“O tu pašvilpauki, bernioke iš Suvalkijos lygumų – tik tu ir vėjas šitaip moka…“ – suvalkiečių liaudies šlageris

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Sztynort-Dargin ež.

Keliamės anksčiau – net (!) 07:30 vietos laiku, nes gi pirmadienis ir visiems metas į darbą. Ir ne tik rytinis dušas nuteikia mane gerai.

Vėjelis prasineša per ežeriuką – ir jam prieplaukose džiugiai dzun-dzun-dzun atsiliepia besiplakdami groto falai (tokios virvės, skirtos didburei iškelti – ne tai, ką laki fantazija piešia…) į stiebus, nekantraudami, kada juos įtemps, išskleisdami laivių sparnus vėjui.

O tai reiškia, kad šiandien jau bus buriavimo!…

Frakuotas pasišiaušęs frantas ant lejerių, atnešęs geras naujienas

Per dvi valandas taip va sočiai ir papusryčiaujam, ir dar pusvalandį sparčiai (?) kuičiamės, rengdamiesi išvykti. O aš nukėblinu su kanistriuku į pakrantės degalinę benzino, kur prisišvartavęs jau didelis besotis motorlaivis, susileidžiantis į savo kuro ryklę reikalingą jam dozę.

Išplaukiam 10:30, išsisprausdami iš savo švartavimosi vietos, ir nelaukę, kol aplink mus atsilaisvins pagal principą “pirmas į maišą – paskutinis iš jo“.

Sukantis mums čia kyšo priešais šone vienos jachtos nosis su grėsmingai ant jos pakibusiu inkaru, galinčiu gerai aplamdyti mūsų “Antylės“ veidelį. Laimei, ten neramiai pasirengimus iš anksto stebėjęs škiperis atstumia mūsų relingus, tuo pačiu užmesdamas ir mūsų “nosį“ išplaukimo kryptimi. Padėkojam, atsiprašom už nepatogumus, draugiškai pasimosuojam atsisveikindami – formalumai, mandagumai. Jam dabar irgi ramiau, kad niekas artimiausiu metu neužklius (ar neketins jo taranuoti su neslepiamu entuziazmu).

Varikliui purpsint, smagiai kertam Štynorto ežerėlį ir išplaukiam jo kanalu į Dargin ežerą.

Štynorto kanalas nuo Štynorto pusės link Dargin ežero

Priešais mus plaukia tikri “sportininkai“ – jau iš nekantrumo išsikėlę burę. Ir tuo pačiu pažeisdami navigacinį ženklą kanalo įplaukime iš Dargin pusės, kuris nurodo, kad šioje vietoje baigiasi buriavimo kelias…

Vienok, arba jie pamiršo (draudžiančių ženklų iš šitos pusės kanalo nesimato), arba nusprendė teisingai, kad Štynorto ežero užuovėjoje išsikelti burę bus paprasčiau, nei tą daryti išlindus po to iš kanalo į Dargin.

O kanale praalkusieji meškeriotojai mirko plūdes, tikėdamiesi naivaus laimikio. Dangus gi savo “arklių uodegomis“ žada vėją dar ir artimiausiu metu.

Saulutė šviečia, vėjelis pučia… ko gali širdis geisti daugiau? Savaitė prasideda puikiai!

Štynorto kanalas nuo Dargin ežero pusės

Sukame dešinėn link vakarų ir Dobskie ežero, kurio įplaukimą mums užstoja Ilma sala. Nutariam kelti grotą ją praplaukę – taip vadinamoje Labap įlankoje, kur laisviau bus galima statyti laivą nosimi į vėją.

Tad 10:45 tą ir padarom. Vėjas – 3 balai mažiausiai, gal ir iki 4 gūsiuose, nors čia mus dar kažkiek dengia krantai ir kilvateryje pasilikusi Ilmos sala, todėl realiai atviruose plotuose gali būti ir stipresnis.

