“Nuo vyno parausta nosis, ima miegas ir užeina noras šlapintis.“

– William Shakespeare. “Makbetas“ (Raštai II. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961 – 375 psl.)

* * *

2010-06-20, sekmadienis: Sztynort

Pasivaikščiojam ir mes po 19-ame amžiuje pertvarkyto dvaro ir jį sudarančių pastatų (arklidžių ir pan.) teritoriją, pasifotografuojam didžiulių tujų ir apleistų, bet jau po truputį restauruojamų, sienų fone.

Už dvaro – buvęs parkas, maždaug 18 ha, bet kol kas apleistas, ir kuriame auga šimtamečiai ąžuolai, liepos bei rastum įvairių retų gėlių rūšių (nei aš šių pastebėjau, nei skiriu, tiesą sakant).

Griūvanti grafų von Lehdorff šeimos koplyčia parke, papuošta Dovydo žvaigždėmis ir krikščioniškais kryžiais

Čia, sako, yra 152 ąžuolai, iš kurių didžiausi yra bent du: 560 cm apimties, 26 m aukščio ir 350 metų senumo bei mažesnysis (jei pastebėsite skirtumą) 508 cm apimties, 26 m aukščio ir 305 metų senumo. Kuris yra kuris – sunku pasakyti, nes informacinės lentelės neradom.

Bet vieną šalia kelio (prie kitų eiti per šlapią aukštą žolę, vaikant praalkusius uodus – potraukio nebuvo) apglėbti bemaž visi kartu pabandėm. Sunkiai apsiglėbia, tad nusprendėm, kad “o, koks senas!…“

Randam, apeidami dvarą iš kitos pusės, ir atminimo akmenį nužudytam buvusiam šeimininkui…

Atminimo akmuo paskutiniam dvaro šeimininkui, vienam iš pasikėsinimo į Hitlerį iniciatorių

Pakeliui jau link laivės užsukame ir į parduotuvę. Kaip kiaulė suras purvą, taip ir norintis išgerti – nusipirks patyliukais atimtąjį iš mūsų “Krupniką“!

Tik lenkišką, aišku.

Mat ir lietuviškas midus bei skilandis, berods, jau irgi lenkiškas istorinis kulinarinis paveldas, ir šakočio tuoj irgi “neteksime“, jei juos savo ruožtu pripažins tokiais ES, mums ir toliau intensyviai kuriant Lietuvos įvaizdžio koncepcijas.

O va ant įsigytojo parašyta (kalba netaisyta): Old Krupnik – prepared from bees honey and various spices and aromatic herbs according to Polish recipes many hundred years old. Starograd Gd. Trad 1846. 38% alc. vol. 500 ml. Destylarna Sobieski.

Ir koks gi būčiau buriuotojas, jei priedo neįsigyčiau atitinkamo ir buriuotojų alaus!

Koks dar čia “Švyturys“?!…

“Kaper“!

Kaperių, t.y. piratų su patentu (arba tiksliau – privataus karo laivyno) alus!

Stiprumas 8.7% alc. vol, nors alus šviesus. Ant jo etiketės sakoma, kad Pamario (Pomorza) tradicija nuo 1490 metų. Ir patikslinta – nuo karaliaus Kazimiero Jogailaičio laikų! Va kaip.

Saldžioji porelė…

18:30 grįžtame, o apie 20:00 jau ir sėdame vakarieniauti.

Dabar lyja ištisai, bet man įsirangius įprastinėje vietoje kokpite po tentu su alučiu, apšilus prieš tai krupnikėliu, visai miela ir gera. Įgula kajutkompanijoje vėl pliekia “Uno“ kortomis – taip maždaug iki 23:00, nuolat nukeldinėdama reikalingą surinkti sumą nugalėtojui ir taip, matomai, pratęsdama malonumą.

Azartiška įgula – nieko nepadarysi!…

Saulėlydis virš Štynorto ežero

* * *

Jei įdėmiau pažiūrėsite maršruto planą, tai pamatysite, kad pusės laivo užkrauti maistu nelabai iš tikro ir būtina, jei turi šiek tiek šlamančiųjų. Mat galima puikiausiai pavakarieniauti nakvynės uostuose ten esančiose kavinėse (vis tik lenkiška kawiarnia – tai tikrai kavinė, o ne maitinimo įstaiga, kaip pas mus) arba restoranuose – lenkai sako apie tokio tipo restoranus “taverna“ (bet kai kam ir McDonald’s – restoranas…)

Ir žmonėms, kurie nedraugauja su samčiais ar keptuvėmis arba ketina pailsėti nuo maisto gaminimo, pavalgymas užsakyto ir su patarnavimu atnešamo maisto, gurkšnojimas venas šildančiojo gėrimo su malonia kompanija – gali būti daug priimtinesnė alternatyva ir perspektyva maloniai praleisti laisvalaikį dienos gale. Arba prie pusryčių kavos puodelio. Turėkite omeny, nebūtina visą laiką “piknikauti“.

