra buriuotojai? – tai ne tik vienodai apmokamas, kaip kapitonas, renkamas įgulos narys, bet ir laivo navigatorius ir visos gaujos vadas, kuomet laivas nėra eigoje ir kapitono įgaliojimai netaikomi) ir vyr.padėjėjo (viename asmenyje) su junga, buriavusių jau 2008 metais Mozūruose, dar prikalbinome tris visiškai “žalius“, ne tik nebuvusius ten, bet ir iš viso niekada neburiavusius, įgulos narius. Nieko tokio – svarbu, kad smalsumas nugalėtų baimę dėl nežinios, o visa kita – laiko ir apsipratimo reikalas. Ne šventieji puodus lipdo, o Mozūrai, mano galva, puiki vieta įtraukti žmones į kreiserinį buriavimą.

Jiems palaipsniui pagal pasiruošimą ir eigą pavedžiau, nes šiaip “tik keleivių“ imti aš nesu nusiteikęs, būti simboliškai bocmanu (kaip vadovei “anos“ grupės – visai nebūtina, kad mokėtų pakulomis kamšyti bortus), šturmanu (kažkam juk reikia ir į žemėlapius žiūrėti, o ji kaip ir vietinė, nes jos vardo miestelis yra apylinkėse) bei vyr. mechaniku (kitaip laivyne dar vadinamu – “diedu“, ir tai skamba ganėtinai ironiškai, turint omeny aplinkybes…), nors čia burinė laivė, tai gal derėjo vadinti taip, kaip šios pareigos skambėjo iki tol burlaiviuose?

Tuomet tikrai skambiau – “masteriu“ (angl. sailing-master), kuris iš tikro reiškia ne meistrą, bures siuvantį ar lopantį (tas vadinamas angl. sailmaker ir yra pavaldus bocmanui… hm, šiuo konkrečiu atveju dabar šis ryšys irgi skamba ironiškai), o pagal pareigas greičiau jau “šniūrelinį“ – t.y. virveles traukiantį, ir kuris vadinasi pas mus tai bakiniu, tai šotiniu, tai faliniu (virvė tokia, ne tai, ką pagalvojot!). Beje, vis tik “vyr. mechaniko“ pareigas jis dar ir tikrai įvykdys, tik ne su mūsų laivu, o su mūsų transportu.

Taip, dera pripažinti, kad nelabai kas vienas kitą šitaip vadino iš viso ir kreipėsi paprasčiausiai vardais. Čia tik pasakojimui mano sugalvota paprastumo dėlei, užuot rašius inicialus ar dėjus numerius. Kadangi gerbiu privatumą, tai nei veidus čia rasite įdėtose fotografijose, nei vardus minint – nebent žmogus pats to paprašytų. Man būtų, aišku, paprasčiau, o tuo tarpu įvardinsiu juos toliau sąlyginai pagal tas pareigas, suteikdamas jiems ir atitinkamus laivyno “titulus“.

Nors, tiesos dėlei, ir patys šie garbingi titulai yra grynai simboliniai ir gerokai pavaldume permaišyti, todėl nereikia manyti, kad ten vienas kitam kažką nurodinėjo (sakiau, kad “piratai“?). Mat kvartermeisteris, tarkime, kariniame laivyne yra pavaldus master’s mate, kuris savo ruožtu yra pavaldus master_iui, o šie visi – atsakingi už navigaciją bei laivavedybą. Kitaip tariant, ir šturmanas yra – ta pati velnio nešta ir pamesta giminė.

Bet tai kas sakė, kad čia – karinis laivynas?! Čia laisvai susirinkusių buriuoti laisvų žmonių šutvė, pretenduojanti tapti ne šiaip įgula, bet ir komanda. Ir tame škiperiui, kaip kapitonui (skambiai pasakyta – nemėgstu šio titulo, labai jau jis pretenzingas), tarp kitko, tenka ne mažesnis uždavinys ją tokia komanda padaryti, tačiau čia kita tema, kuriai gvildenti derėtų skirti kitą laiką ir kitus puslapius, nes taip iki kelionės aprašymo vis nenusigausim, besiaiškindami kontekstą.

Keturios merginos ir du vyrukai – yra labai geras santykis, aš jums pripažinsiu. Nes žinot, kokio svarbiausio laive žmogaus po kapitono, neskaitant iždininko ar gydytojo, aš sąraše nepaminėjau?

O gi kokio kokio… Gi – koko!

Kitąkart, žinokite, virėjas yra svarbesnis ir už kapitoną, nes laivas plaukdamas vis tiek kur nors nuplauks, o va iš bado galima numirti greičiau.

O nepaminėjau, nes reiktų minėti tuomet bemaž visus, nes ir vyrukas – dar ir taip yra neblogas kulinaras! Tad, kaip suprantate, klausimo, kas gamins valgyti nekilo, ir tai nebuvo tas reisas, kuomet iškilo reali grėsmė numesti porą “lyšnų kė gė“, nors studentai ir sudarė vyraujančią įgulos dalį…

Bet va dėl iždininko – būtų atskira tema. Ir nors aš nori-nenori apsiėmiau eiti dar ir šitas pareigas, tačiau škiperiams primygtinai siūlyčiau jų atsikratyti ir įpareigoti kurį kitą įgulos narį. Ne veltui įmonėse vadovo ir finansininko pareigos yra net įstatymu atskirtos.

Mat nors aš ir gavau kelionės pabaigoje komplimentus, kad buvau geras iždininkas (kurgi ne – kai dalini atlikusius pinigus, o ne lupi papildomus skoloms apmokėti!), tačiau užtikrinu – taip būna ne visada, ir geriau nuo šito reikalo atsiriboti, nes pareigų ir rūpesčių ir taip užteks iki kaklo.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnė: “Ką verta aplankyti“

Tęsinys: “Geras planas – pusė kelionės!“

Advertisements