“Doičland, Doičland ūber ales! Dreba vokietys sušalęs“ – antrojo vokietmečio laikų lietuvių liaudies dainuška

* * *

2010-06-20, sekmadienis: Sztynort

Kadangi ir toliau lynoja su pertraukomis, tai išsikeliam virš kokpito tentą. O 17:20 užrakinam laivą ir einam paslampinėti po vietinį miesteliuką (hm?…), kol oras leidžia ir dar nesutemo.

“Kap numieruotos!“, anot Zeniaus – TIGA Yachts nuomojamos jachtos

Sztynort (vok. Stein – akmuo, ort – vieta, tad liet. būtų Akmenynė arba Akmenė) – nedidukė gyvenvietė, po kurią vaikščioti nėra mums jokio reikalo, o domina labiau pats “senamiestis“ – buvęs grafų Lehndorfų dvaras, stovintis čia pat ant uždaro Štynorto ežeriuko kranto, kurį jungia kanalas su Dargin ežeru, susisiekiančiu su Kisajno ežeru (pietinėje dalyje – Gižyckas) bei Mamry (per nediduką tarpinį ežeriuką Kirsajty) ir Dobskie (tas, kur draustinis).

Gal todėl Varmijos vyskupas Ignacijus Krasickis, buvęs ir smunkančios Abiejų Tautų Respublikos (paradoksas, bet švietimo ir kultūros srityje, tuomet buvo didžiulis pakilimas ir gal netgi “aukso amžius“) dideliu mecenatu ir meno žmonių globėju, rašė šiojo dvaro ir apylinkių valdytojui grafui Ernst_ui von Lehdorff_ui, kad “kas valdo Štynortą – tas valdo Mozūrus“.

Iš tikro, jei pradėsi žiūrėti, kas ten kam apylinkėse priklausė, kurie įkurti miesteliai ir kaimai, mokyklos bei vaikų namai, visuomeniniai pastatai ir pan., tai bus kaip iš tos pasakos apie “Batuotą katiną“, nes viskas – “markizo, markizo Karabaso“, o tiksliau – “grafų Lehdorfų“ (neskaitant dar minimų aplink Vengoževą, ir mano antroje dalyje, taip pat grafų Doenhoffų).

Mums tai kas iš to? Na, kad viena iš Tyzenhauzaičių, kiek žinoma, į Štynortą nutekėjo, o ši pavardė, žinia – tai visų pirma Lietuvos pramonės “tėvas“. Aišku, daug nuveikęs vardan tos, Lietuvos, akivaizdžiai pagal pavardę “tipiškas lietuvis“, kaip ir Landsbergiai, Riomeriai, Plateriai ir pan…

Bet aš ilga istorija nekamuosiu – susirasite patys (kad ir apie nuo 1656 metais, lemtingais ir Vilniui, ir Abiejų Tautų Respublikai, nukentėjusį šį dvarą nuo totorių antplūdžio, kurio metu buvo pagrobta Marianna von LehdorffSzlichtyng_ų, kuriai išpirkti grafai neturėjo pinigų, tad toji buvo parduota Stambulo turguje). Pereisiu prie naujausių laikų, kurių paskutiniai reikšmingesni įvykiai ir sudaro patį dabartinio dvaro įdomumą.

1936 metais mirė paskutinis Štynorto dvaro šeimininkas grafas Karl von Lehdorff, nepalikęs paveldėtojo, todėl dvarą perėmė grafas Heinrich von Lehndorff, turėjęs jau dvarą Preiloje (ne Neringoje, o Semboje, Preilos pilisSchloss Preyl prie Vargių ežero į Vakarus nuo Kionigsbergo – ačiū Ginaitei už papildymus!), pradėjęs tokiu būdu valdyti ir visus Lehdorfų dvarus Rytprūsiuose. Ėmėsi valdyti aktyviai, nes daug ką modernizavo, pertvarkė, o čia įsteigė žirgyną (dar iki 19a. vidurio čia buvo auginami arabiški ristūnai), todėl dvarai atsigavo ir suklestėjo.