Štynorto uoste, papuošta nudriskusia parudavusia vėliavėle (angl. burgee) ant stogo flagštoko, irgi yra taverna, pavadinta “Zęza“. Viduje interjeras kuklus, bet man pasirodė jūreiviškai romantiškas.

Prie baro – griaučiai, bet ne barmeno – tas gyvas ir sveikas čia pat, už baro.

“Zęza“ tavernos interjero detalė

Jei gerai įšilsite ir barmenas paklius kiek atrištu liežuviu, tai jis paporins jums kad ir šią legendą, kieno čia griaučiai.

Sakoma, kad tai – Joachimas Šteinius (vok. Stein, lenk. Sztajnysz). Kada Žygimantas Senasis paleido kaperius, o šio į savo įkurtą Jūrų komisiją sūnelis, Žygimantas Augustas, nepaėmė, tai teko Joachimui užsiimti “šmugeliu“ (kitaip – kontrabanda).

Žinia, dėl Abiejų Tautų Respublikos Seime esančių šlėktų, ypač konservatyvių bei prisikėlimo konfederacijai priklausančių, kainos šiapus ar anapus Nemuno, kaip ir piečiau Mozūrų ežerų, skyrėsi tiek, kad vertėjo gabenti netgi maisto produktus iš Prūsijos, nors šis verslas saugiu nebuvo, mat, gindamiesi nuo konkurencijos, lenkų ir lietuvių šlėktos, pasamdyti magnatų (dab. oligarchų), dažnai puldinėjo “prūsokų“ gurguoles, viską atimdami ir nesibodėdami “šoblėmis“ pamosuoti.

Ir taip jau nutiko, kad Joachimas įsimylėjo vietinę mozūrų merginą, vardu Malgožata. Pametė dėl jos galvą, veždavo brangias dovanas iš Respublikos… Tačiau meilė nebuvo abipusė – neužilgo jo Malgosė ištekėjo už našlio Miulerio. O Joachimas pradėjo skandinti sielvartą žaliame vyne (t.y. degtinėje)…

Kartą naktį prilakęs paklydo ir kažkaip nuklydo į vieną iš salų, dabar vadinamų Poganskie Kępy, kur vyko slaptas raganų susibėgimas. Tos jį, spėjama, užjodė užšokdino negyvai.

Žodžiu, Joachimas pradingo, o vietiniai po kiek laiko jį ir visiškai pamiršo. Iki po neaišku kiek laiko kažkas surado jo jau saulėje išbalusius griaučius su papuvusia ašutine virve ant kaklo, kyburiuojančius vėjyje po sausa šaka.

Nuo tąsymo po tavernas kaip įdomaus eksponato, Joachimo palaikus išgelbėjo viena iš jaunųjų grafienių von Lehdorff – buvusi Tyzenhauzaitė. Tačiau jos vyras laidoti neaišku kokio perėjūno palaikų dvaro teritorijoje neleido, o griaučiai ilgam pradingo kažkur dvaro užkaboriuose.

Kol 1944 metais tarnai skubotai nekraustė Ribentropo mantos išvykimui ir vienas netyčia atitempė ir šį skeletą, manydamas, kad tai atsivežtinio inventoriaus dalis. Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministras baisiai persiuto ir liepė nešdintis su jo bendravardžiu iš akių!

Sakoma, kad Himleris, sužinojęs apie šią istoriją, ilgai juokėsi ir paskui nevengė pasišaipyti iš Ribentropo, kad net jam pavaldus Gestapas ir SD nieko nežinojo apie ministro “spintoje slepiamus skeletus“… O jau jis – tai iškvostų ir šį, ir ką pats skeletas slepiąs, galima įtarti, savo ruožtu!

Išsikėlus iš dvaro lenkų žemės ūkio bendrovei, kurios veterinaras netyčia vėl kažkada ūkvedžio surastus palėpėje griaučius naudojo savo anatomijos pamokoms, jie atkeliavo ir į dabar čia įsikūrusią taverną. Ir atbaido mėgėjus rūkyti, nes Lenkijoje, skirtingai nuo Lietuvos, rūkymas viešojo maitinimo įstaigose yra dar leidžiamas. O rūkymas – žudo, žinia.

O gal ir kitą istoriją papasakos, nebūtinai šią.

Arba burbtelės, kad čia jo šefo uošvienės griaučiai – brangūs, kaip atminimas.

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Sztynort dvaras, arba Kas nutiko fiurerio kelnėms“

Tęsinys: “Vėjo, vėjo, vėjo!…“

Advertisements