Laivo žurnale kažkodėl pasižymėjau 4-5 balai – matyt, ant vandens visuomet kyla noras bangas paaukštinti ir vėją pastiprinti, tačiau čia ne jūra, todėl balus derėtų pasitikrinti dar pagal kranto požymius, nes vanduo sausumoje vėjo stiprumo balus tikrai “pamažina“ (tiksliau, vėjas nesugeba įgenti bangos).

Kita vertus, vėliau jūroje teko patirti pusantrametrines bangas prie visiško štilio – jas tiesiog atpūtė iš toliau, kur to vėjo buvo (labai nemalonu: supa iki pykinimo, vėjo – nei dveksmo, karšta, variklis burzgia, apačioje nusileidus – variklio ir kambuzo kvapai, ir pan.).

Todėl “ai, tik trys“ – dar labai priklauso ir nuo akvatorijos (ir kitų sąlygų), kur tie stebimi 3 balai yra, ir geriau kokiu balu aukščiau turėti jūroje, nei tą patį – vidaus vandenyse. Beje, tai paaiškina ir “jūros vilkų“ teiginius, kodėl Baltijos jūra mažiau maloni supime, nei koks Atlantas ar atviresnės jūros, kad ir turinčios potvynių ir atoslogių “nepatogumus“. Bet aš nukrypstu į kitą temą. O tuo tarpu…

Kvartermeisteris, stovėdamas už rumpelio, nerimauja dėl to, kad nenuneštų į seklumas ar prie kranto, kol čia mes krapštysimės, todėl siūlo neišjungti variklio – tegul stumia, jai ir visiems, suprask, bus ramiau, nes taip laivas, būdamas eigoje, nepraranda valdymo.

Be abejo, sutinku.

Tik ji nežino, kad jis jau dirba tuščiomis apsukomis ir jokio laivo kurso nebepalaiko – taip purpsi vien dėl merginų ramumo prie neramaus burės blaškymosi vėjyje… Lazy-jack yra gerai – kai už jo virvių nekimba dar kol kas nedarniai keliamos didburės latės.

Akivaizdu, kad reikia rifuoti – groto plotas tokiam vėjui, stojus man prie rumpelio ir nukreipus laivą į kursą, per didelis, mus stipriai verčia ant šono. Štai ir atėjo eilė visiems prisiminti kelionėje išmoktus rifinius “bantukus“…

Dar kartą stojam nosimi į vėją, atpalaiduojam groto falą – vėjas bando išdraskyti burę, todėl rifuojamės greitai – vos ne kiekvienas tuopat metu turi rankose po “nuosavą“ rifseznį.

Stakselio kol kas ir neišvynioju. Kontrastas, lyginant su vakarykšte diena, yra daugiau, nei akivaizdus. Įgulai reikia apsiprasti. Laivukas gana mažas, lengvas, tad lengvai ir vėjo guldomas ant šono – vos spėju gūsiuose “nupylinėti“ vėją nuo groto, kad neįvyktų “bročingas“ (nekontroliuojamas staigus laivo atsigulimas ant šono, kartais pamerkiant ir stiebus). O stiprėlesnis vėjas dabar jau reiškia dar ir iki tol jiems nepatirtą kreną – laivo šoninį pasvirimą.

Nors krenas – neišvengiamas buriavimo nepatogumas, bet, nepamirškite, kad kai kurie su juo susiduria pirmąkart gyvenime, o iki tol atrodė, kad ta jachta gi visada plaukia stačia, tai ko čia ji dabar griūna, lyg vandens prisemti norėtų…

Nieko, tuoj apsiprasim – raminu, – taip ir turi būti.

Bus ramu. Ne iškart, aišku, bet… sako, kad ir šuo kariamas pripranta, o čia – dar bemaž savaitė prieš akis!

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Joachimo Šteiniaus griaučiai“

Tęsinys: “Draustinyje“

Advertisements