Ilgai netruko – nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o nuo plano “Barbarosa“ pradžios (invazija į SSRS 1941m.) į Rytprūsius arčiau nutolusių frontų persikėlė iš Berlyno ir visa Trečiojo Reicho vadovybė. Ir Štynortą, kaip savo rezidenciją, pasirinko Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras Joachim von Ribbentrop.

Kas suprantama, nes visai čia pat buvo Adolfo Hitlerio “Vilko guolis“ (šioje vadavietėje fiureris praleido virš 900 dienų iš viso) bei Vyriausiasis sausumos pajėgų štabas Mauervalde (dab. Mamerki). Čia netoliese savo bunkerius susirentė ir SS reichsfiureris Himleris bei Liuftvafės (oro pajėgų) vadas, Reichsmaršalas ir Prūsijos valdytojas Geringas, o visą rajoną aptarnavo karinis aerodromas netoli Lioceno (dab. Gižycko).

Pasirinko – tai reiškia, kad šeimininką iškraustė iš dvaro, tepalikdamas jo šeimai vieną fligelį. Keista, kad taip pasielgta su grafu?

Nesistebėkite: karo laiko įstatymai, tautinio socializmo ir darbininkų valdžios viršenybės (nacionalsocializmas formaliai išpažino pirmiausia šią ideologiją) valstybė, o ir kas tėra leitenantas, lyginant su Reicho ministru, pareigos Vaterland_ui, Tėvynės Vokietijos (Deutschland uber alles!) ir fiurerio išsiųstas į Rytų frontą?

Įtariu, todėl abu čia minimi veikiantys asmenys ir jų artimieji vieni kitų nelabai mėgo ir vakarieniauti šeimomis vieni pas kitus nevaikščiojo, nors nakvodavo tame pačiame dvare.

O ir pats dvaro šeimininkas, leitenantas Heinrichas von Lehdorfas, kaip sakiau, buvo išvykęs: 1941-1942 metais feldmaršalo Fedor_o von Block_o, armijų grupės “Centras“ vado adjutantas, taip pat ir ryšių karininkas tarp pulkininko Stauffenberg_o ir generolo Treskow_o, kuris buvo armijų grupės “Centras“ operacijų karininkas. O pastarieji – tai taip vadinamos “Operacijos Valkirija“, sąmokslo prieš Hitlerį ir pasikėsinimo jį nužudyti ir perimti valdžią Reiche, pagrindiniai veikėjai, dėl ko ir minimas grafas savo pavardę įsirašė į istoriją…

Prieš pasikėsinimą 1944 metų liepos 20 dieną, Heinrichas von Lehndorfas buvo ryšių karininkas tarp OKH (vyriausiojo sausumos kariuomenės štabo) Mauervalde (dab. Mamerki) ir Karinės apygardos Nr.1 Kionigsberge (dab. Kaliningrad) vado – generolo Thaden_o. Šios dienos ankstyvą rytą jis nuvyko į Kionigsbergą, kur sužinojo, kad pasikėsinimas buvo nesėkmingas ir sąmokslas žlugo – nepavykus iškart nužudyti Hitlerio, patys sąmokslininkai paleido iniciatyvą iš savo rankų ir ganėtinai pasyviai bei nevieningai ėmė laukti atomazgos, užuot vykdę kitus operacijos etapus ir taip gal netgi pelnę sėkmę (svarstytas galimas planas B – paskelbti Hitlerį neįgaliu valdyti Reichą ir uždaryti jį į psichiatrijos ligoninę).

Grįžo atgal į Štynortą ir prasitarė savo šeimai apie galimus nemalonumus ir kur įsipainiojęs, kuri pati savarankiškai prisidavė artimiausiai Gestapo (Geheime Staatspolizei – slaptoji valstybės policija, pagrinde kontržvalgybos operatyvinė institucija) nuovadai, tikėdamasi malonės. Šeima “malonę“ gavo – buvo išsiųsta į konclagerį.

