“Ne dėl žalio vyno – dėl žalio žolyno…“

– lietuvių liaudies daina, išgirsta iš Čarlio ir Penketo, slepiantis nuo lietaus šieno kaugėje DPS “Dainava“

* * *

2010-06-19, šeštadienis: Gižycko-Kisajno ež.

Kol dar nesutemo, išplaukiam apsižvalgyti ir išbandyti, ką gi čia tokio išsinuomavom šįkart.

Vietos laiku 17:20. Išsigiedrijo, nors dar debesuota – svarbiausia, kad nebelyja.

Išsikeliam grotą ir išsivyniojam stakselį. Tačiau vėjas nurimęs, ir vis vėl tenka nuleisti variklį, kad pasistūmėti kiek daugiau pirmyn, nes jei ne už šios, tai gal už anos salos išlįs vėjelis, kadangi juk ten irgi jachtos su burėmis, tai jos gal to vėjo turi?…

Viltis – durnių motina, o motinos savo vaikus myli. Štilis įsivyrauja visur.

Aplenkiam kelias taip bures “džiovinančias“ ir gaudančias retus dvelktelėjimus jachtas. Viena ją lenkiant replikuoja, kad gerai čia mes einame…

– Taigi taip! Juk pas mus burių daugiau! Išsikelkite ir jūs foką! – pasiūlau linksmai aniems, plūduriuojantiems su daug didesne jachta, bet tik su iškeltu grotu (lenk. “fok“ – o pas mus “stakselis“), pats patyliukais burbindamas nuleistą variklį. O taip – jie irgi mato mano “didesnio buringumo“ paskatintos eigos priežastį…

Galop, sočiai visiems prisifotografavus salų ir jachtų fone su mano škiperiška kepure, kurios vienintelė paskirtis šioje kelionėje ir buvo padaryti “jachtsmeniškų“ nuotraukų (aš tai, kaip vėliau paaiškėjo nuotraukas žiūrint, likau šia prasme kaip batsiuvys be batų…), taip po valandžiukės ir visai nurimus paskutiniams vėjo atodūsiams, susivyniojam jau visai nebereikalingas bures ir sukam ienas forštevenį link namų uosto. Varikliu plaukti aplink salas ir paskui dar tą Gulbių traktą – labai nesinori, todėl pasiliekam tą gal rytdienai, tikėdamiesi būsiančio vėjo. Arba – grįžtant prasuksim anuo keliu.

Mozūriška škuna Kisajno ežere

* * *

19:30 sėdam valgyti jau būdami uoste ir vėl prisijungę prie elektros skydinės kabeliu. Staiga gretimame laive su savo bocmanu tvarkiusis Uršulė mane išsišaukia. Co to da’ per avralas (nuo angl. “over all“ – “all hands ahoy!“)?

Prieš tai lyg ir buvo pretenzijų iš jos, kad laivo galą pristūmėm per arti prieplaukos krašto, kur praplaukiančio laivo sukelta banga jį įsiūbuos, o po to vairo plunksna į krantinę remsis, o gal ir pakeltas variklio sraigtas trinktelės, o gal… ir t.t., ir t.p. Žodžiu, teko persirišti, pritraukiant labiau priekinį švartovą ir atpalaiduojant galinius, dėl ko laipioti į laivą ir iš jo pasidarė visai nepatogu ir rizikinga nusiversti paslydus jei ne į vandenį, tai ant krantinės į balą.

Pasirodo, iš šalia esančio to apleistojo kanalo, prie kurio mes stovime, išplaukė… bebras! Pranėrė pro mūsų “Antylę“ ir išlindo prie jų. Ten apsišniukštinėjo, bet negavęs nei morkos, nei išgerti, nuplaukė pasišvilpaudamas skersai visą įlanką link anos prieplaukos priešais!

Šoku žemyn į vidų link kajutės, čiumpu savo fotoaparatą, bet, išlindus, bebras jau per toli – plaukia tie, bestijos, greitai…

Na, šitą bei kitas progas derėtų pažymėti “ugniniu vandeniu“, pasiūlau vakarienės gale. Tad, nagi-nagi, kur tas mūsų “Krupnikas“ bei suvenyrinių lietuviško midaus ir kitokių tautinių gėrimų buteliukų kolekcija?…

Atlikus tyrimą (“gal kas pro šalį eidamas, kai daiktai krantinėje gulėjo, pasivaišino?“), netrukus paaiškėja liūdnas faktas: kadangi kasoje jau atsidūrėm po 22 val., tai kasininkė patyliukais nukėlė alkoholį nuo konvejerio ir, nesakiusi nei žodžio mums ir neperspėjusi (jos nuomone – juk ir taip žinomas faktas, kad Kubilius blogas dėl šitos tvarkos!), jį pasidėjo nuošaly.

