– Turiu dvi naujienas, – sako prižiūrėtojas, kreipdamasis į galeros vergus prie irklų. – Viena gera, nes Cezaris jums siunčia statinaitę geriausio Romos vyno!

– Valio! Ave Ceasar!

– Kita naujiena, tiesą sakant – nelabai… Cezaris užsimanė pasivažinėti vandens slidėmis!…

* * *

2010-06-21, pirmadienis: Dobskie ež.

Nepraėjus ir pusvalandžiui, jau įplaukiam į Dobskie ežerą, kurio sąsiauris, kaip rodo žemėlapis, papuoštas akmenų “rifais“ iš kairės mums. Prieš įplaukimą pasitinka ženklai, draudžiantys šįkart malti vandenį sraigtais – priešingi ženklams, sutiktiems įplaukiant į Štynorto kanalą.

Prie įplaukos į Dobskie ežerą iš Labap įlankos Dargin ežere

Tad mes pagal orientyrus – teisingame kurse, rezervato pradžioje.

Mus pasitinka kormoranų eskadrilė, varanti skutamuoju skrydžiu į kovinę užduotį – torpeduoti karšių.

Kormoranų eskadrilė Dobskie ežero pradžioje

Antai priešakyje Lipka sala – pailga ir lenkta, kaip bumerangas, užstojanti dalį kranto. Galima netgi pabandyti pralįsti į tarpą tarp jų arba ją apiplaukti.

Iš dešinės – nesupainiosi: buvusi Aukštoji, dabar pervadinta į tik ką pralėkusiųjų Kormoranų, nes šie paukščiai-esesininkai ją okupavo ir apdergė (su visomis iš to išplaukiančiomis mirtinomis pasekmėmis medžiams).

Wysoki (Kormoranow) sala Dobskie ežere

Arba jau apsipratom, arba vėjas čia kiek ramesnis – balu mažiau, kokie tik 2 balai bus (raminu?), nes bangos lūžta čia retai (nors eigos laivė nesumažino ir traukia ne ką prasčiau!).

Visiems ramiau – ir dairomės paukščių. Gi draustinis, pažadėta, kad čia peri daug ir retų rūšių, įskaitant gulbes pilkąsias ir dar visokią ne kasdien matomą sparnuotąją egzotiką…

Nesulaukiam.

Matyt, paukščiams, gal tik išskyrus tuos rajūnus-skrajūnus koromoranus – “ne aviacinės oro sąlygos“, nes vėjo skraidymams vis tik per daug, todėl visi jie spiečiasi, greičiausiai, tik užuovėjose pakrantėse.

O jos čia arba seklios, arba apaugę žolėmis – nelabai ir planuojam link jų maltis, tiesą sakant, nes laive nėra nei vieno kiek didesnio ornitologijos mėgėjo. Planuojam tik apsukti ratuką ežere, apsidairyti – juk dar nusimato tolimesnis plaukimas, ir čia ilgai neužtruksime. Juolab, kad kiek iškrentam iš pradinio plano.

Bet vis tik iki tolimiausios čia Gilmos salos, kuri yra kaip tik prieš Doba gyvenvietę, davusią pavadinimą ežerui, nenusigaunam – sukamės atgal jau priešais Helenos salą, vos kyšančią iš vandens. Beje, kai kas teigia, kad Gilma sala, kurioje yra ir kažkokia istorinė koplytėlė, yra bene gražiausia Mozūruose, todėl kitomis aplinkybėmis gal net vertėtų iki jos ne tik nusigauti arčiau, bet ir išsiropšti į ją apsižvalgymui.

O nakvynei sustoti galima ir priešingame ežero krante (salose nakvoti draudžiama!), pietiniame – Meškėno įlankoje (Kąt Rajcocha). Rytiniame krante yra povandeninių kliūčių – ten dar lyg ir buvo statoma betoninė prieplauka, kurią metė, kai ežerą nuspręsta skelbti draustiniu (paukščiai šią nuošalesnę ir tuštesnę vietą pasirinko pirmiau). O už Lipkos salos ir aukščiau jos, ežerui vakaruose ir salai link šiaurės vakarų, yra įlanka Pilwa (joje tik 4-6 metrai gylio – penkiskart mažiau), o patį iškyšulį, matomai, ramesniu oru aplankyti rekomenduojama dėl atsiveriančio gražiaus vaizdo į apylinkes. Po kurias mes dabar ir taip plaukiam, tiesą sakant…

Povandeniniai akmenys yra ir trikampyje tarp Kormoranų ir Helenos salų bei iškyšulio į Fuledą (nors pats taip vadinamas Fuledos ragas – tai vienas iš vartų į šį ežerą “virpstų“), todėl čia buriuojant pirmąkart vertėtų laikytis ežero vidurio, ką mes ir darom.

12:50 sukamės ir nusitaikom laviruotėmis beidevindu išpjauti pro Kormoranų salą šiai šįkart iš pietryčių. O neužilgo ir pamatom “neteisybę“ – čia sukasi ir viena iš bandūra mazurska, vežiojanti turistus. Jai, kaip matome, draudimas naudoti variklį šioje akvatorijoje negalioja!

Matomai, tai kažkoks kitoks variklis, tylus ir ekologiškas – su “yrininkais“ triumuose?…

* * *

Grįžtam į Dargin ežerą, apiplaukiame Ilma salą iš pietų, nes šiaurinėje, tarp salos ir kranto, yra sekliau, nors ir praplaukiama.

O kad pietų… tai įgula nusileidžia į kajutkompaniją užkąsti, nes tamkart jiems įdomybės visos juk baigėsi.

– Kam sriubytės? – pasidomi vyr. mechanikas, nulindęs ten pirmiau visų ir užkaitęs viryklę.

Ir šia fraze, tapusia budinčia viso plaukimo metu, ir kuriai sunku atsispirti, taip visas merginas ir nuviliojęs iš mano kokpito pas save… Ech, jaunimas – jiems visi keliai atviri!…

Apie 13:30 kertam menamą liniją, vedančią į Štynorto kanalą. Įgula į vėją lauk išlįsti nenusiteikusi, čiauška sau linksmai apačioje, kur jų neužpučia. Tad aš murksau susivyniojęs į goreteksinę striukę vienas su rumpeliu (vairalazdė, tiesiog vairalazdė…) vienoje rankoje ir sumuštiniu, paslaugios rankos iš kajutkompanijos vis įteikiant naują, kitoje.

Bet man gerai – nors ir be stakselio, bet va, buriuoju, pagaliau… O ko man daugiau reik?

* * *

Pradžia: “Ieškoti, ko nepametus“

Ankstesnis: “Vėjo, vėjo, vėjo!…“

Tęsinys: “Pro patiltes į Tarpučius“

Reklama