Viena grafo dukterų, Vera von Lehndorff, išgyveno, tapo žinomu modeliu 20a. 7-ame dešimtmetyje, pasivadinusi Verushka, filmavosi Mikelandželo Antonioni filme “Blowup“, pelniusiu Auksinės palmės šakelę Kanų kino festivalyje 1967 metais. Na, o pati Veruška buvo viena iš įdegio mados, atkutusios dėl soliariumų plitimo ir pas mus dabar, pradininkių, paskatindama sukurti ir vartoti ir tam skirtą kūną “nubronzinantį“ žele.

O grįžtant prie istorijos, tai Heinrichas von Lehndorfas buvo suimtas ir išsiųstas į Berlyną, bet sugebėjo pabėgti, tačiau po kelių dienų buvo sučiuptas, teistas Liaudies teismo (įdomu, kad ne Karo tribunolo!) ir, pirmininkaujant teisėjui Freisleriui, nuteistas mirties bausme. Pakartas 1944 m. rugsėjo 4 dieną Berlyne, Ploetzeensee kalėjime.

Kiti sąmokslo vadovai ir organizatoriai, iš viso apie 5000 (!) žmonių, įskaitant 150 aukšto rango karininkų, taip pat buvo išaiškinti ir nuteisti myriop – tai buvo vienintelis teismo verdiktas (keliems leista “garbingai“ nusižudyti). Fiureris, naudodamasis proga, per radiją paskelbė, kad stebuklingas jo išsigelbėjimas (nukentėjo tik kelnės) – buvo Aukščiausiojo valios apraiškos aktas. Kiekviena svarbesnė (įdomesnė?) egzekucija buvo nufilmuota, ir “geriausias“ (?…) jų fiureris rodydavo savo svečiams…

Gi pats Ribentropas Štynorte praleido bemaž visą laiką – trejus su puse metų, palikdamas jį tik tam, kad lydėtų Hitlerį šiojo vizitų Ukrainoje metu (1942-ais Vinicoje) arba į Bavariją (1944-ais Fuschl). Įsikėlė pompastiškai – su keliais vežimais rinktinio vyno ir prabangiais baldais iš Vokietijos ambasados Varšuvoje (kur jų jau po 1939-ųjų neprireikė, bet va jam į akį, matomai, krito). Išvyko 1944-ais liepos 20d. ir jau nebegrįžo – po kapituliacijos buvo nuteistas antihitlerinės koalicijos sąjungininkų ir pakartas šiųjų Niurnbergo teismo sprendimu kaip karo nusikaltėlis.

Beje, ne tik Lehdrofai turėjo nemėgti užsienio reikalų ministro, bet ir kitų šalių ambasadoriai, sakoma, jo negerbė – jiems tekdavo ilgai laukti priėmimo, mat šio visas personalas buvo apgyvendintas kitame gale Šviencajty ežero viešbutyje “Jaegerhoehe“, todėl, reikalui esant, turėdavo atvažiuoti, o tai laiko daug užimdavo.

1945-ais mūšių dėl Rytprūsių metu Štynortas buvo apgriautas. Iki 1947-ųjų čia bazavosi vienas iš Raudonosios armijos tiekimo štabų, todėl į čia buvo gabenami surinkti meno kūriniai ir kitos vertybės, kurios po to buvo persiunčiamos į SSRSą kaip karo trofėjai.

Ne kas ir teliko jiems pasitraukus ir perdavus Lenkijos Liaudies Respublikai, o pagal vieno iš svečių aprašymus, čia būta gausios kolekcijos paveikslų, šeimos portretų, flamandiškų gobelenų, miniatiūrų rinkinių, monetų kolekcija (virš 280 000 vnt.!), porceliano, pastelės kūrinių, vertingų baldų ir t.t. Likučiai pergabenti į Olštyno muziejų, kur saugomas ir išlikęs šeimos 1715-1929 metų archyvas.