Kadangi produktų šešiems žmonės savaitei yra daug, tai galite suprasti, kad kraudamas ir nepastebi, ar tikrai viską taip jau bei viską-viską susikrovei, ką sudėjai iš lentynų į vežimėlį. Peržiūrim čekį – ir tikrai, alkoholiu jis ir nekvepia…

Būtų perspėjusi, tai ryte prieš kelionę būtume nusipirkę! Kai man to alkoholio ne kasdien (ir net ne kas savaitę) reikia, tai man ir nė motais kad Kubilius blogas, kad reikia šią tvarką turėti omeny ir planuoti atitinkamai!…

Lomkės“.

* * *

Vos nuplaukus bebrui į prieplauką anapus, ten prasidėjo šančių (jūreiviškos dainos) koncertas.

Ir tai buvo tikrai kažkoks melomanas ir jūreiviškas bebras, nes, matyt, programą žinojo iš anksto, kad ten patraukė. O epigonas per mikrofoną visai įlankai bei apylinkėms traukė iš visos širdies apie “10 balų pagal Bofortą“ bei ilgesingą žiemojančio buriuotojo dainelės leitmotyvą “aš tik pralauksiu žiemą, o jau tada…“ Tada jis, matomai, nebus vienišas jaunas jūreivis, mindantis svetimo miesto gatves.

22:30 įgula kokpite lošia kortomis “Uno“ ir degina žvakes nuo uodų. Žvakės visai neblogai vietinius uodos nuvaiko, net jei muzika anapus juos ir prišaukia. Empyriniu būdu nustatyta, kad lietuviški yra aršesni ir šių žvakių ne visuomet baidosi, todėl turime kelis dar ir atitinkamų smilkalų variantus – dėl viso ko! Įėjimą į kajutę bei priekinį liuką aptraukėm specialiais apsauginiais tinkleliais.

Kokiais?… Taigi, nueini į vaistinę ir nuperki tris pakelius (ne rulonėlius!) marlės, kurios išmatavimai būna pusantro metro ilgio ir maždaug 50-80 cm pločio!

Iš vieno padarėm tinklelį liukui ir užklijavom iš vidaus lipnia juosta (beje, galima “Senukuose“ nusipirkti ir specialios, skirtos kaip tik tinkleliams klijuoti – ji turi priešingoje limpančiai pusei “dantukus“, kurie sulenda į tinklelio tarpelius), tai dar 2/3 ir atliko – galima pasidaryti planktono koštuvą. Kitus du tiesiog uždėjom ant įėjimo į kajutkompaniją angos, užmesdami klostes vieną ant kitos “a-la Šecherezados palapinė“. Viršų prislėgėm gelbėjimo ratu – net klijuoti nieko nereikia.

Miegoti todėl nei vienas kraujasiurbys zyzeklis netrukdė. O va dideles antiuodines žvakes kajutės viduje kūrenti nepatariama – jos rūksta, pasirodo, ir nuo troškaus kvapo gana ankštoje patalpoje paskui galva svaigs ne vien uodams. Tad prieš miegą išmuškite uodus paprastuoju smurtiniu-mechaniniu būdu ir apsisaugokite nuo jų tinkleliais – geresnio būdo tiesiog nėra už šį ekologiškąjį.

* * *

Geriam arbatą ir klausomės koncerto “na žywo“. Nei vėjelio, garsas virš vandens sklinda švariai, gerai ir mums puikiai girdisi, tarsi sėdėtume amfiteatre (nuo žodžio “amfibija“).

Einam miegoti kiek po vidurnakčio. Muzikantai jau nepagroja net bisui ir vynioja aparatūrą. Matyt, bebras laidus nugraužė…

Štilis.

Baltasparnės burės Kisajno ežere

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Mazgai kelyje“

Tęsinys: “Antys žudikės“

Reklama