Lenkai gi čia įsteigė valstybinę žemės ūkio bendrovę – kraštą reikėjo sparčiai “atkolonizuoti“. O socializmui žlugus, buvo planų čia įrengti prabangų viešbutį, grąžinant būtą šlovę, bei jachtų prieplauką.

Panašu, kad privatizavusi dvarą jachtų gamybos bendrovė TIGA Yachts šiuo keliu ir eina, nors labai po truputį, vis prisidedant vokiečių kapitalui bei fondams, skiriantiems lėšas dvaro atstatymui bei šios šeimos atminimo įamžinimui, mat 2009 metais įmonė padovanojo pastatą Lenkų-vokiečių kultūros paminklų apsaugos fondui. Šiuo metu dvaras dar neatkurtas, reikia ne vieno milijono “oirų“.

Sztynort: grafų von Lehdorff dvaro pagrindinis pastatas, laukiantis restauravimo

Kita vertus, Lenkijoje dvarai privatizuojami ir vis kas nors daroma (geriausias pavyzdys – Ryno pilis), skirtingai nuo šalelės mylimos, kur biurokratinės kliūtys, pridengiančios pavydą primityvųjį, trukdo perduoti griūvančius dvarus (iš apie 800 buvusių dvarų per 20 metų liko kiek daugiau nei 300…) naujiesiems lietuvos turčiams, kurie verčiau susikuria savo “getus“ kokiame Laurų kvartale Nemenčinės miškuose arba lūšnynų (čia kažkaip bomžai gi buvo įnikę apleistose palėpėse miegodami gaisrus sukelti) rajoną Žvėryno užkampyje padaro prestižiškiausia ir brangiausia gyventi sostinėje vieta. Pavieniai atvejai – malonios išimtys, bet vis tik išimtys, tik patvirtinančios taisyklę.

Nepamirškite, kad diduma Lietuvos dvarų, kaip ir Lenkijoje, buvo socializmo laikais išdalinti visokioms žemės ūkio ir pan. įstaigoms arba paversta socialiniais būstais, kurių gyventojai, kažkada privatizavę savo būstus dvaruose, dabar bevalytų realizuoti ir savo svajonę į šiuolaikinį “dvarą“ kur nors mieste ir dar “magaryčių“ grynais gauti kaip kompensaciją – turčių arba valstybės sąskaita. Ar jūs vargsite, net jei iš pradžių ir susižavėsite savimyliška idėja už pinigus pasijausti dvarininku? Aš – ne.

O turtingiems žmonės laikas – ne šiaip pinigai. Kam jiems tas vargas, net jei padarė kvailystę ir įsigijo turtą, tarsi žaisliuką, ar kad ir tik kaip momentinę užgaidą, kartu su “nuomininkais“ arba nutylėtais paveldosauginiais apribojimais (juokingiausias pavyzdys – kaip būsimas Vilniaus meras Artūras Zuokas pardavė “Bajorų gūžtą“ anapus Vilnelės JAV ambasadai…), faktiškai sustabdančiais bet kokius darbus? Todėl dar ne vienas dvaras sugrius, paveldosaugininkams bejėgiškai skėsčiojant rankutėms, kad “pinigų nėra“ ar kad “padaryti nieko negalime“.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kad grafų Tiškevičių (“markizo, markizo Karabaso“ – lietuviškas variantas) Užtrakio dvaras – tai Vilniaus karališkojo (tarkime – kaip ir Trakų Vokės dvaras, tapęs Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos būstine?) jachtklubo pagrindinis pastatas…

Beje, prieš 12 metų ten dar švartavomės jachta prieplaukoje. O jūs dar sakote – ”Valdovų rūmai“…

Potiomkino kaimas ir plikbajorio pasipūtėliškumas, o ne Valdovų rūmai!

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Akmenynės uostelis“

Tęsinys: “Joachimo Šteiniaus griaučiai“

Advertisements